Istorikas Bronius Dundulis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gyvakarų kaimo šviesuoliai
Kupiškio kraštas išugdė nemaža žmonių, dirbusių įvairiose srityse ir garsinusių gimtinę bei visą Lietuvą. Jų buvo ir Gyvakarų kaime (priklausė Salamiesčio parapijai). Paminėsime du: bažnyčių statytoją prelatą Povilą Pukį (1883 12 12–1913 05 26–1964), kurio 125-osios gimimo metinės praėjo gana tyliai ir jo sesers Paulinos sūnus istorikas Bronius Dundulis (1909 11 26–2000 09 01), kurio gyvenimo 100-metį minime 2009-aisias metais, Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejiniais metais.
Straipsnį kupiškėnui profesoriui B. Dunduliui paskatino ne tik kraštietės pareiga: prof. B. Dundulis ir jo žmona etnologė profesorė Pranė Dundulienė (1910 02 12–1991 02 27) buvo mano dėstytojai, vėliau – kolegos. Ir ne tik kolegos – prof. B. Dundulis tapo mano parengtos disertacijos, skirtos Antrojo Lietuvos statuto nuorašų tyrimams, oficialiuoju oponentu. Ir dar daugiau – drįstu teigti, tapau profesorių šeimos artima bičiule. Manau, kad šis straipsnis paskatins ir Vilniaus universiteto istorikus, kuriame profesorius išdirbo 50 metų, prisiminti ir pagerbti savo buvusį mokytoją, dėstytoją ir kolegą.
Prof. B. Dundulis – žinomas Napoleono laikų ir feodalizmo laikotarpio Lietuvos istorijos tyrinėtojas dar sovietmečio laikais, niekada nepataikavęs valdžiai, neieškojęs prieglobsčio vienintelėje partijoje (niekada nebuvo komunistų partijos nariu), savo studentus per ilgus daugiau pusės amžiaus pedagoginio darbo metus mokęs sąžiningo ir kruopštaus darbo, manau, turi sulaukti deramo dėmesio.
Tačiau profesorius mokslo nebūtų galėjęs pasiekti, ir be abejo, tiek nuveikti, jeigu ne jo dėdė – motinos brolis prelatas Povilas Pukys, ne tik bažnyčių statytojas, bet ir ekonominių draugijų steigėjas, spaudos platintojas, 1905 m. Vilniaus Didžiojo seimo dalyvis.

Paulinos Pukytės ir Jono Dundulio šeima
Povilui Pukiui įstojus į kunigus ir atsisakius ūkio, jo vienintele paveldėtoja tapo sesuo Paulina Pukytė. Tad į Pukių ūkį užkuriomis atėjo iš Kuosėnų kaimo kilęs Jonas Dundulis (1873–1947). Jis buvo lankęs Kupiškio pradžios mokyklą, tačiau nenorėdamas tarnauti carinės Rusijos armijoje, išvyko į Kanadą. Sugrįžęs vedė. Jonas buvo sumanus ūkininkas, kaimo šviesuolis: skaitė laikraščius, domėjosi įvykiais Lietuvoje ir pasaulyje.
Paulinos ir Jono Dundulių pirmieji du sūnus Petras ir Napalys mirė maži.
1909 m. lapkričio 26 d. gimęs sūnus buvo pakrikštytas Broniumi. Po jo gimė dar keturi vaikai: Genė (Jucienė, 1916–2004), Povilas (1910–1981), Julius (1919–1996) ir Vanda (Žalienė, 1924–1991). Visi jie ilsisi įvairiose Šiaulių kapinėse.
Gyvakarų kaimas B. Dundulio jaunystėje Broniaus jaunystės dienomis – didelis, gatvinis daugiau 40-ties ūkių, kuriame gyveno per 200 žmonių – kaimas. Tėvai ūkininkai turėjo valaką su ketvirčiu (25 dešimtinės) žemės. 1926 m. kaimui išsiskirsčius į vienkiemius, jie liko gyventi toje pačioje vietoje kaimo viduryje.

Pradžios mokykloje ir Kupiškio progimnazijoje

Bronius mokėsi Gyvakarų kaimo pradžios mokykloje, kuri buvo įkurta 1916 m. Ją baigęs 1920 m. rudenį įstojo į Kupiškio progimnazijos pirmąją klasę. Prof. B. Dundulis savo prisiminimuose rašė, kad tais metais iš Gyvakarų kaimo pirmieji toliau mokytis įstojo trys: Leonas Balčiūnas, Povilas Matekonis ir Bronius Dundulis. Jie visi trys mokėsi be pertraukos ir baigė aukštuosius mokslus. Leonas Balčiūnas tapo gimnazijos gamtos mokytoju, Povilas Matekonis – ekonomistu, administracijos darbuotoju.
Mokydamasis Kupiškyje B. Dundulis gyveno ant kalno esančiame Paketurių kaime, kuris dar nebuvo susiskirstęs į vienkiemius, pas giminaičius Karosus. Didelis medinis progimnazijos namas stovėjo Skapiškio gatvėje, kitoje miesto ir Lėvens upės pusėje.
Kupiškio progimnazijos direktorius buvo kupiškėnas Justinas Jankevičius. Jam išvykus direktoriauti į Panevėžį – V. Eidukas. B. Dundulis progimnaziją baigė 1924 m. kartu su būsimuoju žymiu tautosakininku Jonu Baliu.

Telšių gimnazijoje

1924 m. rudenį Bronius įstojo į Telšių gimnazijos penktą klasę. Telšių gimnazija 1925 m. pavadinta vyskupo M. Valančiaus vardu buvo įsikūrusi netoli kalno, ant kurio – Telšių katedra. Gimnazijos direktorius iš pradžių buvo prelatas Antanas Simaitis, nuo 1926 m. – matematikos mokytojas Jonas Jogaudas. Gimnazijoje veikė įvairios draugijos. Bronius priklausė ateitininkų organizacijai. 1928 m. Bronius baigė gimnaziją – jis buvo tarp pirmaujančiųjų mokinių.

Studentas

1928 m. įstojo į Lietuvos universitetą (1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo vardu) Kaune studijuoti istoriją Teologijos – filosofijos fakulteto filosofijos skyriuje. Pagrindinė studijų šaka – Lietuvos ir visuotinė istorija. Istorijos mokslus jam dėstė profesoriai Antanas Alekna, Jonas Totoraitis, Pranas Dovydaitis, docentas Pranas Penkauskas.
1930 m. – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių jubiliejui – B. Dundulis paskelbė pirmuosius du istorinius straipsnius (apie Vytauto motiną Birutę ir apie mirusį prof. A. Alekną), kurie buvo gerai įvertinti. Be to, B. Dundulis surašė savo gimtojo Gyvakarų kaimo vietovardžius (laukų, pievų, kelių ir kt. pavadinimus). Studentas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, išaugusioje net į tarptautinę plotmę: 1930 m. kartu su studentu Jonu Baranausku atstovavo studentus ateitininkus Rygos universiteto abstinentų šventėje, 1931 m. kartus su studentu Stasiu Rudžiu – Baltijos ir Skandinavijos studentų abstinentų konferencijoje Helsinkyje. Universitete vienai kadencijai buvo išrinktas Studentų atstovybės nariu.
B. Dundulis, labai gerai išlaikęs egzaminus ir parašęs labai gerai įvertintą diplominį darbą „Žemaičių delegacijos skundas Konstanco susirinkimui“, 1933 m. gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą, kurį pasirašė rektorius prof. V. Čepinskis ir dekanas prof. P. Kuraitis.

Pirmasis lietuvis istorikas Sorbonos universitete

Gavęs Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) stipendiją, galvojo kokiame Vakarų universitete tęsti studijas ir kokią temą pasirinkti disertacijai. Nors vokiečių kalba buvo pagrindinė Lietuvos mokyklose ir studijas jau buvo įprasta tęsti Vokietijoje ar vokiškos kultūros kraštuose (Austrijoje, Šveicarijoje), tačiau Hitlerio atėjimas į valdžią sukėlė nerimą ir Lietuvoje. Tad B. Dundulis nutarė pasirinkti Prancūziją, juolab, kad niekas iš lietuvių istorikų ten dar nebuvo studijavęs. Tema irgi greitai buvo pasirinkta – 1812 metai.
1933-1940 m. su LKMA stipendija istorijos žinias gilino Sorbonoje (Paryžiaus universitete), mokslo reikalais lankėsi Lenkijoje. Nuo 1936 m. studijoms baigti gavo Prancūzijos stipendiją. Be to, lėšomis jį rėmė dėdė prelatas.
1940 m. kovo 6 d. Sorbonoje aukščiausiu laipsniu apgynusiam disertaciją B. Dunduliui buvo suteiktas istorijos daktaro laipsnis. Tačiau dar prieš ginant disertaciją reikėjo mokslinį darbą išleisti atskira knyga. 1939 m. liepos 26 d. Petras Klimas parašė recenziją itin aukštai vertindamas B. Dundulio darbą. 1940 m. pasirodė 344 puslapių knyga prancūzų kalba „Napoleonas ir Lietuva 1812 m.“. Disertacijai autorius pasinaudojo gausiais Prancūzijos archyvų fondais, Užsienio reikalų ministerijos ir Karo ministerijos, taip pat įvairiose šalyse paskelbtų šaltinių rinkiniais ir amžininkų atsiminimais.

Paryžiuje sutikti lietuviai

Paryžiuje B. Dunduliui teko bendrauti su Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu Prancūzijoje ir įgaliotuoju ministru Petru Klimu, Lietuvos atstovybės pirmuoju patarėju Stasiu Bačkiu, buvusiu Lietuvos atstovu Maskvoje poetu Jurgiu Baltrušaičiu, kuris išėjęs į pensiją apsigyveno Paryžiuje.
B. Dundulis studijavo kartu su Juozu Miltiniu, dailininkais Vytautu Kazimieru Jonynu, Broniumi Pundziumi, ekonomistu Pranu Padalskiu (Padaliu), rašytoju Antanu Vaičiulaičiu, muziku Antanu Račiūnu.
Tuo metu, kai Bronius studijavo Sorbonoje, Dundulių šeima, prel. P. Pukio skatinama, 1934 m. iš Aukštaitijos – Gyvakarų kaimo – persikėlė į Žemaitiją, į prie Plungės esantį Prūsalių kaimą, kuriame
pirkosi beveik 32 ha ūkį.

Sugrįžus į Lietuvą

1941 m. B. Dundulis – pirmasis lietuvis, istorijos mokslus baigęs Sorbonoje, grįžo į Lietuvą. Iki vokiečių okupacijos dirbo Vilniaus dailės muziejuje kuriamo istorijos skyriaus vedėju, vėliau – Vilniaus miesto archyvo vedėju. Nuo 1941 m. rudens pradėjo pedagoginį darbą Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute.

Maskva nepripažįsta Sorbonos universiteto diplomo

Sovietams okupavus Lietuvą, Maskva perėmė į savo rankas švietimo reikalus. Tad nenuostabu, kad aukščiausioji atestacinė komisija (VAK‘as) B. Dundulio disertacijos, apgintos Sorbonoje, nostrifikavimo Vilniaus universitete nepripažino ir siūlė ją padaryti marksistinę ir ginti iš naujo.
Tai buvo didelis smūgis mokslininkui, tačiau jis nepalūžo: griežtai atsisakęs perdirbinėti marksistiniais pagrindais disertaciją, ėmėsi naujų temų: laikė egzaminus, rengė naujas disertacijas.
1955 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos diplomatinė ir ginklo kova su vokiečių ordinu ir sąjunga su husitais (1410–1422)“ (1960 m. išleista atskira knyga „Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje“).
Po dvylikos metų, t. y. 1967 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.“ (1968 m. išleista knyga).
Pagaliau 1969 m., nors ir paradoksas – praėjus beveik 30 metų nuo daktaro disertacijos apgynimo Paryžiuje, Broniui Dunduliui suteiktas profesoriaus vardas.

Profesoriaus B. Dundulio šeima

1947 metų balandžio 30 d. sukūrė šeimą – vedė Pranę Stukėnaitę ir kartu išgyveno 44-erius metus. Po žmonos, prof. etnologės P. Dundulienės, mirties prof. B. Dundulis, išgyvenęs dar 9-erius su puse metų, buvo pasišauktas į Amžinybę. Profesoriai P. ir B. Dunduliai išaugino dvi dukras Daivą ir Ievą, kurios irgi apsigynusios disertacijas, išleidusios mokslo darbų tapo žinomomis fizikos ir istorijos mokslo pasaulyje.

Bronius Dundulis – Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1993 m. sausio 22 d. naujai įkurtoji Lietuvos mokslo taryba B. Dunduliui nostrifikavo humanitarinių mokslų (istorijos) habilituoto daktaro laipsnį bei profesoriaus vardą ir paskyrė istorijos mokslo laipsnių ir vardų nostrifikacijos komisijos nariu.
50 metų be pertraukos išdirbęs Vilniaus universitete (nuo 1983 m. turėjo jau pusę krūvio), 1992 m. balandžio 16 d. prof. B. Dundulis išėjo į pensiją.

Prof. B. Dundulio mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla

Be jau minėtų trijų knygų, mokslininkas parašė dar devynias monografijas (taigi iš viso 12). Tarp jų ir „Lietuvos užsienio politika XVI a.“ (1971); „Švedų feodalų įsiveržimas į Lietuvą XVII–XVIII a.“ (1977); „Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812)“ (1981); „Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.)“ (1985); „Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813–1815 m.)“ (1989); „Lietuva laisvės kovų sūkuriuose (IX–XIX a.)“ (1990). Prieš 25-erius metus pasirodžiusi knyga „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.“ (pakartota 1993-aisias – žymiai išplėsta, įdėti du nauji skyriai, papildyta istoriografija); „Lietuva Europos politikoje 1795–1915“ (1998).
Prof. B. Dundulis buvo Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos krypties doktorantūros ir habilitacijos komisijos narys. Daugelį metų jis kartu su žmona prof. P. Dunduliene dalyvavo Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų (istorijos) daktaro laipsnio suteikimo tarybose.
Jis buvo prie Lietuvos – Prancūzijos asociacijos kūrimo ištakų ir pirmojoje šios asociacijos konferencijoje perskaitė pranešimą. Vėliau buvo išrinktas Lietuvos – Prancūzijos draugijos garbės pirmininku.
Profesorius – pirmasis atkurtos Lietuvos istorijos draugijos pirmininkas (1988–1991), skaitė pranešimus konferencijose, ypač aktyviai dalyvavo jose atkūrus Lietuvai Nepriklausomybę. Vėliau buvo išrinktas Lietuvos istorijos draugijos garbės pirmininku.
Prof. B. Dundulis dėstė pastovų Vidurinių amžių istorijos kursą. Jam vadovaujant parašyta apie 15 diplominių darbų (studentai nenorėjo rinktis šio laikotarpiu temų diplominiams darbams, nes trūko literatūros). Jis septynių daktarinių disertacijų oficialus oponentas, oponavęs nemaža ir kandidatinių disertacijų.

Įvertinimai

1998 m. profesorius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. 2000 m. liepos 5-ąją – Valstybės dienos, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse – mokslininkui įteiktas Prancūzijos Nacionalinis nuopelnų komandoriaus ženklo ordinas. Šį retą Lietuvoje Prancūzijos Vyriausybės apdovanojimą įteikė Prancūzijos ambasadorius Mišelis Turenas, kartu su kolega Prancūzijos ambasados Kultūros centro direktoriumi Patriku Donabedianu. Apdovanojimas suteiktas už nuopelnus istoriografijos mokslui ir ypač už darbus bei publikacijas, skirtas Napoleono kompanijai ir jo žygiui į Lietuvą, už Lietuvos istorinių ryšių atskleidimą su Europos valstybėmis, ypač su Prancūzija.

xxxxxxxxxxx
Profesoriaus Broniaus Dundulio mokslinis palikimas – knygos bei straipsniai, pedagoginė ir visuomeninė veikla įgalina visus, ypač studentus, klausiusius jo paskaitų, mokslininkus, kuriems jis savo geranoriškais patarimais ir kitokia pagalba padėjo kopti į mokslo aukštumas, jo gimimo 100-mečiui prisiminti ir pagarsinti šią neeilinę asmenybę.

Voruta. –  2009, geg. 9, nr. 9 (675), p. 15.
Voruta. – 2009, geg. 23, nr. 10 (676), p. 15

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra