Pats A. Vaitiekūnas sakė dar su A. Žaliu kūręs planus papasakoti apie „komunistinių darbų“ antrąją pusę, t. y. parašyti knygą apie tai, ko plačioji visuomenė nežinojo. Tačiau vėliau A. Žalys suabejojo savo galimybėmis viską tiksliai atkurti, o A. Vaitiekūnas dėl to jautėsi stipresnis, nes pildė dienoraščius. Viską knygon sudėti skatino ir A. Žalio sūnus Vytautas Žalys. Kai atsirado daugiau laiko, A. Vaitiekūnas sėdo rašyti.

Šiandien – pirmoji tų užrašų, kuriuos skaitytojams pateiksime sutrumpintus, dalis. Tęsiniai – kiekvieną ketvirtadienį.
 

Jau kuris laikas, mielas Alfonsai, kai mes gyvename skirtinguose pasauliuose. O galbūt ir ne skirtinguose, kas žino, kai aplinkui dar tiek daug neįmintų mįslių. Nors ir esant čia mums nebuvo įprasta labai dažnai susitikti, tačiau dabar, daug daugiau nei anksčiau, pasigendu tavęs.

Šiandien lankiausi tavo buvusioje darbovietėje, kur tiek kartų buvome drauge svarstydami, tardamiesi, priiminėdami visokiausias delegacijas, o tu net 21 metus pirmininkavai. Žinai, rašėme antrąjį nacionalinį diktantą apie teisybę. Girdi, nacionalinį, lietuviškąjį. Taigi, kaip matai, nesu abejingas tam, kas vyksta aplinkui. Tiesiog panorau pabandyti, kaip pasiseks dabar, kai nuo pradinės mokyklos laikų spėjo prabėgti kone 60 metų. Nežinau, kaip pasisekė, nors nuojauta sako, kad neblogai. Namo važiuodamas juokiausi – tikrai mažiau nei penketas negausiu. Žinoma, ne ano, kuriuos mokytojai neretai raitydavo, o naujojo, pagal dešimtbalę sistemą…

Neseniai kartu su tavo artimaisiais ir bičiuliais dalyvavau šventose mišiose jaukioje bažnytėlėje Vitės priemiestyje, kurios kupolo už altoriaus mėlis, atrodė, viliote vilioja aukštyn į dausas, kad galėčiau pasikalbėti su tavimi apie tai, ką patyrėme, išgyvenome, kuo didžiuojamės, dėl ko abejojame ar ko gailimės.

Šiuose laiškuose draugui į anapus remsiuosi tuo, kas buvo apie tave parašyta tomis dienomis, kai Klaipėda ir Lietuva atsisveikino su tavimi ir lydėjo į amžinojo poilsio vietą. Propaguosiu ir tavo knygoje „Prisikėlimas“ skelbtas mintis. Žinoma, neatsisakysiu pagundos kai ką papildyti, dėl kai ko paabejoti ar pasiginčyti. Nepyk. Gaila, kad dabar iš tavęs nebesulauksiu nei trumpų taiklių replikų, nei ilgų išvedžiojimų, apibendrinimų, kuriuos neretai girdėdavau, kai lankydavau tave ligoninėje. Tačiau mūsų pasaulis dar taip menkai teištirtas, kad galbūt ir tai įmanoma? Juk žmogaus sielos galias tebeslepia daugybė paslapčių. Galbūt tu man nežinomu būdu pašnibždėsi į pasąmonę ar pavedžiosi ranką taip, kad rinktųsi tik tie žodžiai ir mintys, kurios nėra vien mano, ir aš nenuklysčiau į klampias lankas. Padėk, jeigu gali, juk tai gali būti mūsų bendras darbas. Pameni, kažkada, netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, siūliau parašyti knygą apie tą antrąją pusę, apie kurią tais slogiais laikais geriau būdavo nutylėti. Tuomet dar buvo gyvi visi, kuriuos buvo būtina pakalbinti, bet tu atsisakei, motyvuodamas, kad nerašei dienoraščio ir todėl bijai suklysti, primeluoti…

Nuo tų apniukusių gruodžio pradžios dienų, kai mes su tavimi paskutinį kartą matėmės ligoninės palatoje, praėjo jau nemažai laiko. Pagaliau ir tikroji žiema atėjo. Prisnigo ir pripustė. Ir šiandien dangus staiga apniuko, ėmė snigti, o paskui mums toks įprastas pajūrio vėjas ėmė tą lengvą ir smulkų sniegelį nešioti, vėpūtinius sukti. Tik apie pietus aprimo… Pameni, kiek reikėdavo pastangų, kol tą sniegą išveži į užmiestį, kol šaligatvius smėliu pabarstai, kad miestiečiai kojų, rankų neišsisukinėtų ar šonų nesusidaužytų krisdami. Jeigu pargrius kas nors, tuojau kaltas bus vykdomasis komitetas. Ir dabar panašiai, tik savivaldybė geriau moka kaltę suversti „Specautotransportui“. Kaip tu, būdavo, grauždavaisi, sielodavaisi, nerimaudavai dėl visko, tačiau juk visko nepadarysi – tam vieno gyvenimo per maža. O ir gyvenimas mūsų toli gražu ne visas produktyvus…

… 2006-ųjų gruodžio 12-osios vakarą, 20.50 valandą, nustojo plakusi pavargusi Alfonso Žalio širdis. Apie jo mirtį žmona Genutė pranešė mums kitos dienos rytą. Tuo metu prie jo nieko iš artimųjų nebuvo. Kai praeitą sekmadienį aplankiau jį ligoninėje, kur pastaruosius mėnesius gulėjo Skausmo skyriuje, Alfonsas žodžiais bendrauti jau nebegalėjo, tačiau atsisveikinant akimis mane dar palydėjo…

… Dvi dienas beveik be perstojo lijo. Rodėsi, ir gamta apgailestavo dėl tavo netekties. O miestas puošėsi šventų Kalėdų laukimui, tarytum iš anksto žinodamas, kad taip lemta pagerbti žmogų, kuris dar gyvas savo rūpesčio dėka užsitarnavo legendos vardą…

… Alfonso Žalio fenomenas – išskirtinis, bet pagundoms jį suniekinti neatsispiria ne vienas. Aną rytą per radiją girdžiu, kaip politiniu apžvalgininku šaukiamas tūlas Savukynas suniekino net Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką, kurių, girdi, amžininkai nepripažino… Jie dar kažkuo ir sirgę, mitus kūrę… Bene tą pačią dieną tokia pati apžvalgininkė Indrė Makaraitytė vėl ėmėsi lieti pamazgas Algirdo Brazausko adresu. Ir jeigu ją dar galima bent šiek tiek pateisinti, kadangi Algirdas Brazauskas gali apsiginti pats, kad ir paduodamas į teismą tokiu būdu siekiančius karjeros žurnalistus, tai apžvalgininko Savukyno neprofesionalumas bei nedora, užsimojus prieš pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą ir Lietuvos himno kūrėją, kėlusius žmones į kovą už lietuvių kalbos grąžinimą, už Lietuvos nepriklausomybę nuo caro Rusijos, niekaip nepateisinamas. Tai jokie mitai, o didvyriškas darbas, rizikuojant ne tik savo likimu. Matyt, jam tikrai pritrūko paprasto žmoniško padorumo, kad išdrįso nepagarbiai, prieš daugumos valią, išniekinti tautos išmintį: apie mirusius – arba gerai, arba nieko. Ko gero, jam žodis „nieko“ visai nieko ir nereiškia…

Ne, aš tikrai ne už tai, kad mes nepelnytai liaupsintume to nenusipelniusius žmones, tačiau kategoriškai prieš, kai tuo laiku negyvenę ir nežinantys buvusio gyvenimo peripetijų drįsta savo grupelės interesų naudai niekinti kitus, daug daugiau nusipelniusius meilės ir pagarbos nei ne vienas sąrašinis vis į pirmus puslapius ar ekraną išlendantis politikierius. Žinau, kai kas ir apie Alfonsą Žalį atsilieps neigiamai: kai kam vis dar klius jo „komunizmas“, gal kas dar nuo „jedinstvos“ laikų ant jo tebegriežia dantį, gal kam jis buto nedavė ar nepakeitė į didesnį, ar gal ne tokiai mašinai paskyrą davė. Tikrai atsiras manantis, kaip kadaise viena ponia tvirtino, esą jo vietoje bet kuris būtų tą patį padaręs. Taigi, kad toli gražu ne kiekvienas, gerbiamoji ponia. Panašiems į ją labai norėtųsi patarti atidžiai perskaityti jo atsiminimų knygą „Prisikėlimas“, o tada pasvarstyti, kas taip drąsiai ir nesavanaudiškai tiek daug galėjo nuveikti…

… Teoretikai teigia, kad norint veikti iš įsitikinimo, reikia pirma žinoti, žinoma, suprasti, suprastą priimti ir tik tada, ką jau suvokei, vykdyti. O ką gi jis galėjo žinoti apie komunizmą? Nieko, nes to nežinojo niekas, tik sapaliojo kažką apie visa ko gausą, apie bendrystę ir lygiavą skirstant, važinėjimą autobusais be bilietų, turėjimą ne po vieną, o po kelis kostiumus spintoje ir panašiai. Taigi buvo kaip tame anekdote – statomas tiltas nežinant, skersai ar išilgai upės jis turi stovėti. O kai nežinai, kaip gi suprasi, įsisąmoninsi ir vykdysi?

Taigi teko daryti tai, kas buvo diktuojama: ruošti jaunimą laikyti PDG (pasiruošęs darbui ir gynybai) normas, kvadratiniu lizdiniu būdu, išarus dobilienas, sodinti tik Nikitai Chruščiovui gerai žinomus kukurūzus, smulkinti ir šutinti šiaudus, rišti lapines šluotas, nes gero pašaro gyvuliams trūko, rinkti makulatūrą, metalo laužą, jau į Brežnevo plėšinius siųsti savanorius, kurti ratelius komunizmui studijuoti ir kita, kol 1957-aisiais jis buvo išsiųstas mokytis į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą. Čia mes ir susitikome.
 

Bus daugiau.

Kitą ketvirtadienį skaitykite: