2021 m. balandžio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Kov
	1	2	3	4
5	6	7	8	9	10	11
12	13	14	15	16	17	18
19	20	21	22	23	24	25
26	27	28	29	30

Kas laimi Šalčininkuose?

Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Man visada patikdavo Vilniaus krašte užgimęs posakis – pakrapštyk Vilnijos lietuvį ir aptiksi lenką, pakrapštyk lenką ir aptiksi lietuvį. Tokiu būdu pabrėžiamas neatsiejamas lietuvių ir lenkų gyvenimas kartu Vilnijos krašte.

Esu net girdėjęs, kad Vilniaus universitete yra apginta disertacija, kurioje atliktas Vilnijos krašto tyrimas. Ir rezultatai stebina: autorius atrado, kad per kelias kartas vietos gyventojai kardinaliai keitė savo kalbą. Viena karta kalbėjo lietuviškai, kita – jau lenkiškai, baltarusiškai ar rusiškai, dar kita karta vėl keitė savo kalbinius prioritetus. Taigi šio krašto gyventojai yra išties stipriai suaugę ir sunkiai išskiriami pagal tautinius prioritetus. Bet…

Kai nelabai išprusę politikai ima kalbėti apie lietuvybės išsaugojimą šiame krašte, visada tarsi aidas pasigirsta lenkų politikų kalbos apie lenkybės išsaugojimą. Abi šalys teisios ir abi siekia kažko neįmanomo – tik savo tiesos. Neverta minėti konstitucinių tiesų, kurios aiškiai pasako, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl tautybės, kalbos ar kilmės. Taigi kiekvienas mūsų turi teises ir įgyvendina jas taip, kaip mano esant tinkamai.

Nesudėtingi, bet biurokratizuoti ir politikų vis vilkinami šių teisių garantavimo mechanizmai sukelia daug įtampos ten, kur visada prisimenama kova už mūsų ir jūsų laisvę. Vardų ir gatvių pavadinimų rašymas, mokyklų ir administracijų kalbiniai bei tautiniai reikalavimai tampa priešiškumo ir nesantaikos pretekstu. Dėl to pralaimi abi šalys. Lietuva jaučia, kad Vilnijos dalis gyvena tarsi greta esančiame pasaulyje, lenkai jaučia, kad jų Litwa nuo jų nusisuka. Taigi menkas tarpusavio susikalbėjimas neduoda nieko kita, kaip tik peno abiejų šalių radikalams.

Grįžkime prie šiandienos realijų. Rinkimuose Vilniaus-Šalčininkų apygardoje užtikrintai nugalėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovas. Jo konkurentai gerokai atsiliko. Manyčiau, kad to priežastis – Lietuvos politikų nenoras ar negebėjimas suvokti natūralios ir demokratinės Lietuvos lenkų teisės į savo kalbą bei visus jos vartojimo atributus. Toks nesupratimas mobilizuoja LLRA pajėgas per rinkimus. Bet, kaip man yra sakęs ne vienas Lietuvos lenkų inteligentas, politikai, aštrinantys kalbines problemas, tolina tautinių mažumų integraciją ir, svarbiausia, sukuria bazę lenkų radikalams. O tai nenaudinga nei Lietuvai, nei lenkams. Lietuvai nenaudinga aštrinti tautinę nesantaiką, vilkinti tautinių mažumų teises garantuojančių savivaldos nuostatų įvedimą. Bet patriotinis radikalizmas kartais tampa savaimine norma, todėl nepasikeitę patys nesugebėsime įtikinti Lietuvos lenkų pamilti savo Lietuvą.

www.lzinios.lt

Nuotraukoje: L. Bielinis

Sena Voruta