Laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje buvo gana trumpas, tačiau dinamiškas. Susikūrė kokybiškai nauja – nacionalinė evangelikų reformatų bažnyčia, dėl istorinių aplinkybių atsikračiusi lenkiškumo. Netekus Vilniaus krašto, ten likusių archyvų, Bažnyčios inventorių, Sinodo nutarimų – kanonų, Pirmojo pasaulinio karo metu išblaškytiems dvasininkams bei Bažnyčios kuratoriams, susirinkusiems 1919 m. Švobiškio kaimelyje vykusiame Atkuriamajame Sinode, teko sunkus darbas atgaivinti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią. Tuo užsiėmė vyrai, todėl jiems ir skiriamas didžiausias istorijos tyrinėtojų dėmesys. O apie tai, kad evangelikės moterys prisidėjo savo nemenku darbu, nėra išsamių rašytinių šaltinių.

 

Dar 1919 m. evangelikų reformatų dvasininko Jono Šepečio žmona Klara Šepetinė bandė jungti Lietuvos evangelikes moteris į organizaciją, tačiau nebuvo gautas valdžios leidimas tokiai iniciatyvai (1). Į moterų pastangas negalėjo neatsižvelgti Bažnyčia. Jau 1922 m. Sinodo metu prioritetiniu klausimu buvo iškeltas moterų lygių teisių su vyrais statuso suteikimas aktyviai besireiškiančioms bažnytiniame gyvenime moterims evangelikėms. Numačius, kad moterys yra lygios su vyrais, joms buvo suteikta teisė būti renkamoms Bažnyčios kuratorėmis (2). Tų pačių metų Sinodas pirmąja moterimi kuratore išrinko Hypatiją Juliją Yčienę (3). Per visą tarpukario laikotarpį Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinode kuratorėmis buvo išrinktos dar septynios moterys. 1926 m. išrinktos Klara Šepetienė, Ona Mikelėnienė, Ona Yčienė (4); 1933 m. – Halina Jakubėnienė, Elena Nastopkienė, Felicija Mažeikienė (5) ir 1939-aisiais išrinkta Natalija Karosaitė (6).

 

Svarbų vaidmenį formuojant moteriškąją inteligentiją Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenėje suvaidino Bažnyčios dvasininkų ir kuratorių žmonos. Be išvardytų moterų, kurios buvo išrinktos kuratorėmis, aktyvumu ir iniciatyva neatsiliko ir kitos. žinodamos, kad užsienyje jau kurį laiką moterys yra susibūrusios į sąjungas ar draugijas, lietuvės evangelikės nusprendė tokį modelį pritaikyti ir Lietuvoje. 1929 m. lapkričio 28 d. tuomet dar diakono Stasio Neimano bute Biržuose jo žmonos ir K. Šepetinės iniciatyva įvyko Lietuvos evangelikių moterų sąjungos steigiamasis susirinkimas. Dalyvavo gausus būrys moterų iš Biržų, Papilio, iš Kauno atvyko prof. Jono Yčo žmona, kuri atidarė šį suvažiavimą.

 

Susirinkimo pirmininkė K. Šepetinė nušvietė susirinkusiosioms sąjungos tikslus: „Bendromis jėgomis dirbti kultūros ir krikščioniškos meilės darbą, globoti apleistus kūdikius ir parapijų pavargėlius, suteikiant jaunimui moralinės pagalbos, steigiant prieglaudas, kursus, parapijų knygynus, darant paskaitas.“

 

Buvo suderinti sąjungos įstatai, išrinktas steigimo komitetas (7). Daugiau kaip metus sąjunga neturėjo juridinio pagrindo vykdyti savo veiklos, nes jų prašymas dėl sąjungos steigimo ir įstatų projektas nepatvirtinti klaidžiojo po raštines (8). Galiausiai 1930 m. spalio 30 d. apskrities viršininkas patvirtino Lietuvos evangelikių moterų sąjungos įstatus (9).

 

Biržų mieste gyvenę reformatų tikybos parapijiečiai daugiausiai buvo nepasiturintys, ir jų skaičius ypač padidėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet dvaro žemė buvo dalijama sklypais namams statyti. Viltis gauti sklypą ir priviliojo nemažai kaimo žmonių. Be to, jie tikėjosi mieste greičiau ir lengviau gauti darbą. Dauguma šeimų gyveno sunkiomis sąlygomis, ypač skurdo vaikai. Todėl Biržų krašte įsteigtai Evangelikių moterų sąjungai prioritetinėmis veiklos kryptimis turėjo būti neturtingų vaikų šelpimas ar dalinis išlaikymas bei moterų švietimas higienos, maisto ruošos ar rankų darbo klausimais

(10).

 

 

1930 m. gruodžio 18 d. Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonijoje prie Apaščios evangelikės moterys susirinko į pirmąjį oficialų savo sąjungos suvažiavimą, vadovaujamą K. Šepetinės (11). Išrinkta sąjungos centro valdyba, kurią sudarė 7 narės: Bernšteinaitė, Mažuikienė, Mikelėnaitė, Sprindienė, K. Šernienė, Z. Šernienė ir K. Šepetinė (12). Buvo kalbama dėl Kalėdų eglutės šventės organizavimo Biržų reformatų vaikams (13). Ši graži tradicija puoselėta per visą sąjungos gyvavimo laikotarpį, – kasmet moterys rūpinosi šventės rengimu parapijiečių vaikams (14).

 

Biržuose įsikūrė Evangelikių moterų sąjungos centras, 1931 m. čia jau buvo 54 narės. Sąjungos valdyba per tuos metus surengė 6 posėdžius (15), 2 arbatėles narėms, jų šeimoms ir svečiams (16). 1932 m. balandžio 3 d. sąjungos Biržų skyrius suorganizavo parapijos vaikams šventę „Velykų margučiai“ (17).

 

Tų pačių metų gegužės 9 d. Biržuose įvyko visuotinis sąjungos skyrių atstovių suvažiavimas. Jame atstovauti iš 15 skyriaus narių galėjo būti renkama viena delegatė. Jei mažiau, taip pat viena delegatė, esant daugiau kaip 5 narėms (18). 1934 m. sausio 13 d. Biržuose organizuotas narių suvažiavimas vyko kun. Adomo Šerno klebonijoje (19). Tų pačių metų rugpjūčio19 d. vykusiame visuotiniame sąjungos Biržų skyriaus susirinkime į organizaciją įstojo 4 naujos narės (20). Buvo tartasi, kad reikėtų įsigyti sąjungą reprezentuojančią vėliavą (21). 1935 m. evangelikių moterų sąjunga jau vienijo 138 nares (22).

 

Susirinkimai ir visuotiniai narių suvažiavimai vyko reguliariai, pagal sąjungos įstatus. Iki pirmosios sovietų okupacijos sąjungos centras Biržuose buvo šios organizacijos vienybės ir funkcionalumo židinys. Čia įvyko ir paskutinis sąjungos renginys – tradicine tapusi loterija, kurios metu surinktos lėšos turėjo būti panaudojamos labdaringiems tikslams (23).

 

 

Nuo 1931 mokslo metų pradžios Biržuose, Ežero gatvėje, pradėjo veikti sąjungos išlaikomas mergaičių bendrabutis. Sinodo kolegija jam paskolino kėdžių, stalų, laikrodį. Sinodas iš savo kasos davė 250 litų bendrabučio steigimui (24). Bendrabutį prižiūrėjo buvusi pradinės mokyklos mokytoja Katrė Šernienė. Jame galėjo gyventi mergaitės iki 4 klasės. Kiekviena mokinė sąjungai kainavo apie 25 litus per mėnesį. Tėvai davė produktų ir kuro patalpų šildymui bei maisto gaminimui, mokėjo 6,25 lito mokestį ir pridėdavo 3 litus smulkioms išlaidoms. Už tai mergaitės turėjo tinkamą priežiūrą ir visą pragyvenimą. Čia įstojo 5 mergaitės ir visos be pataisų perėjo į aukštesnę klasę. 1932 m. buvo nutarta priimti ir pirmųjų klasių berniukus.

 

1932–1933 m. pabaigoje bendrabutyje jau buvo 11 vaikų. Draugijos lėšomis beturčiams vaikams buvo suteikiamas pragyvenimas ir valgis veltui. Sąjungos centro vadyba padėjo Biržų skyriui išlaikyti vieną mokinį amatininką (25), kuris gaudavo po 8 litus per mėnesį (26). 1935 m. bendrabutyje gyveno 15 mokinių. Du iš jų buvo ypatingai šelpiami (27). Kasmet bendrabučio vaikams buvo rengiama kalėdinės eglutės šventė. Juos lankydavo ir pamaldas laikydavo Biržų jaunieji dvasininkai – kun. A. Balčiauskas ir F. Barnelis. Vaikai giedodavo, vaidindavo spektaklius. Veikdavo rankdarbių parodėlės (28).

 

1938 m. sausio 30 d. vykusiame sąjungos Biržų skyriaus visuotiniame suvažiavime nutarta šiame mieste įsteigti našlaičių prieglaudą, kuri aptarnautų visas Lietuvos evangelikų reformatų parapijas (29).

 

1935 m. Biržų skyrius sumanė įsteigti mieste vaikų žaidimų aikštelę. Šį darbą organizuoti apsiėmė Biržų skyriaus pirmininkė E. Nastopkienė. Aikštelė turėjo veikti 3 mėnesius, nuo birželio 15 d. iki rugsėjo 15 d., o rudeniui atėjus ir tėvams pageidaujant ją buvo galima pertvarkyti į vaikų darželį. Nepasiturinčių tėvų vaikai lankė aikštelę nemokamai, o iš kitų buvo imamas 5 litų mokestis mėnesiui. Vaikai aikštelėje galėdavo būti 3 valandas per dieną (30).

 

1934 m. sausio 13 d. vykusiame sąjungos suvažiavime buvo išreikštas pageidavimas įsteigti Biržuose vaikų darželį ir paskirti tinkamą vedėją. Tuo rūpintis buvo išrinkta komisija, kurią sudarė: E. Nastopkienė, Bernšteinaitė, Mažuikienė, Mikelėnienė, Sprindienė, Šepetienė, Šlegerienė, kandidatės: Tamulėnienė, Šernienė, Katrė Rumpienė. Revizijos komisiją sudarė: E. Nastopkienė, Šalkauskaitė, K. Variakojienė. Darželis įsteigtas 1936-aisiais. Lankančiųjų skaičius buvo 8–12. Neturtingi vaikai į jį priimti nemokamai (31), o tiems, kurie išgalėdavo susimokėti, mokestis sudarė 3 litus per mėnesį (32).

 

1933 m. rugpjūčio 13 d. sąjungos Biržų skyrius Biržų piliakalnio vasaros teatre surengė vakarą. Buvo suvaidinta komedija, menininkas Kvedaravičius pasmuikavo dvi L. van Bethoveno ir F. Šopeno kompozicijas, jo vedamas choras sudainavo keturias dainas. Veikė laimės šulinys ir jaunimo vakaronė. Šventę organizavo skyriaus pirmininkė E. Nastopkienė (33). 1935 m. jos iniciatyva įkurtas jaunimo muzikos orkestras (34).

 

1935 m. balandžio 27 d. Biržų gimnazijos salėje įvyko tradicinis sąjungos organizuojamas vakaras. Draugijos „Mūza“ artistai mėgėjai Bortkevičiūtė, Žitkovas, Dilys, P. Snarskiui režisuojant, suvaidino N. Karosaitės verstą Dobrzinskio komediją „Anupras“. Mažeikienė pagrojo keletą kūrinių pianinu. Šiame vakare sąjunga gavo 400 litų pelno (35).

 

1936 m. balandžio 18 d. Lietuvos evangelikių moterų sąjunga Biržuose surengė vakarą, kuriame buvo suvaidinta iš prancūzų kalbos versta vieno veiksmo komedija „Aukšto svečio belaukiant“ (rež. P. Snarskis). Šoko Šlekienės vadovaujamos šokių studijos šokėjai. Veikė sąjungos narių parengtas laimės šulinys, kioskas su stebuklingąja gėle ir laimės spintele. Ponia Petrienė dalyvėms dalijo kepures. Vakaras sąjungai davė 430,35 litų pelno (36).

 

1937 m. balandžio 3 d. Biržų gimnazijos rūmuose suvaidinta vieno veiksmo komedija „Tarnas įpainiojo“, baletas „Gėlių karalienė“. Po to surengtas bufetas ir laimės šulinys. Didžioji vakaro pelno dalis turėjo būti skiriama sąjungos centro valdybos 1937 m. balandžio 8 d. atidaromam vaikų darželiui Biržuose. Vaikai jau buvo surašyti, butas numatytas, baldai užsakyti. Trūko tik lėšų jam įrengti (37). Koncertuoti turėjęs solistas Šabaniauskas, akompanuojant kompozitoriui Vladui Jakubėnui, paskutinę minutę atsiuntė telegramą, kad negalės atvykti (38).

 

1938 m. balandžio 23 d. Biržų gimnazijos salėje įvyko Evangelikių moterų sąjungos organizuotas vakaras. Dainavo radijo stoties „Radiofonas“ solistė Strolienė, jai akompanavo kompozitorius Strolė. K. Snarskis deklamavo S. Dagilio „Joninės Pakrovėjos karčiamoje“. Pirmą kartą pasirodė Sprindžio parengtas moterų evangelikių choras (39).

 

1939 m. birželio 4 d. Biržuose surengta vaikų vasaros šventė. Joje dalyvavo 110 vaikų, Lietuvos evangelikų jaunimo draugijos „Radvila“ orkestras (40).

 

1940 m. balandžio 1 d. Biržų skyriaus rūpesčiu kolegijos raštinės patalpose išvykstančiam iš Biržų kariuomenės kapelionui kun. A. Balčiauskui pagerbti buvo suruošta arbatėlė (41).

 

1940 m. gegužės 6–12 d. sąjungos centro valdyba organizavo švaros savaitę (42). 1940 m. birželio 2 d. Biržų skyrius surengė vaikų šventę, kurioje dalyvavo 200 vaikų (43). 1940 m. birželio 24 d. Biržuose įvyko paskutinis Lietuvos evangelikių moterų sąjungos organizuotas renginys-vakaras ir vaidinimas narėms (44).

 

Jau pirmajame sąjungos suvažiavime 1931 m. gruodžio 18 d. buvo nutarta rengti kulinarij1os, rankdarbių, higienos, namų ruošos pamokas ir paskaitas. Norinčiosioms siuvinėti buvo patariama atsinešti po gabalėlį drobės arba kitokios medžiagos ir siūlų. Į kulinarijos pamokas – popieriaus receptams užsirašyti. Pamokų lankytojos jų organizavimo ir kitoms išlaidoms padengti turėjo mokėti 0,30 lito. Draugijos narės nuo šio mokesčio buvo atleidžiamos. 1931 m. vasario 9 d. K. Nemanienės bute sąjungos narėms buvo demonstruojama, kaip kepamas tortas. Jos bute tų pačių metų vasario 19 d. vyko rankdarbių pamoka (45). Čia kovo 8 d. Evangelikių moterų sąjungos narės galėjo gauti pavyzdžių siuvinėjimui (46).

 

1934 m. kovo 12 d. Biržuose įvyko sąjungos sumanyti namų ruošos kursai. 50 šeimininkių turėjo progą pagilinti šeimininkavimo žinias. Paskaitas agronomijos klausimais skaitė ūkininkė Dalindienė, sveikatos klausimais – dr. J. Mikelėnas, moteriškų darbelių – O. Mikelėnienė ir M. Bernšteinaitė (47).

 

 

1931 m. kovo 1 d. įvyko pirmoji sąjungos rengiama paskaita. Paskaitą skaitė Biržų ligoninės vedėjas, Evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius ir Kolegijos prezidentas dr. Jokūbas Mikelėnas. Prelegentas pasakojo apie tinkamą butų sutvarkymą, apie jų parengimą ir priežiūrą, akcentavo, kad nuo buto sutvarkymo priklauso ne tik atskiro šeimos nario, bet ir visos šeimos sveikata (48).

 

1935 m. birželio 2 d. Biržuose po pamaldų sąjungos valdyba surengė narėms paskaitas apie nuodingąsias dujas. Paskaitas skaitė dr. J. Mikelėnas ir atsargos pulkininkas Michūra. Klausytojų susirinko pilnutėlė salė. Abiejų prelegentų išsamiai buvo nušviesta nuodingųjų dujų kare vartojimo istorija, jų veikimas, apsisaugojimo būdai ir pirmosios pagalbos teikimas apsinuodijusiems (49).

 

1937 m. vasario 14 d. centro valdyba, norėdama suteikti kuo daugiau žinių sveikatos apsaugos klausimais, savo narėms Biržuose surengė paskaitas. Paskaitą tema „Pirma pagalba nelaimingais atsitikimais“ skaitė dr. J. Mikelėnas ir „Kūdikių priežiūra“ – dr. Viliūnaitė (50).

 

Evangelikių moterų sąjunga finansiškai nebuvo stipri, todėl veikla ir iniciatyvos buvo dengiamos savo rankų darbu, aukomis bei loterijomis. Pastarosios dažnai padėdavo surinkti papildomų lėšų labdaringai veiklai. 1931 m. birželio 3 d. sąjungos centro valdyba buvo nutarusi Biržų pavargėlių prieglaudai aukoti drabužių ir organizuoti loteriją, kurios surinktomis lėšomis galėtų prieglaudą paremti finansiškai. Buvo surinkta 130 litų. Tais pačiais metais sąjungos centro valdybos narės dalyvavo Jonušui Radvilai paminklui Biržuose statyti loterijoje (51). 1939 m. spalio 29 ir 31 dienomis sąjungos pastangomis Biržuose buvo organizuojama loterija, kuri gavo 850 litų. Dalį pelno buvo numatyta skirti Vilniaus krašto išvaduotiems nuo Lenkijos jungo parapijiečiams šelpti (52). Tradicinės loterijos vykdavo per kasmetinius Sinodus, kai suvažiuodavo Bažnyčios dvasininkai, kuratoriai, parapijų delegatai ir kiti garbūs svečiai, kurie dosniai aukodavo sąjungos veiklai savo asmenines lėšas (53).

 

1933 m. Biržų skyriaus moterys Biržų evangelikų reformatų bažnyčiai padovanojo staltiesę Šventos Komunijos stalui (54). Skyriaus pastangomis 1935 m. Biržų evangelikų reformatų parapija įsigijo bažnyčiai kilimą aplink Viešpaties stalą bei paaukštinimą mirusiojo karstui (55). 1937 m., padedant Biržų miesto gyventojams įsigyta mirusiesiems vežti ratai ir dvi antklodės arkliams. Ratai kainavo 272 Lt, antklodės – 97,75 Lt (56). Biržuose reziduojanti sąjungos centro valdyba 1938 m. įsigijo „Weck“ aparatą konservavimui ir sultims gaminti. Kiekviena narė, nusigabenusi vaisių, uogų ar daržovių į moksleivių bendrabutį Biržuose, galėjo ten jų pasigaminti (57). 1940 m. vasario 4 d. Kolegijos patalpose vykusiame Biržų skyriaus visuotiniame suvažiavime buvo nutarta pradėti austi uždangalą gedulingiems ratams, įsigyti po 36 komplektus peilių, šakučių ir šauktų, užsiprenumeruoti žurnalą „Moteris ir pasaulis“. Šiame suvažiavime priimtos paskutinės sąjungoje naujos narės – M. Januševičienė ir O. Striužienė (58).

 

 

1934 m. sausio 13 d. Biržuose organizuotame narių suvažiavime nutarta liepos mėnesį organizuoti ekskursiją į Klaipėdą. Jos rūpesčiai buvo pavesti Mikelėnienei, Mažuikienei ir Šepetinei (59). 1934 m. rugpjūčio 19 d. vykusiame susirinkime kelionės įspūdžiais dalijosi kunigo Jono Šepečio žmona Klara Šepetienė. Kuratorė Mikulėnienė pasakojo apie kelionę į lenkų valdomą Vilnių, Pabrėžė, kad Vilniaus krašte moterys turi mažiau teisių negu Lietuvoje: nėra moterų kuratorių, jos neturi savo sąjungos ir net prie Dievo stalo pirmieji eina vyrai, o tik po to moterys (60). 1937 m. spalio 17 d. Biržų skyriaus susirinkime Mikelėnaitė skaitė paskaitą apie savo kelionę į Šveicariją, rodė nuotraukas. Ypač visas moteris sujaudino faktas, kad ten ji matė moterį kunigę (61). 1940 metais, kai Vilniaus kraštas jau priklausė Lietuvai, buvo svarstoma galimybė vasarą rengti ekskursiją į Vilnių visoms sąjungos narėms (62). Deja, dėl permainų valstybės gyvenime ši ekskursija neįvyko.

 

Biržai buvo ne tik Lietuvos evangelikių moterų sąjungos, bet ir visos Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų centras. Todėl pagrindiniai sąjungos darbai vyko šiame mieste. Centro valdybos bei visuotiniai sąjungos skyrių atstovių suvažiavimai dažniausiai vykdavo taip pat Biržuose. Čia buvo įsteigtas bendrabutis mokiniams, vaikų darželis, jaunimo orkestras, užsiimta labdaros darbais, Sinode organizuotos loterijos, įvairūs kursai ir paskaitos.

 

Papilio evangelikės reformatės pradėjo burtis dar prieš tai, kai buvo įsteigta Evangelikių Moterøų sąjunga. Moterys reguliariai susirinkdavo megzti, siuvinėti ir pasitarti aktualiais klausimais, rengė rankdarbių parodėles, kuriose buvo eksponuojama ir vertingų liaudies meno kūrinių. Evangelikių moterų sąjungos Papilio skyriaus steigiamasis susirinkimas įvyko 1929 m. spalio 28 d., skyrius įregistruotas 1930 m. gruodžio 14 d. Susirinkimai vyko daugiausiai konfirmantų mokyklos salėje (63). Skyriaus valdybą sudarė Olga Kregždaitė – pirmininkė, Ona Grintalienė – vicepirmininkė, Adelė Klibaitė – sekretorė, Elena Mikelėnaitė – kasininkė, Klara Šepetinė – narė. Revizijos komisija: Ona Dagytė, Marė Variakojytė, Katrė Variakojytė. Kandidatės: Ieva Gavėnaitė, Olga Suveizdytė. Gruodžio 28 d. valdybos nutarimu Papilyje mokiniams buvo surengta kalėdinės eglutės šventė (64). Kaip ir kitose parapijose, šis gražus renginys buvo organizuojamas Papilio parapijos vaikams kasmet per šv. Kalėdas, kol gyvavo ši draugija.

 

1931 m. gegužės 10 d. Lietuvos evangelikių moterų sąjungos Papilio skyrius surengė paskaitą tema „Mokyklinio amžiaus vaikų priežiūra namie“, kurią skaitė A. Klibaitė (65). 1931 m. gegužės 17 d. Papilio moterų sąjungos skyrius konfirmantų mokyklos salėje surengė rankdarbių kursų parodą, kurioje buvo eksponuojami 44 darbai. Nors įėjimas nekainavo, bet buvo gauta 40,50 Lt aukų (66). Šv. Mato šventės metu, 1931 m. rugsėjo 21 d. po pamaldų, konfirmantų mokykloje įvyko Papilio skyriaus organizuota loterija, kurios kiekvienas bilietas buvo laimingas. Kunigui Jonui Šepečiui paraginus ir priminus, kad tos loterijos pelnas skiriamas kilniam tikslui, parapijiečiai išpirko visus bilietus. Iš viso gauta 357 Lt (67). Papilio parapijoje kasmet šv. Mato šventė būdavo plačiai švenčiama, todėl rengti loteriją jos metu tapo Evangelikių moterų sąjungos Papilio skyriaus tradicija.

 

1932 m. sausio 24 d. Papilio konfirmantų mokyklos salėje Ona Dagytė skaitė paskaitą „Ligonių priežiūra namie“ (68). Prelegentė vaizdžiai paaiškino, kaip reikia vykdyti gydytojų įsakymus ir elgtis su ligoniu, kuris serga sunkiomis ligomis, pavyzdžiui, šiltine ar skarlatina (69). Gegužės 22 d. O. Dagytė narėms vėl skaitė paskaitą medicinos tema „Pirmoji pagalba ligoniams“ (70). 1932 m. sausio 29 d. buvo išrinkta nauja Papilio skyriaus vadyba: pirmininke – O. Kregždaitė, vicepirmininke – O. Dagytė, kasininke – E. Mikelėnaitė, sekretore – M. Kulbytė, narėmis – O. Grintalienė ir K. Šepetienė, kandidate – O. Banienė. Revizijos komisija: D. Suveizdienė, M. Variakojytė ir M. Januševičiūtė (71).

 

1933 m. Papilio skyriaus narė M. Variakojytė išaudė du kilimus. Juos išsiuvinėjo K. Šepetienė (72). 1933 m. sausio 22 d. Papilyje įvyko visuotinis Lietuvos evangelikių moterų sąjungos susirinkimas (73). 1933 m. rugpjūčio 20 d. paskaitą tema „Baltiniai ir jų kultūra“ skaitė Kregždaitė-Survilienė. Prelegentė pasakojo, kaip skalbti įvairių rūšių baltinius ir kt. Be to, parodė pavyzdžių, kaip lankstyti išlygintus baltinius, kaip juos surūšiuoti. Po to pateikė keletą šaltų užkandžių receptų. Daugiausiai nurodė moterims gaminti iš silkių ir kiaušinių (74).

 

1934 m. rugpjūčio mėnesį moterų pageidavimu Papilyje įvyko namų ruošos kursai, į kuriuos susirinko 25 klausytojos. Kursus vedė agronomės Klybaitė ir Dalindytė (75). Papilio skyriaus visuotiniame suvažiavime, vykusiame 1934 m. pabaigoje, buvo sumanyta miestelyje įsteigti Sveikatos centrą, kokių Lietuvoje jau buvo 2 676. Tačiau šios idėjos įgyvendinti Papilio moterims nepavyko. 1935 m. gegužės 28 d. Papilyje surengta K. Šepetinės rankdarbių ratelio paroda. Tarp 91 eksponato buvo nemažai vertingų darbų, originalių tautiškų kompozicijų. Dėl blogo oro lankytojų buvo nedaug (77).

 

Papilio moterų sąjungos skyrius buvo suorganizavęs, kad nuo 1935 m. lapkričio 1 d. Papilyje pradėtų veikti mergaičių bendrabutis (78). Tačiau bendrabutis taip ir nebuvo įrengtas apskaičiavus, kad labai brangu bus tėvams leisti savo vaikus gyventi bendrabutyje, nes, be mėnesinio mokesčio, jie būtų turėję vaikų išlaikymui duoti malkų ir maisto. Lietuvos evangelikių moterų sąjungos Papilio skyrius paaukojo Papilio parapijai sidabrinį Krikšto indą. Senasis indas buvo dingęs Pirmojo pasaulinio karo metu (79). 1935 m. Papilio skyrių sudarė 37 sąjungos narės (80).

.

1936 m. liepos 12 d. Papilyje įvyko moterų organizuota vaikų vasaros šventė. Renginio komisiją sudarė: Žlabienė, Grintalienė, Mikelėnaitė, Petronienė, Kvedaravičienė, G. ir A. Atlavinaitės, Šepetienė. Vaikams iki 10 metų suruošta programa. Vyko dalyvių eisena į paupį. Ten vaikai buvo vaišinami arbata, pienu ir bandelėmis. Surengtos lenktynės, kamuolio mėtymas, puodų daužymas, šokimas per virvę. Buvo laukta 60 vaikų, tačiau, pačių organizatorių nuostabai, jų susirinko net 145. Šventės dalyviams sveikinimo žodį tarė rašytoja S. Čiurlionienė, o Marijampolės skautė Landsbergaitė padėjo prižiūrėti eiseną ir žaidimus. Penkios mergaitės paruošė ir šventės dalyviams pristatė gimnastikos programą (81).

 

1940 m. gegužės 5 d. Papilyje įvyko paskutinis Lietuvos evangelikių moterų sąjungos organizuotas renginys – visuotinis skyrių narių suvažiavimas. Vykdydamas išsikeltus tikslus ir uždavinius, Papilio skyrius atsidavė nuoširdžiam darbui. Buvo surengtos kelios paskaitos medicinos temomis, įvyko kelios rankų 4darbo būrelio parodos. Kasmet buvo rengiamos kalėdinės eglutės šventės vaikams bei labdaros loterija per šv. Matą. Dėl tėvų taupumo taip ir neatvėrė durų Papilyje mergaičių bendrabutis, nors sąjungos tikslas buvo labai gražus. Savo atsidavimu, darbštumu bei sumanumu ypač pasižymėjo kuratorė Klara Šepetinė (82).

 

 

Prie bažnytinio gyvenimo puoselėjimo Nemunėlio Radviliškio parapijoje daug prisidėjo parapijietės (83). Lietuvos evangelikių moterų sąjungos Nemunėlio Radviliškio skyrius įsteigtas 1931 m. lapkričio 1 d. Į sąjungą įstojo 26 narės (84). Steigiamąjį susirinkimą sukvietė K. Neimanienė. Draugijos pirmininke buvo išrinkta Emilija Trečiokienė iš Spingučių vienkiemio, sekretore – K. Neimanienė (85). Vėliau jas pakeitė E. Plepienė, M. Žemaitienė. Per pirmuosius dvejus skyriaus gyvavimo metus vaikams buvo surengtos dvi kalėdinės eglutės šventės, vienas laimės šulinys. Darbelių dirbti moterys rinkdavosi klebonijoje.

 

Nemunėlio Radviliškio skyrius šelpė beturčius, ligonius. Bažnyčiai papuošti buvo pagaminti du Dievo stalo apdangalai – raudonas ir juodas (86). Darbams finansuoti sąjungos skyrius surengė parapijiečių rinkliavą (87). Iš viso surinkta 350,60 Lt (88). Nemunėlio Radviliškio moterys 1932 m. organizuotai Sinodo loterijai paaukojo 29 rankų darbo prizus (89). 1933 m. gegužės 21 d. narės ir narių šeimos susirinko prie arbatos puodelio. Į vakarą buvo pakviesta Lietuvos evangelikių moterų sąjungos centrinė valdyba iš Biržų. Su jomis kartu atvažiavo ir Kolegijos prezidentas dr. J. Mikelėnas, kuratoriai P. Variakojis ir M. Tamulėnas. Buvo numatyta pagaminti Dievo stalui ir sakyklai naujus apdangalus. Per Sekmines – surengti parapijiečiams laimės šulinį (90).

 

Per trumpą gyvavimo laikotarpį Nemunėlio Radviliškio skyriaus moterys nemažai nuveikė. Parūpino apdangalus Dievo stalui, kilimus, takelius. Daug laiko ir pasišventimo siuvinėjant juos skyrė kuratoriaus tarybos nario Petro Drevinsko žmona Alvyna iš Parupės. Už atliktą darbą ji neėmė jokio atlygio. Kilimus išaudė parapijietis audėjas Jonas Puodžiūnas iš Legailių. Per parapijos metinę šventę – Jokūbines moterų draugija kasmet rengė loteriją. Trečiąją Kalėdų dieną rengdavo parapijos vaikams eglutę. Kiekvienam vaikui įteikdavo po saldainių ir pyragaičių maišelį. Parapijietis Fišeris, saldainių „Laimutë“ dirbtuvės savininkas, prisidėdavo savo gamybos saldainiais (91). Savo atsidavimu sąjungai pasižymėjo Nemunėlio Radviliškio skyriaus narės: K. Nemanienė, E. Trečiokienė, M. Vaitaitienė, M. Dilienė, A. Aukštuolienė, A. Drevinskienė, E. Stuinienė (92).

 

Į Biržų krašto evangelikų reformatų arealą įėjo ir nedidelė Salamiesčio parapija, tačiau iki pat 1940 m. čia Lietuvos evangelikių moterų sąjungos skyrius dėl negausaus parapijiečių skaičiaus nebuvo įsteigtas.

 

1932 m. gegužės 29 d. įvyko Lietuvos evangelikių moterų sąjungos Švobiškio skyriaus steigiamasis susirinkimas (įstojo 15 narių). Skyriaus pirmininke buvo išrinkta E. Jašinskienė. Skyriaus narės rinkdavo aukas neturtingiems vaikams šelpti, rengdavo kalėdinės eglutės šventes, organizuodavo rankdarbių kursus. 1939 m. skyriaus veikloje dalyvavo 26 narės (93).

 

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos evangelikių moterų sąjunga, veikusi Biržų krašte, turėjo neabejotinos įtakos visų šio krašto evangelikų reformatų visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui. Tai buvo vienintelė tokia moterų organizacija, veikusi nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje. Šios sąjungos veikla buvo įvairi. Ji rengė paskaitas, kursus, vakarus, keliones. Rūpinosi vaikų auklėjimu, steigė mokinių bendrabučius, vaikų žaidimų aikšteles, darželius, organizavo orkestrą, užsiėmė labdara, ligonių ir senelių priežiūra. Vaikams buvo organizuojamos kalėdinės eglutės, vasaros šventės, pavargėlių prieglaudai aukojami drabužiai. Per Sinodus rengiami specialūs renginiai, loterijos, buvo kviečiami paskaitininkai.

 

 

 
„Žiemgala“