Klaipėda = Kaliningradas?

 

Koks, deja, sovietinis monstras ta šiandieninė Klaipėda. Nykus miesto siluetas, kurį sudaro vien tik kaminų bokštai, pilkos betoninių namų dėžutės. Sovietinis skurdas įamžintas akmenyje ir visur kitur, kur tik jie sugebėjo įsiterpti. Tik tada, kai kurį laiką čia pagyveni, pavaikštai ir pamatai dvasinio skurdo paženklintą aplinką, pradedi suvokti, kokią žalą visai pasaulio kultūrai nešė ta komunizmo bacila.

 

Šiandieninė Klaipėda – pats nykiausias iš Lietuvos didmiesčių. Jo negalima lyginti nei su Vilniumi, nei su Kaunu. Niekur kitur sovietai nepasidarbavo taip produktyviai, naikindami prieš tai egzistavusią kultūrą. Iš senojo prieškario miesto liko tik graudūs likučiai, kurie sovietmečiu entuziastų dėka dar buvo kiek restauruojami. O dabar, praėjus 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, tapo visai nereikalingi.

 

Senąjį Memelį arba prieškario Klaipėdą sunaikino ne karas. Karas miestą tik apgadino. Galutinai sunaikino jį naujoji sovietinė valdžia, kuri pradėjo metodiškai griauti visą senąjį centrą ir jo vietoje planuoti naują, beveidę sovietinę gyvenvietę.

 

Būsiu atviras iki galo – šiandieninė Klaipėda labiausiai man primena Kaliningradą. Tai beveik identiško likimo miestai.

 

Dar ir šiandien „barakų“ kultūra labai nenoriai užleidžia pozicijas. Miestas kažkodėl nenori prisiminti savosios istorijos, nenori savęs tapatinti su prieškariu. Panašu, kad Klaipėda ignoruoja natūralų istorijos tęstinumą, nenori būti miestu, kurio ištakos siekia 1252 metus. Kartais susidaro vaizdas, kad Klaipėdos istorija prasidėjo tuomet, kai buvo nugriauta paskutinė bažnyčia, kai prie Biržos tilto buvo pastatytas pirmas vadinamojo Muzikinio teatro „dangoraižis“, kai „ržavaja vilka“ tapo žinomiausiu Klaipėdos objektu visoje tuometinėje SSRS…

 

Man kartais atrodo, kad vertėtų miestui grąžinti senąjį, pirmąjį, pavadinimą – Memelis (šis pavadinimas yra ne mažiau baltiškas nei Klaipėda), ir bent taip vieną kart ir visiems laikams atsiriboti nuo sovietinio palikimo. Kad daugiau nebūtų girdėti – „Naša Klaipėda“…

 

Ką gi mes turime šiandieninėje Klaipėdoje?.. Keli kuklūs, negrabiai atstatytų namų kvartalėliai. Tarpai užpildyti visokiausiomis transformatorinėmis ir įvairiais sandėliukais. Ilgos šiukšlių konteinerių virtinės. Dykvietės, kur dar neseniai „klestėjo“ visokios taros supirktuvės, palaipsniui virsta šiukšlių sąvartynais. Senamiesčio viduryje pokario metais pastatyti daugiaaukščiai gyvenamieji barakai ir toliau „puošia“ miesto centrą. Apoteoze galima laikyti prie senojo Biržos tilto neseniai pastatyta „triumfo arką“. Ją drąsiai galima vadinti visą sovietinį periodą vainikuojančiu kūriniu. Ne vietoje pastatytas objektas tampa rakštimi. Man nuoširdžiai gaila tų architektų, kurie prisidėjo prie šio monstro atsiradimo. Žinau, kad išsakydamas savo nuomonę, užsidirbu daug priešų, bet nebijau to pasakyti, nes galbūt ateityje tokie „eksperimentai“ daugiau nesikartos…

 

Gaila, kad ir šiandien nenorima atstatinėti Klaipėdos siluetui būdingų bažnyčių, motyvuojant įvairiomis iš sovietinio periodo likusiomis sampratomis – evangelikų per mažai, bažnyčia priklausė ne katalikams ir t. t. Atsirado net argumentas, esą nėra išlikusių autentiškų brėžinių. Vilniaus Valdovų rūmus „iš piršto“ atstatyti galima, o bažnyčios Klaipėdoje – ne…

 

Klaipėda – atėjūnų miestas. Čia beveik neliko vietinių miestelėnų, prisimenančių prieškarį. Dauguma lietuvninkų, gyvenusių čia prieš karą, pasitraukė į Vokietiją, Ameriką, Australiją, Pietų Afriką. Žymus šios žemės dailininkas Pranas Domšaitis, kurio vardo galerija yra Klaipėdoje, jau 44 metus guli Keiptauno kapinėse ir niekam nekilo mintis atvežti jo palaikų. Gal visgi jam geriau gulėti ten… Juk beveik 20 metų kaip atkurta nepriklausomybė, o lietuvninkai svetur jaučiasi saugiau nei gimtojoje Klaipėdoje. Nostalgija yra silpnesnė už valstybių, kadaise jiems suteikusių prieglobstį, mentalitetą.

 

Mano nuomonei pritaria daugelis Klaipėdoje gyvenančių išsilavinusių žmonių. Veikia įvairios visuomeninės organizacijos, rašomi memorandumai ir peticijos. Daug teko bendrauti su įvairiais žmonėmis ir nė vienas neparodė, kad Klaipėdos istorija jam nerūpi. Nė vienas nepasakė, kad Klaipėdai nereikia sugrąžinti senojo istorinio veido. Deja, kol kas tai beveik išimtinai privačių pokalbių tema. Visos Klaipėdos krašte veikiančios autochtonų visuomeninės organizacijos – Mažlietuvių draugija, Vokiečių draugija – nevaidina svarbaus vaidmens miesto ir krašto gyvenime. Čia ir toliau kuriami planai perspjauti Vilnių ir pastatyti dar aukštesnių namų, kad niekas jau negalėtų pasakyti, jog kadaise Klaipėdos aukščiausiu pastatu buvo Šv. Jono bažnyčia. Viskas rieda ta pačia vaga, istorinio grožio samprata miesto valdžiai toliau lieka svetimas reiškinys. Iš jo greitomis nepadarysi pinigų, jo neužstatysi į banką, jis apskritai yra svetimas tiems, kurie to nesuvokia.

 

Šiandien mes ir toliau gyvename nykioje posovietinėje Klaipėdoje, kuri kuo toliau, tuo labiau atsilieka ir nuo… Kaliningrado. Miesto, kuris visą pokarį buvo pajuokos objektas.