Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslav Sikorski (Radosław Sikorski) neseniai Lenkijos televizijoje pareiškė, kad tarpukariu Lenkija Vilniaus neokupavo. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – teigė R. Sikorski. Lietuva laikosi pozicijos, kad Lenkija tarpukariu Vilnių užgrobė neteisėtai, pažeisdama galiojančius susitarimus. Dėl to valstybės tarpukario metais nepalaikė diplomatinių santykių.

 

Lietuvai nepavyko pasiekti, kad 1994 metais Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje būtų įvertinti istoriniai įvykiai. Tada iš politikų lūpų nuskambėjo laki frazė – „Istoriją reikia palikti istorikams“.

 

Tačiau ir abiejų šalių istorikams nesiseka susikalbėti tarpukario istorijos klausimais. Lenkijos mokslininkai nelinkę pripažinti, kad 1920 metais buvo įvykdyta agresija prieš Lietuvą, atplėšiant jos sostinę Vilnių. Kad ir pastarųjų dienų pareiškimai Vilniaus klausimu rodo, jog vis dėlto nepavyko istorijos palikti vien istorikams. Ne eilinio politiko, o Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio išreikštas požiūris, esą, lenkai tarpukariu Vilniaus neokupavo, Lietuvos politikų buvo įvardintas kaip nereikalingas, kenkiantis dvišaliams santykiams. „Protingas politikas turėtų atsiprašyti“, – komentavo Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Petras Auštrevičius. Ir pridūrė, kad Sikorski praleido gerą progą patylėti.

 

Ne tik Lenkijos žiniasklaida, bet ir lenkų politikai dažnai priekaištauja lietuviams dėl antilenkiškų fobijų ir perdėto jautrumo. Esą, lietuviams visur vaidenasi blogi lenkai, kurie kėsinasi į Vilnių. Bet ar tokie pareiškimai kaip tik neprisideda prie lietuvių jautrumo šiuo klausimu? Pasidomėkime, ką gi apie Vilnių mano eiliniai lenkai, svetainės wp.pl lankytojai. Atmetus nekorektiškus, įžeidžiančius ir chuliganiškus komentarus (keista, kad svetainės administratorius jų nepašalina), kurių netinka cituoti, daugelis „vox populi“ (liaudies balsas) išsakytų minčių atitinka ministro R. Sikorskio požiūrį. „Buvau Lietuvoje, pamačiau, kad tai prasčiokai ir chamai. Mačiau, kaip jaunimas gatvėje sveikinasi „Hail Hitler“. Na, ir netoli Vilniaus mačiau grupę lietuvių su „hakenkreuzais“, net ant mašinos buvo šis ženklas. Man jau geriau kaimynai čekai ar slovakai. Lietuviai – tai (necenzūrinis žodis), ir tiek“, – rašo vienas komentatorius.

 

„Vilnius – tai lenkų miestas Lietuvos žemėje. Šiuo metu jis yra lietuvių rankose, lietuviai tuo džiaugiasi ir loja lyg šunys. Nuo amžių jie puolė lenkiškas žemes, naikino ir degino. Tai laukiniai rytiečiai, kuriuos civilizavo lenkai. Juos reikia pamokyti“, – tai kito komentatoriaus išmintis.

 

„Lietuviai elgetos už tai, kad bučiavo Stalino rankas, gavo Vilnių, kurį pavogė lenkams. Lietuviai turi tokią teisę į Vilnių kaip utėlės į kailinius“, – tai dar vienas komentaras. Tai tik keletas iš daugelio komentarų po informacija apie ministro R. Sikorskio išsakytą poziciją. Dauguma komentuojančiųjų pritaria ministro pozicijai, lietuviams negailėdami pačių blogiausių epitetų.

 

Komentarai neatspindi ar ne iki galo atspindi daugumos visuomenės nuomonę. Tikėkimės, taip yra ir šiuo atveju. Vis dėlto tokie balsai verčia susimąstyti, ar Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės ir draugiškų santykių sutartyje istorikams palikta istorija nebuvo klaida?

 

„Kiekviena tarptautinė sutartis yra susitariančių šalių derybų ir kompromisų rezultatas. Lietuva ir Lenkija turi skirtingą požiūrį į 1920 metų įvykius, kai Lenkija užgrobė Vilniaus kraštą. Būtent dėl šių skirtumų šie įvykiai liko principingai neįvertinti, nors objektyviai žiūrint Lenkija neturėjo suverenių teisių į Vilnių (pagal klasikinę tarptautinę teisę teisinį titulą į šią teritoriją Rusija perleido Lietuvai, o ne Lenkijai), be to, užgrobė Vilnių pažeisdama savo tarptautinį įsipareigojimą nesiimti jokių veiksmų, kurie galėtų būti žalingi sutarties (šiuo atveju – Suvalkų paliaubų susitarimo) objektui. Iš teisės pažeidimo teisė nekyla, todėl Vilnius Lenkijai teisėtai niekada nepriklausė. Kadangi vienodai įvykių įvertinti nepavyko, 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartyje dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo liko tik apgailestauti dėl konfliktų tarp šalių po Pirmojo pasaulinio karo”, – „Aušrai” komentavo Vilniaus universiteto docentas, tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas.

 

Pasak mokslininko, Lenkijos užsienio reikalų ministro nekorektiški pasisakymai jokių teisinių pasekmių sukelti negali, nes kaip jis bevertintų tarpukario įvykius, yra bendrieji valstybių teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamybės principai, kurių Lenkija privalo laikytis (Lietuva ir Lenkija turi ir sutartį dėl valstybės sienos, kurios vienašališkai denonsuoti negalima). Be to, pačioje 1994 metų sutartyje (preambulėje ir 2 straipsnyje) Lenkija pripažino Lietuvos teritorinį vientisumą su sostine Vilniumi, patvirtino neturinti jokių teritorinių pretenzijų bei įsipareigojo nereikšti jų ateityje (analogiški yra ir Lietuvos įsipareigojimai Lenkijai). Dainiaus Žalimo įsitikinimu, Lenkijos ministro pasisakymai vertintini tik politiniu požiūriu – kaip nedraugiškas ir galintis padaryti žalos šalių santykiams aktas.