K. Misius: Man skauda dėl savo krašto

Autorius: Data: 2020-12-14 , 13:50 Spausdinti

K. Misius: Man skauda dėl savo krašto

Inžinierius, kraštotyrininkas, mokslo veikėjas Kazys Misius. Asmeninė nuotr. 

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt

Šilalės kraštas yra pagimdęs daug šviesuolių. Vienas jų – inžinierius, kraštotyrininkas, mokslo veikėjas Kazys Misius. Gimęs prieš 77-erius metus Kvėdarnos valsčiaus Paymėžio kaime dar vidurinėje mokykloje susidomėjo krašto pažinimu bei jo istorija. Ir nors tolesnis jo kelias vedė per tiksliuosius mokslus, šis enciklopedininkas liko ištikimas kraštotyrinei-kultūrinei veiklai.

„Šilalės artojo“ skaitytojams siūlomas pokalbis su K. Misiumi.

– Jūs pagal profesiją esate inžinierius. Bet kas nulėmė, kad pasirinkote dar ir humanitarinę kryptį?

– Esu kilęs iš vargingai gyvenusių valstiečių. Tėvai na­muose bibliotekos neturėjo. Domė­tis vietovių praeitimi, krašto istorija mane paskatino tada Kvėdarnos vidurinės mokyklos bibliotekoje perskaitytos kelios Petro Tarasenkos (iš sentikių šeimos kilusio Lietuvos karininko, muziejininko, archeologo) knygelės. Tuo metu, apie 1958–1960 m., buvo paklausūs mokinių turistiniai sąsk­rydžiai. Juose be ideologinės pakraipos būdavo rengiamos ir kraštotyros parodėlės. Joms ruošdamiesi, vadovaujant mokytojui Alfonsui Aušrai, lankydavome istorines vietas, piliakalnius, žymių žmonių gimtines, pavyzdžiui, Dariaus ir Girėno tėviškę prie Judrėnų, Medvėgalį, Varnius ir kt.

Studijuodamas istoriją, galėjau tikėtis tik dirbti istorijos mokytoju. Tačiau dėl tuometinių ideologinių reikalavimų būtų reikėję veidmainiauti, o aš to nenorėjau. Todėl pasirinkau studijas Kauno politechnikos institute, skaičiavimo mašinų specialybę. Galvojau Lietuvos praeitimi domėtis savarankiškai ir likti nepriklausomu. Taip dar 1967-aisiais įsijungiau į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos veik­lą, o po keleto metų baigiau Liaudies universiteto Pamink­lų apsaugos fakultetą. Be to, lankydavausi kraštotyros klubo „Ramuva“ (vadovas Alfonsas Andriuškevičius) renginiuose, Vilniaus žygeivių klubo susirinkimuose bei jų kultūrinio turizmo kelionėse.

– Jūs iš tiesų esate išvaręs plačią vagą kraštotyrinėje veikloje. Kokį savo darbą ver­tinate geriausiai ir kodėl?

– Mano rašinių istorinės kraštotyros temomis yra paskelbta leidinių serijose „Šilalės kraštas“, „Žemaičių praeitis“, „Versmės“ leidyklos valsčių serijos knygose, kolektyvinių autorių darbuose, tęstiniuose bei periodiniuose leidiniuose. Iš tikrųjų pats esu tik vienos, 2015 m. išleistos knygos „Kražių mokykla ir gimnazija 1773–1844 m.“ autorius. Rašyti ją buvau paskatintas profesoriaus Adomo Butrimo (meno istorikas, archeologas, tyrinėjęs Žemaitijos praeitį). Pažintine prasme, manau, ji ir yra geriausia. Ne mokslininkui ją skaityti gal ir nuobodoka, bet iš tiesų galima susidaryti gana tikslų to laikotarpio Žemaitijos vidurinės mokyk­los, vėliau – gimnazijos vaizdą. Knygoje pateikta nemažai žinių apie dėstytojus bei tos mokyklos (gimnazijos) mokytojus.

 

Nuotr. iš pašnekovo archyvų

Daug žinių yra surinkta kartu su Benjaminu Kaluškevičiumi (žymiu vyresnės kartos bibliotekininku, spaudos darbuotoju, knygnešystės tyrinėtoju) 2004 m. parengtame žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. Taip pat, manyčiau, nebloga ir su Dalia Puodžiukiene (Aukštaitijos paveldo tyrinėtoja, architektūros istorikė, su autorių kolektyvų išleidusi veikalą „Lietuvos dvarai“) 2012 m. išleista knyga, skirta Šilalės rajono dvarams „Lietuvos dvarų sodybų atlasas I. Šilalės rajono savivaldybė“. Esu ir leidinio „Kvėdarna“ sudarytojas.

Daugiausiai domėjausi Lietuvos miesteliais, bažnyčiomis, kaimais. Naudodamasis archyviniais dokumentais, esu rašęs ir apie Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. Rengiant „Šilalės krašto“ trečią tomą (išleistas 2001 m., aprėpiantis nacizmo ir bolševizmo laikotarpį, partizaninį pasipriešinimą, laisvės kovas), teko daug domėtis ir stalinizmo 1940–1953 m. laikotarpiu Šilalės bei gretimuose rajonuose. Archyvuose skaitai tokias bylas, kovotojų biografijas, tardymo protokolus, ir darosi skaudu, tiesiog akyse matau kankinamųjų kraują…

– Dėl ko Jūs šiandien labiausiai džiaugiatės ir kas galbūt kelia nerimą, kai kalbame apie gimtinę: Šilalės rajoną, Paymėžį, Kvėdarną, Žadeikius?

– Džiaugiuosi, jog puoselėjama istorinė atmintis. Dar Atgimimo metais kvėdarniškio Eugenijaus Ivanausko pastangomis bei jo surinktomis lėšomis buvo atkurtas Vytauto Didžiojo paminklas Kvėdarnoje, įamžinta ir lankoma teologo bei kalbotyrininko Kazimiero Jauniaus gimtinė Lembo kaime, yra nemažai, nors ir kuklių, paminklų pokario partizanams. Tuoj po Atgimimo pokario kankiniams pastatytas medinis paminklas Kvėdarnoje ir kt.

O širdį labiausiai skauda dėl daugybės išnykusių kaimų, to­liau mažėjančių gyventojų kaimuose ir miesteliuose, dėl vis dar neišgyvendinamo girtavimo. Žmonės neturi darbo. O mažai žemės turintieji kaime yra pasmerkti skurdui.

– Jūs esate ir istorikas. Kas mūsų visuomenę kamuoja istoriniu požiūriu? Kaip turime vertinti istorijos pamokas, auklėjant jaunimą patriotiškai?

– Prisipažinsiu, kad istorijoje esu savamokslis, todėl laikau save kraštotyrininku. Sąjūdžio laikais vienoje paskaitoje mokytojavimo istorikė Magdalena Karčiauskienė pasakė: „Istorija mus išmokė: daugiau jokių unijų, jokių sąjungų.“ O juk buvo lemta kitaip. Garsi mokytoja Meilė Lukšienė rengė tautinės mokyklos pamatus. Deja, tai netrukus buvo sužlugdyta. Mano supratimu, jaunimo patriotiškumo auk­lėjimas turėtų prasidėti nuo paprastų dalykų: pagarbos ir meilės gimtajai kalbai skiepijimo, etninės kultūros puoselėjimo, krašto pažinimo dėstymo. Gal aš klystu, tačiau, mano žiniomis, nei krašto pažinimo, nei etninės kultūros pamokų mokyklose nėra. Bent jau atskirų. Taip, stengiamasi šias temas įtraukti į kitus dalykus, bet… Rodos, nyksta ir kraštotyros būreliai. Maža to, kai kas siekia niekinti tai, kuo nuo amžių lietuviai didžiavosi. Taip, pavyzdžiui, jau buvo paniekintas „Aušros“ įkūrėjas Jonas Basanavičius, Pilėnai, kiti garbingos istorijos veikėjai ir tarpsniai. Beje, 2010 m. Vilniaus knygų mugėje buvo netgi ciniškai pasityčiota: už Pilėnų gynėjų ir vado Margirio paniekinimą tuometinė krašto apsaugos ministrė knygai „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ įteikė Patriotiškiausios metų knygos nominaciją (2010 m. išleista Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga susilaukė nemažai kritikos už „mitų griovimą“ – aut. pastaba).

Ir kaip puoselėti lietuvių kalbą, jei net iš Lietuvos radijo ir televizijos dingo lietuvių kalbos valandėlės? Tačiau tuo pat metu radijo ir televi­zijos laidose plinta bar­barizmai, žargonizmai, svetimybės. Skaudžiausia, kad asmenys, niekinantys Lietuvos istoriją, jos garsius žmones, pavyzdžiui, kaip kalbininkė, kovojanti prieš kalbos norminimą, lie­ka įtakingais veikėjais. Vadinasi, kažkas blogai su Lietuvos valstybe. Mano supratimu, tinkamam jaunimo patriotiniam auklėji­mui pasakoti vien apie pokario kovas ir neginkluotą pasipriešinimą neužtenka.

– Kokios dabartinės valdžios (nueinančios ir naujos) nuostatos Jums kelia didžiausią rūpestį?

– Domėtis politika nelabai norisi, geriau ką nors parašyti kraštotyros temomis. Žinoma, man ne tas pats, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų, kad miestuose vyrauja nelietuviški užrašai, kad negalima Vilniuje pastatyti Vyčio paminklo. Nenorėčiau, jog tik kalbomis liktų pasiūlymas Vilniuje pastatyti paminklą ir pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Lietuvos Respublikos teritorija yra etninėse lietuvių žemėse. Tuo tarpu Lietuva faktiškai nevaldo Šalčininkų bei Vilniaus rajonų. Maža to, pataikaujant lenkams, iš Trakų rajono buvo atimtos lietuviškai kalbančios teritorijos, sutampančios su buvusia skiriamąja riba tarp Lenkijos ir Lietuvos. Todėl Trakų rajone lenkai tapo dauguma.

Nuotr. iš pašnekovo archyvų

Mano supra­timu, vyriausybėms – ir nueinančioms, ir nau­joms – turėtų ypatingai skaudėti dėl Lietuvos regionų, kur žmonės neturi darbo, dėl to klesti skurdas, nusivylimas.

Liberalios partijos, eidamos į rinkimus, deklaravo narkotikų legalizavimą, pritarė siekiui vienalytėms santuokoms, o nepavykus – bent partnerystei, skelbė, kad į lietuvių raidyną įves ir lenkiškas raides. Tai, jog jų atstovai pateko į Seimą, liudija auklėjimo mokyk­lose spragas. Pavyzdžiui, tuoj po Atgimimo mokyklose veikė blaivybės būreliai – valančiukai. Kur jie dingo?

– Ar aplankote savo jaunystės vietas? Kokius tyrimo darbus dirbate ir kokie Jūsų planai?

– Anksčiau atvažiuodavau ne taip jau retai. Tėviškėje dar gyvena sesuo. Mane pakviesdavo ir į Kvėdarnos mokyklos (dabar gimnazijos), miestelio renginius. Tačiau pastaruoju metu dėl sveikatos problemų ir įvairių buitinių keblumų (neturiu, kas nuvežtų) jau porą metų Šilalės rajone nesilankiau.

Deja, nebežadu ir jokių tyrinėjimų. Jeigu kas paprašo, kraštotyros temomis parašau į „Versmės“ leidyklos ruošiamas knygas arba į tęstinį leidinį „Gimtasai kraštas“. Turiu pripažinti: graužia sąžinę, kad neparašiau visų Šilalės rajono kaimų istorijų.

– Ko norėtumėte palinkėti „Šilalės artojo“ skaitytojams ir savo krašto žmonėms?

– Prisiminė nelaisvės metais dainuota daina: „Neišeik, neišeik, tu iš sodžiaus…“. Linkiu, jog nebereiktų uždarinėti mokyklų, nebetuštėtų Šilalės rajono kaimai ir miesteliai, kad juose gyvenantys žmonės galėtų jaustis pilnaverčiai ir laimingi.

Kultūrologas bei kraštotyrininkas K. Misius soviet­mečiu dviračiu apvažiavo daugelį mūsų šalies miestelių ir bažnytkaimių, rinko archyvinę medžiagą, fotografavo kultūrines bei šventas vietas, platino draustą literatūrą, užrašinėjo kaimo žmonių atsiminimus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, su dar didesniu užsidegimu atsidėjo šiai veiklai. Sukauptus istorinius, etnografinius duomenis jis naudoja rašydamas straipsnius knygoms, monografijoms apie valsčius, rengia medžiagą enciklopedijoms, žinynams, yra daugelio leidinių sudarytojas bei bendraautorius. K. Misius yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvos Respublikai. Beje, jis laikytinas ir bene geriausiu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) žinovu“.

Lietuva Naujienos , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra