Kas yra kas Pietų Lietuvoje

Vartau gražų informacinį leidinį apie vieną iš įdomiausių mūsų Lietuvos kampelių Pietų Lietuvoje – Nalšios žemę – Šalčininkų rajoną ir mąstau. Viršelyje užrašas – „Ziemia Solecznicka“, o gerokai žemiau lietuviškas vertimas „Šalčininkų kraštas“. Kodėl ignoruojamas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas? Ko siekia tikrai gerai išleisto leidinio rengėjai? Kam, Lietuvos ar Lenkijos piliečiui skirtas šis leidinys? Lenkijoje, Suvalkijos žemėje, Seinuose, Punske, Balstogėje, Augustave. Krokuvoje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Jogailos sostinėje – nerasi lietuviško informacinio leidinio, išversto į lenkų kalbą, tai būtų šiurkštus Lenkijos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo pažeidimas, ten ir lietuviškose mokyklose kalbama tik lenkiškai. Nesistebėčiau, jei knyga panašiai būtų išleista amžino įšalo žemėje – lietuvių, o ir lenkų tremties vietoje.

 

Paskutiniame puslapyje lietuviškai parašyta, kad leidinį paruošė Šalčininkų r. savivaldybė, sudarytojas Zdzislav Palevič (?), rajono vicemeras, buvęs kovojantis ateistas, komjaunimo komiteto sekretorius, dabar atgailaujantis krikščionis, Antoni Ježy Karpovič nuotraukos (tikrai puikios), išvertė Inesa Suchocka ir t. t. Leidėjas – lenkų leidykla Vilniuje! Spausdino Standartų spaustuvė.

 

Įžangoje Šalčininkų rajono „gaspadorius“ (save taip tituluoja) mielai mums dovanoja šį leidinį, kad išmoktume lenkų kalbą, ar kad išmoktume mylėti Lenkiją ir integruotumės į jos kultūrą. Kitame puslapyje Adomo Mickevičiaus paminklo nuotrauka jau be lietuviško užrašo. Toliau aprašoma šio unikalaus Lietuvos krašto saviti gamtos stebuklai, socialinė, ekonominė padėtis, pabrėžiami tautinės sudėties privalumai, ypač švietimo srityje. Tik nenurodoma, kiek dabar rajone uždaryta lietuviškų mokyklų, kurios pokariu sovietų buvo uždarytos, o Sąjūdžio laikotarpiu tėvams prašant buvo atkurtos beveik visos šiame krašte veikusios pradinės lietuviškos mokyklos. Nurodoma, kad šiuo metu (2007 m.) dar yra keturios lietuviškos vidurinės mokyklos ir dvi pradinės, tuo pabrėžiama, kad rajone yra tiek mažai lietuvių, jog jiems nereikalingos lietuviškos mokyklos. Iš jų – tik Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazija vykdo šventą pareigą – integruoja savivaldybės priskirto skyriaus rusiškos mokyklos mokinius ir mokytojus į Lietuvos tautinę kultūrą, moko kalbos, papročių, meilės Lietuvos žemei, kuri visai laikais kaip motina priglausdavo nuskriaustą svetimšalį.

 

Toliau dar gražiau – tarp nuostabių gamtos, vietovių nuotraukų – šaukštas deguto. Aprašymai, paaiškinimai užsienio lenkų kalba su netiksliais vertimais į lietuvių kalbą, iškraipantys ir lenkų kalbą, pvz., p. 12 po nuotrauka parašas „Uroczyste odslonięcie tablicy pamiątkowiej legendarnemu pilotowi Tadeuszowi Gόrze w Malych Solecznikach 2006“. Vertimas apačioje kuklesnis „Paminklinės lentos atidengimo iškilmės legendiniam pilotui Tadeušui Gorzei (turėtų būti Gūžei) Šalčininkėliuose“. Pirmiausiai krinta į akis, kaip pristatoma šio legendinio lakūno reikšmė – Lietuvos valstybei ar Lenkijos Respublikai, nes nuotraukoje nėra nė vieno Lietuvos kariškio, vien Lenkijos kariūnai, lenkų patriotai, Lietuvos lenkiškų mokyklų mokiniai, jaunimas, kurie vargu ar žino Lietuvos aviacijos raidą, o Lenkijos kariūnai jau ne pirmą kartą teikia patriotinio ugdymo pamokas Lietuvos mokyklose. Legendinio lakūno atminimo pagerbimo atributai – valstybinių vėliavų spalvų juostos taip pat pabrėžia lenkiškų simbolių viršenybę, balta–raudona iš dalies uždengia trispalvę juostą.

 

Visose masinių renginių nuotraukose – tik lenkiškų mokyklų mokiniai ir jaunimas. Visur pabrėžiamas tik lenkų kultūros pranašumas.

 

Rajono savivaldybės inicijuojami lenkų kalba užrašai ne tik informaciniame leidinyje, bet ir gyvenviečių gatvių pavadinimuose, prasidėjo tada, kai rajono meras dar buvo Eišiškių seniūnas ir jo iššūkis liko „nepastebėtas“. Toks valstybės tarnautojo poelgis neliktų nenubaustas nei vienoje Europos valstybėje, tai tarsi iššūkis Lietuvos valstybei.

 

Peržvelgęs visą šį puikiai išleistą leidinį, bet šiurkščiai pažeidusį Valstybinės kalbos įstatymą, kurstantį tautinę nesantaiką, susimąstau, kodėl siekiama kurstyti nesantaiką tarp žmonių įvairiais būdais pasinaudojant jų dorovinių, dvasinių vertybių reikšmės nesuvokimu nūdienos gyvenime. Apie tautinių mažumų pilietinę integraciją nėra nė užuominos. Manau, kad tai negali būti toleruojama atitinkamų Valstybės saugumo institucijų. Viso leidinio leitmotyvas – lenkų kultūros mėgdžiojimas, primygtinai diegiamas į sąmonę piliečių, tik lenkų kultūros kūrėjų indėlio į kresus integravimo reikšmė. Tai patvirtina 98–99 p. pateikiamos nuotraukos – kultūros centro scenoje virš meno saviveiklos kolektyvo grupės didžiausiomis raidėmis užrašas be vertimo: BOG HONOR OJCZYZNA Tai peoviakų, endekų prieškario šūkis Dievas, Garbė, Tėvynė, kurio vardan krito vyrai–ąžuolai Vilniaus prieigose okupuodami Vilniaus kraštą 1920 m. spalio 7–10 d., kuris Lietuvai buvo grąžintas 1939 m. spalio 28–29 d.

 

Dar labiau šokiruoja vietovardžių vertimai (p. 184) Gmina Kamiona – Akmenynės seniūnija… be komentaro.

 

Sovietmečiu nė vienas Lenkijos autonomijos kūrėjas nedrįso šmeižti Sovietų Sąjungos, drabstyti jos purvais, kaip tai dabar daro LLRA išrinktieji „tautos atstovai“. O gal dar neatėjo metas atsakyti tautai už nuolatinį jos žeminimą? Užvertęs paskutinį puslapį šio gražiai apipavidalinto leidinio, deja, šiurkščiai pažeidusio Valstybinės kalbos įstatymą, nerandu atsakymo į klausimą: Tad kas šioje Lietuvos žemėje svetimšalis, kas skriaudžiamas?

Voruta. –  2009, gruod. nr. 23 (689), 8.