Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Gardine planuojama įkurti Krokuvos požemiams prilygstantį muziejų

Autorius: Data: 2019-09-15 , 08:39 Spausdinti

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Gardine planuojama įkurti Krokuvos požemiams prilygstantį muziejų

Garsusis Krokuvos muziejus po Turgaus aikšte

Jurgita ŽĄSINAITĖ-GEDMINIENĖ, www.voruta.lt

Krokuvos centre po Turgaus aikšte įrengtas požeminis muziejus yra viena lankomiausių Lenkijos istorinės sostinės vietų. 2005 m. archeologinių kasinėjimų metu buvo rasti požeminiai tuneliai, kuriuose 2010 m. buvo atidarytas 4000 kv. m. užimantis, vienu metu iki 300 lankytojų talpinantis muziejus. Jame eksponuojami viduramžių gyvenviečių pastatų fragmentai, kapaviečių reliktai, originalūs senovės artefaktai pasakoja tūkstantmetę Krokuvos istoriją. Lankytojams suteikiama galimybė pabuvoti senajame miesto turguje, išgirsti šurmuliuojančius prekeivius, išvysti vagis, elgetas, nusikaltėlius ir bausmių vykdytojus. Viena iš muziejaus įdomybių ‒ stiklinis fontanas, jungiantis požeminį muziejų su Turgaus aikšte. Stiklinis dugnas leidžia išvysti muziejaus vidų iš viršaus. Po fontanu stovi viduramžių Krokuvos maketas.

Gardino senamiesčio rūsys

Yra užmojų panašų muziejų įsteigti ir buvusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimų mieste Gardine. Kai kurie baltarusių kraštotyrininkai, istorikai, archeologai įsitikinę, jog požeminiai tuneliai vingiavo po visu Gardino senamiesčiu, jungė bažnyčias ir cerkves. Vienas iš jų ėjo nuo Senosios Gardino pilies iki pat XIV a. pab. statytos, 1961 m. Gardino miesto Vykdomojo komiteto sprendimu susprogdintos Vytauto bažnyčios (vad. Fara Witoldowa). Sovietų aikštę (anksčiau vadintą Turgaus, Rotušės aikšte) tyrinėję archeologai rado ne vieną požeminį taką, kelių amžių senumo rūsį. Istoriniame Gardino centre stovėjo ne tik Vytauto bažnyčia, bet ir Rotušė, Radvilų rūmai. Itin daug paslapčių saugo dar 1496 m. (tais metais Gardinui buvo suteiktos ir pilnos Magdeburgo teisės) pradėtos statyti Rotušės ir XVII a. projektuotų Radvilų rūmų požemiai. 1946 m. sovietų sugriauta Gardino rotušė XVI-XVII a. buvo svarbiausias miesto pastatas, kuriame rinkdavosi miesto magistratas. Per Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karą (1654-1667) Rotušė buvo stipriai apgadinta. Magistratas išsikėlė į gretimai esantį pastatą, o Rotušėje prasidėję atstatymo darbai truko iki pat Šiaurės karo (1700-1721), tačiau nebuvo užbaigti. 1706 m. Gardino miesto plane matyti, jog vieta, kurioje stovėjo Rotušė, vadinama turgumi. Kiti šaltiniai liudija, kad kaip tik tuo metu nebaigtos atstatyti Rotušės patalpose įsikūrė žydų prekeiviai. Pastarieji net kelerius metus nepaisė nurodymų keltis iš Rotušės ir leisti atlikti rekonstrukcijos darbus. Kartą net plytomis ir akmenimis apmėtė prie Rotušės susirinkusius mūrininkus. Istorinėse studijose pažymima, kad 1784 m. Gardino rotušė perstatyta klasicizmo stiliumi: buvo vieno aukšto, šiaurinis ir pietinis fasadai puošti rizalitais, įkomponuotas šešiakolonis dorėninio orderio portikas. 1946 m. Rotušė buvo nugriauta.

Gardine Sovietų aikštė, vadinta Turgaus, Rotušės, St. Batoro, prieš šimtmetį. Matyti Rotušės pastatas ir dar nesusprogdinta Vytauto Didžiojo bažnyčia

Gardino senamiestį tyrinėjantys archeologai nurodo, kad visi senamiesčio statinių rūsiai yra keliais šimtmečiais senesni už viršum jų išdygusius pastatus. Tokie yra ir Radvilų rūmų požemiai. Neišlikusių rūmų statybą finansavo LDK etmonas, Abiejų Tautų Respublikos karinis veikėjas, garsiojo Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos (vad. „Mielasai pone“, 1734-1790) tėvas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702-1762). Radvilų rūmus dekoravo vienas žymiausių LDK vėlyvojo baroko tapytojų Ksaveras Dominykas Heskis (1700-1764). Nuo 1740 m. šis tapytojas dirbo M. K. Radvilos Žuvelės dvare Nesvyžiuje. Žinoma, kad jis dekoravo Nesvyžiaus pilies interjerus, taip pat Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčią, nutapė didžiojo altoriaus, kitus paveikslus. Apytikriai nuo 1752 m. kūrė gobelenų projektus, vaizduojančius Radvilų giminės istoriją.

Gardino rotušė 1930 m.

Netoli minėtos Sovietų aikštės esančiuose požemiuose XIX a. pabaigoje ‒ XX a. pradžioje veikė odininkų dirbtuvės. Iki šių dienų yra išlikę ne tik didžiuliai akmeninių sienų kambariai, bet ir degtomis plytomis grįsti, ne vieną dešimtį metrų besitęsiantys požeminiai tuneliai. Kai kurie krašto architektai bei istorikai teigia, kad požeminiai keliai buvo išraizgę visą Gardino senamiestį, ėjo po Nemunu į tolimas jo pakrantes. Yra tvirtinančių, jog slaptojo Gardino labirinto sumanytojai ir statytojai ‒ jėzuitai, kuriuos į Gardiną pakvietė Lenkijos karalius ir Ldk Steponas Batoras (1533-1586). Jis fundavo jėzuitų kolegiją Gardine, tačiau jėzuitai į seimų miestą atvyko tik praėjus 36 m. po Stepono Batoro mirties, t.y. 1622 m. 1623 m. jie įsteigė savo rezidenciją, o 1625 m. atidarė ir kolegiją. Pirmoji medinė jėzuitų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Gardine buvo pastatyta XVII a. antroje pusėje ir veikė iki 1700 m., vėliau buvo perstatyta į mokyklą. Mūrinės bažnyčios statyba pradėta apie 1678 m., ji tęsėsi kelias dešimtis metų. Pirmosios mišios įvyko 1700 m., dar galutinai nebaigus bažnyčios įrengimo darbų. 1705 m. bažnyčia iškilmingai pašventinta Šv. Pranciškaus Ksavero vardu. Po konsekracijos bažnyčios įrengimas dar buvo tęsiamas net iki XVIII a. antrosios pusės. Vadinamasis Gardino jėzuitų ansamblis, kurį sudarė Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, jėzuitų vienuolynas, kolegija, gyvenamieji, ūkiniai pastatai, sodas, vaistinė, užėmė visą miesto kvartalą.

Basųjų karmelitų vienuolynas Gardine 1844 m.

Spėjama, kad būtent iki XVIII a. pabaigos ‒ XIX a. pradžios buvo įrengtas požeminis Gardino labirintas, jungęs ne tik Senąją ir Naująją pilis, Rotušę, Radvilų rūmus, Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią, bet ir jėzuitų, bernardinų, dominikonų, brigitiečių, basųjų karmelitų, pranciškonų vienuolynus. Beje, pranciškonų vienuolynas (veikęs iki 1832 m.) pastatytas ant kalvos kairiajame Nemuno krante, taigi kiek toliau nuo istorinio Gardino centro.

Buvęs dominikonų vienuolyno pastatas Gardine

Daug svarstoma, dėl kokių priežasčių buvo nutiesti tuneliai tarp Gardine įsteigtų vienuolynų. Vienoje iš hipotezių akcentuojama tai, kad slaptose požemių celėse buvo saugomi katalikų vienuolių ordinų turtai, o į priešingą Nemuno krantą vedančiais tuneliais, iškilus pavojui, buvo galima ir pabėgti. Hipotezės ir prielaidos visuomet kelia daug klausimų ir veda į tolesnius svarstymus. Visgi nenuginčijama, jog Gardine, kaip nė viename kitame LDK ar Lenkijos karalystės mieste kūrėsi išskirtinai daug įvairių katalikų vienuolių ordinų. Čia jie statė vienuolynus, bažnyčias, kolegijas. Spėjama, kad požeminiai išėjimai galėjo pasitarnauti ir gelbėjantis nuo pražūtingų gaisrų ‒ baigiantis XVIII a. degė Gardino basųjų karmelitų, bernardinų vienuolynai.

Stepono Batoro miesto rūmai šalia Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios

Didelio Gardino požemių tyrinėtojų dėmesio sulaukia „Batorievka“ vadinami Stepono Batoro miesto rūmai. Steponas Batoras, be Senosios ir Naujosios pilių teritorijoje įrengtų rezidencinių rūmų, pasistatydino puošnius namus ir mieste. Pagal italo architekto Scotto iš Parmos projektą renesansiniai rūmai XVI a. antroje pusėje buvo pastatyti prie centrinės miesto aikštės (dab. Sovietų). Pastatas kelis kartus buvo rekonstruotas, priklausė skirtingiems šeimininkams. Įrašai liudija, kad XVII a. rūmuose šeimininkavo didikai Potockiai, nuo 1680 m. ‒ ATR karvedys, Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega (1637-1720). XVIII a. antroje pusėje čia vyko LDK tribunolų posėdžiai, o amžiaus pabaigoje vadinamuosius Stepono Batoro rūmus įsigijo grafai Bžostovskiai. Baltarusių istorikai pabrėžia, kad „Batorievkos“ pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Gardino valstybinio medicinos universiteto Anatomijos katedra ir kuntskamera, yra mažiausiai tirtas statinys mieste. Yra tvirtinančių, kad būtent „Batorievkos“ rūsiuose buvo atlikta pirmoji aprašyta ir dokumentuota autopsija: 1586 m. gydytojai Simonas Simonijus ir Nikolas Bucela skrodė mirusio Stepono Batoro kūną.

Sklando daug įvairių versijų, spėjimų, kur vedė, dėl kokių priežasčių buvo nutiesti požeminiai Gardino tuneliai, aiškinamasi, ar apskritai jų būta. Kai kurie Gardino senamiesčio rūsius tyrę archeologai tvirtina, kad jokių slaptų požeminių takų po miestu nėra, nes dėl aukšto gruntinio vandens lygio jų nutiesti neįmanoma. Tačiau egzistuoja ir kitos, įtikinančiais įrodymais pagrįstos nuostatos. Nuoseklių, profesionalių tyrimų rezultatai parodys, kurios iš jų bus teisingos.

Istorija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Žąsinaitė-Gedminienė Jurgita , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra