Juozas Šomka-Čerčilis gimė Panevėžio raj. Žaliapurvėlių kaime (tarp Skaitsgirių ir Spyrakių). Tėvai, mažažemiai valstiečiai, augino du sūnus ir dukterį. Vėliau šeima persikėlė į Bernatonių kaimą. Vaikystė – kaip visų kaimo vaikų: piemenavimas, pradinė mokykla.
Vėliau įstoja į Kauno policijos mokyklą. Ją baigęs, iš pradžių dirba policininku Kaune, vėliau pasiųstas į Vilniaus kraštą. Ten teko dalyvauti kovose su raudonaisiais partizanais, lenkų “Armijos Krajovos” daliniais. 1944 m., artėjant frontui, grįžo į tėviškę – Bernatonis. Jau pirmąjį okupacijos rudenį suorganizavo partizanų būrį iš besislapstančių nuo tarybinės armijos jaunų vyrų, pasiryžusių kovoti su okupantais. Būrys buvo dislokuotas Bernatonių-Lynonių miškuose. Greitai būrys įsiliejo į Žaliosios girios partizanų rinktinę, kuriai vadovavo leitenantas, slapyvardžiu Petraitis. Partizanų eilėse J.Šomka, slapyvardžiu Čerčilis, išbuvo iki 1953 m. rudens. Spėjama, kad žuvo spalio arba lapkričio mėnesiais.
Trumpos biografijos žinios slepia ilgą, sudėtingą partizano kovos kelią, be galo stiprią, taurią asmenybę.
Juozo Šomkos išvaizda būdinga Panevėžio krašto vyrams – šatenas, mėlynakis, šviesaus veido, kiek pliktelėjusia kakta. Nors vidutinio ūgio, bet stambaus kūno sudėjimo, išskirtinės fizinės jėgos. Atrodydavo aukštesnis – kariškos laikysenos, visada tiesus, pasitempęs, labai tvarkingas, keliantis pasitikėjimą. Nebe pirmos jaunystės, subrendęs vyras, santūrus, kritiškiausiais momentais išliekantis ramus.
Vado padėtis šiam vyrui buvo lyg ir savaime suprantama. Iš pradžių vadovavęs nedideliam būriui, po kurio laiko perimdavo vis atsakingesnes pareigas. Žuvus kitiems vadams, buvo paskutinis Žaliosios girios partizanų rinktinės vadas.
Tiek galima pateikti oficialių žinių. Visa kita – prisiminimų epizodai.
Pasakoja Kęstutis Kuzma: „Aš, tuomet šešiolikmetis Rėklių kaimo valstiečių sūnus, mokęsis Panevėžio berniukų gimnazijoje, Čerčilį su kitais jo grupės partizanais pamačiau Bernatonyse 1945 m. vasarą. Ėjau iš dėdės sodybos, susitikau kitus pažįstamus partizanus ir jų vadą. Trumpai pasikalbėjom. Partizanai buvo linksmi, tikėjosi neilgos okupacijos, neilgai likti miške, nes gyvenimas jame tuo metu dar nebuvo labai sudėtingas: kaimuose pažįstami, patikimi žmonės, tarybinė armija dar japonų fronte, “istrebitelių” būriai dar nesusiformavę.
Artimiau su Čerčiliu susipažinau 1945 m. rudenį, kai pasitraukęs iš tarybinės armijos kareivis paprašė suvesti su partizanais. Pažįstamų partizanų sutikęs, paklausiau, ar jie tą kareivį, jau ieškomą saugumo, priimtų į savo būrį. Atsiklausę vado Čerčilio, nutarė priimti. Pažadėjau aprūpinti ginklais, likusiais nuo fronto ir Plechavičiaus dalinių. Nuo tada nuolat su Čerčiliu susitikinėdavau.
1945 m. rudenį Čerčilis su draugais ateidavo į mūsų namus Rėkliuose ir praleisdavo juose naktis, norėdami pailsėti nuo drėgnos žeminės, pabendrauti su žmonėmis.”
Pasakoja Regina Kuzmaitė: „Man, paauglei Panevėžio gimnazistei, partizanai atrodė romantiški tautos didvyriai. Šviesaus atminimo mokyt. El. Gabulaitė dėstė literatūrą „taip, kaip yra iš tikrųjų“ ir „taip, kaip reikalaujama dabar“, skaitėme A.Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“ – gyvenom jo idėjomis.
Grįždavau į kaimą. Vakarais iš šuns Tubo elgesio suprasdavom, kas ateina. Vyrai pasidėdavo ginklus, sušildavo, pavakarieniaudavo ir nenorėdavo nakčiai grįžti į bunkerį.
Pavargusi ligonė mama palikdavo mane su jais leisti nakties valandų. Politinės kalbos iškalbėtos su vyresniais, laikraščių, radijo nėra – belikdavo kortos. Ir duodavom „Karusę“ iki trečiųjų gaidžių, kol vyrams ateidavo laikas grįžti į mišką. Reikėdavo palaikyti draugiją, būti žaidimo partnere. Snausdama skaičiuodavau „akis“, stengdavaus negadinti partijos. Tos kortos mirtinai įkyrėjo – visą gyvenimą nuo to laiko nebeėmiau į rankas. Ir dar buvo nusivylimas: tos kortos netiko prie romantizuoto Lietuvos partizanų portreto, man reikėjo poezijos, pasakojimų apie žygdarbius. Santūrusis Čerčilis apie jokius partizanų reikalus su gimnazistuke, aišku, nekalbėjo, tik klausydavosi, ką veikia šuo Tubas už langų. O šuo mokėjo iš tolo atskirti miškinius nuo “skrebų”, patikimus kaimynus nuo svetimų. Geresnio sargybinio ir nereikėjo.
Dar buvau piemenėlė, kai grįžo iš Kauno vyresnysis brolis, pasakojo apie 1941 m. birželio sukilimą. Po krosnim užmūrijo galą „papeliučkio“, kažką ten slėpė, man pagrasindamas pirštu ir užspausdamas lūpas: “Tylėk!”
Praėjo keleri metai. Jautėm – reikės namus palikti. Dabar jaunesnysis brolis lindo po krosnim, ardė mūrą. Vėlų vakarą susiruošė į mišką. Išėjome: šuo Tubas – pirmas, brolis – antras, aš – gale. Šuo geriausiai pasalą užuos, brolis bandys slėptis, maskuoti nešulį, aš liksiu – aiškinsiuos einanti pas dėdę svarbiu reikalu.
Reikėjo, labai reikėjo Čerčiliui po sukilimo iš Kauno pargabentų ginklų. Netoli miško brolis skubiai pabučiavo į skruostą ir dingo tamsoje. Panašiais keliais į mišką buvo išgabentas ir radijo siųstuvas bei imtuvas.”
Pasakoja Kęstutis Kuzma: „1946 metais buvo gili žiema. Susidarė didelė partizanų grupė – iš Spyrakių, Smilgių – apie 30 žmonių. Ruošėsi kažkokiai operacijai. Saugumas pajuto, ėmė persekioti.
Partizanai išsisklaidė mažomis grupelėmis. Čerčilis persišaldė, susirgo, jam sutino koja. Nebegalėdamas vaikščioti, atsiskyrė nuo būrio, ieškojo priebėgos pailsėti, pasigydyti. Atėjęs pas gimines į Rėklius, prašėsi nakvynės. Žmonės pabūgo, nepriėmė į namus ir pasiūlė glaustis atokiau stovinčioje vėjų perpučiamoje daržinėje. Spigino daugiau nei 20 laipsnių šaltis.
Čerčilis suprato: neišgyvens, nes temperatūra vis kilo. Paryčiui vos pasiekė mūsų namus Rėkliuose. Pasakė mūsų motinai: “Toliau eiti nebegaliu, priglauskit”.
Temperatūra kilo, ligonis ėmė kliedėti. Motina, dirbusi ligoninėse, išmanė apie mediciną, mane – Kęstutį – pasiuntė į Panevėžį vaistų. Vaistinėje ir iš pažįstamų jų gavęs, skubėjau namo.
Intensyviai gydomas ligonis atgavo sąmonę, nors koja ilgai negijo. Pasiliko beveik mėnesiui. Tada įsirengėm po namu laikiną bunkerį. Juozas tikėjosi ramiai atšvęsti juozapines (kovo 19 d.), tačiau provokacija, krata sutrukdė.
Pasakoja Kęstutis Kuzma: „Palyginti ramus laikotarpis mūsų apylinkėse tęsėsi iki 1946 metų kovo mėn., nors vyko kautynės apie Žaliąją, Spyrakius, Baroniškį. Kovo mėn., žuvus Spyrakių Šilioje partizanų vadui Rapolui (Jonui Bačianskui), saugumiečiai pasiryžo sunaikinti ir apylinkėje gerai žinomą Čerčilio grupę. Ėmė jos ieškoti per savo agentus, įvairius provokatorius.
1946 m. kovo 14 ar 15 dieną pas mus į Rėklius atvažiavo Sofija Šeškanaitė ir jos dukterėčia Stasė Morkevičiūtė. Jos, tarsi norėdamos perspėti, kad partizanai saugotųsi Bernatonių, Spyrakių miškų, klausinėjo apie Čerčilį ir jo draugus. Mūsų velionė sesuo Aldona išsigynė nieko nežinanti, tačiau ja nepatikėta.
Trečią dieną po provokatorių apsilankymo saugumo daliniai ir keli “skrebai” apsiautė mūsų sodybą, darė nuodugnią kratą, ieškodami būtent tų partizanų, kuriuos tarsi norėta perspėti. Laimė, buvo jau paruoštas bunkeris, sutvarkyta landa.
Šuns Tubo laiku perspėti, partizanai spėjo pasislėpti ir saugumiečiai bunkerio nerado.
Turėjo Juozas ir gražaus humoro. Jau 1950 metų žiemą, kai mes buvom priversti palikti namus Rėkliuose, tik retkarčiais atvažiuodavau į tas apylinkes susitikti su Čerčiliu.
Juozas buvo nuėjęs į Panevėžio priemiesčių sodybas. Aš likdavau kieme saugoti, jis tvarkė reikalus. Grįžom pro Katkų kaimą. Pamatėm Protazo Misevičiaus languose žiburį. Šunys tylėjo. Juozas nutarė užeiti. Patikimas kaimynas, pabeldus, įsileido. Perėjus tamsią priemenę, pajutau smūgį į nugarą ir buvau nusviestas prie stalo. Juozas stovėjo atstatęs automatą ir klausė Protazą: „Štai, sutikau čia kažkokį, naktį slankiojantį. Kas jis? Geras žmogus ar koks komjaunuolis? Ką su juo daryti?“
Grįžęs iš medžioklės, įsilinksminęs Protazas mane apsikabino, aiškino, kad esu jo geriausias kaimynas. Pamatęs ir pas mane ginklą, Protazas suprato Čerčilio pajuokavimą, visi susėdom nuoširdžiam pokalbiui. Protazas, žinodamas, kad tėviškė išdraskyta, klausinėjo manęs, ar liksiu pas Čerčilį būryje, ar grįšiu į legalų gyvenimą. Šiuo klausimu Čerčilio požiūris buvo toks: į mišką eiti nebėra tikslo – ir pats žūsi, ir visą šeimą pražudysi.
Čerčiliui patikimų žmonių labai reikėjo, tačiau mokėjo išsaugoti gerus ryšius, daug kur turėjo priebėgą.
Viena iš sodybų – prie Gasparų pušynėlio gyvenę Morkūnai, o jų dukra Apolonija (dabar Vaitulionienė) – buvusi Žaliosios rinktinės partizanų ryšininkė, rėmėja. Jų namuose buvo gera slėptuvė, landa į ją – per krosnies orkaitę.
Toji slėptuvė išsilaikė ilgai – iki tragiškosios 1952 metų vasario 2-osios. Tuo metu ten slėpėsi broliai Balčikoniai (Gražiukas ir Meška), taip pat partizanas Dunkevičius. Išduoti kautynėse žuvo visi trys partizanai, sudeginta sodyba, jos šeimininkai areštuoti, nuteisti. Dabar sodybos vietą žymi ąžuolinė šv. Jurgio skulptūra.
Aš, Kęstutis, dažnai ten užeidavau susitikti su Čerčiliu ir kitais partizanais.
Ilgai partizanavę žmonės įgydavo savotišką intuiciją. Ypač ji būdinga Čerčiliui. Tai padėdavo išvengti nelaimių, apeiti pasalas. Prieš tragišką mūšį Morkūnų sodyboje Čerčilis buvo atėjęs ir įkalbinėjo vyrus trauktis iš tos slėptuvės – jautė nerimą, nors konkrečių priežasčių tam nebuvo. Vyrai pasiliko, Čerčilis išėjo – išsigelbėjo. 
Turėjo Čerčilis bunkerių neįtikėtinose vietose: Bernatonių kaime, Lėvens upės senvagės krante. Po daugelio metų rastas Čerčilio bunkeris mažame Gasparų pušynėlyje. Jame dabar buvo „įsikūręs“ barsukas. Kitas bunkeris – miške ties Žaliapurvių kaimu. Paskutinę 1952-53 metų žiemą glaudėsi slėptuvėje prie Barklainių kaimo, Ramygalos pusėje.
Daug būta slėptuvių sodybose. Tačiau netoli jų turėjo gyventi ryšininkas, kuris informuotų, padėtų susisiekti, išgyventi.
Nedidelis Daukniškių kaimas Lėvens vingyje pavasario potvynių metu likdavo saloje: pribristi neįmanoma, laivelius nuo “skrebų” žmonės paslėpdavo.
Partizanai Daukniškiuose apsigyvendavo kelių savaičių poilsiui. Vieną pavasarį į buvusią Dauknio sodybą (kurioje dabar rašomi šie prisiminimai) buvo atėjęs Čerčilis. Staiga per žiūronus pamatė, kad nuo Pakodžiupių kaimo atbrenda būrys “skrebų”. Lėveny ledai iškelti, laiveliu nepraplauksi. Juozas, iššokęs pro langą kitoje namo pusėje, per ledų sangrūdas išlaviravęs, išbridęs, laimingai pasiekė Spyrakių miškus.
Juozas buvo labai gamtos apdovanotas žmogus – turėjo gerą klausą, sodrų baritoną, tačiau dainuoti tekdavo retai.”
Pasakoja Apolonija Vaitulionienė: „Vieną Kūčių vakarą pas Morkūnus atėjo trys partizanai: Apuokas atsisėdo prie lango sargyboje, Čerčilis ir Gražiukas įsitaisė prie krosnies pasišildyti ir tyliai ėmė giedoti „Sveikas, Jėzau gimusis“ – kalėdinę giesmę, kuri iki šiol tebeskamba ausyse”, – pasakojo man Kęstutis Kuzma.
Apie politinę padėtį, partizanų situaciją Juozas Šomka kalbėdavo labai santūriai, labai blaiviai. Po Jaltos konferencijos gerai suprato, kad esame palikti „vienų vieni“. Tačiau atsisakyti pasirinkto kelio nenorėjo.
Ėjom 1950 metų žiemą nuo Panevėžio. Juozas buvo liūdnas, susimąstęs. Liūdnai kalbėjo apie situaciją, apie partizanų likimą. Jokios pagalbos artimiausiu laiku nesitikėjo, tačiau mintį pasiduoti, legalizuotis griežtai atmesdavo: „Laisvas gimiau, laisvas mirsiu“. Tik prašė Dievo greitos mirties, nepakliūti gyvam. Kalbėjo: “Ką galiu pasiūlyti mylimai merginai? Jokios ateities – tiktai pražūtį. Jei pas ją ima lankytis legalus vaikinas, man belieka stebėti iš šalies ir linkėti laimės”.
“Buvo tokia mergina. Buvo tokia situacija. Tyliai pasitraukė, nuoskaudą užgniaužęs.
1950 metų pavasarį buvau šaukiamas į armiją. Čerčilis kalbėjo: “Išeities nėra, mūsų duona karti, žinom, kas laukia. Tau reikia eiti, išsaugoti save, nepražudyti šeimos”.
Į karinę tarnybą Užkarpatėje vežė pro Dzūkijos pušynus. Kartu važiavo du dzūkeliai. Vienas kartojo: „Dzievuliau mano, kvepia Lietuvos girios…“ Antrasis tyliai žvalgėsi pro langą. Rytą jų neberado vagone – pabėgo. Koks jų likimas, kur kapai?” – ir tai K.Kuzmos prisiminimai.
Čerčilio žūties aplinkybių, deja, nežinau. R. Kauniečio sudarytoje knygoje („Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, Vilnius, 1996) nurodytas laikas ir aplinkybės daugeliui Čerčilį pažinusių žmonių kelia abejonių, tačiau kitos versijos nėra. Buvo kalbų, kad po aprašyto žūties laiko ir vietos (1953 m. ruduo, Bernatoniai, negyvenama Juškos sodyba, išdavystė, mirtis nuo pirmos kulkos) dar kažkas matė Čerčilį, kėlė jį per Lėvenį.
Kai kas tikėjosi, kad jis slapstosi Latvijoje, nors tai nepasitvirtino. Čerčilį mylėję ir gerbę žmonės ne kartą girdėjo gandus, kad Juozas žuvęs, bet gandai vis nepasitvirtindavo. Niekas nenorėjo tikėti, kad Juozo nebėra. Nežinomas šiandien ir jo kapas.
Prisiminimus ir faktus pateikė K. Kuzma
Daukniškiai – Vilnius, 2003 m. vasara