Gimė, gyveno, mirė… Taip galima pasakyti apie milijardus žmonių, bet tarp tu milijardų pasitaiko ir tokių, kurie po mirties dar šimtus, tūkstančius metų būna neužmirštami. Kada gyveno ir mirė Dovydas ar Saliamonas, Homeras ar Sokratas, lietuviai Mindaugas ar Vytautas Didysis, Motiejus Valančius ar Jonas Basanavičius… Ką nors atsimenant žmonėms nepakanka prisiminti vardą ar pavardę: prisimenami ir jų darbai, pastangos…
Su Juozu Giedraičiu (1910 12 18-2008 01 11) pažįstamas nuo 1926 metų rudens. Pažintis buvo nutrūkusi 1944-1990 metais. Bet po to užsimezgė susirašinėjimas, nuolatiniai susitikimai, kai jis atvykdavo į Lietuvą. Nuolatinai pokalbiai telefonu. Nors mudu ir skyrė Atlantas. Paskutinį kartą jis man paskambino praeitų metų gruodžio 13 d., o gruodžio 15 d. gavau ir jo laiškus… Deja, sausio 12-osios vakare skambutis, kad Juozas Giedraitis jau neatsikėlė – mirė.
Daugybė minčių užgožė mano galvą. Vis dėlto tai spėjau pranešti ir dviem jį pažinojusiems vilniečiams. O aš negaliu užmigti, rytą sunku keltis. Vis dėlto „Vorutos“ redaktorius Juozas Vercinkevičius tikrai įdės į savo laikraštį Juozo Giedraičio nekrologą. Ir ne tik.
Žvilgtelėjau į savo knygų lentynas. Štai „JAV lietuviai“,( Vilnius 1998 m). 306-3077 puslapyje Juozo Giedraičio ir jo žmonos Leonildos nuotraukos, šiek tiek žinių išėjo gyvenimo ir veiklos.
„Vytauto klubas“ (Vilnius, 2002). Juozas Giedraitis čia minimas daugelyje puslapių, jo veidas matyti įvairiose grupinėse nuotraukose, o 98 trumpos žinutės išėjo gyvenimo ir studijų laikų nuotrauka.
„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 metai“, III t., 2003, p. 177. IV t, 2004, p. 383, jo karininko nuotrauka ir pakartotas bei papildytas gyvenimo aprašymas, taip pat ir „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, t. VI, 2004, p. 638.
Uolesnis lietuvis skaitytojas gal rado tų pačių žinių ir kituose leidiniuose. Trumpos žinutės enciklopediniuose leidiniuose nedaug ką pasako apie minimą lietuvį. Bet priminsiu dar vieną knygą – „Tautos fondas“, išleistą JAV 2002 metais, 480 puslapių. Šioje knygoje, Juozo Giedraičio veikla aptarta daug plačiau. Mat jis 1978-1991 metais pirmininkavo Fondo valdybai, o po to dar keliolika metų ėjo Tarybos pirmininko pareigas. Rengdama spaudai knygą „Tautos fondas“ redaktorė sudaro jo ataskaitą ir ją įdėjo į knygą( p. 309-314). Šis jo rašinys pavadintas „Nuo našlės skatiko iki milijonieriaus“ arba „Kaip lietuviai aukojo Tautos fondui“.
„Baigdamas savo pranešimą Tautos fondo 1997-ųjų metiniame pranešime pasakiau: „ Šis mano pranešimas ilgokas, bet gal paskutinis. Iš eilės ketverius metus išbuvęs TF Tarybos pirmininku, noriu šį aukščiausią postą perduoti jaunesniems. Būdamas 14 metų Tautos fondo valdybos pirmininku ir 21 metus Taryboje, trumpesnių pranešimų esu padaręs apie 215.
Pranešimai buvo daromi VLIKo valdybai, Tarybai ir Seimams. Tris kartus teko pirmininkauti VLIKo Tarybai. Įvairiais šių organizacijų reikalais buvau Anglijoje, Argentinoje, Australijoje, Austrijoje, Brazilijoje, Naujojoje Zelandijoje, daug kartų Kanadoje ir lankiausi lietuvių renginiuose Amerikoje nuo Atlanto iki Pacifiko. O Lietuvoje, jai atgavus nepriklausomybę, buvau penkis kartus. (Kadangi tai rašyta prieš 2002 m., tai po to Lietuvoje lankėsi dar kelis kartus: paskutinį kartą, rodos, 2005 m.)
Vadovaudamas Tautos fondui ir darydamas jo veiklos pranešimus, ar lankydamasis lietuviškuose telkiniuose Amerikoje ir užsieniuose, visur ir visada dėkojau ir dėkojau už talką fondo darbuotojams, aukotojams, mūsų veiklą garsinusiai spaudai ir visiems, kas geru žodžiu, darbu ir auka – savo pinigine ar laiku, talentu ar energija prisidėdavo prie bendrojo darbo. Tebūnie dabar leista man padėkoti ir mano šeimai – daktarei Leonildai Svilaitei ir mano sūnui Rimantui, bei dukrai Aldonai.
Koks gi mano darbas Tautos fonde? Prof. Česlovas Masaitis savo laiške Tautos fondą pavadino „Didžiąja patranka mūsų kovoje už Tėvynės laisvę“. Jis pridėjo: „Dar daugiau: Giedraičio rankose – tai ne didžioji patranka, o visa artilerijos divizija! Josios griausmą girdėjo visas pasaulis septyniomis kalbomis leidžiamame Eltos biuletenyje, lietuviškose radijo programose ir kitose informacijos priemonėse, kuriomis rūpinosi ir finansavo Giedraičio vadovaujamas fondas. Šis garsas nutiesė ir telefono laidus, kuriais per visą pasaulį sklido „dainuojančios revoliucijos“ garsas ir gerokai prisidėjo prie sovietų imperijos subyrėjimo“…
Mano antroji šeima – talkininkai – tikrovėje tas „artilerijos divizijos darbas“ tai buvo darbas ištisos šeimos – komandos, kurios sudėtyje buvo apie 170 darbuotojų. Svarbiausia, kad tai buvo šaunūs veikėjai, telkę aukotojus visame pasaulyje ir dar patys aukoję. Ne tik savo energiją, laiką, talentą, bet ir savo pinigus.
Jau taip yra, kad pinigai į fondą ne patys ateina, o reikia, kad kas nors dirbtų. Tie talkininkai – tai mano antroji šeima, Visi jie paminėti fondo knygoje.
Tačiau čia dabar noriu priminti tokį faktą: dešimt metų Tautos fondas savo įstaigą turėjo Vito ir Aldonos Katinų bute. Patalpos nieko nekainavo ir be jokio atlyginimo dirbo aštuoniolika žmonių. Tame bute tą laiką buvo sutelkta trys milijonai dolerių, ir čia jau padėkos žodžių neužtenka.
Trečioji šeima – aukotojai. Kai 1978 m. pradėjau dirbti fonde, jo ižde buvo 58 690 dolerių. Ilgainiui kapitalas augo, ir Lietuvos reikalams per VLIK“ą išleidome apie tris milijonus dolerių. O per visą VLIKo laiką išleista ne mažiau kaip septyni milijonai dolerių. Tautos fondas organizavo ir išlaikė radijo transliacijas į okupuotą Lietuvą iš Madrido, Vatikano, Romos ir net Manilos radijo stočių, finansavo mokslinio ir informacinio pobūdžio knygas, rėmė lietuvių dalyvavimą Helsinkio ir kitose konferencijose, finansavo ir dalyvavimą Kopenhagoje bei baltiečių dalyvavimą „Laisvės žygyje“ po Baltijos jūrą.
O kai VLIK“as užbaigė savo darbą, fondo paramą pirmiausia gavo Lietuvos atstovybė Vašingtone, Lietuvos misija Jungtinėse Tautose, daugelyje kitų vietų, ypač Vilniaus krašte.
Dabar fondas valdo apie pustrečio milijono dolerių kapitalą. Lankydamasis Lietuvoje ir stebėdamas, kaip ji mėgina atsistoti ant po pusšimtį užtrukusios komunistinės priespaudos, turėjau progą pamatyti, kaip iš praeities užsilikusios atgyvenos vis dar mėgina Lietuvą laikyti už sparnų ir trukdo jai pakilti skrydžiui į tikrą laisvę ir demokratiją. Tačiau šventai tikiu Lietuvos ateitimi“.
Juozas Giedraitis nuo gimnazijos laikų buvo ateitininkas ir šaulys. Būdamas studentas ir vėliau visą laiką buvo veiklus veikėjas demokratinės krypties. Ir Amerikoje jis dalyvavo ateitininkų, krikščionių demokratų sambūriuose. O kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, atvykęs į Lietuvą, pirmiausia stengdavosi susisiekti su Krikščionių demokratų partijos vadovybe ir eiliniais nariais. Ir labai apgailestavo, kai pamatydavo, kad Lietuvos krikščionių demokratų partija jau vadinasi Krikščioniškoji demokratija ir net ryžtasi jungtis su konservatoriais. Jausdamas, kad 2007 metų gruodžio 14 d. krikščionys demokratai tikrai mėgins priimti sprendimą jungtis su konservatoriais, dar kartą pasiuntė konferencijai laišką, nepritariantį tokiam sprendimui. Deja, laiškas konferencijoje nebuvo perskaitytas, o konferencijos dalyvių dauguma nutarė likviduoti Lietuvos krikščionių demokratų ar net Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją.
O tai juk smūgis Juozui Giedraičiui. Skaudus smūgis: baigėsi mirtimi.
Amžiną atilsį velioniui Juozui Giedraičiui! Mano ilgamečiam bičiuliui ir bendraminčiui!
P.S. Juozas Giedraitis ir jo žmona Leonilda stambiųjų aukotojų Tautos fondui sąraše užima šešioliktą vietą iš devyniasdešimt penkių aukotojų: jiedu paaukojo 61 396 dolerius.