Irena Saulutė Valaitytė – Špakauskienė: „Angelai ištraukė iš sovietinio pragaro, kad paliudyčiau“

Autorius: Data: 2021-07-03 , 12:40 Spausdinti

Irena Saulutė Valaitytė – Špakauskienė: „Angelai ištraukė iš sovietinio pragaro, kad paliudyčiau“

Irena dabar. Mariaus Morkevičiaus nuotrauka (žurnalas Moteris)

Jūratė Terleckaitė, www.voruta.lt

Kalbamės su Lietuvos karininko Prano Valaičio dukra Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė (93 m.), paauglystėje sugebėjusia išgyventi tokiomis 1941 metų birželio 14-osios tremties sąlygomis, kokių neišlaikė net stipriausi vyrai. Nors ir patyrusi didžiulį blogį, ji nenustojo tikėjimo ir šviesaus požiūrio į gyvenimą.

–Prašyčiau pristatyti savo Tėvelius.

–Tėvelis – zanavykas nuo Griškabūdžio, ten baigė pradžios mokyklą, mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje, 1918 m. savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. baigė karo mokyklą (antrąją laidą), vėl dalyvavo nepriklausomybės kovose, buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi ir Vytauto Didžiojo ordinu. Tarnaudamas Pirmame pasienio pulke Tauragėje susipažino su šviesia, turėjusia literatūrinių gebėjimų dvarininkaite Liudvika Misevičiūte, Varšuvos pensiono, vėliau Švėkšnos gimnazijos auklėtine. 1923 m. jiedu susituokė, 1924 m. susilaukė sūnaus Romualdo, aš gimiau 1928 m. Kaune. 1925 m. tėvelis išėjo į atsargą, įsidarbino Vidaus reikalų ministerijos Kalėjimų departamente. Kadangi dažnai keitėsi tarnybos vieta, šeima apvažiavo beveik visą Lietuvą. Man teko mokytis net septyniose mokyklose.

–Ar tėvai nujautė represijų pavojų? Kodėl nebandė pabėgti į Vokietiją 1940 m. rudenį – 1941 m. pradžioje?

–Dar 1940 m. rudenį dar galėjome pasitraukti iš Lietuvos, bet tėvelis vienu kirčiu nukirto: „Jei visi bėgs, kas gins Lietuvą?!“

Irena serga. Šiauliai, Valaičiai, 1936 m. Irenos Špakauskienės asmeninio albumo nuotr. 

Aš su mamyte slapstėmės Vidgirių kaime pas senelius, paskui – pas tėvelio seserį Kuprių kaime (Lukšių vlsč.). Brolis mokėsi Šakių gimnazijoje, tėvelis slapstėsi atskirai, bet birželio 14 d. išvakarėse buvo atėjęs į namus ir pateko į čekistų nagus.

–Ką labiausiai prisimenate apie kankinystę ledjūryje – Tit-Arų saloje?

–Kol badas ir šaltis nepraretino mūsų gretų, barake ar jurtoje kiekvienam tekdavo po 30–35 centimetrus vietos, gulėdavome ant šono. Kadangi neturėjome jokio patalo, kūnais susiglaudę kiek apšildavome. Vakare aptirpus ledui, vanduo lašėdavo ant mūsų ir daiktų. Ant mūsų nuguldavo ir dūmai. Buvome apšalę, apšašę, utėlėti. Apsivynioję maišais, tinklais, virvėmis. Skorbutas suriesdavo sausgysles, kraujagysles, vaikams – kojas.

Kinkomi šunys būdavo sotūs, kiekvienas gaudavo dienai 2–3 kg žuvį, o tremtiniai už paimtą silkės dydžio žuvį – kalėjimą.

Nesvarbu, ar siaučia pūga, kiek tau metų, ar esi pavalgęs – turi atvežti malkų ar plytų normą. Kiekvieną sykį vinguriuodamas tarp aukštų lyčių keturpėsčias, kabindamasis nagais ir kojomis kabiniesi, ropoji kaip vėžlys. Vasarą ištrauktus rastus turi partempti, supjauti, sukapoti ir sunešti viršininkams, nors neturi jėgų ir tinkamo kirvio, pjūklo. Iki šiol girdžiu dzirinamo pjūklo garsus.

–Kas tremties metais buvo baisiausia, labiausiai žeminančio?

–Man buvo baisiausia, kai per akimirką iš visų pusių viena trėmėjų grupė apsupo tėtį, kita – mamytę su broliu. Kadangi aš buvau mažiausia „priešė“, tai manęs taip nesaugojo, tad klykdama, žviegdama dar spėjau ant tėčio kaklo užšokti, kojomis ir rankomis apsikabinti. Gavau mušti. Ginkluoti atplėšė mane nuo tėčio. Tai – pats baisiausias momentas, baisesnis negu suėmimas ir išvarymas iš namų. Dar negalėjau suvokti, kas čia vyksta, nežinojau, kad tėtį matau paskutinį kartą. Galvojome, kad kieme sušaudys. Be ašarų stovėjome sustingę.

Žemino absoliučiai viskas, nes tapome beteisiais, be dokumentų, be šansų sugrįžti į Lietuvą, kamuojami šalčio, ledo, bado, nevilties, mirusiųjų apsupti. Nieko negalėjai padaryti, negalėjai pasiskųsti. Visi vos šliaužiojo. Labiau pažeminti buvo neįmanoma. Net vabalas turi nuomonę, į kurią pusę nori eiti, į kurį medį lipti. Mes, nuo mažo iki didelio, – beteisiai.

Abu vaikai su mama. Irenos Špakauskienės asmeninio albumo nuotr. 

Šia proga noriu padėkoti geradariams. Mamytė, Vilkaviškio stotyje, uždaryta vagone, iš kažkur gavusi popieriaus skiautę, užrašė tetėno adresą ir išmetė ant perono. Radėjas apie tai pranešė tetėnui, jam teko arkliais sukarti apie 70 kilometrų kelio iki Vilkaviškio geležinkelio stoties. Atvežė nelaimėliams daug daiktų, bet į pradėjusį judėti ešeloną sugebėjo įmesti 3 paltus, Mamytės kailinius, duonos kepalą, puodo dugne – sviestą. Paltukus „pravalgėme“ Altajuje, o kailinukai išgelbėjo mane nuo kalėjimo, t. y. nuo mirties, bet užtat mirė mamytė, jei ne viena istorija, gal ji būtų išgyvenusi.

Ekspedicija Lenos deltoje, 1989 m. Raimondo Urbakavičiaus nuotr. 

Įsivaizduokite žvejybą. Einame dviese storame lede turi iškirsti 16 ekečių, pastatyti po 25 metrus ilgio tinklus. Eini ledo platybėmis 5, 8 arba 10 kilometrų, ten, kur enkavėdistai nurodė iškirsti eketes. Enkavėdistų nedaug, jų į frontą neima, jie valgo amerikonišką maistą, vergai jiems patarnauja. Namus stato, malkas skaldo, ledo lytis jiems atitempia, kad jiems vandens netrūktų. Jie gauna Šiaurės priedus, užpoliarėje priskaičiuojamas didesnis darbo stažas. Išeini ieškoti jiems malkų. Jei parvilksi iš ledo iškapotą rastą, nesvarbu, kiek kilometrų, tu turėsi jį supjaustyti, suskaldyti, jam ties nosimi padėsi, jam belieka ištiesti tik ranką. Prikūrena +25°. Jiems šilta ir sotu. Bet pabandyk parsinešti į jurtą nors vieną silkės dydžio pliauską – ras ją enkavėdistai, trims – penkeriems metams atsidursi Stolbų ar Tiksi kalėjime. Nelabai tiek kelio nueisi, o jei ir nueisi, ten numirsi. Su porininku Zakšauskučiu viską vilkome iš baržų. Tą pačią žiemą sušalo. Ėjo ledo parnešti ne sau, o moteriai, kuri nebegalėjo atsikelti. Tik po kelių mėnesių jį rado visai čia pat, už kilometro ar pusantro.

–Kuo maitinotės Altajuje ir Tit-Aruose? Ledu?

–Klausimas – mirtinas, buvo absoliutus badas. Čia ne tas badas, kai kasdien dar kokios košės gauni, vandens ar kažkiek kruopų, ar žolių pasirinkti. Kai buvome laikinai Altajuje, irgi badavome, bet prisirinkdavome žolių, iš jų išsivirdavome tirštos žolienės be nieko, net be druskos. Tai dar nebuvo badas. Bet kai atsiduri tarp ledų ir sniego, o tu neturi pinigų nusipirkti gramo duonos, tada prasidėjo tikras badas. To neįmanoma nei suvokti, nei apsakyti. Atsidūrus užpoliarėje, Altajus atrodė rojaus kampelis, ten iš mūsų vagono nei vienas nemirė. Prie Laptevų jūros mamos, mirštantiems vaikams, niekuo negalėjo padėti. Tėčių vienas kitas buvo, bet be galo mažai – vyrai buvo atskirti nuo žmonų ir vaikų. Net būdami kartu su šeimomis, kuo jie būtų padėję pasmerktiesiems?!

–O kiek būtumėte galėję nusipirkti duonos, jei turėję už ką?

–Pirmaisiais mėnesiais už 30 darbo dienų po 10–12 val. per dieną man saloje sumokėjo 3 rublius, o 1 kg duonos kainavo 4,60 rublių.

–Kokie buvo tremtinių santykiai?

–Ką mamos šnekėdavo, kaip jos bendravo, nežinau. Jos buvo suvargusios, skirtingos, bet nepamenu, kad kažkas bartųsi, ginčytųsi, kažko nepasidalintų.

–Prisiminimuose lietuvių moterų rašyta apie parsidavinėjimą čekistams. Ar buvo tokių Tit-Aruose?

–Manęs šito klausia ne mažiau nei kaip maitinomės. Aš nežinau, negirdėjau, kad mūsų saloje ką nors būtų išprievartavę, ar kas nors būtų parsidavinėjęs.

–Dalia Grinkevičiūtė atsiminimuose mini vieną čekistams už maistą parsidavinėjusią.

–Viena iš karto prisipažino, kad ji buvo užverbuota, visi tai žinojome. Ji papasakojo, kad išeities neturėjo, mirti nenorėjo, o pasakė, kad mes žinotume. Niekas nei pusės blogo žodžio nepasakė. Ten buvo situacija, kurios aš nežinau.

Po kelerių metų, kai tremtiniai nustojo mirti „kupetomis“ (masiškai), brolis manęs paklausė: „Tu man pasakyk, ko toms merginoms iš manęs reikia?“ Turbūt jos norėjo, kad jas apkabintų,  pabučiuotų? Tos merginos buvo už jį vyresnės, Lietuvoje baigusios gimnazijas ar studentės. Jam panelių nereikėjo.

Mano brolis, net ir būdamas vieni griaučiai, nemokėjo nesišypsoti, jis visą laiką būdavo išsišiepęs iki ausų. Linksmumą jis paveldėjo iš tėvelių. Jis buvo mano gynėjas. Jei mane kas būtų užkabinęs ir apie tai broliui būčiau pasakiusi, nežinau, kurioje eketėje skriaudikas būtų nusibaigęs. Ir niekas nesužinotų, ar enkavėdistas nuskendo eketėje, ar paklydo pūgoje.

–Tokiomis sąlygomis žmoniškumą prarasti labai lengva, kaip sugebėjote išlikti žmogumi?

–Papasakosiu tokią istoriją. Iš atplaukusio neapipjauto rąsto ant amžino įšalo surentėme baraką. Pro kiekvieną plyšį galėjai iškišti ranką. Ant galvos nesnigo, bet gultai pro plyšius būdavo užpustomi juostom, susidarydavo gubriai sniego. Su mumis buvo atitremta inžinieriaus Šimbergo šeima. Jis nebuvo atskirtas nuo šeimos, augino mano amžiaus berniuką. Atsimenu, kad Altajuje davė jų šeimai vieną vežimą jų lagaminams. Mes 8 dienas į kalnus ėjome pėsti. Kitai žydų šeimai taip pat davė vežimaitį jų lagaminams. Žydai labai skyrėsi. Vėliau Tit-Aruose, ponia Šimbergienė kažką su vyru kalbasi, aš stoviu tarp gultų sniego pripustytame barake su savo šilkine suknyte, o mano mamytė poniai Šimbergienei sako: „Ponia Šimbergiene, jūs prie manęs su vyru apie šeimos reikalus nekalbėkite, nes aš suprantu.“ Lietuvos žydai kalbėjo jidiš, gerai mokant vokiečių kalbą, buvo galima suprasti pokalbį. Ir mamytė šitame prisnigtame, vėjų prapučiamame barake dar kreipiasi „ponia“, „prašau, nekalbėti“. Dar buvo be galo daug lietuviško auklėjimo, nepaisant, iš kur tu kilęs, kokio išsilavinimo, kokiam socialiniam sluoksniui priklausei. Moralė nebuvo užgesusi.

Kun. Stasys Kazėnas SJ šventina tremtinių palaikus. Raimondo Urbakavičiaus nuotr. 

Šimbergų sūnus Leizeris pasakojo, kad Lietuvoje jo senelius iškėlė iš vagono, o jų daiktai liko. Iškelti senelius iš tremtinių vagono? Čia turėjo būti ne rubliai, o auksas, turėjo duoti sargybai. Jų reikalas.

–Ką, be išsiskyrimo su tėveliu, Jums skaudžiausia prisiminti?

–Istorija tokia. Šakių prekybininko Goldofto šeima važiavo mūsų vagone, jų lagaminai užėmė visą lentyną. Tėvų neatskyrė. Jų sūnus Tefkė prie ledjūrio pasidarė „rybzavodo“ vyriausiojo buhalterio pavaduotoju, dideliu viršininku. Antroje liepos mėnesio pusėje nutirpus ledams mane kateriu nuvilko į negyvenamą salelę, kur turėjau išduoti žvejams maisto talonus ir uždarbį. Altajuje buvau pramokusi skaityti rusiškai. Prieš tai porą šimtų kilometrų nuo „mūsų“ salelės Laptevų jūros pakrantėje tąsiau druską, sūdžiau žuvį.

–Šį darbą dirbote iš paklusnumo ar baimės?

–Niekas neklausė. Esi pažemintasis, esi daiktas. Ar tu mirsi, ar gyvensi, ar šilta, ar šalta – jiems visiškai tas pats. Kadangi buvau raštinga, davė kontorinę tarnybą. Turėjau stalą, žibalinę lempą, pildžiau kažkokius dokumentus. Buvau tiek išbadavusi, kad alpdavau, nusirisdavau po stalu. Liepdavo ištikus priepuoliui išeiti į lauką ir ten nualpti. Bet niekada nejausdavau, kada nualpsiu. Matyt, jiems atsibodo tąsytis su manimi – tai mirštančia, tai atsigaivalėjančia – tai vilkti į lauką, guldyti ant sniego. Prisimenu save gulinčią ant sniego, matau begalinį dangų, begalę žvaigždžių, nuostabų mėnulį, aksominį skliautą, pašvaistę, švytinčias įvairiomis spalvomis. Vėl prarandu sąmonę, atsibundu, laižoma kinkomo šuns. Atėjo užpoliarės vasara, kokie 1944–45 metai, man buvo įsakyta: „Į Stolbus“. Gavau pluoštą talonų maisto produktams. Pro salą praplauks žvejai, aš turiu dėžę. Už darbą gaudavome centimetro dydžio kvadratinį popieriuką, ant kurio būdavo parašyta „duona“, „cukrus“ ir svoris gramais. Ranka būdavo užrašyta data, kurią turėjai nusipirkti duonos, cukraus, šiek tiek sviesto.

Irena ekspedicijoje į tremties vietas. Ledas 1989 liepos mėnesį. Raimondo Urbakavičiaus nuotr. 

Talonai buvo laikomi lagaminėlyje. Žvejai už talonus gaudavo atsiimti produktus. Aš išmokėdavau pinigus, rusė išduodavo produktus už talonus. Tefkė, pardavėja ir aš kaip „kasininkė“ turėjome tiksliai suskaičiuoti, kiek kokių talonų yra, surašyti aktą ir visi trys jį pasirašyti. Panaudotus talonus turėjome sudeginti. Nematydavau, kiek sudeginta, bet turėjau pasirašyti. Žinojau, kad jie nedegina talonų, bet pasipriešinti negalėjau. Kam galėjau vaikas negyvenamoje saloje pasiskųsti? Ir viskas. Tas Tefkė lieka miegoti su kasininke. Ryte nuėjusi į darbą pamatau, jog nuplėštas mano antspaudas ir mano „kraitinės dėžės“ spyna nuplėšta, dangtis praviras, ant dugno gulėjo truputis pinigų ir nesukarpytų talonų. Pamačius tai, apėmė panika, lekiu pas Tefkę, daužau duris, jis išlenda, rėkiu jam: „Ateik, žiūrėk, rašyk, skaičiuok!“, o Tefkė išsižiojęs iki ausų liepia greitai eiti į pakrantę, nes tuoj žvejai atplauks. Tefkė man grasina, kad viskas, būsiu išvaryta į Tiksį, į kalėjimą, iki kurio – 100 ar daugiau kilometrų. Žodžiu mane ten žiemą per poliarinę naktį šautuvais ginkluoti varys. Niekas vasarą ten neplukdo. Ir jis ta „marmuze“ tiek prirėkė ant manęs, kad aš išsigandau, nuėjau į pakrantę ir likusius talonus atidaviau. Ir kada atidaviau, Tefkė pasakė: „Dabar einam suskaičiuoti“. Suskaičiavus parašė, kiek turėjo būti talonų ir kiek jų pasiėmiau. Jis viską tą žinojo, suorganizavo. Tik jis galėjo pasiimti nekarpytus maisto talonų lapus ir pinigus – viską. Teko atsisveikinti su Mamytės kailiniais, kurių nebuvome pravalgę, Mamytė laikė kritinei situacijai. Matyt ji buvo atėjusi.

–Iš vieno litvako teko girdėti, kad dėl holokausto prarado tikėjimą. Ar Jus Dievas buvo apleidęs 1941-ųjų birželį?

–Dievas nebuvo manęs pamiršęs, nors esu silpna katalikė religinio išsilavinimo prasme.

–Ar pykote ant Dievo, kad su Jumis buvo taip pasielgta, nenusivylėte Juo?

–Čia jau ne, neišeina. Kai ten viršuje esančio paprašau, kad pareguliuotų, sakau: „Dieve, Tu geriau žinai, kaip turi būti, aš tikrai nepatarinėsiu, tebūnie Tavo valia.“

–Ar gyvenant tokiomis baisiomis sąlygomis nebuvo kilusi mintis žudytis?

–O, Dieve, gink! Negirdėjau, kad kam nors tokia mintis būtų kilusi. Visi norėjo grįžti namo, į Lietuvą. Juk kitos kalbos nebuvo, vos tik kas nors ir vėl apie Lietuvą šneka.

–Kaip tremtis veikė žmonių, pirmiausia, paauglių, jaunimo moralę, tikėjimą, psichiką, kaip kito pažiūros?

–Mes barakuose, jurtose gegužines pamaldas giedodavome, melsdavomės, buvome išsaugoję tradicijas.

-1992 m. Rumšiškių buities muziejuje Lapteviečių draugijos iniciatyva atkūrėte jurtą, kurią Jūs vadinate „rūmais“, nes prie ledjūrio – tremties vietoje – neaugo ne tik medžiai, bet ir žolė, langai ir grindys buvo iš ledo. Daugelį metų apie tremties siaubą dalijatės su muziejaus lankytojais. Ar Jums neužteko to, ką išgyvenote ir patyrėte tremtyje? Kaip vėl ir vėl pasakodama apie patirtą pragarą, atimtą jaunystę ištveriate?

Irena prie jurtos Liaudies buities muziejuje. Mariaus Morkevičiaus nuotrauka (žurnalas Moteris)

-Iš manęs kruvinai laša skausmas. Jurtą mes, lapteviečiai, statėme ne sau, bet tiems, kurie negrįžo, kurie neužaugo, ten kančiose mirusiems vaikams, meilės nepatyrusiems, nevedusiems, nesusilaukusiems vaikų, už žuvusius miškuose – jaunus, gražius.

Virš mūsų yra kažkas. Visa savimi jaučiu, kad visais tais nusikaltėliais bus pasirūpinta, jau yra pasirūpinta, niekas veltui nepraeis.

–Ko palinkėtumėte jaunimui, kuris žudosi, nevertina to, ką turi, nusivilia gyvenimu?

–Jei juokaujant, linkėčiau ant ledo lyties, uraganiniame vėjyje –55° vasariniais rūbeliais pasėdėti atšaldyti savo norus šiuos.

–Labiausiai išgyventi padėjo noras sugrįžti į Lietuvą?

–Begalinis noras. Jeigu nemirsi iš bado, tai iš nostalgijos. Mano praeitis kaip du gyvenimai – ten buvau su Lietuva, o dabar esu kupina Lietuvos.

–Kaip paaiškintumėte tai, jog išgyvenote, grįžote į Lietuvą?

–Dievo angelai mane ištraukė iš to pragaro, kad paliudyčiau kitiems.

–Dėkoju Jums už pokalbį.

 

Istorija Rezistencija Rusijos okupacija Tremtis , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra