Kaltinėnų kraštas (valsčius) pirmą kartą įvardintas 1371 m.(1) Nuo to laiko iki XV a. pradžios jis šaltiniuose minimas greta Medininkų, Kražių, Raseinių, Viduklės bei Ariogalos kraštų – tuomet svarbiausių etninės Žemaitijos struktūrinių dalių(2). Tad įvairiapusiai šio valdymo vieneto tyrimai aktualūs tiek Kaltinėnų miestelio, tiek visos Žemaitijos istorinės raidos kontekste.
Šiuo tekstu siekiama apibendrinti duomenis apie XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Kaltinėnų krašte gyvenusius bajorus. Pirmiausiai jie įvardijami 1390 m. Žemaitijos – Vokiečių ordino sutartyje, 1399–1409 m. Marienburgo iždininko knygoje bei 1413 m. protestą arbitrui Benediktui Makrai pateikusios žemaičių delegacijos sąraše(3). Remdamasis šių ir kai kurių kitų šaltinių duomenis, istorikas Rimvydas Petrauskas jau yra paskelbęs daugumos 1390–1413 m. minimų Žemaitijos bajorų sąrašą, kuriame aprašė ir Kaltinėnų atstovus(4). Tačiau šį sąrašą galima patikslinti ir papildyti, juo labiau, kad kaltinėniškiai minimi ir vos vėliau: 1415 m. Kaune didžiojo kunigaikščio Vytauto išduotame donaciniame akte(5), 1419 m. išsiųstuose Ordino maršalo laiškuose(6). Duomenų yra ir dar vėlesniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, į trečiąją Lietuvos Metrikos knygą patekusiame XV a. vidurio akte(7), tačiau šiame tekste stengtasis sutelkti dėmesį į pačius seniausius, iki 1419 m. paminėtus asmenvardžius. Žemiau abėcėlės tvarka pateikiamas Kaltinėnų krašte gyvenusių kilmingųjų sąrašas, kartu nurodomi ir jų pavaldinių asmenvardžiai. Bajorai, kurių vardai nežinomi, minimi pristatant giminaičius.
Činiūra. Nausučio tėvas. Minimas (Новсутю Чинюровичю) 1415 m. didžiojo kunigaikščio Vytauto donaciniame akte įvardinant sūnų. Pats tuomet nebuvo apdovanotas.
Daukša (Daukas). Kaip Kaltinėnų krašto atstovas įvardijamas (Dawchs) 1390 m. sudarytoje Žemaitijos – Vokiečių ordino sutartyje.
Dirkintas (Dirgintas). Minimas (Диркгинъту) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Masiutį (Масютис).
Eimundas (Eimuntas). Kaip Kaltinėnų krašto atstovas įvardijamas (Eymund) 1390 m. sudarytoje Žemaitijos – Vokiečių ordino sutartyje.
Gaudiktas. Minimas (Gawdikke) 1419 m. Ordino maršalo laiške, vadinamas kamarninku – vietos administratoriumi. Matyt, tuomet buvo nusitekęs prieš Vytautą ir palankus Švitrigailai.
Gėlutis. Skučo brolis. Greičiausiai jį (Gelutte), siekdami patraukti į Ordino pusę, 1406 m. vokiečiai apdovanojo brangiais audiniais(8). Vėl minimas (Кгялутю) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Žvinakį (Žvynakį, Жвиникос).
Ginkus. Žygo tėvas. Minimas (Кгинкови) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Vizgailą (Визкгаило). Antrą kartą akte paminėtas įvardijant sūnų (Кгинъковичу Жыкгю).
Kaitenis. Minimas (Коитеню) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Ruklį (Руклис). Žemiau minimas asmuo buvo jo bendravardis.
Kaitenis. Tikėtina – žemiau minimo Visagino brolio sūnus (Високгимову братаничу)(9). Minimas (Коитенъю) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Liką (Ликос). Anksčiau minimas bajoras buvo jo bendravardis.
Kantminas (Kantinas, Kantautas). Minimas (Конътыновы) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Kuturį (Кутурис). 1529 m. jo įpėdiniai vadinami Kantauto gimine (Kontowtowego rodu), tad gali būti, jog 1415 m. akte asmenvardis pateikiamas netiksliai(10).
Kęstautas (Keistautas). Petro Vizbaro brolio ([Ви]сбораву братаничю), greičiausiai, Mingailos sūnus. Minimas (Кеистовтови) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuokart gavo du pavaldžius žmones – Arvydą (Арвидъ) ir Vabalį (Vabolį, Воболис). Tikėtina, jog XV a. viduryje dar vienu pavaldiniu Kaltinėnų valsčiuje apdovanotas Коистовт yra tas pats asmuo(11).
Knipas (Knepas, Knepė). Turėjo šaltiniuose minimą sūnų. Gyveno vietovėje Megethen, Mygyeythen – Kaltinėnų kraštui priklausiusiame žemesnio lygio administraciniame centre ir ėjo vietos kamarninko pareigas. Minimas (Kneppys, Kneppe) 1419 m. Ordino maršalo laiškuose. Tuo metu buvo nusiteikęs prieš Vytautą ir palankus Švitrigailai bei Ordinui. Sūnus (Kneppys son) kaip Megethen, Kaltinėnų ir Raseinių kraštų (faktiškai – dalies opoziciškai nusiteikusių bajorų) atstovas 1419 m. vyko pas Ordino maršalą.
Mažeikis (Mažeika). Minimas (Можеику) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Derkį (Dargį, Деркис).
Meirė. Spudučio ir Vismilo dėdė. Matyt, vienas iš turtingesnių ir įtakingesnių bajorų. Minimas (Меирове) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuokart gavo du pavaldžius žmones – Visdergkojį (Висдеркгоисъ) ir Knistutį (Knystutį, Книстутис). Minimas akte dar du kartus pabrėžiant minėtų sūnėnų kilmę. Jo ir Vizbaro giminę valdovas 1415 m. apdovanojo gausiausiai paskirdamas penkis pavaldinius. 1529 m. palikuonys pabrėžė priklausantys Meirės giminei (Meyrowego rodu)(12).
Mingaila (Minigaila) Jokūbas. Vizbaro Petro brolis. Greičiausiai – Kęstauto tėvas. Vienas iš įtakingiausių Kaltinėnų bajorų patekęs į valdovui artimų žmonių ratą. Matyt, jį (Migal) 1407 m. vokiečiai paskatino pinigine išmoka ir vadino „žemaičių vyresniuoju“(13). Tikėtina, tas pats asmuo (Migail) minimas 1408 (ar 1406) m., kai kartu su broliu Vizbaru ir dviem kitais žemaičių vyresniaisiais Karšuvos krašte susitiko su čia atvykusiu vaitu Mykolu Kiuchmeisteriu (Küchmeister) – Žemaitiją tuomet valdžiusiu Ordino pareigūnu(14). 1412 m. įvardijamas (Minigail) kaip atstatytos Veliuonos pilies seniūnas(15). 1413 m. dalyvavo (Jacobo Minigel) sudarant Horodlės susitarimus tarp Lietuvos ir Lenkijos atstovų, čia gavo Sirokomlės herbą(16). Vėl minimas (Миникгялу) ir vadinamas Vizbaro broliu 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuokart gavo pavaldų žmogų Mažbutą (Можъбутъ). Tiesa, kaip pastebi R. Petrauskas, kol kas nėra galutinai įrodyta, kad visais šiais atvejais turimas omenyje tas pats asmuo. Juo labiau, kad dėl vardų panašumo ir galimų klaidų juos užrašant Mingaila šaltiniuose ir istoriografijoje gali būti maišomas su kitu bajoru – Nigaila.
Nausutis. Činiūros sūnus. Minimas (Новсутю Чинюровичю) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuokart gavo pavaldų žmogų Ruslį (Руслис).
Nigaila (Nikaila) Petras. Turėjo sūnų. Vienas žymesnių krašto bajorų. Bent nuo 1406 m. jis (Nygail) palaikė ryšį su Ordino pareigūnais(17). Matyt, būtent šis bajoras (Nygal) už parodytą palankumą 1408 m. gavo iš vokiečių dovanų žirgą, kainavusį 8 markes(18). Didysis kunigaikštis Vytautas nepasitikėjo Nigaila, todėl pradėdamas 1409 m. sukilimą jo sūnų (Nigals son) paėmė įkaitu(19). Vis dėlto užuot baudęs, vėliau Vytautas palenkė Nigailą į savo pusę. 1412 m. jis (Nigail) jau randamas atstatytoje Veliuonos pilyje, kurios seniūno pareigas ėjo kitas kaltinėniškis Mingaila. Matyt, ir Nigaila užėmė svarbias pareigas, nes viešai agitavo įgulos karius sakydamas, jog Vytautas greitai trauks į Ragainę, o po to į Karaliaučių atsiimti Lietuvai priklausiusių žemių(20). 1413 m. Petras Nigaila (Petrus dictus Nicael) jau buvo apsikrikštijęs ir kartu su Petru Vizbaru įėjo į žemaičių delegaciją Kaune pateikusią protestą B. Makrai. Greičiausiai jis (Никгаилу) XV a. viduryje gavo dar vieną pavaldinį Kaltinėnų valsčiuje(21). Dėl vardų panašumo ir klaidų juos užrašant Nigaila gali būti maišomas su anksčiau minėtu Mingaila.
Pokimas (Pakimas, Pagimas). Minimas (Покгиму) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Dransutį (Drąsutį, Дронсутис).
Ragelis. Kaip Kaltinėnų krašto atstovas įvardijamas (Ragel) 1390 m. sudarytoje Žemaitijos – Vokiečių ordino sutartyje.
Saviginas (Sauginas). Minimas (Совикгину) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Vizgailą (Визкгаило). Jo palikuonys 1529 m. vadinami Saugino gimine (Sowginowego rodu)(22).
Skučas. Gėlučio brolis. Kaip Kaltinėnų krašto atstovas įvardijamas (Skutez) 1390 m. sudarytoje Žemaitijos – Vokiečių ordino sutartyje. Minimas (Скучеву брату) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams, bet tik įvardijant brolį. Pats tuomet nebuvo apdovanotas.
Skvaibutas. Kaip Kaltinėnų krašto atstovas įvardijamas (Sqwaybuth) 1390 m. sudarytoje Žemaitijos – Vokiečių ordino sutartyje.
Spudutis. Meirės brolio ar sesers sūnus (Меирову племенънику), Vismilo brolis ar pusbrolis. Minimas (Спудутю) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Alsį (Олсисъ).
Tylenis. Kaip Kaltinėnų krašto atstovas įvardijamas (Tilen) 1390 m. sudarytoje Žemaitijos – Vokiečių ordino sutartyje.
Tulys (Tulė). Minimas (Thule) 1419 m. Ordino maršalo laiške, ėjo vietos kamarninko pareigas. Matyt, tuomet buvo nusitekęs prieš Vytautą ir palankus Švitrigailai.
Valačius. Minimas (Волачату) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Virkutį (Виркутис).
Visaginas (Visginas). Tikėtina, turėjo brolį. Tokiu atveju yra anksčiau minėto Kaitenio dėdė. Buvo vedęs, turėjo vaikų. 1416 m. Konstanco bažnytiniam susirinkimui pateiktame žemaičių skunde rašoma, kad vokiečiai Visaginą (Wyssigynum), taip pat jo žmoną ir vaikus iš pradžių surištus nusivarė į Prūsiją, o vėliau tenai nužudė(23). Tai sutampa su žiniomis Marienburgo iždininko knygoje, kurioje 1408 m. fiksuojama išmoka Visagino žmonai (Wischegenen wyb) iš Kaltinėnų (Caltenenen), kuri tuomet gyveno Prūsijoje, Krimyčiuose(24). Taigi tuo metu šeima jau buvo ištremta iš gimtinės, o Visagino žmonos „adresas“ galbūt sako, į kurį regioną patekdavo ir kiti iš Žemaitijos išvaryti žmonės. Matyt, kryžiuočiai iš pradžių dar bandė patraukti Visaginą į savo pusę, nes 1409 m. jam (Wissegen dem Samaythen) skirta nedidelė piniginė išmoka(25). Bene paskutinį kartą šis bajoras minimas 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto kilmingiesiems įvardijant brolio sūnų Kaitenį (Високгимову братаничу). 1413 m. Horodlės akte paminėtas Lietuvos bajoras Stanislao Wyssygyn greičiausiai yra kitas bendravardis asmuo(26). Mažai tikėtina, kad Visaginas iš Kaltinėnų tuo metu dar buvo gyvas, kad 1413 m. jį apkrikštijus, 1416 m. Konstance būtų drįsta sakyti netiesą apie to paties asmens nužudymą. Tiesa, Bažnyčios susirinkime vyko atkakli propagandinė kova, tad visiškai tokios tikimybės atmesti negalima.
Vismilas. Meirės brolio ar sesers sūnus (Меирову племенънику), Spudučio brolis ar pusbrolis. Minimas (Висмилу) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo du pavaldžius žmones – Žvalgenį (Жволкгенис) ir Vabalį (Vabolį, Воболис).
Vizbaras (Visbaras) Petras. Mingailos brolis, Kęstauto dėdė. Žymus krašto bajoras. Greičiausiai jis (Wezebar), brolis Mingaila ir du kiti žemaičių vyresnieji 1408 (ar 1406) m. Karšuvos krašte susitiko su čia atvykusiu Žemaitijos vaitu M. Kiuchmeisteriu(27). 1413 m. Petras Vizbaras (Petrus dictus Vissabor) jau buvo apsikrikštijęs ir kartu su Petru Nigaila įėjo į keturiolikos žymiųjų Žemaitijos bajorų delegaciją Kaune pateikusią protestą B. Makrai. 1415 m. įvardijamas (Визбору) pirmuoju tarp didžiojo kunigaikščio Vytauto apdovanotų Kaltinėnų krašto bajorų. Tuomet gavo du pavaldžius žmones – Sarvydą (Сорвидос) ir Vytilą (Витило). Tame pačiame akte minimas dar du kartus pabrėžiant „garbingą“ minėtų giminaičių kilmę. Jo ir Meirės giminę tuokart valdovas apdovanojo gausiausiai ir iš viso skyrė penkis pavaldinius. R. Petrausko nuomone, tas pats Vizbaras (Визборусу, Визбору) gerokai vėliau – XV a. viduryje – gavo naujų valdų Kaltinėnų ir Raseinių valsčiuose(28). Vis dėlto negalima garantuoti, kad šiais atvejais omenyje turimas tas pats asmuo. 1529 m. minimi gausūs „Visbaro giminės“ (Wizborowego rodu) palikuonys(29). Tarp jų įvardijamas Jurgis Paškavičius (Jerzy Paszkowicz) – vienas iš garsios Poškų (Paškevičių) giminės pradininkų(30). Taigi Dionizas Poška neatsitiktinai save laikė Vizbaro palikuonimi ir būtent todėl norėjo būti palaidotas Kaltinėnuose.
Žygas (Žigas). Ginkaus sūnus (Кгинъковичу). Minimas (Жыкгю) 1415 m. išduotame didžiojo kunigaikščio Vytauto dovanojimų akte Kaltinėnų krašto bajorams. Tuomet gavo pavaldų žmogų Nemintą (Неминтъ).
Taigi, turimais duomenimis, 1390–1419 m. šaltiniuose įvardijama 30 Kaltinėnų krašte gyvenusių kilmingųjų. Minimi ir keli jų artimieji, bet pastarųjų vardai nenurodomi. 1415 m. akte taip pat užrašyti 22 bajorų pavaldinių – paprastų valstiečių – vardai. Rimtesni lyginamieji tyrimai kol kas nebuvo atlikti, tačiau bendras įspūdis toks, kad Kaltinėnų krašte, lyginant kitais Žemaitijos valdymo vienetais, bajorų gyveno daug. Kai kurie jų buvo artimi didžiajam kunigaikščiui, ėjo įvairias atsakingas pareigas. Tai patvirtina, o kartu iš dalies ir paaiškina Kaltinėnų krašto svarbą Žemaitijos vidaus politinėje struktūroje.
Literatūros sąrašas:
1. Scriptores rerum Prussicarum, Leipzig, 1863, Band II, S. 569 (toliau – SRP, II); Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika, V., 1999, p. 144. Palyginimui: SRP, II, S. 96–100; Vartberges Hermaņa Livonijas hronika, Rīga, 2005, p. 116–125; Latvis H. Vartbergė H. Livonijos kronikos, V., 1991, p. 196–197.
2. Plačiau apie tai: Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais, Kaunas, 1998, p. 79–83.
3. Codex epistolaris Vitoldi, Cracoviae, 1882. S. 23–24 (toliau – CEV); Das Marienburger Tresslerbuch der Jahre 1399–1409, Königsberg, 1896, S. 396, 421, 487, 488, 543 (toliau – MTB); Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum, t. 2, Posnaniae, 1892, S. 147.
4. Petrauskas R. Žemaičių diduomenė ir politinė padėtis Žemaitijoje XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje // Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos, V., 2004, p. 163–172 (toliau – Petrauskas R. Žemaičių diduomenė).
5. Jablonskis K. Nauji Vytauto laikotarpio aktai // Praeitis, t. 2, Kaunas, 1933, p. 382–384; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, V., 1955, p. 66 (toliau – LIŠ, I); Vitoldiana. Codex privilegiorum Vitoldi magni ducis Lithuanie 1386–1430, Warszawa – Poznań, 1986, s. 85–86 (toliau – Vitoldiana). Išlikęs ir 1529 m. surašytas lenkiškas šio teksto vertimas, tačiau jame įvelta daug netikslumų: Акты издаваемые Виленскою коммиссиею для разбора древнихь актовь, т. XXIV, Вильна, 1898, c. 73–74 (toliau – Акты, XXIV).
6. CEV, S. 439–441.
7. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 3 (1440–1498). Užrašymų knyga 3, Vilnius, 1998, p. 50 (toliau – Lietuvos Metrika, Kn. 3).
8. MTB, S. 396.
9. Iškreiptą vardą Високгимову bandyta skaityti ir kitaip – Visagimio: LIŠ, I, 66. Įrodžius jog tai ne Visaginas, o kitas asmuo, Kaltinėnų bajorų sąrašą tektų papildyti.
10. Акты, XXIV, c. 73.
11. Lietuvos Metrika. Kn. 3, p. 50.
12. Акты, XXIV, c. 73.
13. MTB, S. 421.
14. CEV, S. 159–160. Pastarajame šaltinių rinkinyje pateikiamas tik laiško aprašas. Čia nurodoma vardo forma Nigail, tačiau šaltinio originalu naudojęsis R. Petrauskas nurodo, jog iš tikrųjų tekste rašoma Migail: Petrauskas R. Lietuvos diduomenė, p. 269.
15. CEV, S. 232.
16. Akta unji Polski z Litwą 1385–1791, Kraków, 1932, s. 54.
17. CEV, S. 130. Datuojant šį paminėjimą 1409 m., klystama: Petrauskas R. Žemaičių diduomenė, p. 169.
18. MTB,S. 488. Šio šaltinio rengėjai laikė Nygal kitu asmeniu – skalviu: ten pat, 633.
19. CEV, S. 185.
20. CEV, S. 232.
21. Lietuvos Metrika. Kn. 3, p. 50.
22. Акты, XXIV, c. 73.
23. CEV, S. 1022; LIŠ, I, p. 65.
24. MTB,S. 487.
25. MTB, S. 543.
26. Akta unji Polski z Litwą 1385–1791, Kraków, 1932, s. 54.
27. CEV, S. 159–160.
28. Lietuvos Metrika. Kn. 3, p. 39, 49, 50; Petrauskas R. Lietuvos diduomenė, p. 269.
29. Акты, XXIV, c. 73.
30. Vanagas V. Dionizas Poška, V., 1994, p. 10–12.
Doc. dr. Vytenio ir doc. soc. m. dr. Junonos Almonaičių fotorinkinio nuotr.
Nuotraukoje: Dionizo Poškos, bajoro Vizbaro palikuonio, kapas Kaltinėnų kapinėse. Fotografuota maždaug XX a. viduryje
Voruta. – 2009, lapkr. 21, nr. 22 (688), p. 4.
