Etnologė G. Kadžytė norėtų, kad kapinėse liepsnotų Vėlinių laužai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Etnologei Gražinai Kadžytei būtų labai gražu, jei per Vėlines kapinėse liepsnotų laužai. Ugnis sušildytų ir sužvarbusius kūnus, ir sielas. Susibūrę giminaičiai prie laužo galėtų ir kartu pasimelsti, ir pasišnekučiuoti, ir senovišką dainą sudainuoti.
 
G. Kadžytė įsitikinusi – mūsų protėviams svarbiausia, kad jų palikuonys gražiai sutartų.

Etnologė pasakoja apie senoviškas lietuviškas Vėlinių tradicijas ir jų prasmę.

 
***
Kokios yra Vėlinių tradicijos daugiau pagoniškos, ar daugiau krikščioniškos?
 
Reikėtų pagaliau mums įsisąmoninti, kad negalima tradicijų skirti į pagoniškas ir krikščioniškas. Tai yra sulieta į viena. Niekas nekonfrontuoja, vienas prie kito prisišlieja.
 
Keliolika metų pas mus bandęs įsiveržti Helovinas liko klubų erdvėje, o Vėlinės tik sustiprėjo. Anksčiau jauni žmonės dar pasipuikuodavo – mes labai moderniškai mąstome, šitie dalykai mums nerūpi. Dabar jau niekas nedrįsta prisipažinti per Vėlines nesutvarkantys artimųjų kapo ir neuždegantys žvakelės.
 
Etnokultūros centrai išplėtė mūsų suvokimą, kad artimieji nėra tik mūsų kraujo giminaičiai. Tos pačios žemės žmonėms, kurių kapai apleisti, taip pat dera žvakelę uždegti.
 
Kaip atsirado tradicija ant kapo uždegti žvakelę? Ar ir gilioje senovėje lietuviai ant kapų brangias ir greit užgęstančias vėjyje žvakes degė?
 
Ką gali reikšti žvakės švieselė tamsioj rudens nakty? Tai susisiekimas, susikalbėjimas. Kai pas tave naktį kas nors pasibeldžia, tu pirmiau užsidegi šviesą, kad pamatytum atėjusįjį. Poetiškai sakoma, kad per žvaigždes atsiveria vėlių langeliai, o per šviesas – žmonių langeliais, kad žemė su dangumi susilietų.
 
Tačiau žvakės tikrai yra nesenas dalykas. Tik truputį daugiau kaip šimtas metų praėjo, kai mes jas išnešėme iš pirkios ant kapų. Anksčiau kapinėse būdavo degami Vėlinių laužai. Tai irgi buvo šviesa ir šiluma šaltą rudenį. Prie laužų susiburdavo žmonės. Kol laužas degdavo, spėdavo ir pasimelsti, ir pasikalbėti, ir pagiedoti, ir savo krašto gražią dainą sudainuoti, kuri svarbi ir jiems, ir jų senoliams. Tai buvo visos giminės susitikimas. Ir gyvųjų, ir mirusiųjų.
 
Ir dabar Vėlinių laužai tebedega Dzūkijos miškų kapinaitėse. Tačiau ne tik dzūkai, bet ir kiti galėtų grįžti prie gražios tradicijos. Laužai ne tik suburia žmones, tai – ir labai ekologiškas kapų tvarkymo sprendimas. Kapinės dažnai yra miškeliuose, vėtros nudrasko šakas. Mediniai kryžiai nuvirsta. Žolynai atgyvena savo vasarą ir nudžiūva. Viską galima ne mesti į šiukšlyną, o lauže sudeginti, kad pelenas susigertų į žemę.
 
Kokias dar Vėlinių tradicijas būtų galima atgaivinti?
 
Vėlinės yra mirusiųjų pagerbimo šventė. Mirusiesiems tikrai nereikia gražiai iškalinėto paminklo, kalnų gėlių ir daugybė žvakių. Tai reikalinga gyviesiems, kad prieš kitus į kapines ateinančiuosius pasirodytų. Aname pasaulyje esantiems reikalinga mūsų pagarba.
 
M. Meterlinkas pjesėje „Žydroji paukštė“ aprašo sceną, kaip senoliai vaikams sako – kai jūs, gyvieji, mus atsimenate, mes atsibundame, tada mes susitinkame ir tai yra mūsų džiaugsmo valandos.
 
Nuo senų laikų tas prisiminimas buvo malda. Dabar jau priprasta, kad katalikai kalba trumpą maldelę „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia“. Ją galima prilyginti su „Laba diena“ įeinant į kito žmogaus būstą.
 
Ką senovės lietuviai tikėjo apie pomirtinį gyvenimą?
 
Daktaras Jonas Basanavičius knygoje „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“ aprašo lietuvių sampratą apie dvasių pasaulį. Jis užrašė iš to senojo tikėjimo, kad žmogus, šiame gyvenime turėjęs daug rūpesčių ir džiaugsmų, palikdamas brangius žmones, negali taip viską mesti ir staiga atsiskirti. Jo vėlė tris dienas po mirties nesitraukia nuo kūno.
 
Todėl ir sakoma, kad reikia gražiai atsisveikinti su mirusiuoju, prie jo turi susirinkti visa giminė. Tačiau atsisveikinant nereikia labai gailėtis ir stengtis jį sulaikyti, nes jam sunku išeiti. Kai kūnas palaidojamas, vėlė dar sugrįžta į namus ir rūpinasi namais, kad būtų tvarkingai ir teisingai paskirstytas paveldas. Per pirmuosius metus po mirties vėlė pamažu atsitolina ir ištrūksta iš žemės rūpesčių lauko.
 
Krikščionybėje žmonės pagal nuopelnus patenka į dangų arba į pragarą. Tačiau reikia būti labai šventam, kad patektum į dangų, ir labai dideliam niekšui, kad papultum į pragarą. Tarpinis variantas – skaistykla, galimybė apgailėti, ką ne taip padarei.
 
Pagonybėje buvo tikima panašiai. Žmonės manė, kad yra teisybės pasaulis ir pagal nuopelnus bus atlyginta.
 
Tačiau čia jau gražiausiai turbūt rusų rašytojas F.Dostojevskis apmąstė, kad tikriausiai kiekvienas žmogus randa tą, ką tikisi surasti. Jeigu jis įsitikinęs, kad nieko nėra, tai kodėl urėtų kažką rasti?
 
Kiek laiko senovėje būdavo skiriama mirusiems prisiminti?
 
Tas laikas negali būti vienos nustatytos dienos pavakarė. Dabar mus gyvenimo tempas taip riboja. Tačiau žinome, kad Katalikų bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra Vėlinių oktava, aštuonios dienos, kurios skirtos melstis ir mirusiuosius prisiminti.
 
Prieš tampant krikščionimis mums tai buvo Ilgių laikas – jis išsitęsdavo net iki pusantro mėnesio. Tuo metu giminaičiai lankydavo vieni kitus. Mūsų protėviams ir yra svarbiausia, kad mes, jų palikuonys, sutartume, gražiai galėtume pasidalytu jų palikimu ir bendrai dirbtume, kad turėtume ką palikti savo vaikaičiams.
 
Man gražu girdėti, kad Lietuvoje daugelis žmonių per Vėlines aplanko ne tik kapus, bet kartu su netoliese gyvenančiais giminaičiais išgeria arbatos.
www.lrytas.lt

L. Jurgaičio nuotr.
 
Nuotraukoje: G. Kadžytė mano, kad keliolika metų pas mus bandęs įsiveržti Helovinas liko klubų erdvėje, o Vėlinės tik sustiprėjo

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra