Karaimai amžių skerskelėse

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prabėgo septyneri metai, kai buvo paminėtos šiandienykščių mūsų tėvynainių totorių ir karaimų atvykimo į šį kraštą 600-osios metinės. Neprošalį būtų dar kartą mesti žvilgsnį į jų būtovės gelmes ir šių dienų peripetijas. Tai nebūtų perdėm išsami apžvalga, tik kai kurių ryškesnių momentų mozaika.
Praėjusio amžiaus pabaigoje (1997 m.) Lietuva plačiai paminėjo totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600-ąsias metines. Tradiciškai manoma, esą juos čia atkėlęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas žygių prieš Aukso ordą metu, kai Lietuvos kariuomenė 1397 metais nužygiavo už Dono ir prie jo žiočių ties Azovo miestu sumušė Ordos pajėgas. Tada Vytautas išsivedė kelis tūkstančius belaisvių iš Krymo, Solchato miesto, ir apie 400 karaimų šeimų, kuriuos apgyvendino Lietuvoje. O gal karaimus galėjęs ir išsipirkti iš chano Tochtamyšo? Panašų 200 Krymo karaimų šeimų išpirkimą prieš pusantro šimto metų (1247 m.) iš chano Batijaus aprašo A. Jugovas romane „Kariauninkai“ („Ratoborcy“). Rasi būta ir kitų būdų.
Galima numanyti, jog Vytautas karaimus pasiėmęs drauge kaip ištikimus sargybinius, narsius ir sumanius karius. Karaimų ir kunigaikščio santykiai visuomet buvę geri, tai liudija iki šiol jų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas, radęs atspindį karaimų tautosakoje, literatūroje. Jis karaimų vadinamas Vatat Bijumi (karaliumi). Karaimus Vytautas buvo įkurdinęs Trakuose, vienoje mėgstamiausių savo rezidencijų, į salos pilį vedančioje gatvėje, taip užsitikrindamas patikimą apsaugą. Yra pagrindo manyti, kad totorių ir karaimų atkėlimas (ir vėlesnis kėlimasis) į Lietuvą nebuvo vienkartinis procesas. Tai atitiko valdovo politiką – Vytautui rūpėjo apgyvendinti laisvus šalies plotus, statyti miestus, plėtoti ekonomiką.
Lietuvos karaimai, kaip ir Krymo, yra kilę iš senųjų tiurkų genčių, VIII–X amžiais įėjusių į galingos Chazarų valstybės sudėtį ir atverstų į karaizmą, t.y. karaimų tikėjimą. Religijos pavadinimas kilęs iš semitų žodžio kara, reiškiančio „skaityti“, „garsinti“ ir „studijuoti“ šventraštį – Senąjį Testamentą, būti jo šalininku, sekėju. Tos pačios kilmės yra ir žodis Koranas bei kari („skaitantis Koraną“). Šventasis Raštas (be vėlesnių papildymų) ir svarbiausia jo dalis Dekalogas yra karaimų religijos (karaizmo) pamatas. Didelės įtakos karaizmui turėjo islamas.
Lietuvos (ir Krymo) karaimai yra etninės kipčakų kilmės ir kalba karaimų kalba, priklausančia vakarų tiurkų kalbų kipčakų grupei. Šie du elementai – etninė kilmė ir kalba – sudaro tautos tapatumo pagrindą. Tiurkų kilmės etniniai karaimai (yra ir kitokių) šiandien daugiausia gyvena Lietuvoje, Lenkijoje, Kryme, Ukrainoje ir Rusijoje (jie kartais dar vadinami vakarų karaimais).
Mokslininkai orientalistai pažymi, jog „karaimai, kurių planetoje beliko vos keli tūkstančiai, yra paveldas kultūros, nepaprastai įdomios tiek etniniu, tiek kalbiniu požiūriu, kurios ištakos siekia ankstyvuosius viduramžius“ ir tarp kelių dešimčių tiurkų kalbų pasaulyje „karaimų kalba užima ypač svarbią vietą tiek dėl savo archaiškumo ir grynumo, tik dėl formų ir leksikos gausos“ (A. Zajončkovskis). Atkreipia dėmesį, pavyzdžiui, karaimų kalboje išlikusi turtinga karybos terminija, kurią kitos tiurkų tautos pakeitė skoliniais.
Atskilusi nuo savo tiurkiškojo kamieno, kitokios sandaros kalbų (slavų, lietuvių) apsupta, Lietuvos karaimų kalba (Trakų dialektas) tarsi užsikonservavo ir gerai išlaikė savo sandaros ypatybes bei archaišką tiurkų leksiką. Dėl to ji sulaukė ypatingo tiurkologų dėmesio.
Pirmųjų žinių apie karaimų kalbą būta jau XVI–XVII amžiuje. Išsamesni tos kalbos tyrimai pradėti tik XIX amžiuje. Tada 1893–1911 metais tiurkologas V. Radlovas parengė ir išleido 4-ių tomų žodyną „Tiurkų tarmių žodyno bandymas“, kuriame sukaupta daug karaimų leksikos. Juo orientalistai naudojasi ligi šiol. Studijos įvairių mokslininkų buvo tęsiamos. Tarp jų : N. Baskakovas, A. Dubinskis, V. Gordlevskis, T. Kovalskis, K. Musajevas, S. Šapšalas, A. ir V. Zajončkovskiai bei kiti.
Skelbiamų darbų tematika būdavo įvairi. O 1974 metais kelių šalių (Rusijos, Lenkijos, Lietuvos) mokslininkų kolektyvo pasiaukojamo darbo dėka pasaulį išvydo ilgai lauktas „Karaimų-rusų-lenkų kalbų žodynas“. Paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais reikšmingų darbų karaimų tautos ir kalbos labui parašė anksti palikęs šį pasaulį nepamirštamasis Mykolas Firkovičius.
600-ojo totorių ir karaimų atvykimo į Lietuvą jubiliejaus proga taip pat išėjo dr. Halinos Kobeckaitės leidinys „Lietuvos karaimai“, kiek plačiau supažindinantis visuomenę su šios tautos istorija bei realijomis.
Atkeliavę į Lietuvą karaimai iškart buvo apgyvendinti Trakuose, dabartinėje karaimų gatvėje. Vėliau jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje. Tačiau Trakai visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras. Tai liudija įvairūs dokumentai bei rašytiniai šaltiniai. 1414 metais apsilankęs Trakuose prancūzų keliauninkas ir diplomatas Žiliberas de Lanua mini matęs Trakuose daugybę karaimų bei totorių.
Lietuvoje karaimai sudarė atskirą bendruomenę (džymat). Bendruomenės ir atskirų jos narių teisinę padėtį reglamentavo jiems suteiktos valdovų privilegijos. Pirmasis aktas, nustatantis teisinę karaimų padėtį Lietuvoje, yra Kazimiero Jogailaičio 1441 metų kovo 27 dienos privilegija, suteikianti Trakų karaimams tokią pat Magdeburgo teisę, kokią jau buvo gavę Vilniaus, Trakų ir Kauno miestai. Jiems suteikta teisė į savivaldą, vadovaujamą jų pačių ir iš jų tarpo renkamo vaito. Karaimai buvo pavaldūs tik savo vaitui, o šis – pačiam valdovui. Vaitui buvo suteikta teismo ir sprendimų priėmimo teisė. Į karaimų bendruomenės reikalus negalėjo kištis nei vaivada, nei jo vietininkai. Ginčus tarp karaimų ir krikščionių nagrinėjo kartu vaitas ir vaivada. Trakų vaitui buvo pavaldžios ir visos naujos karaimų gyvenvietės Lietuvoje. Šios teisės vėliau buvo patikslintos ir praplėstos kitų Lietuvos valdovų. Pagrindines karaimų privilegijas patvirtindavo visi vėlesni valdovai, jiems būdavo suteikiama ir papildomų teisių. „Tad Trakų karaimai gyveno atsitvėrę savo privilegijomis, jautėsi globojami ir saugomi“ (V. Sirokomlė).

Bus daugiau

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra