Įrašas nuotraukoje: ,,Ilgam prisiminimui!!! „Žaliųjų girių“ klajūnui Viesului – Tigras. 1950-IX-17“

Autorius: Data: 2021-11-20 , 07:46 Spausdinti

Įrašas nuotraukoje: ,,Ilgam prisiminimui!!! „Žaliųjų girių“ klajūnui Viesului – Tigras. 1950-IX-17“

Vytautas Kazimieras Miškinis Sibire. Nuotrauka siųsta broliui Aleksui Miškiniui į Vorkutą

Liutauras Mazūra, Visagino „Verdenės“ gimnazijos IV g klasės mokinys, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Darbo tema: Lietuva ir jos gyventojai sovietų (1940–1941 ir 1944–1990 m.) ir nacių (1941–1944 m.) okupacijų metais. Netektys, represijos, genocidas, pasipriešinimas, gyvenimo sąlygos, žmonių likimai. 

Esė „Žaliųjų girių klajūnas“. Darbo vadovė Lilija Ramanauskienė, istorijos mokytoja.

2020 m. pabaiga. Žiūriu kompiuteryje į suskaitmenintą nuotrauką. Miško proskynoje du išdidžiai pozuojantys pokario Lietuvos partizanai. Tai sustabdyta ypatinga akimirka. Tas, kas darė nuotrauką, ko gero, galvojo apie ateitį, apie tai, kaip viską vertins tie, į kieno rankas ta nuotrauka paklius. Jei į doras, tėvynę mylinčias rankas –  be abejo, žavėsis, jei į priešų – ką gi, priešams teks pavydėti, nes partizanai nuotraukoje tarsi žengia į priekį. Laisvai, išdidžiai ir ryžtingai. Kitoje nuotraukos pusėje – įrašas: ,,Ilgam prisiminimui!!! „Žaliųjų girių“ klajūnui Viesului – Tigras. 1950-IX-17“.

Koks tas žmogus, kurį kovos draugas taip gražiai metaforiškai pavadino žaliųjų girių klajūnu? Kaip susiklostė šio klajūno gyvenimas? Kaip jo pasiryžimas ginti tėvynę nulėmė visos šeimos likimą okupuotoje šalyje? Į šiuos klausimus man padės atsakyti šeimos archyve esanti vaizdo medžiaga, kurioje savo prisiminimus pasakoja mano prosenelė partizano Viesulo motina Uršulė Miškinienė, partizano Beržo prisiminimai, Zarasų rajono Trinkuškių kaimo bei Utenos rajono Gaidžių kaimo žmonių prisiminimai.

Miškinių šeima. Iš kairės: Aleksas Miškinis (brolis), Uršulė Miškinienė (motina), Kazimieras Miškinis (tėvas), Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas. Už jų stovi Salomėja Miškinytė (teta iš motinos pusės)

Žaliųjų girių klajūnas – tai mano mamos dėdė Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas, net devynerius gražiausius savo jaunystės metus paaukojęs kovai dėl Lietuvos laisvės ir tą kelią pasirinkęs sąmoningai.

Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas gimė 1928 m. lapkričio 3 d. Zarasų rajone, Trinkuškių kaime, ūkininkų Uršulės Miškinytės-Miškinienės ir Kazimiero Miškinio šeimoje. Tai buvo Miškinių pirmagimis sūnus. Vytautas Kazimieras turėjo trejais metais jaunesnį brolį Aleksą, mano senelį, deja, matytą tik nuotraukose, kurį likimas taip pat buvo atvedęs į Lietuvos partizanų gretas.

Iš partizanų motinos Uršulės Miškinienės prisiminimų: „Toks jau mums buvo likimo ženklas siųstas, tik tada nesupratau. Mano maži berniokai vieną kartą mums su vyru išėjus į bažnyčią, niekam nieko nesakę, išėjo mūsų pasitikti. Priėjus Aštrakalnio kryžkelę, susisuko vaikams galvos ir nuėjo ne tuo keliu. Grįžę su vyru neradom vaikų ir labai išsigandom, nes ežeras prie pat namų. Išgraibstėm su kaimynais visą ežerą –  nėra. Ėmėm galvoti, kad jau viskas, po vaikų. Iš štai vakare kieman įsuko vežimas – rusų sentikis nuo Avinuostos atvežė apsibliovusius mano vaikus. Išleidau jį kaip didžiausią giminę, prikrovus vežiman visokių dovanų. Tokia laiminga buvau, nes mintyse juos jau laidojau, galvojau, kad paskendo Ligajy. Aišku, bandžiau aiškintis, kodėl taip padarė. Tai vyresnysis, Vytautas, sakė, kad jam atrodė, kad teisingai eina. Aš jo paklausiau, ar nesuprato, kad pasiklydo, tai pasakė, kad atrodė, kad kažkaip negerai, bet negi išėjęs grįši be niekur nieko. Toks jis jau nuo mažų dienų užsispyręs buvo.“

Kairėje – Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo bendražygis Vytautas Rusakevičius-Tigras. Kitoje nuotraukos pusėje – Vytauto Rusakevičiaus-Tigro įrašas

Būsimasis partizanas Viesulas baigė Vajasiškio pradžios mokyklą. Tėvai apsisprendė, kad Vytautas tęs mokslus Salako gimnazijoje, nes mokslai ėjosi lengvai. Mokytojai gyrė gabų jaunuolį; net pats mokyklos direktorius susirinkime yra sakęs: ,,Mokykitės taip, kaip Vytautas Miškinis, tai būsit žmonės Dievui ir Tėvynei.“ Būtent Salako gimnazija tapo būsimojo partizano sąmoningo apsisprendimo vieta. Tai lėmė  aiškus nusiteikimas netarnauti okupantams ir vienas lemtingas įvykis.

Iš partizanų motinos Uršulės Miškinienės prisiminimų: „Kai mano Vytautas mokėsi Salake, samdėm jam butą. Nuvažiavusi jo aplankyt, paklausiau šeimininkės, gal pas merginas laksto, tai ji sako, kad ne, bet šitas tavo vaikas pražus, nes jei apie politiką pradedi kalbėt, tai ir šaukštas jam iš burnos iškrenta. Tada per „ruskas“ šventes buvo paradas, reikėjo visai gimnazistų grupei eit, o Vytautui, kaip geriausiai besimokančiam, liepė nešti Stalino portretą. Jis visiems matant trenkė Stalino „abrozdą“ į žemę ir už tai buvo pašalintas iš gimnazijos. Mes išsigandę, kad dabar prapuls visi mokslai, suradom Užpaliuos mokytoją, bet jis jau buvo partizanų rėmėjas, tvarkė jų reikalus, tai vis po dienos kitos ir grįžta. Gaila, bet vienas iš draugų buvo išdavikas. Tai jis atėjo iš gretimo kaimo pas mus vidunaktį ir klausia, kur Vytautas. Aš tai ir galvos nepakėliau, nieko nesakiau. O mano vyras tai jį išbarė, sako, ,,kažin ką „išsimyslėt“, nenorit gyvent, ko čia ieškot jūs“. O tas Vytauto draugas sako: „Pasakykit Vytautui, kad ateitų ten ir ten, reikia partizanai būrin nuvest“. Mes gi nieko nesakėm, bet mūsų sūnus Aleksas  Vytautui viską pasakė, tai Vytautas su Čižikioku ir nuėjo. O ten jau buvo NKVD darbuotojai, kurie, apsimetę norintys tapti partizanais, stengėsi kuo daugiau sužinoti apie partizanų buvimo vietą, žadėjo eiti pas partizanus kitą dieną. Vytauto draugas Čižikiokas pamatė, kaip tiedu susižvalgę vienas kitam šyptelėjo, ir suprato, kad juos pričiupo. Bet neišsidavė. Tada Vytautas ir išėjo būrin. Iš pradžių mes dar radom tokį dieduką ir bobutę Šileikius, jie gyveno Trinkuškiuose, pamiškėje. Tai jie pralaikė Vytautą du mėnesius, o paskui jau reikia išeit, nes kareiviai ir stribai tik siaučia, visur ieško Vytauto, žmonių klausinėja. Tada liepė man Vytautas atnešt šovinius, jo ant kapų buvo paslėpta. Aš nuėjau, tuos šovinius pasiėmiau ir dar jam valgyt nešu. Tik išgirdau, kad ,,stribai“ ateina. Tai aš tokiuos labai tankiuos krūmuos įlindau, ten dar vandens buvo, taip tuose krūmuose iki vakaro ir prasėdėjau. Kad ir labai bijojau, vis tiek jam tuos šovinius nunešiau.“  

Iš kairės: Jonas Dūdėnas-Vynas, Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas, Vytautas Rusakevičius-Tigras, Edvardas Juodvalkis-Aras

Taip 1948 m. Vytautas Kazimieras Miškinis įstojo į Lokio rinktinės Laisvės būrio Erškėčio kuopą ir, pasirinkęs Viesulo slapyvardį bei davęs priesaiką, tapo partizanu. Kodėl pasirinko tokį slapyvardį, jau niekas nepasakys, bet, kaip mano mamai yra pasakojusi mano močiutė Veronika Pumputytė-Miškinienė, kilusi iš Utenos rajono Gaidžių kaimo, kuriame laikėsi Erškėčio kuopos partizanai, ir asmeniškai pažinojusi erškėtėnus, galbūt todėl, jog „Vytautas buvo labai judrus ir gyvybingas, jam šis slapyvardis labai pritiko“. Panašiai šnekėjo ir šiuo metu minėtame kaime gyvenanti partizanų kovų liudininkė Vanda Guigaitė: „Vytautas buvo toks vikrus, kad kartą sutemus pas mus atėjo ir beldėsi į langą, o ten buvo pasala ir jis jau buvo apsuptas stribų. Visgi, mano seseriai iš kambario sušukus „stribai!“, Vytautas žaibiškai sureagavo, šoko jiems tiesiog per galvas, vertėsi kūlio į pakriaušę ir pradingo.“

1948-1951 metai buvo aktyvesnės erškėtėnų kovos metai. Erškėtėnai slapstėsi Gaidžių kaime ir jo apylinkėse. Tai lėmė pakankamai nuošali vietovė ir visų gaidžiškių nuoširdus rūpinimasis savais partizanais. Kaimo gyventojai net buvo susikūrę perspėjimo sistemą. Vanda Guigaitė pasakojo: „jei tik kas kaime sužinodavo, kad artinasi stribai, tuoj siųsdavo per kaimą vaiką su ,,bezmėnu“. Tai buvo daiktas, kurį ne kiekvienas namų ūkis turėdavo, todėl stribai net neįtardavo, kad tai yra signalas ir kaimo žmonėms, ir partizanams apie jų pasirodymą. Šito slapto ženklo jie taip ir neišsiaiškino.“

1951 metais partizanas Viesulas sulaukė ir savo brolio. Neištvėręs Vajasiškio stribų kankinimų, į partizanų gretas įstojo brolis Aleksas (g. 1931 m.), mano senelis, pasivadinęs Dobilu. Istorija irgi nutyli, kodėl pasirinko tokį slapyvardį, bet mano močiutė Veronika Pumputytė-Miškinienė mano mamai  sakė: „Pirmą sykį savo būsimą vyrą pamačiau atėjusį su partizanais, bet jis, pabėgęs nuo skrebų organizuotos eilinės kvotimo akcijos, dar neturėjo uniformos ir buvo apsirengęs violetiniais dobilų spalvos marškiniais. Dobilo slapyvardis jam irgi pritiko, nes buvo santūraus būdo, lėtesnis už brolį.“

Didžiausios partizano Viesulo, žaliųjų girių klajūno, bėdos prasidėjo 1951 metais, nes tų metų rugsėjo 14 d. Gaidžių kaimą apsupo kariuomenė, atidžiai ieškojusi partizanų bei jų bunkerių. Viesului kartu su partizanais Gediminu ir Tigru pavyko saugiai pasitraukti, o brolis Dobilas su laisvės gynėju Žilvičiu liko kariuomenės apsuptame kaime. Žilvitis persirengė senolio, o Dobilas – senos moteriškės drabužiais. Pasikinkiusi vežimą, juos iš apsupties išvežė mano močiutė Veronika Pumputytė, kuriai tuo metu buvo šešiolika metų. Tąkart pavyko išvengti pražūties, bet vis tik metai nieko gero nežadėjo: susiruošus žiemoti, brolių keliai išsiskyrė, mat taip buvo saugiau. Nors mano senelis, partizano Vytauto brolis Aleksas, žiemoti norėjo kartu su broliu, tačiau daugiau patirties turintis Vytautas liepė atsiskirti, kad motinai liktų bent vienas sūnus. O nelaimės laukti ilgai nereikėjo: 1951 metų lapkričio 23 d. Erškėčio kuopos partizanai Utenos rajono Polekniškio kaime užėjo pas jų būrio vado Jono Dūdėno -Vyno giminaitį Kazį Juodvalkį, kuris buvo žadėjęs partizanams gauti vaistų. Bet vaistų neprireikė, nes partizanai, pavaišinti nuodais, prarado sąmonę ir buvo sučiupti (sargybą ėjusį partizaną Aidą nušovė namų šeimininkas Kazimieras Juodvalkis, nes jam buvo pažadėtas gausus atlygis ir naujas gyvenimas Vilniuje). Taip partizanai Vynas, Aras, Tigras, Kęstutis ir mano senelis Dobilas atsidūrė Vilniaus saugumo rūsiuose, kuriuose buvo kankinami ir mušami, kad išduotų kovos draugus ir rėmėjus. Buvo bandyta mano senelį vedžioti per žmones –  gal kas išsiduos. Davė jam sugadintą ginklą ir turėjo vaikščioti su persirengusiais milicininkais. Visgi vedžiojo neilgai, nes jis prastai atrodė, buvo nelinksmas, nieko nevalgė ir nekalbėjo, taigi iškart buvo matyt, kad kažkas ne taip, tad niekas ir neišsidavė. Visiems suimtiems partizanams buvo skirta mirties bausmė, pasigailėta tik mano senelio Alekso Miškinio-Dobilo dėl jauno amžiaus ir dėl to, kad partizanavo tik septynis mėnesius. Jam skirta bausmė –  dvidešimt penkeri metai Vorkutos lagerių. Po Stalino mirties bausmė sumažinta perpus; dar šiek tiek sumažinta už gerą darbą, todėl po dešimt su puse metų bado ir pragariško darbo Vorkutos anglies kasyklose mano senelis grįžo į gimtinę. Žinoma, jaunas suimtų partizanų amžius žiaurius tardytojus masino, nes jie tikėjo, kad mano senelis kankinimų neatlaikys. Jo motina, iškviesta į Vilnių, suimto sūnaus nepažino, kol nepasakė pavardės, nes buvo tiesiog neatpažįstamai sudaužytas.

Aleksas Miškinis-Dobilas. Sumuštas tardymų metu čekistų MGB kalėjime

Iš partizanų motinos Uršulės Miškinienės prisiminimų: „Kai nuvažiavau Vilniun, po kokių trijų savaičių mane nukvietė, tai mačiau sūnų Aleksą. Neduok Dieve, kūnas tik viena oda ir kaulai, tik kad gyvas. Jiems vis liepė pasirašyt. Tai būrio vadas Jonas Dūdėnas sako: ,,Kaip aš pasrašysiu, kad mano pirštai nuverti durimis, aš negaliu.“ Dūdėno pirštai dar lapatavo, bet buvo nelabai gyvi. Visi jie buvo labai iškankinti.“

Partizano Viesulo gyvenimą 1952 metais tiksliausiai liudija slaptai priesaiką davusio partizano Jono Andriusevičiaus-Beržo memuarai. Prisiminimuose „Vilčių ir praradimų metai“ laisvės gynėjas rašė: „Pagaliau vieną dieną brolis, parėjęs iš darbo kolchoze, man pašnibžda, kad Sirvydžių alksnyne laukia keturi vyrai. <…> Susitikimas dramatiškas. Pasisveikinęs žiūriu į žmones ir sunkiai beatpažįstu vos prieš metus matytus veidus. Uniformos sutrintos, sudėvėtos, vyrai kažkokie išvargę, sakyčiau, pasimetę. Ilgokai stovime tylėdami. Aš nebesurandu žodžių, kuriais pradėti, ir jie, matyt, šitą supranta ir tyli taip pat.

Pirmasis prabyla Viesulas: „Matai, kokios naujienos pas mus“, –  ir pavadina mane senuoju slapyvardžiu. Viesulas be kepurės, galva plikai nuskusta, kažkoks suirzęs ir nenustygstantis vietoje. <…> Pabūnu trejetą valandų, bet taip ir neužvedame kalbos apie draugų likimus, tik kai Žilvytis lydi mane iki tako, trumpai nusako apie tai, kas ištiko būrį. Žinios kol kas labai abejotinos, nepatikrintos.“

1952 metais prasidėjo didžiuliai persekiojimai, tikra medžioklė be taisyklių, kai kelių partizanų paieškai skiriami būriai informatorių, kurie metė savo tinklą ant nieko nenutuokiančių žmonių, aktyviai verbuojami žmonės iš artimos aplinkos, kad išduotų partizanus. Tokiomis sąlygomis vis sunkiau buvo pasitikėti žmonėmis, nes negalėjai žinoti, ar buvęs patikimas žmogus neužverbuotas ir neišduos.

Iš partizanų motinos Uršulės Miškinienės prisiminimų: „Mums su vyru išdavė tokius dokumentus, kad turim kiekvieną dieną Vajasiškin vaikščiot. O vieną kartą nukvietė mane su vyru „načalninkai“ ir klausia „Dėl ko tu taip kenti?“. Aš jiem sakau: „Tai jūs dėl ko mane taip kankinat?“ Tai dabar šitie ir pradėjo mane visokiais pažadais viliot: „Išsirink sau kokį nori miestą, didelį ar mažą, duosim tau butą, darbą nesunkų, pinigų, tiktai tu su mumis dirbk.“ Visokias gėrybes man siūlo, visą vakarą vis tą patį, net galva apsisuko. Sakau jiems „ne“, o mintyse galvoju, kad Judošium aš tikrai nebūsiu. Po šito jau prasidėjo tikros kančios. Pradėjo kviest į Degučius. Tada po trijų mėnesių pradėjo jau į Zarasus kviest. Kas antra diena reikėjo vaikščiot. Atėmė arklį, pėsti vaikščiojom. Kartą šitaip ateina išsivaryt ir mano vyrą labai sumuša, jis jau nebegalėjo vaikščiot. Tada aš jau viena eidavau į tardymus. Būdavo, Zarasuose daužo, muša, bet ne taip jau mirtinai baisiai, paskui pastato prie sienos „Stovėk!” Tyčiodavosi kaip tik mokėjo, būdavo, susiruošiu eit, o stribų jau į batus primyžta. Paleisdavo visada naktį. Kai be vyro vaikščiojau, tai nežinojau trumpiausio kelio, vis pasiklyst bijojau. Einant plentu, susidarydavo apie 30 kilometrų. Būdavo, einant mišku, šakos tik „trak trak“ traška, kitą kartą ir akys pablizga, būta žvėrių. Nieko aš nebijojau, būdavo, kapų bijau, o tuo laiku buvo mintis, kad tik mirtis greičiau ateitų.“

Vytautas Kazimieras Miškinis Sibire su ištemtais lietuviais. Stovi paskutinis

Partizano Viesulo padėtis dar labiau pablogėjo, kai stribai prarado viltį įtikinti jo motiną, kad prikalbėtų sūnų pasiduoti, nes, to pati nežinodama, stribų užverbuotam žmogui pasakė: ,,Vis tiek juos apgaus ir sušaudys, tai geriau tegul žūsta miške.“ 1952 m. rugsėjo 4 d. partizano Viesulo tėvai buvo ištremti iš Lietuvos į tolimąjį Krasnojarską, o namai išplėšti. Tai buvo didelis emocinis smūgis partizanui Viesului. Apie tai liudija Gaidžių kaimo gyventoja Vanda Guigaitė: ,,Pas mus atėjęs

Viesulas sakė: ,,Buvau nuėjęs prie namų Trinkuškiuos, pastovėjau prie gonkelio. Ką jie iš namų padarė? Pamatytų tėvas, numirtų.“

1953 metais du nesumedžioti Laisvės būrio, Erškėčio kuopos partizanai Vytautas Miškinis-Viesulas ir Petras Pošius-Gediminas dingo iš saugumo radarų. Buvo padaryta išvada, kad jie, pasidarę fiktyvius dokumentus, išvyko gyventi į kažkurį iš didesnių Lietuvos miestų. Visgi jie liko gyventi Lietuvos miškuose ir pas patikimus žmones. Ir taip iki 1957 metų! Net ketverius metus, palaikydami tik labai ribotą ryšį su išoriniu pasauliu. Nuolatinis pavojus ir gyvenimas bunkeriuose išsekino. 1957 m. rugsėjo 30 d. žaliųjų girių klajūnas išėjo iš Lietuvos miškų –  paprašė kaimyno Kazimiero Damausko nuvežti į Zarasus ir ten atidavė savo ginklus, o saugumiečiams pasakė, kad visą laikotarpį gyvenęs vienas miškuose, su niekuo nebendravęs. Kadangi tėvai buvo ištremti į Krasnojarską, o brolis kalėjo Vorkutos lageriuose, reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau. Partizano Viesulo pusbrolis Aleksas Šlepetys prisimena: ,,Vytautas galvojo, ar likti Lietuvoje, ar važiuoti pas ištremtus tėvus. Kadangi visada buvo ryžtingas, mums pasakė: ,,Aš dabar apsispręsiu.“ Ir, pagalvojęs keletą minučių, pasakė: ,,Viskas. Išvažiuoju“. Taip 1957 metų pabaigoje partizanas Viesulas išvyko pas tėvus, veikiausiai jausdamas pareigą jiems padėti ir juos sustiprinti po tokių baisių kančių. O gal ir jausdamas, kad visa tai yra labai trapu ir laikina.

Iš partizanų motinos Uršulės Miškinienės prisiminimų: „Atvažiavęs Vytautas pas mus dirbo Krasnojarsko mieste mūrininku. Vietiniai jį gyrė, sakė, iš kur čia atsirado žmogus, kad viską moka gerai, tik kalbėti nelabai. Pasibaigus tremčiai, neleido mūsų Lietuvon gyvent, bet mes iškart 1959 metais grįžom vis tiek namo. Ir Vytautas su mumis kartu. Tada jis išvažiavo dirbt į Molėtus mūrininku, nes šį darbą buvo išmokęs Sibire. Gal po metų ar poros jį suėmė Molėtuose. Mes greitai sužinojom, nes mums viena šeima iš Molėtų, kuri buvo kartu tremtyje, parašė laišką. Kai jį tardė, tai jis viską ant savęs prisiėmė. Žmonės kalbėjo: ,,Dabar kaip jau Miškinis pasakys, tai visus mus nušluos kaip su šluota.“ Bet ne, iškentėjo visas kančias, viską ant savęs prisiėmė, bet žmonių neišdavė. Aš teisme nebuvau. Nuvažiavau Vilniun, norėjau eit, bet žmonės neleido, sako: ,,Nualpsi, arba dar kas primuš.“

Vytautas Kazimieras Miškinis Sibiro kapinėse su tremtine lietuve

1962 m. kovo 14 d. Lietuvos partizanas, Sartų rajono štabo viršininkas Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. Nuosprendis įvykdytas 1962 metų balandžio 23 d. Vilniuje. Ko gero, tai tik graži legenda, bet trinkuškietės Angelės Daubaraitės-Daubarienės ir istoriko Vytauto Indrašiaus knygoje ,,Prie Ligajo ežero – Trinkuškiai“ rašoma:

,,Teisme, žinodamas savo likimą, prisiėmė sau savas ir svetimas kaltes, o kai buvo suteiktas paskutinis žodis, pasakė: „Ąžuolai miršta stovėdami.“ Tačiau istorija tuo nesibaigia. 2020 metų lapkričio 28 d. vykdant kasinėjimus Vilniuje esančiose Našlaičių kapinėse rasti partizano Viesulo palaikai. Tai oficialiai patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos išvada: ,,Asmuo, kurio palaikai rasti Vilniaus Našlaičių kapinėse kape Nr. 55, yra Janės Miškinytės, Zitos Miškinytės, Genės Miškinytės ir Jono Miškinio biologinis dėdė su 99,999999958% tikimybe.“

2021 m. pradžia. Žaliųjų girių klajūnas savo kelionės dar nebaigė. Bet paskutinė kelionė bus tokia, dėl kurios kovota: laisvoje Lietuvoje garbingai atgulti amžino poilsio pašventintame karste, Vajasiškyje, šalia savo tėvų ir brolio…

Šaltinių sąrašas:

  1. „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. VI dalis (sudarė kraštotyrininkas Romas Kaunietis). Istoriko Laimono Abariaus istorinė apybraiža „Su laisvės vardu – už Lietuvos laisvę“ (271-283 psl.);
  2. Utenos partizanų, rėmėjų ir ryšininkų atsiminimai „Žadėjom laisvę Tau parnešti“ (parengė kraštotyrininkas ir muziejininkas Balys Juodzevičius);
  3. „Partizaninio karo kronika. Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinė 1944-1951“ (sudarė istorikas Laimonas Abarius);
  4. Angelė Daubaraitė-Daubarienė, Vytautas Indrašius „Prie Ligajo ežero – Trinkuškiai“;
  5. Partizano Jono Andriusevičiaus-Beržo memuarai „Vilčių ir praradimų metai“. (Rankraštį perdavė Švedriškio kunigas Alfredas Kanišiauskas Ignalinos paminklo tvarkininkui K. Čeponiui 1992 m. balandžio mėnesį);
  6. Partizano Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo motinos Uršulės Miškinienės prisiminimai. Filmavo ir kalbino istorikas Laimonas Abarius ir Uršulės Miškinienės anūkė Zita Miškinytė-Mazūrienė. 2001 m. Nuoroda: https://youtu.be/B5s1-NKmDOk;
  7. 2017 m. lapkričio 18 d. vykęs Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo dukterėčios Zitos Miškinyės-Mazūrienės pokalbis su Vanda Guigaite (stribų organizuotos pasalos Viesului liudininke), gyvenančia Utenos raj., Gaidžių kaime.

Istorija Lietuva Naujienos Rezistencija Sovietų okupacija , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra