Kas buvo karalienė Morta: toliaregė valdovo žmona ar valstybės interesų priešininkė?

Autorius: Data: 2021-07-14 , 12:17 Spausdinti

Kas buvo karalienė Morta: toliaregė valdovo žmona ar valstybės interesų priešininkė?

Artūras Slapšys, Lietuvos karalienės Mortos portretas

Rasa Baškienė, www.bernardinai.lt

Karaliaus Mindaugo žmona karalienė Morta yra pirmoji lietuvė moteris, kurios vardas išnyra iš istorijos glūdumų. Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad atvykusį iš Rygos Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandietį „pasveikino ir karalienė, meilingai žengusi į menę“. 1251 m. ordino magistro iniciatyva įvyko Mindaugo, jo žmonos Mortos, sūnų Ruklio ir Rupeikio bei daugelio kilmingų lietuvių krikštynos, o 1253-iaisiais, tarpininkaujant Livonijos ordino riteriams, Mindaugas ir Morta buvo karūnuoti.

Pasak istorikės Ingos Baranauskienės, Morta buvusi aktyvi karaliaus Mindaugo sąjungos su kryžiuočiais šalininkė, tą sąjungą bandžiusi atkurti ir po to, kai Mindaugas buvo ją nutraukęs.

„Kodėl Morta norėjo krikšto savo šeimai? Tai sietina su jos noru apginti vaikų teises į sostą. Tuo metu Lietuvoje ir aplinkiniuose regionuose, įskaitant Rusią bei kitas slavų žemes, vyravo vadinamasis senjoratinis paveldėjimo principas, pagal kurį, mirus valdovui, sostą paveldėdavo vyriausiasis giminės atstovas. Dažnai tai būdavo brolis, bet, jam mirus, valdžia grįždavo ankstesniojo valdovo vyriausiajam sūnui. Atsižvelgiant į tai, po Mindaugo mirties daugiausia teisių į sostą būtų turėjęs jo brolėnas Tautvilas. Be to, dar buvo vyriausias paties Mindaugo sūnus Vaišalgas (Vaišvilkas arba Vaišelga) – jis buvo gimęs ne iš santuokos su Morta, nes dar apie 1240 m. Mindaugas įtaisė jį periferiniame Naugarduke ir leido ar net privertė pereiti į stačiatikybę. Taigi, norint įtvirtinti savo sūnų teises į sostą, Mortai reikėjo jėgos, kuri pakeistų pačią paveldėjimo tvarką, o Katalikų Bažnyčia tai kaip tik galėjo padaryti“, – teigia istorikė.

Pastebėtina, kad Mindaugas 1254 m. išsirūpino iš popiežiaus leidimą dar gyvas būdamas vainikuoti karaliumi kažkurį iš savo sūnų – greičiausiai Ruklį, kurį kaip tik ir reikia laikyti vyriausiu Mindaugo ir Mortos sūnumi. Pasak I. Baranauskienės, Mortai tai ir galėjo būti svarbiausia paskata pritarti Mindaugo sąjungai su vokiečių ordinu. Ji pyko, kad sąjunga, teikusi jos sūnums daugiau garantijų į sostą, buvo išardyta, o Mindaugo seserėną Treniotą, įkalbėjusį Mindaugą atsimesti nuo kryžiuočių, kaip rašoma kronikose, išvadino beždžione.

Lina Kalinauskaitė, karalienės Mortos portretas

Tad kas buvo moteris, turėjusi didelę įtaką to meto, kai kūrėsi Lietuvos valstybė, įvykiams?

„Daug legendų sukurta apie karalienės Mortos kilmę. XVI a. Prūsijos kronikininkas Simonas Grunau nežinia kokiais pagrindais ją laikė švedų kilmės. Latviai Agluonoje sugalvojo legendą, kad ji neva buvo kilusi iš Agluonos (Latgalos), kurioje jai ir Mindaugui yra pastatytas paminklas, – sako I. Baranauskienė. – Žinome, kad ji turėjo seserį, ištekėjusią už Daumanto, vieno iš smulkiųjų Nalšios kunigaikščių, kilusio iš Utenos. Turime informacijos, jog ji turėjo ir brolį, nes Haličo-Volynės metraštyje minima, kad per vidaus karą, 1251 m. ginant Vorutos pilį, išpuoliui prieš Tautvilo pajėgas vadovavo Mindaugo „шурин“. Lietuviškai tai verčiama kaip „svainis“, bet lietuvių kalboje „svainis“ turi keletą reikšmių (pvz., žmonos brolis, sesers vyras, žmonos sesers vyras), o rusų, taip pat senojoje rusėnų kalboje žodis „шурин“ turi tik vieną konkrečią reikšmę – žmonos brolis.“

Pasak pašnekovės, ši informacija galimai dėl kalbinio nesusivokimo istorikų yra pražiūrėta. Akivaizdu, kad žmonos brolis buvo labai svarbus Mindaugui, aktyvus jo rėmėjas, todėl galbūt jį būtų verta tapatinti su Neries žemės kunigaikščiu Parbumi (ar Parnumi), kuris vadovavo Mindaugo pasiuntinybei pas Romos popiežių, liudijo kelis Mindaugo aktus. Kaip ir Morta, jis aktyviai rėmė krikštą ir sąjungą su Livonijos ordinu. Istoriko Tomo Baranausko nuomone, Neries kunigaikštystės centras buvo Kernavė. Tuo remiantis galima manyti, kad ir Morta kilusi iš šio krašto.

Lina Kalinauskaitė, Lietuvos karaliaus Mindaugo portretas

Mortos gimimo data nėra žinoma, nėra aiški ir jos vedybų su Mindaugu data.

„Yra įsigalėjusi nuomonė, kad iki santuokos su Mindaugu Morta buvusi kunigaikščio Vismanto, Gulionių giminės nario, žmona, nes Haličo-Volynės metraštyje rašoma, jog Mindaugas nužudė Vismantą, o „jo žmoną sau pasiėmė“. Tačiau Vismantas žuvo vidaus kare apie 1252-uosius metus, o Morta tada jau buvo Mindaugo žmona ir Lietuvos karalienė. Todėl kyla abejonių, ar Vismantienė ir karalienė Morta buvo ta pati moteris – Vismantienę po vyro žūties Mindaugas tiesiog galėjo paimti į nelaisvę. Kita vertus, po Mortos mirties Mindaugas vedė jos seserį, pastarosios vyrui Daumantui tebesant gyvam, taigi skyrybos tuometinėje Lietuvoje buvo įmanomos ir, matyt, nelabai sudėtingos, – sako istorikė I.Baranauskienė. – Todėl prielaidos, kad, prieš ištekėdama už Mindaugo, Morta buvo ištekėjusi už Vismanto, irgi negalima atmesti.“

Mortos ir Mindaugo vedybos turėjo įvykti apie 1240-uosius. Tą galima apskaičiuoti pagal Mindaugo vaikų amžių. Vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo Mindaugo pirmosios žmonos sūnus; iš pirmosios santuokos buvo gimusi ir duktė, ištekinta už Haličo-Volynės kunigaikščio Švarno (metraščiuose sakoma, jog seserį ištekino būtent Vaišvilkas, todėl tikėtina, kad jiedu buvo vienos motinos vaikai). Su Morta Mindaugas susilaukė Ruklio, Girstučio ir Rupeikio, pastarasis 1263 m. buvo nužudytas kartu su Rukliu. Girstučio likimas neaiškus – matyt, jis mirė dar iki 1263 metų. „Ruklys pirmą kartą minimas 1254-ųjų pavasarį; tą aktą taip pat liudijo Girstutis ir Parbus – galimas Mindaugaičių dėdė iš motinos pusės.

Tais laikais vaikai į valstybinius reikalus būdavo įtraukiami sulaukę 10–11 metų, tad manytina, kad Rukliui tada buvo 12–13 metų, o Girstučiui – 11, tad jie turėjo gimti apie 1241–1243 metus. Maždaug tuo laiku Mindaugas užvaldė Naugarduko kunigaikštystę, prieš tai buvusią pavaldžią Polockui, ir atidavė ją savo vyriausiajam sūnui Vaišvilkui, kuris ten pasikrikštijo ir buvo pašalintas kaip politinis Ruklio konkurentas. Matome tą pačią situaciją, kuri XIV a. pasikartojo Algirdo šeimoje. Algirdo sūnūs iš pirmosios santuokos buvo išsiųsti į rusėniškąją periferiją, kur priėmė krikštą ir tokiu būdu buvo eliminuoti iš galimų pretendentų į sostą. Taigi panašu, kad ir Mindaugo gyvenime apie 1240-uosius metus atsirado labiau mylima žmona ir labiau mylimas sūnus, dėl to pasikeitė visa politinė situacija“, – kelia prielaidą I. Baranauskienė.

Inga Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mortai rūpėjo jos vaikų interesai, tačiau tas rūpestis galiausiai baigėsi ne tik jos vyro, bet ir vaikų žūtimi. Istorikės I. Baranauskienės nuomone, Morta, gindama savo vaikų teises į sostą, visiškai užmiršo valstybės interesus. „Po žemaičių pergalės Durbės mūšyje, vykstant prūsų, kuršių, žiemgalių, estų sukilimams, kabintis į sąjungą su kryžiuočiais buvo išdavystė. Lietuvos valstybės interesas tuomet buvo turėti kuo daugiau sau pavaldžių žemių ir kuo daugiau lojalių pavaldinių, o ne siekti statuso, tarptautinio pripažinimo, – tvirtina pašnekovė. – Kunigaikščiui Treniotai Livonijos eiliuotoji kronika priskiria tokius žodžius, kuriais jis įtikinėjo Mindaugą nutraukti sąjungą su kryžiuočiais ir prisidėti prie bendros kovos: „Vergu jų [vokiečių] turėsi tapti, tu pats ir vaikai tavieji – kaip gali toks aklas būti, juk išmintingu vadinamas esi?“ Taigi, susidūrė Treniotos ir Mortos interesai, dvi skirtingos politinės koncepcijos. Treniota buvo tradicionalistas – galbūt retrogradas, kaip šiandien pavadintume, tačiau kartu ir patriotas, o Mortai rūpėjo karališkasis vainikas, kurį ji norėjo užtikrinti savo sūnums, nors to vainiko kaina buvo geras trečdalis valstybės teritorijos ir daugybės ištikimų valdinių likimai…“

Pasak Haličo-Volynės metraščio, prieš savo mirtį Morta įkalbėjo Mindaugą vesti jos seserį, kunigaikščio Daumanto žmoną, idant „svetima jos vaikų neskriaustų“. Ši priešmirtinė valia tapo mirties nuosprendžiu ir Mindaugui, ir Mortos vaikams. „Kvailesnio žingsnio Lietuvos istorijoje už tą jos patarimą Mindaugui vesti jos seserį (jei iš tikrųjų toks patarimas buvo) turbūt nebuvo. Ji nepagalvojo, kad Daumantas, žmogus, vertinantis savo garbę, neatleis Mindaugui žmonos atėmimo…“ – sako I. Baranauskienė.

Morta buvo pirmoji bent kiek ryškesnė moteris Lietuvos istorijoje, turėjusi įtakos politiniams procesams. Tačiau istorikė I. Baranauskienė įsitikinusi, kad jos veikla nebuvo naudinga Lietuvos valstybės interesams.

„Aišku, svarbu, ką mes laikome valstybės interesais: ar svarbesnis tas tarptautinis statusas, prarandant trečdalį teritorijos, ar svarbiau teritorija ir interesų gynimas, prarandant statusą ir rizikuojant karu. Jei Lietuva būtų pasukusi kryptimi, kurią siūlė Morta, gal būtume išvengę karo su kryžiuočiais, bet kas būtų likę iš valstybės? Greičiausiai ji būtų išlikusi labai maža, gal kaip ir kelios nedidukės Europos šalys būtų buvusi prijungta prie didesnės valstybės ir galiausiai išnykusi. Pastaruoju metu Mindaugas ir Morta yra paversti mūsų valstybės ir integracijos į Europą simboliais. Tačiau vėl sprendžiame dilemą, kas svarbiau – tarptautinis pripažinimas ar pripažinimas valstybės viduje? O kuo mes didžiuojamės? Žalgirio mūšiu, Saulės, Durbės mūšiais, Algirdu, Kęstučiu, Vytautu. Tie mūšiai su kryžiuočiais mums dar XIX amžiuje tapo įkvėpimo šaltiniu, partizanų būriai vadinosi viduramžių kunigaikščių vardais. Lietuva dainavo apie Birutę, Maironis rašė apie Vytauto pulkus. Ir tai buvo įrodymas, kad mes, nors ir maži, susitelkę galime laimėti. Taigi, jei nebūtume turėję savo istorijoje tos pergalės, ją būtų reikėję išgalvoti, kaip kad latviai išgalvojo Lačplėsį ir jo kovą su vokiečius simbolizuojančiu Juoduoju Riteriu. Panašiai elgėsi ir daugelis kitų tautų, XIX amžiuje išgyvenusių nacionalinį atgimimą. Tačiau mes turėjome savo tikrą istoriją, kuri mus stiprino. Manau, ir šiandien iš jos yra ko pasimokyti – ką daryti ir ko nedaryti.“

***

Šiame tekste pateikiau istorikės Ingos Baranauskienės, nedramatizuojančios prarastosios Lietuvos karūnos, mintis. Tačiau prieš kelerius metus apie Mindaugo karūnavimą kalbintas istorikas Liudas Jovaiša ( tekstą rasite čia ) laikėsi visiškai kitokios nuomonės: Lietuvos istorija yra iškalbingas liudijimas, rodantis, kad po Mindaugo mirties nukritę atgal į pagoniškąją visuomenę praradome laiką, nes po šimtmečio pasiekti tokį politinį valstybės statusą buvo nebeįmanoma. Pasak L.Jovaišos, jei Lietuva būtų tapusi karalyste, politiškai daug labiau reikšminga, būtume civilizuotai ir kultūriškai turtingesni, o turėdami savo raštą būtume anksčiau įsitraukę į kultūrinę, raštingą Europos visuomenę. Stipresnė valstybė būtų leidusi mums tvirčiau laikytis kovose su Maskva, dėl kurių mes netekome dalies valstybingumo, turėdami dalytis juo su Lenkija, kad atsispirtume ekspansijai iš Rytų. 

Tokios hipotetinės Lietuvos istorinės raidos perspektyvos atsiveria mums, XXI amžiaus žmonėms. Žvelgdami atgal košiame įvykius ir žmones pro amžių patirties sietą, kartais neįvertindami to laikmečio kontekstų. Lietuvos valstybės kūrimosi įvykių sūkuryje aktyviai veikusi karalienė Morta kai kam galėtų atrodyti toliaregiška valdovė, troškusi savo vaikus matyti krikščioniškos valstybės karaliais, tačiau atsiras ją laikančiųjų ne itin protinga valdovo sutuoktine, veikusią anaiptol ne valstybės labui. Šiuos istorikų disputus, manyčiau, laimi juos stebintis žiūrovas, neišvengiamai praturtinantis savosios valstybės istorijos suvokimo bagažą. 

Istorija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra