2009 11 01
9.48. Kokią nors esminę reikšmę dabar teturi mąstymas apie tai, kaip atkurti tautą ir valstybę.
Ką daro šiandieninės Europos vadai, Europos tautas perdirbinėdami į europiečius (t. y. į amerikietiško tipo žmonių konglomeratą, kuriam dominuoja rasinės, lytinės ir politinės mažumos, palaipsniui tapdamos valdančiosiomis), yra kelias į susinaikinimą. Ne tik tautų sunaikinimą, bet ir Europos susinaikinimą.
Todėl pirmiausioji išvada tegali būti tokia: Europos neokomunistų politika mums nepriimtina iš principo. Jos negalima pateisinti jokiomis nuolaidomis, jokiomis išmokomis, ir, galvodami apie gyvenimą, o ne apie mirtį, jau šiandien privalom galvoti apie prasimaitinimą ir išgyvenimą be visokių ES „paramų“. Turim susikurti autonominį mūsų išgyvenimą garantuojantį ūkį.
Lietuvių išmirimas ir emigracija yra dvi didžiosios mūsų išsilaisvinimo mums atneštos nelaimės, kurios iki šiol nutylimos arba vaizduojamos kaip kokia sloga – laikina, greitai praeis. Nepraeis. Todėl visų pirma reikia apie tai parbilti visu balsu, tiesos balsu – kad suvoktume problemos rimtumą. Tik tada prasmingai nuskambėtų kvietimas ir įsipareigojimas prisiekti gyventi Lietuvoje kaip vienintelėje gyvenimui tinkamoje žemėje. Jeigu sugebėtume sutelkti bent pusę iš dabartinių lietuvių, netgi gyvybės kaina pasirenkančių Lietuvą, apie išlikimą kaip tauta dar galėtume galvoti. Ne – tai ne: po pusės amžiaus čia gali nelikti nė Lietuvos vardo.
Ir trečias dalykas: kalbėti ir rašyti lietuviškai. Jeigu sugebėsim suprasti, ką reiškia originali tautos kalba ir rašyba, būsime supratę ir kultūros prigimtį. Kurią dabar taip intensyviai stengiasi diskredituoti neokomunistai. Jeigu sugebėsime kurti nacionalinę kultūrą, anksčiau ar vėliau atkursime ir nacionalinę valstybę.
Viskas taip paprasta. O ką darom mes?
2009 11 02
9.47. O mes darom štai ką: „Manifestas! Lietuvoje nėra partijos ar judėjimo, kuris gintų tikrąsias liberalias vertybes. Mes esame pasirengę ginti ir propaguoti tas nuostatas, kurios neriboja asmens laisvės ir maksimaliai sumažina valdžios galias.
Liberalų sąjūdžio „5 UŽ“ programa:
1. Esame už valstybę, kurioje gėjai ir lesbietės gali laisvai tuoktis.
2. Esame už valstybę, kurioje prostitucija legalizuota.
3. Esame už valstybę, kurioje pats pilietis pasirenka, ar jis nori vartoti lengvuosius narkotikus ar ne.
4. Esame už valstybę, kurioje ne valstybė, o patys piliečiai remia ir finansuoja bažnyčią.
5. Esame už valstybę, kurioje sveikatos apsaugos ir švietimo funkcijos perduotos privačiam verslui.
10 pagrindinių Liberalų sąjūdžio nuostatų:
1. Individas turi tik tiek pareigų ir įsipareigojimų visuomenei, kiek pats jų sąmoningai ir atsakingai sutinka prisiimti.
2. Valstybė turi tik tiek galių ir teisių prieš individą, kiek šis sutinka jų valstybei perduoti.
3. Valstybės simbolių – himno ar vėliavos – naudojimas negali būti reguliuojamas įstatymais. Laisvoje šalyje vėliavos turi būti keliamos ir himnas giedamas laisvai, be baimės ir be sankcijų.
4. Valstybė turi būti atvira visų tautybių, rasių ir tikėjimų žmonėms.
5. Valstybė neturi teisės nustatyti šeimos modelio, piliečiai yra laisvi kurti šeimas su pasirinktais partneriais, nepriklausomai nuo jų lyties, tautybės ar tikėjimo.
6. Valstybė neturi teisės versti tarnauti armijoje. Armija turi būti sudaryta iš savanorių ir profesionalų.
7. Bažnyčia yra ir turi būti atskirta nuo Valstybės. Bažnyčios veiklai negali būti skiriamos valstybės lėšos.
8. Privati nuosavybė yra valstybės pagrindas, privati nuosavybė neliečiama ir neginčijama.
9. Valstybė turi atsisakyti sveikatos apsaugos ir švietimo funkcijų, perduodama jas privačiai nuosavybei.
10. Žodžio laisvė yra neribojama, individai turi teisę viešai reikšti savo nuomonė, pavieniui ar grupėse.
Aktyviai dalyvausime Lietuvos valstybės gyvenime, sieksime, kad mūsų deklaruojamos nuostatos būtų įgyvendintos. Kviečiame jungtis tuos, kuriem asmens laisvė yra svarbiausia vertybė.“
Tai – ne kokio nors bepročio sapnas ar internauto klastotė: šis manifestas buvo paskelbtas Liberalų sąjūdžio svetainėje info@lls.lt. Tiesa, neilgai: matyt, nutarta, kad geriau veikti tylomis, negu gąsdinti prie tokios „laisvės“ dar nepripratusius, jai nesubrendusius lietuviškuosius „runkelius“.
Ir veikia: vienas ministras liberalas užsienio bankams pardavė mūsų jaunimą, kitas privatizuoja paštą, geležinkelį ir visą susisiekimo infrastruktūrą. Trečias baigia sunaikinti sveikatos apsaugos sistemą, skirtą žmonėms gydyti, perdirbdamas ją į medicinos elitui tinkamą verslą.
O mes ką?
Ar tikrai buvom nusipelnę valstybės?
2009 11 03
10.17. Lenkijai jau negana tiesioginių pokalbių su Lietuvos vyriausybe dėl „Klaipėdos naftos“ perėmimo: „Mažeikių naftos“, kuri dabar vadinasi „Orlen Lietuva“ direktorius DarjušasKraviecas (Dariusz Krawiec) pagalbon apsikvietė Britanijos finansų dienraštį „The Financial Times“ ir jam duotame interviu pareiškė, kad jeigu Lietuva neparduos „Klaipėdos naftos“, yra galimybė „Orlen Lietuvą“ parduoti.
Kuo savo spaudimą Lietuvai argumentuoja Lenkija? Tuo, kad per „Klaipėdos naftą“ geriausia išvežti Mažeikių įmonės produktus. Dabar Lietuva yra sudariusi ilgalaikę sutartį, pagal kurią lenkai gali naudotis „Klaipėdos nafta“ be ypatingų kliūčių, tiek įsiveždami, tiek išveždami naftos produktus. Lenkai prisipažįsta: „Turime kontroliuoti Klaipėdos uostą, kad galėtume kontroliuoti savo išlaidas“. Tai reiškia: kad galėtume kontroliuoti naftos produktų kainodarą regione, ne tik Lietuvoj. Šiuo metu per „Klaipėdos naftą“ išvežami ir Baltarusijos, ir Rusijos produktai. Turėdami uosto kontrolę, lenkai „reguliuotų“ tuos srautus. Lietuva planuoja prie „Klaipėdos naftos“ statyti suskystintų dujų terminalą, ruošiasi importuoti ir naftos degalus. Uosto kontrolės perėjimas į lenkų rankas paralyžiuotų visus šiuos Lietuvai strategiškai svarbius ūkio veiksmus. Matyt, to ir siekia Lenkijos valstybė bei jos tarnybos, nes atsisako geležinkelio į Latviją atkūrimo, nors tai padėtų esmingai spręsti jų logistikos problemas. Kol nevaldo uosto, nenori statyti ir savo produktotiekio į „Klaipėdos naftą“.
Tai – ekonominiai lenkų sumetimai. Apie geopolitinius jie tyli. O jie – dar svarbesni, ypač Lietuvai. Mažeikių naftos įmonė – stambiausia regione. Valdydama ją su degalinių tinklu ir importo bei eksporto įrenginiais Klaipėdos uoste, Lenkija perimtų absoliučion kontrolėn ne tik Lietuvos, bet ir regiono naftos ūkį bei iš jo gaunamų pajamų kontrolę. Tai būtų ir politinė regiono kontrolė šiuolaikinėmis – ūkinėmis – priemonėmis.
Pats svarbiausias pavojus – už Lenkijos geopolitinių pretenzijų. Jos naftos įmonės aprėpia milžinišką teritoriją, išeidamos net į Čekiją. Kokios garantijos, kad Lenkija bus pajėgi jas išlaikyti naftos resursų sekimo ir grumtynių dėl jų situacijoje? Jokių. Vieną gražią dieną lenkai jau nebe tyliai kalbėsis su rusais, o garsiai praneš atiduodą jiems Mažeikius. Primenu: vienas iš lenkų kompanijos veikėjų pačioje pradžioje yra pasakęs, kad šis ne pagal vertę brangus Lenkijos pirkinys įsigyjamas tik tam tikram laikotarpiui. Kokiam? Kol – kontroliuodama Lietuvos naftos produktų rinką – Lenkija juridiškai perims ir Lietuvos politinę kontrolę?
Kitokių priežasčių šiam įžūliam Lenkijos ekonominiam spaudimui paaiškinti tiesiog neįmanoma.
„Klaipėdos nafta“ dabar – vienas iš pačių jautriausių Lietuvos bent jau dalinės nepriklausomybės atlaikymo taškų.
2009 11 04
8.59. Vakar Lisabonos sutartį pasirašė paskutinis Europos samurajus, Išsivadavimo laikų Čekijos vienas iš lyderių, Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas, pavadinęs lapkričio 3–iąją liūdna diena. Pasirašė V. Klausas Sutartį po to, kai Čekijos Konstitucinis teismas pranešė, jog Sutarties visuma Čekijos suverenitetui neprieštarauja. Šį sprendimą V. Klausas pavadino šališku. Kaip asmuo nesutinkąs su juo, bet kaip pilietis privaląs paklusti.
Tokia buvo paskutinės vilčių dienos pabaiga. Liūdnos ir Lietuvai.
Didžiosios Britanijos konservatorių partijos šešėlinis užsienio reikalų ministras, iki šiol kalbėjęs apie referendumą, kurį rengtų partijai laimėjus rinkimus, pareiškė atsisakąs šios idėjos: Čekijai Sutartį ratifikavus, jis darosi beprasmiškas ir Britanijoje – integracijos procesas nuėjęs pernelyg toli. Tyliai taip galvojo ir V. Klausas, nors didvyriškai laikėsi, vildamasis teisėjų sąžiningumo. Deja.
Kažkada klausdavau savęs: kaip taip atsitiko, kad atgimti norinčios Eurazijos tautos sugarmėjo į Tarybų Sąjungą? Štai taip ir subyrėjo. Sugarmėjo. Jeigu jau Europos tautos nesugeba atsilaikyti prieš savo neokomunistus, tai kaip galėjo atsilaikyti prieš dar neatvėsusį, ginklu krūvon varantį komunizmą Azijos ir nudrengtos Vidurio Europos tautos!
Komunizmas nesibaigė. Jis niekur nepasitraukė, neišgaravo, nežuvo. Jis gyvas naujais pavidalais. Ir bus gyvas tiek, kiek žmoneliams – kur jie bebūtų – norėsis paklusti stipresniam.
2009 11 05
Parduotuvė ant ratų, biblioteka ant ratų, ambulatorija ant ratų, viešbutis ant ratų. Kas dar? Savivaldybė ant ratų, pasiūlė viena humoro nestokojanti moteris.
Lietuviai jau seniai ant ratų. Ant ratų visa Lietuva. Ne tik automobilių – ir traukinių, lėktuvų, garlaivių. Tobuliausia Europoje migrantų tauta.
2009 11 06
Nesipiktinčiau tais, kurie į Lietuvą žiūri kaip Europos civilizuojamą šalį, jeigu kur nors būtų bent trumpai, bet nieko neslepiant aprašyta, kiek tas „civilizavimas“ Lietuvai atsiėjo. Archeologai randa kryžiuočių išskerstus kaimus, net su vaikų lavonėlių liekanom. Kiek genčių tiesiog išžudyta, nekalbant apie nutautinimą! Kodėl nėra Lietuvos fizinio naikinimo istorijos? Kad būtent naikinant nepaklususiuosius įdiegta krikščionybė?
Kai bus parašyta kaimyninių tautų ir jungtinių Europos pajėgų vykdyta Lietuvos genocido istorija, aš kiek aprimsiu. Bet nenurimsiu.
2009 11 07
Vakar Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas leido Lietuvos Respublikos piliečių pasų „kitų įrašų“ puslapiuose norintiesiems įsirašyti savo pavardes ir ne lietuviškais rašmenimis. Šis sprendimas yra dalinis paneigimas ankstesnio sprendimo, jog piliečio pase įrašai gali būti daromi tik valstybine kalba su jos oficialia rašyba. Nors Konstitucinis Teismas ir toliau tvirtina, kad oficialieji įrašai ir toliau turi būti daromi tik valstybine kalba ir lietuvišku šriftu, naujasis leidimas yra gudragalviautojų kompromisas, kuris faktiškai įteisina nelietuviškų ženklų invaziją į lietuvių raidyną ir yra raidyno reformos pradžia. „Kompromisas“ padarytas lenkams spaudžiant. Lenkų ekstremistai sako, kad tai jų netenkina – tai tesanti tik pradžia. Jie teisūs: leisk kiaulę į bažnyčią – ji ir ant altoriaus užlips. Nuolaidžiavimas principiniais klausimais yra visų pralaimėjimų pradžia. Lietuvių kalbos ir rašybos klausimais jokių nuolaidžiavimų būti negali. Deja, Lietuvos Konstitucinis Teismas padarė nuolaidą. Baisią.
2009 11 08
10.18. Švedijos parlamento Finansų komisijos pirmininkas Karlas B. Hamiltonas Švedijos verslo laikraštyje „Dagens Industry“ paskelbė straipsnį, kuriame iš esmės apkaltino Švediją dėl tokios gilios Baltijos šalių finansų krizės. Jis rašo, kad Švedija per savo „Swedbank“ ir SEB iš esmės prisiėmė atsakomybę už tris suverenias kaimynines valstybes, prisiėmė be jokio viešo aptarimo ir vyriausybės ar parlamento sprendimo. Ir lenktyniavo, išduodami paskolas įmonės ir gyventojams. Sustabdyti tas beprotiškas lenktynes, pastebi Lietuvos ekonomistas P. Gylys, galėjo tik Švedijos valdžia, nes Lietuva nei turi mechanizmų, nei nori pasipriešinti laukiniam bankų pelnijimuisi netgi dabar, kai jau pripažinta, kad už Baltijos šalių finansavimą ir finansų sistemos veikimą yra atsakinga visų pirma Švedija.
Iki šiol tik bankai klykavo apie savo nuostolius ir rekapitalizaciją. Atėjo laikas žodį tarti nukentėjusioms valstybėms ir piliečiams. Už ateitį atsakingi ir moralumo dar nepraradę švedai prabilo. Kas svarų žodį mūsų žmonių labui tars Lietuvoje?
2009 11 09
10.03. Net ir toks pragaištingas lietuvių kalbai ir valstybei Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas dėl nelietuviškų pavardžių rašymo dokumentų „kitų įrašų“ skyriuje lenkų priimtas kaip pasityčiojimas.
Triukšmas per visą Lenkiją. „Rzeczpospolita“ pareiškė, kad Lietuvos valstybė nepalanki kitataučiams. Dienraštis skelbia, kad dabar keisis Lenkijos požiūris į Lietuvą.
Lenkijos europarlamentaras J. Voiciechovskis pasiūlė pulti Lietuvą visuose tarptautiniuose susitikimuose už aiškų lenkų mažumos diskriminavimą. Aršiausio puolimo vieta turįs būti Europos Parlamentas, nes Lietuva „savo elgesiu bando pakasti pamatus, ant kurių laikosi Europos Sąjunga“.
Štai taip.
Puolimas prieš Lietuvą būtų prasidėjęs bet kuriuo atveju: pavardžių rašymas buvo tik menkas, nors ir svarbus, Lietuvos rytų autonomizacijos projekto fragmentas. Bet jis sprūstelėjo iš lenkų rankų. Todėl laikykis, Lietuva, pamatysi, ko nemačius.
Lenkai pamažu atsidengia.
2009 11 10
9.10. O kokie komentarai pasipylė iš lietuviškųjų „europiečių“ burnų!
Buvęs Laisvosios rinkos instituto vadas Remigijus Šimašius, dabar reziduojąs teisingumo ministro poste, verkia, kad Konstitucinis Teismas užkirto kelią mums būti europiečiais.
Panašia dvasia savo vulgatos stiliumi „Lietuvos ryto“ puslapius užliejo Rimvydas Valatka.
Lietuvos premjeras Andrius Kubilius visas viltis dabar sieja su Seimui pateiktu Č. Stankevičiaus parengtu įstatymo projektu dėl nelietuviško raidyno raidžių įteisinimo: tai, girdi, bent iš dalies leis spręsti įsisenėjusį lenkų pavardžių rašymo klausimą.
Susitinku prospekte vieną Atgimimo laikų bendražygį. Ką manai, klausiu, apie tą išsitautinimo fiestą? Ką manau, sako, manau, kad lietuviai neverti savo valstybės. Jie taip ir neišmoko gyventi savarankiškai, niekieno nepriglobti.
Ir aš neturiu ką atsakyti: kaip ir Jogaila, savo valstybę atiduodam patys.
2009 11 11
11.00. Liepos mėnesį Lietuvos Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, kuris draudžia homoseksualių, biseksualių ar poligaminių santykių propagavimą ir niekina šeimos vertybes.
Europos Parlamentas rugsėjo mėnesį pasmerkė šį Lietuvos įstatymą, priimdamas rezoliuciją, reikalaujančią pataisyti tą „homofobišką įstatymą“.
Lietuvos Prezidentė sudarė darbo grupę, kuri parengė pataisų projektą.
Tačiau Lietuvos Seimas vakar 52 balsais už, 9 balsais prieš ir 6 susilaikius priėmė rezoliuciją, kuria pareiškė, jog Europos Parlamentas viršijo savo kompetenciją, o Lietuvos vyriausybę paragino kreiptis į Europos Bendrijų teisingumo teismą, kad šis pripažintų EP savo kompetenciją viršijus.
Tai iš tiesų pirmas per penketą Lietuvos buvojimo „Eurosojūze“ (Egidijus Klumbys) atvejų, kai koks nors Lietuvos politikas išdrįso paprieštarauti naujosios mūsų Sąjungos diktatui.
Kuo baigsis ši „byla“, kol kas neaišku. Aišku viena: bylinėjimasis yra sveikintinas savo suvereniųjų galių ribų suvokimo procesas. Kartu tai ir šiandieninių komunistuojančių asmenų identifikavimo būdas. Prieš LR Seimo rezoliuciją aštriai pasisakė M. A. Pavilionienė, V. P. Andriukaitis, B. Vėsaitė. Rezoliucijai nepritarė (be socialdemokratų) ir abi liberalų šakos. Kas reikšmingiausia: mūsų liepos mėnesį priimto įstatymo pasmerkimo iniciatorių gretose – L. Donskis ir V. Landsbergis.
2009 11 12
9.28. Dalyvaudama Lenkijos Nacionalinės dienos minėjime Lietuvos Prezidentė kalbėjo lenkiškai, Juzefo Pilsudskio aikštėje prie Nežinomo kareivio kapo padėjo Lietuvos vėliavos spalvų vainiką. L. Kačynskis mūsų Konstitucinio Teismo sprendimą pavadino jaunatviško patriotizmo atveju, o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė pridūrė, kad sprendimas nieko neišsprendžia. Rodydamas kelią, kuriuo turi žengti Lietuva, Vilniuje visą žiemą kabės J. Mateikos paveikslas „Liublino unija“.
2009 11 13
10.22. Lietuvos Seimas, opozicinių frakcijų inicijuotas, svarstė Ignalinos atominės elektrinės uždarymo termino nukėlimo klausimą. Vos trijų balsų pritrūko, kad būtų priimta rezoliucija, įpareigojanti Vyriausybę kreiptis į Europos Komisiją ir dar kartą pabandyti tą mums brutaliai primestą reikalavimą persvarstyti iš naujo. Konservatorių dėka klausimas buvo „išspręstas galutinai“: daugiau jis nebebus keliamas.
Pasigirsta balsų, kad Ignalinos atominės uždarymo operacija yra didžiulė ES pinigų plovykla. Uždarymo darbai tikrai vėluoja, ar nereikės baiginėti darbus už Lietuvos biudžeto pinigus – niekas pasakyti negali. Neaišku net ir tai, ar nereiks grąžinti dalies ES pinigų, kaip panaudotų „ne pagal paskirtį“. Ar visa ta finansinė migla virš IAE nėra pagrindinė priežastis, dėl ko mes patys nenorim stabdyti uždarymo proceso, nors pridengiam tai dejonėmis dėl baimės „apsijuokti prieš Europą“.
Tiesiog isteriškai į šį opozicijos žingsnį reagavo komercinės televizijos: „atgal į sovietų laikus?“ Šis klausimas siejamas su Seimo rezoliucija dėl užsieniečių ir Lietuvos lenkų (bet ne kitų mažumų) pavardžių rašyba „originalo forma“.
Bet koks suverenių galių demonstravimas kai kuriems apžvalgininkams atrodo iš principo nepriimtinas. Galima būtų pasakyti: tai jų asmeninė problema. Tačiau kai Seimas dukart parodo valią ir jo oponentai viešojoje erdvėje priversti kalbėti pakankamai koncentruotai, jie ryškėja kaip visuomeninė jėga, pačioje Lietuvoje veikianti prieš Lietuvos suverenitetą.
2009 11 14
9.32. Vakar „Lietuvos žinios“ paskelbė Arvydo Juozaičio straipsnį „A. Lukašenka – Lietuvos didysis kunigaikštis“. Tai pats rimčiausias iki šiol apie Baltarusiją Lietuvoje pasirodęs straipsnis. Kad ir ironišku stilium (kitokiu būtų sunku viską susakyti), A. Juozaitis perspėja, kad susižavėjimas LDK yra labai abejotino projekto ištaka: „Ant dabartinių Baltarusijos valstybinės valdžios rūmų jau buvo pritvirtintas Baltas Vytis Raudoname Lauke.“
2009 11 15
19.50. LTV rubrikoje „Tūkstantmečio pokalbiai“ Alfredas Bumblauskas kalbėjosi su Arvydu Juozaičiu. Teisingiau sakant, kalbėjo A. Juozaitis, o A. cBumblauskas klausėsi, karts nuo karto kokiu nors klausimu leisdamas suprasti, kad šeimininkas čia jis. Deja, šeimininkas buvo A. Juozaitis, pirmąkart po poros dešimtmečių vėl prabilęs panašiai kaip 1988 metais su pranešimu apie politiką ir kultūrą, cituotu per Amerikos radiją. Vargu bau šį jo pranešimą cituos kokie nors JAV ar ES kanalai, tačiau Lietuvai A. Juozaitis labai aiškiai pasakė, kad ne tas praėjęs tūkstantmetis, o praėjęs šimtmetis su savo ryškiausiais pakilimais – Vasario 16–ąja, Dariaus ir Girėno skrydžiu bei Baltijos keliu – yra Lietuvos aukštumos, o Baltijos kelias – aukščiausia viršukalnė. Tai ne naujiena. Nauja yra tai, kad A. J. siūlo galvoti apie Lietuvos ir Latvijos suvienijimą savo baltiškosios prigimties pagrindu, o Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos kryptį laiko ydinga: jeigu jau anais laikais jų nepajėgėme lituanizuoti, tai dabar – tuo labiau, nes visaleistinumas jaunąją kartą padarė viskam abejingą, taigi, ir lietuvių kalbai, kuri tesanti vienintelis ateities garantas. Ir dar vaikai. Jei moterys jų negimdys kad ir ne kaip musulmonės, tai bent jau daugiau negu vieną – nieko nebus. Alfredas Bumblauskas negalėjo nepastebėti, kad A. Juozaičio kalbėjimas esąs kiek mistiškas, tačiau negalėjo ir nepripažinti, kad A. J. mąstymas formuluoja idėją, vertą būti opozicine tūkstantmečio idėjai. Tai iš A. Bumblausko pusės yra tikrai daug.
2009 11 16
10.14. „Gamtos patruliai“ tarp kitų parodė vieną labai reikšmingą siužetą – kaip Lietuvos lenkai (beje, ar jie iš tiesų lenkai? – gal tik dabar lenkinami „vietiniai“?) savavališkai atsiiminėja valstybės žinioje esančias regioninio parko žemes. O kodėl mums negrąžina, sako viena moterėlė? Kad mes lenkai? Ėmėm ir imsim. Ir kitiems leisiu – čia buvo mano tėvų žemė. Čia visi taip daro. Ir darys.
Tai „kvailos bobos“, kaip sako kaimynė, tauškalai?
Tauškimas – jos, mintis, kad reikia savivaliauti – ne jos: aiškiai importinė. Gerai, kad LTV rado, kaip tai gana aiškiai parodyti.
Deja, URM tokia informacija nedomina. Nei VSD.
2009 11 17
11. 12. Kad reikia keisti valstybės raidos kryptį, pripažįsta daugelis. Kad šis Seimas su bet kokiu Vyriausybės sąstatu – „praturtintu“, vaivorykštiniu ar dar kokiu nors – to padaryti nepajėgs, akivaizdu. Kalbos apie valstybės atnaujinimą ar atkūrimą yra kalbos apie naujus rinkimus. Ar Lietuvoje jau esama naujai valstybės raidos krypčiai atstovauti ir vykdyti pajėgių politinių jėgų? Tai klausimas apie naują politinį potencialą ir galimo labai įdomaus pokalbio, gal net nacionalinės diskusijos, reikalas. Kol kas, deja, viskas užsibaigia klausimu, kas iš esamų partijų lyderių galėtų būti naujuoju premjeru.
2009 11 18
11.44. „Paskutinė instancija“ žada neregėtą akciją: kolektyvinę motinų bylą prieš Lietuvos valstybę.
Dėl ko?
Dėl to, kad prokurorai ieško motinų, gavusių motinystės pašalpas, tačiau galimų apkaltinti gavus jas nesąžiningai, dėl ko jos tąsomos grasinant pasodinti į kalėjimą iki aštuonerių metų. Viena tokia nelaimėlė apkaltinta nedirbusi įmonėje ir negavusi to atlyginimo, pagal kurį jai priskaičiuota motinystės pašalpa. O kaltinimas nedirbus įmonėje remiamas tuo, kad ji negali mintinai pacituoti knygos, kurią pagal darbo sutartį tai įmonei parašiusi. Moteris apimta depresijos, bandė žudytis. Kita po panašių kaltinimų persileido. Laidos rengėjai įrašė vieną labai svarbų socialinės darbuotojos prisipažinimą: tie procesai organizuojami įbauginti kitas, kad nebandytų sukčiauti.
Laidoje prokurorai byloja iš teisės aukštybių, tarsi kalbėtų ne apie vaikus, ne apie moteris. O kas bus su valstybe, kurioj gyvena tos moterys? Ar norės kuri nors patikėti, kad valstybės vardu garantuota parama tikrai bus parama, o ne pragaištis?
Žiauri yra liberalioji demokratija, kai ją vykdo juodnugariai. Gerai, kad organizuojama tokia akcija. Tik gal ne prieš valstybę, o prieš valdžią, kuri diskredituoja valstybę?
2009 11 19
9.58. Šunininkystės džiaugsmai išvirto savo išvirkščiąja puse: stojus badmečiui, sumažėjus pajamoms, visiems viską negailestingai taupant, ir patiekalų savo brangiausiems šuneliams, katytėms, žiurkytėms ir kitiems gyviems padarams nebe taip lengva įpirkti. Šunims reikia daugiausia. Jie pirmieji pajuto, kas jie tokie Lietuvoj. Pajuto išmesti iš automobilių ir palikti alkani slankioti, kol kas priglaus, nudobs ar pats nugaiš iš bado. Slankioja po vieną, blaškosi paplente didelis gražus jau gerokai pabadavęs skalikas, kitur kicena aiškiai kambarinis juodulis, o ten – visa gauja susimetus. Kažkas bando paimti, dauguma važiuoja tolyn, bet visi nusiveža klausimą: tai kodėl tu, žmogau, auginai tą padarą, jeigu dabar žudai tokiu baisiu būdu? Bergždžias klausimas. Patys dorai nežinom, kokie esam žiaurūs. Žiaurūs įvairiausiais būdais. Negailestingi savo meilėje sau taip, kad ne tik gyvūnai, bet ir vaikai, artimieji tampa daiktais, galimais išmesti, numesti nuo tilto, įmesti į upę, pakarti, įkišti į konteinerį ir t. t., ir pan. Kaip kam savo egoizmo didybėj patogiau. Nekalbu apie psichologinę prievartą, terorą, žudymą, kurių pilni laikraščiai, televizoriai, filmai, net muzika – visa viešoji erdvė. Vieni sako, kad ši aplinka žmogaus neveikia, kiti – kad apvalo. Nesiginčysiu. Bet šunys pakelėse – paklaikę iš baimės, perkarę iš bado, suvažinėti – mūsų pačių sušunėjimui yra vienareikšmis priekaištas. Priekaištas, išsakytas mums visiškai suprantama kalba.
2009 11 20
9.58. LNK „Valanda su Rūta“ skyrė emigracijos problemai. Reikia pripažinti, kad laida profesionali ir viena iš tikrai įdomių šou tipo pokalbių laidų. Ir ši – mažas gerai surežisuotas spektaklis. Tačiau šįsyk aš – ne apie žurnalistų profesionalumą. Šįsyk – apie dalyvių reprezentatyvumą.
Dvi mokyklą bebaigiančios mergelės aiškina, kodėl jos teorinę fiziką studijuos ne Lietuvoje, o Anglijoje. Aiškina, kaštus dėliodamos su tokiu tikslumu, kad už jo nebelieka nieko – nei teorinės fizikos su savo paskirtim bei prasme, nei jų pačių, jaunų ir gražių mergelių, individualumo. Klausais ir matai: Lietuva, gimtosios žemės problema, joms neegzistuoja. Lietuva iki šiol praplaukė pro jų sąmonę taip ir neužkliuvusi nei jausmuose, nei mintyse. Mergelės viską matuoja kaštais ir karjeros perspektyvomis, o visas pasaulis yra tik beveidė tų perspektyvų įgyvendinimo vieta. Net ir Anglija kaip Anglija joms yra ANGLIJA tik tiek, kad ten geriausios kainos ir prestižiškiausi diplomai.
Viena iš laidoje dalyvaujančių moterų, reemigrantė iš JAV, sukrėsta mergelių pragmatizmo, rinkdama neįžeidžius žodžius, sako, kad ją stebina tas jų išankstinis neigiamas požiūris į Lietuvą – jokių pareigų jai, jokios atsakomybės už ją. Kitas dalyvis tarsi ir atsako už anas: skridęs su viena tokia pat gražia jauna mergaite, kuri lėktuve, prieš išjungdama telefoną, skambinusi motinai, kad lėktuvas tuoj kils ir ji paliks šitą šūdiną šalį.
O greta sėdi šiandieninis švietimo ministras liberalas Gintaras Steponavičius ir sako, kad jis didžiuojasi, jog jaunieji gali studijuoti geriausiose pašalio mokyklose. Visa kita jam irgi ne problema.
Kaip vadinti tokią situaciją?
Medicinos terminais šnekant, tai visiškas tautos imuninės sistemos sutrikimas, jai išauginus kartą, kuri savyje nebeturi atsparumo prieš pasaulį.
Geopolitiniais terminais apibūdinant padėtį, tai kolaborantų kartos atėjimas į viešąjį gyvenimą, kai ant Lietuvos valstybės griūva galinga ir vis stiprėjanti totalitarinė Europos tautiškumus naikinanti internacionalinė galia. Kas nenori jai priešintis, kovoti su ta galia, jėga ir jos struktūromis, yra ne tik kolaborantas, yra – griežtai kalbant – išdavikas.
Kad išdavikai yra liberalai – neabejotina: jie viską daro sąmoningai. Tai jų pasirinkimas, nors jie turėjo galimybę pasirinkti kitaip.
Ar visiškai nesąmoningi yra jaunieji kolaborantai ir jų negalima vadinti išdavikais? Nemanau, nes jie gyvena tokio intensyvaus intelektinio bendravimo erdvėje, kad pamąstyti apie ką nors kita, ne vien apie naudą, galimybę jie turi. Egoizmas be pilietinės atsakomybės – jų sąmoningas apsisprendimas ir pasirinkimas.
2009 11 21
12.45. Kad Lietuva kaip atskaitos taškas yra ištrinta iš lietuvių sąmonės – aišku.
Aišku ir tai, kad atskaitos tašku šiandien yra kiekvienas pats sau. Tai – kosmopolitinio pasaulio ideologijos epicentras?
Ne, netiesa. Tai šiuolaikinių imperijų formavimo ideologija. Nes kiekvienas sau atskaitos tašku esąs individas, ieškąs vietos pasauly, kur jam būtų geriausia, realiai vis tiek prisiglaudžia prie kokios nors kultūros ir su ja susitapatina, ją perima pagal savo sugebėjimus. Taip vienos kultūros silpsta (tarkim, Lietuvos), kitos stiprėja (tarkim, Britanijos: per dieną jon įvažiuoja ne mažiau kaip tūkstantis geresnio pragyvenimo ieškančiųjų).
Taigi, „Žmogaus teisės“ su visa savo individo egoizmo skatinimo ir gynimo ideologija ir politika, kuriomis pagrįsta ir Europos Sąjungos juridika, yra didžiųjų valstybių stiprinimo politika, pačioms didžiosioms kovojant tarpusavy dėl viešpatavimo mažųjų ir silpstančiųjų tautų erdvėje.
2009 11 23
10.47. Europos Sąjunga atvirai pasuko imperijos keliu: išrinkti (tiksliau – paskirti) pirmasis ES prezidentas ir pirmoji ES užsienio reikalų ministrė. Jais tapo Hermanas van Rompėjus (Herman van Rompuy) iš Belgijos ir Katerina Ašton (Catherine Ashton) iš Didžiosios Britanijos. Abu beveik negirdėti politikai. Rinkimų rezultatus daugelis laiko rinkimų parodija ir gėda Europai. Aš su siaubu ir užuojauta netgi pačioms didžiausioms Europos valstybėms matau, kaip bejėgiškai, tiesiog debiliškai, jie eina Stalino jau vaikščiotais keliais. Intelektinis skurdas tiesiog apgailėtinas, o apie politinę valią kurti ką nors nauja tiesiog neverta užsiminti.
Jau geras pusmetis kalbėta apie galimą ES prezidentą – britas Tonis Bleras, Liuksemburgo ministras pirmininkas Žanas Klodas Junkeris, Olandijos premjeras Janas Peteris Balkenendė, net latvė Vaira Vykė-Freiberga. Tačiau lapkričio 13-osios vakare susirinkę prie vaišių stalo 27 ES valstybių premjerai sutarė, kad pirmuoju prezidentu taps „kompromisų meistras“ ir katalikiškos Europos (pasisakantis prieš Turkijos narystę) saugotojas Belgijos premjeras H. van Rompėjus. Britai įsiuto, tačiau dantų skausmui numalšinti gavo baronienę K. Ašton. Kas gi tie asmenys tikrovėje?
H. van Rompėjus yra griežtas „vieningos Europos“ šalininkas su centru Briuselyje ir trijų didžiųjų valstybių dominavimu. Jis mano, kad visoms ES šalims reikia sulyginti mokesčius, o nacionalinių valstybių vėliavų ir himnų – atsisakyti.
K. Ašton jaunystėje yra dalyvavusi pokomunistinės organizacijos veikloje, buvo britų saugumo sekama, pasisakydavo prieš tautų ir nacionalinių valstybių interesų paisymą. Žodžiu – irgi visiškai tinkama.
2009 11 24
10.51. Kaip giliai Europa yra įklimpusi į biologinį išsigimimą, rodo pereitą savaitę Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) Teisės reikalų komitete Paryžiuje priimtas rezoliucijos projektas, kuriuo Europos valstybių vyriausybės raginamos teisiškai pripažinti seksualinių mažumų partnerystę, abiejų homoseksualų atsakomybę už vieno iš jų vaikus ir net leisti įsivaikinti savo partnerio vaiką ar augintinį.
Tai – kamienas. Šakos tokios: ETPA siūlo išduoti moterimi save laikančiam vyrui moterišką tapatybę įrodančius dokumentus, o vyriškiu save pavadinusiai moteriai – vyriškos tapatybės dokumentus. Tokius dokumentus būtų galima išduoti netgi tiems, kurie nėra padarę lyties pakeitimo operacijos, tačiau jaučia, kad yra kitokios lyties, negu iš tikrųjų.
Lietuvos atstovas ETPA yra Seimo narys Egidijus Vareikis. Kaip jis balsavo – neaišku.
Ar nuostabu, kad Europa šiandien yra pats demografiškai seniausias pasaulio kampas, t. y., kad Europa išmiršta?
2009 11 25
10.25. Kai Atgimimo metais planavom savo valstybę, kriterijumi laikėm žmogų. Žmogų ne kaip statistinį vienetą, o kaip kultūros subjektą – su jo prigimtim, papročiais, net įpročiais, jo tradicine sava aplinka, mąstymu ir gyvenimo būdu. Todėl niekam nekėlė abejonių, kad lietuvių kalba turi būti valstybinė kalba, kad medicinos įstaiga, mokykla, biblioteka ir apskritai kultūra – kuo arčiau žmogaus. Kai dėl emigracijos vėl pradėjo tuštėti sodybos, šūkiu tapo pasakymas „gyva mokykla – gyvas kaimas“.
Kada vietoj žmogaus įsitvirtino rentabilumo kriterijus, tiksliai vargu kas pasakys, tačiau su vadinamosios pasaulio finansų krizės įsisiautėjimu Lietuvoje išplatintas vadinamasis optimizavimo reikalavimas baisiau nei kiaulių gripas guldo Lietuvos gyvensenos infrastruktūrą.
Varėnos žmonės gerai atsimena Sveikatos apsaugos ministerijos užmačias sunaikinti dalį jų gydymo įstaigų. Apie mokyklų tinklo karpymą nekalbu. Visiems žinomi nuolatiniai Susisiekimo ministerijos grasinimai nutraukti traukinių eismą ir iki Marcinkonių.
Naujausi faktai. Šalia Margionių kaimo prie uždarytosios geležinkelio linijos stovėjo stiprus ir išvaizdus geležinkelio stotelės pastatas. Šiandien jo nebėra: su galinga technika per dvi dienas įveiktas. Nugriautas dėl to, kad geležinkelininkams per brangiai kainavęs jo išlaikymas. Kad galima buvo parduoti ar panaudoti kaip istorinį reliktą – sveikas protas tokios minties pagimdyti nepajėgė? Panašus pastatas nugriautas Valkininkuose. Bus nugriauti dar vienas ar du.
Už Margionių kaimo Kabelių link plytėjo jaunomis pušaitėmis ir įspūdingais kadugiais apsikaišiusi plynė. Vieną dieną ji visa iškirsta. Taip „Baltijos karjerai“, gavę teisę 99 metus plynę nuomoti, pradėjo ją eksploatuoti kaip žvyro karjerą. Sakoma, kad karjerą išnaudojus čia būsiąs ežeras su paplūdimiais poilsiautojams. Tačiau iki tol savivarčiai su žvyru trankysis pro Margionis ir Marcinkonis, keldami nuolatinį triukšmą, dulkes ir eismo problemas. Esama ir tokios versijos: kadangi po plynės žvyru yra storas granito sluoksnis, karjeru dangstoma atominės elektrinės panaudoto kuro saugyklos statyba. Čia tai būtų pati tikriausia didžiulio Dzūkijos gabalo optimizacija!
Tai ką jau kalbėti apie kokį ten Čepkelių raistą, kažkokius Marcinkonis, iš kurių planuojama iškeldinti kažkokią ten direkciją, nukirsdinti geležinkelį – jie tik trukdo Lietuvai, „drąsiajai šaliai“, savo pačių rankomis iš savo užkampių greičiau išgyvendinti ten dar užsilikusius dzūkelius ir atverti kelius dar vienai „didžiajai istorinei pažangai“!
2009 11 26
10.48. Buvau vienas iš tų, kurie dėl Lietuvos stojimo į NATO neturėjau didesnių abejonių. Sakiau: mums nereikia Europos Sąjungos, mums gana NATO, karinės pagalbininkės prieš galimus agresorius.
Istorija su Lietuvos fregatomis „Žemaitis“ ir „Aukštaitis“, kurių viena jau supjaustyta ir atiduota į metalo laužą, o kita rengiama šiai operacijai, rodo, kad buvau naivus ir dėl NATO geranoriškumo: priskyrusi mus „aptarnaujančiųjų valstybių“ kategorijai, NATO naikina bet kokias nacionalinės karinės galios struktūras ir „perginkluoja“ mus šiukšlininkų vaidmeniui.
Lietuvos fregatų sunaikinimas viešai argumentuojamas tuo, kad laivai pasenę. „Aukštaitis“ pastatytas 1979 metais, „Žemaitis“ – 1981–ais. Jie siekdavo 30 mazgų greitį. Pagal NATO nurodymus fregatas pakeisiantys trys patruliniai laivai, tinkami tik pagalbiniams bet kokios karinės operacijos veiksmams, gali pasiekti tik 18 mazgų. Dar lėtesni – tik 15 mazgų – yra iš Britanijos perkami minų medžiotojai.
Lietuvos fregatos galėjo atlikti pirminės gynybos funkcijas – turėjo priešlėktuvinę sistemą,, bombų svaidykles, pabūklą, galintį perskrosti bet kokį laivą. Su šio tipo fregatomis rusai sunaikino gruzinų laivus Gruzijos–Rusijos kare. Ką darytų NATO generolai per pirmąsias Lietuvos užpuolimo dienas, niekas negali pasakyti. O patys mes gintis jūroje jau nebegalėtume.
Tokia yra mūsų „perginklavimo“ pagal NATO reikalavimus realybė.
Yra ir ekonominė.
Kiekvienas iš danų laivų Lietuvai kainuos po 14 mln. litų. Britų minininkai kainavo 191,5 mln. litų. Už metalo laužu tapusius Lietuvos laivus biudžetas gaus (beje, neaišku, ar gaus) 2–3 mln. litų. Laivus pjaustanti bendrovė savo pelną slepia.
Štai šitaip, broliai lietuviai, dar vienoj vietoj baigiasi mūsų laisvės epopėja.
2009 11 27
10.25. Visas idėjas sunaikina juodnugariai.
Didžiojoj Britanijoj nuskambėjo skandalas dėl šešiametės mergaitės „rasistinio išpuolio“. Reikalas toks. Žaidė dvi mergaitės. Juodaodė pasakė, kad draugės veidas išteptas šokoladu. Ta pareiškė, kad draugės veidas kaip šokoladas. Mokytoja baltajai, nebeleido dalyvauti pamokoj, iškvietė tėvus. Šie sukilo: ar ne per toli nuėjo rasinės tolerancijos diegimas? Mokyklos vadovybė pripažino, kad persistengta. Tačiau bepročiavimo faktas kaip naujų panašių faktų galimybė lieka ir veikia žmones. Kaip pats ir tikriausias rasizmas.
2009 11 28
11.08. Europos Komisijos pirmininkas Ch. M. Barozas surikiavo visus 27 komisarus. Reikšmingiausi postai skirti didžiųjų valstybių atstovams. Žurnalistams ir europarlamentarams pradėjus domėtis Europos valdžios viršūnėlių praeitimi, paaiškėjo daugelio jų sąsajos ne tik su kairuoliškomis ideologijomis, bet ir su organizacijomis.
Pats EK pirmininkas jaunystėje buvo maoistas ir vadovavo pogrindinei Portugalijos darbininkų komunistų partijai bei Portugalijos proletariato revoliuciniam judėjimui. Mano jau minėtoji ES užsienio reikalų ministrė K. Ašton buvo Kremliaus globojamo Judėjimo už branduolinį nusiginklavimą iždininkė ir atstovė Komunistų partijos susiėjimuose. Vengras Laslo Andoras (Laszlo Andor) anksčiau buvo marksistas, o dabar redaguoja neomarksistinį savaitraštį „Eszmelet“. Čekijos ir Slovakijos komisarai buvo kompartijos nariai, mokėsi Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute. Estas Simas Kalasas (Siim Kallas), vadinantis save liberalu, irgi buvo kompartijos (TSKP ) narys. Graikų komisarė Maria Damanaki yra praėjusi ištisą Graikijos kairiųjų ir komunistinių organizacijų virtinę, dalyvavusi sukilime prieš Graikijos karinę valdžią, suimta ir kankinta, dabar priklauso socialistų judėjimui „Pasch“.
Tai tik pirmieji komisarų praeities tyrimų duomenys. Tačiau ir jie puikiai parodo, kad – kaip esu pabrėžęs ne kartą – Europa neturi autentiškų idėjų, tapataus sau pačiai kelio įžvalgų, bejėgiškai kopijuoja sugriuvusios Maskvos imperijos modelius, tikėdamasi juos pagerinti ir taip atgaivinti.
Tikra šiuolaikinių iliuzijų mugė.
2009 11 29
11.07. Ne tokia jau ir mugė. Gal greičiau komunistinių atliekų perdirbimo įmonė?
Pasakoja dvi mergelės, ką jos randa Lietuvos Konstitucijos studijose, kurias dabar pasitikrina Konstitucijos egzamine. Viena sako: randu, kaip argumentuoti savo pasipriešinimą tėvų spaudimui, kad eičiau į bažnyčią, – Konstitucija sako, kad aš galiu naudotis sąžinės laisve, taigi, tėvai elgiasi nekonstituciškai. Kita aiškina: mokytoja, pabrėžianti tautos vertę, ugdo nepakantumą kitiems – elgiasi rasistiškai. Klausaus ir netikiu savo ausimis – lygiai tokios pat kalbos, kaip mano jaunystės metais kalbėjo komjaunuoliai! Tik žodžiai truputėlį kitokie, o šiaip – viskas tas pat: prieš bažnyčią, prieš tautą!
Jaunimui skirtame kultūros gyvenimo žurnale „Prošvaistė“ buvo išspausdintas profesoriaus Arvydo Šliogerio pasikalbėjimas su jaunimu „Man nėra jokios jaunimo problemos…“ Jau pokalbis redakcijoj vos nesibaigė susirėmimu, kai profesorius juokaudamas pasakė, kad svarbiausia knyga, kurią rekomenduotų berniukams – Plutarchas, o mergaitėms – mezgimo vadovėlis. Kai medžiaga pateko į internetą, ūžtelėjo banga. Jau nebe komentarų, o reikalavimų susidoroti banga. Po to netruko ir veiksmas: atsirado, kas parašo skundą Vilniaus universitetui. Nors svarstyti savo profesoriaus mąstymo teiginius ne Universiteto reikalas, skundas kažkodėl nebuvo atmestas ir Filosofijos katedros vedėjas svarstomas, kaip kažkada buvo svarstomi antitarybininkai Universiteto partijos komitete. Klausimas formuluojamas tiesiai: kaip gali Filosofijos katedros vedėjas skleisti antifeministines idėjas?
Neblogu keliu, teisingu keliu, tikrai šiuolaikiškai vakarietišku keliu pasukom! Lietuva dar nepriėmė Vakaruose jau veikiančių įstatymų – būtų jie, profesorius Šliogeris gal jau ir kalėjime sėdėtų. Už dalyvavimą „Romuvos“ ekspedicijose anais laikais nepasodino, nors tąsė, dabar dar nežinia kuo baigsis. Kas tai, jeigu ne ideologinis ir psichologinis teroras?
O kai per televizorių kone kasvakar koks nors sekso troškulys, save vadinantis žvaigžde, rėkte rėkia: aukotis dėl vaikų? – niekada! – yra gerai? Taip, tai yra gerai, nes tai atitinka homoseksualių šeimų toleravimo doktriną, kitaip sakant, mažumų dominavimo doktriną. Tik kuo tada daugumos (bolševikinis) totalitarizmas skiriasi nuo mažumų (menševikinio) totalitarizmo?
2009 11 30
7.08 Užvakar naktį pakeliui iš Maskvos į Sankt Peterburgą kraupią katastrofą patyrė elitinis rusų „Nevskij ekspress“. Žuvo kelios dešimtys žmonių, šimtai sužeista. Nuostoliai negali stebinti: sprogus galingam užtaisui, trys vagonai atitrūko ir maitodami žmones smigo į geležinkelio pakraščius. Katastrofa išmušė iš vėžių visas valstybines tarnybas: sužeistieji laiku nesulaukė pagalbos ir mirė po nakties lietum, tyrėjai abejojo, ar tai teroro aktas, ar geležinkelio techninės būklės lemta nelaimė.
Kad ir prabėgom šmėstelėjusi televizijos ekranuose, sprogmens išmušta duobė sako: tai teroro aktas. Teroristinio karo aktas. Žiauraus ir ilgo visą pasaulį tolydžio semiančio musulmonų džihado aktas.
Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas
Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 23 (689), p. 1, 15, 16.
