Jono Užurkos knygos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1995 m. liepos 18 d. išleistoje Jono Užurkos knygoje „Antroji kario knyga“ ir 1996 m. rugsėjo 18 d. išleistoje jo knygoje „Trečioji kario knyga“ paskelbtos žinios, kad „Taip, V. Česnulevičius „šauniai pritapo“ prie naujos KAD struktūros aplinkos. Dvejus metus ne kūrė, o ardė struktūras, kol pagaliau gimė nereikalingas monstras „Imuniteto ir informatikos tarnyba“, vėliau panaikinta kaip susikompromitavusi. Pašalinta buvo ir jis. Tik per vėlai, kai jau tiek buvo pridaręs žalos, kurią ilgai teko taisyti. V. Česnulevičius labai blogai vadovauja. Yra skundų dėl grubaus, amoralaus elgesio. Daug darbuotojų juo pasipiktinę. Siūlyčiau ištirti jo trumpą, bet jau susikompromitavusią veiklą. Milicininko metodai mums netinka. Kai mūsų gretose stovėjusiam V. Česnulevičiui nebuvo įteikti karininko antpečiai, jis ėmė aiškintis su ministru A. Butkevičiumi, premjeru G. Vagnoriumi, kodėl jam nesuteikė karininko laipsnio. Buvo atsakyta, kad jis, turintis tik sovietinį karinį seržanto laipsnį, neturi teisės… gauti Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto laipsnio. Apie V. Česnulevičių aš truputį rašiau, kaip jis „sūkurį“ ir sukompromitavo Valstybės sienos apsaugos tarnybą. Jau ne tik pasieniečiai, visa Lietuva žinojo, kokia „taksa“ imama iš prekeivių, kertančių sieną – kas turi už ką mokėti penkiasdešimt, kas už ką penkiasdešimt dolerių kyšį. Jie, sienos apsaugos pareigūnai, ne tik sau ėmė, turėjo vykdyti ir Valstybės sienos bei imuniteto tarnybų viršininkų užsakymus – tai V. Česnulevičiaus valdymo metais… Ką kalbėti, juk toks nonsensas, kaip didesnis „Geležinio vilko“ brigados puskarininkio negu Ginkluotųjų pajėgų štabo majoro atlyginimas, gaili būti tik Lietuvos Kariuomenėje, sukurtoje naujai iškeptų „karinių specialistų“. Nemažą vaidmenį šiame žlugdymo darbe suvaidino V. Česnulevičius… Taigi V. Česnulevičius už nesąžiningumą buvo išprašytas iš Vidaus reikalų ministerijos ir 1990 m. rudenį iškart priimtas į Krašto apsaugos departamentą vadovauti Pasienio apsaugos tarnybai. Ką tik prieš tai 1989 m. V. Česnulevičius du kartus prašėsi į TSKP eiles, bet net ir ten nebuvo priimtas. Už blogą elgesį ir pažangumą pašalintas iš Kauno PI įstojo į Minsko milicijos mokyklą. Užsirekomendavo kaip uolus milicininkas. Jo nemėgo nei pavaldiniai, nei kolegos. Jis „sutarė“ nedaug su kuo. Jam pradėjus vadovauti pasienio apsaugai, sustiprėjo kyšininkavimas, komercinė veikla – argi jam galėjo rūpėti tarnybą? O kada pagaliau buvo nušalintas nuo pareigų, tai paskutinę vadovavimo dieną įsakė „visiems pasienio postams pakelti kelio užtvaras ir netikrinti kertančių LR valstybinę sieną nuo 11 iki 17 val.“ tai buvo 1991 spalio 28 d. Daugelis sąžiningų pasieniečių šio įsakymo nevykdė. Užtat V. Česnulevičiui tapus Imuniteto tarnybos viršininku, daugeliui pasieniečių teko atsisveikinti su krašto apsauga – paliko ją paskutinieji sąžiningieji darbuotojai. Tuo metu Lietuvoje siautėjo OMON‘as. Pasienio apsaugos tarnyba užkardoms ginti turėjo subūrusi operatyvinį būrį, kuriam vadovavo R. Mizgaitis. Jie turėjo kovoti su OMON‘u. V. Česnulevičius jam vadovavo pats. Per metus nebuvo sulaikytas nė vienas omonininkas. Jie, omonininkai, pasirodydavo postuose po to, kai šis operatyvinis būrys išvykdavo į Vilnių. Jiems V. Česnulevičius įsakydavo palikti postus 2 val., o omonininkai atvykdavo apie 3 val. ir nusiaubdavo postus. Įdomus sutapimas. Ir dažnas… Deja, tikrai gaila, kad per ilgai užsitęsė krašto apsaugos struktūrų kūrimas, kad ilgą laiką ta pati grupuotė vadovavo krašto apsaugai; Vyriausybės potvarkiu pašalinti iš pareigų V. Česnulevičius, „…vėl randa tikrą prieglaudą KAM struktūrose – kuria dar po vieną departamentą sau. Už aplaidumą tarnyboje, nekompetentingumą tuometinis premjeras G. Vagnorius atleidžia iš pareigų be teisės dirbti krašto apsaugos sistemoje… V. Česnulevičių, bet ministras vėl… priima, net prie A. Abišalos ir tuometinio premjero B. Lubio, suteikia… pulkininko laipsnius, įkuria departamentus ir… skiria direktoriais. Šiai tarnybai vadovauti jau buvo paskirtas buvęs milicininkas V. Česnulevičius, ir nuo pat pirmųjų dienų pasipylė skundai: šiurkštus, neteisingas, nesiskaitantis su žmonių nuomonėmis. Ne kartą teko KAD pareigūnams atsitraukti nuo savo darbo, tirti jo elgesį. Daugiausia skundai pasitvirtindavo, tačiau tokiu laiku nebuvo kada kaitalioti vadovų… Padėtis pasienio apsaugos tarnyboje įtempta dėl neišspręstų vidinių ir pačių sudarytų problemų. Kai ką pavyksta ištaisyti greitai: Vilniaus ir Šalčininkų užkardos apginkluojamos, pasieniečiams išmokami pinigai, nepagrįstai nemokėti netgi teroro mėnesiais. Aš to tikrai kaip sąmoningo šios tarnybos viršininkų elgesio vertinti negalėjau. Nors jau nusistovėjo taikios tarnybos metas, bet pasieny susiklostė padėtis, kad dabartinė jos vadovybė toliau negalėjo vykdyti savo pareigų. Nors savo paaiškinime 1991-12-03 PAT viršininkas ir teisinosi, kad dėl viso to kalta LR Vyriausybė – V. Landsbergis, V. Vagnorius, sovietiniai pulkininkai, atėję į KA tarnauti, bet konkrečiai jų kaltės negalėjo įrodyti arba bent pagrįsti, išskyrus deklaratyvias frazes. Jis kaltino visus, kad bandė vienokiu ar kitokiu būdu kontroliuoti pasienio tarnybos veiklą, bendrauti su ja, padėti jai. Norėjo būti direktoriumi. Mes, pirmieji KA pareigūnai, nuo pirmųjų dienų atkreipėme KAD generalinio direktoriaus dėmesį, kad, žinant V. Česnulevičiaus ankstesnius „žygius“, šis nevertas tokių pareigų, kad jam neužteks nei žinių, nei žmogiškųjų savybių vadovauti tarnybai. Taip ir atsitiko. Vienu žodžiu, pasienio apsaugos tarnyboje susidarė ypatinga situacija, kuri buvo pakeista, pašalinus iš šios tarnybos vadovo pareigų V. Česnulevičių. „…Apie Virginijų Česnulevičių yra žinomi melagingi, neatitinkantys tikrovės prasimanymai, tyčia žeminantys jo garbę ir orumą.“
Juozo Vercinkevičiaus leidykla „Voruta“.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra