Ekspedicija Nerimi (Vilija) po 150 metų

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Liepos 2d. baigėsi mėnesį trukusi tarptautinė ekspedicija „Neris ir jos krantai“ grafo K. Tiškevičiaus keliais po 150 metų. Saulės kaitros nudeginti, vėjo nugairinti, lietaus ne kartą permerkti, bet laimingi, mes, daugiau kaip pusšimtis lietuvių ir baltarusių, pasiekėme Neries ir Nemuno santaką – galutinį savo kelionės tikslą. Baidarėmis, katamaranais ir guminėmis valtelėmis birželio 5-tą dieną pradėjome kelionę – išplaukėme iš Baltarusijos Kamenos kaimo. Mokslininkų grupė, vadovaujama Klaipėdos universiteto dėstytojo archeologo V. Vaitkevičiaus, ekspediciją pradėjo dar anksčiau. Ji pabuvojo pačiose Neries ištakose – Dokšičų raj. pelkėse.Prieš išplaukiant Kamenų kaime buvo atidengtas paminklinis akmuo jubiliejinei ekspedicijai atminti.
Ekspedicijos tikslas – pažinti Nerį, jos krantus,  pamatyti juose esančius gamtos ir kultūros paminklus, susipažinti su pakrančių kaimų istorijomis ir gyventojais. Ypač daug dirbo mokslininkų grupė, kuri daugiausia bendravo su pakrančių gyventojais, rinko medžiagą būsimoms knygoms, atliko kasinėjimus, matavo upės akmenis ir pan. Visą ekspediciją nenuilsdamas darbavosi ir kino režisierius V. Damaševičius, mūsų pramintas „operatoriumi Kipsu“. Jo kūrybinis triūsas sutilps į kino filmą.
Vilija (taip Baltarusijoje vadinama Neris) pakerėjo nuo pirmųjų kilometrų. Plati, mąsli, tingiais vingiais supo mūsų laivus. Tankūs pakrančių miškai, pilni paukščių, apjuosti kvepiančių aukštų žolynų juosta, bylojo apie natūralią, žmogaus nepaliestą gamtą. Krantuose matėme daug senų, ne vieną amžių skaičiuojančių ąžuolų, kuriuos prieš 150 metų, be abejo, matė plaukdamas ir K. Tiškevičius.
Šildė Baltarusijos gyventojų dėmesys. Mojavo žvejai, šūkavo vaikai, o kai kurie žmonės mūsų laukė specialiai, kad galėtų praplaukiančius pasveikinti. Svetingai pasitikdavo ir miestuose. Vileikoje buvo atidengtas dar vienas paminklinis akmuo, vaizduojantis Vilijos vingius.
Po dviejų kelionės savaičių kirtome Lietuvos sieną. Buivydžiuose, pirmoje mūsų stovyklavietėje, jau laukė kapitonas V.Kasperavičius su garsiuoju mediniu plaustu „Bliūškis“, kurio pavadinimą buvo gan sudėtinga išversti iš lietuvių kalbos draugams baltarusiams.
„Bliūškis“ kurį laiką plaukė su mumis , bet, deja, ne iki galo, nes šiam ypatingam plaustui Neris tapo per daug pavojinga.
Lietuvoje upę išvydome kitokią.
Gyva, judri, su daugybe seklumų, pavojingų akmenų ir rėvų, nenuspėjama. Iš ramios ir svajingos damos ji tarsi virto aikštinga princese, trokštančia apversti kokią bejėgę valtelę.
Šokčiodami po linksmas bangas tęsėme kelionę. Pamilome šią upę. Mums, ekspedicijos dalyviams, ji tapo šventa. Graudu buvo žiūrėti į plaukiančius nereikalingus baldus, į išmestus šiukšlių maišus, kuriuos tarsi supykusi upė praardė… Juokinga pasidarė prisiminus, kaip plaukdama ilgai mąsčiau, kur padėti saldainio popierėlį ir kramtomą gumą. Net minties nebuvo mesti į upę. O žmonės meta. Be skrupulų meta batus, padangas, daužo į pakrantės akmenis tuščius butelius, atvežę šiukšlių maišus suverčia, o gal sviedžia tiesiog į upę pro virtuvės langą… Matėme ir sužalotus, vamzdžiais „papuoštus“ upės krantus. Išgraužti buldozerių, sugadinti, sopantys…Ir nė nebandyk kam nors ką nors sakyti. „Mano namas, mano krantas, mano nuosavybė, ką noriu tą darau“- atrėš. Liko viltis, kad Neris netaps visišku šiukšlių konteineriu, o nepriklausoma, skaidri ir kerinti tekės.
Daug gražių ir įspūdingų dalykų per visą ekspediciją išvydome, daug kaimų aplankėme. Iškilūs bažnyčių bokštai, praeitim alsuojantys piliakalniai, uogienojais apžėlę pilkapiai, vilčių ir ašarų prisigėrusios šventos vietos,svetingi ir daug menantys senieji kaimo gyventojai. Pilnus įspūdžių ir lengvai pavargusius mus vakarais pasitikdavo dainų ir šokių kolektyvai, vietiniai gyventojai su sveikinimais ir vaišėmis. Vėliau vakarai prie laužo, gitara ir dainos, bendra arbata ir pokalbiai lig ryto. Taip pamažu tapome viena didele šeima.
Tik nedidelė dalis nuplaukėme visą maršrutą. Daug prisijungdavo kelyje ir suskubdavo į savo kasdienybę. Ištvermingiausiems, plaukusiems nuo pradžios iki Kauno, šio miesto vicemeras S. Buškevičius įteikė atsiminimo medalius.
Paskutinė plaukimo atkarpa buvo ypatinga. Tvyrojo nepaprasta nuotaika. Į Neries –Nemuno santaką plaukėme lėtai, vieni gailėdamiesi, kad ekspedicija baigėsi, kiti dainuodami, treti šmaikštaudami… Bet tikriausiai visi pajutome tą patį : Neris mus sujungė, suartino, netgi supynė likimus… Vieni su džiaugsmu, kiti su išsiskyrimo ašaromis pasiekę santaką šokome į vandenį. Labiausiai džiaugėsi ekspedicijos vadovai M. Petuchas ir V. Vidūnas.  Pastarasis ir ekspedicijos vėliavą išmaudė.
Kelionė baigėsi. Gims kelios knygos, kino filmas, fotografijos paroda, o svarbiausia ji pasiliks kaip nuostabiausias prisiminimas mums, dalyviams. Kas žino, gal ši ekspedicija atvers kelius kitiems tyrinėtojams, kelionėms, turizmui… Gal kas nors panorės dar kartą nuplaukti tuos daugiau kaip 450 km?… Jei taip, tikrai neapsiriks.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra