Ėjusi akmenuotu, bet tiesiu keliu

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1988-ųjų spalio 22-oji. Vilniaus Sporto rūmuose vyksta pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas. Pakvietimų išdalyta daugiau nei buvo sėdimų vietų. Tuomet didžiausioje sostinės salėje apstu stovinčiųjų žmonių. Renginį transliuoja televizija. Šimtai tūkstančių žiūrovų visoje Lietuvoje stebi ekraną, iš nuostabos netekę amo gauna pirmąsias demokratijos pamokas. Kalba Sąjūdžio įkūrėjai, profesoriai, akademikai, tie, kurie pirmieji sau ir kitiems pabandė įveikti visą sovietmetį į protus ir širdis pumpuotą baimę.

Į tribūną pakviečiama paprasta moteris, kolūkietė, atvykusi iš Pelesos. Tai Marija Kruopienė. Pranešimo tekstą ji pasirašė namie ir atsivežė, tačiau kalba net nežvilgčiodama į popierių, kuris čia pasirodė visai nereikalingas. Jos žodžiai plaukia iš to, ką ji gerai žino, išgyvena, su kuo gula ir keliasi, kam nuo sąmoningos pradžios paskyrė gyvenimą.

„…1920 metais kruvinas kardas beveik pusiau perkirto Lietuvą. Mes, Vilniaus kraštas, Vilnius, likome už griežtos demarkacinės linijos pietuose. Su viltimis ir rūpesčiais vis laukėme laimingos akimirkos, kada ir virš mūsų krašto suplėvėsuos Lietuvos trispalvė. Mes pelnytai jos laukėme, nes buvome tautiškai stiprūs Vilniaus „Ryto“ draugijos bei tuometinės lietuvių inteligentijos dėka. 1939 metais milžiniškas šešėlis krito ant visos Europos, nulėmęs ir mūsų, Vilniaus krašto, liūdną likimą. Prošvaistė, Lietuvai grąžinus Vilnių, neilgai džiugino mus. Dar labiau temo mūsų padangė, kai galutinai negarbingai tapo išmuštas iš gynėjų rankų ginklas. Tai nulėmė ir mūsų, dabartinės Gudijos lietuvių, likimą. Mes, visi Baltarusijoje gyvenantys lietuviai, solidarizuojamės su Jumis persitvarkyme ir nuoširdžiai pritariame, džiaugiamės. Džiugu, kad išsipildė Jūsų, drauge ir mūsų viltys atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką…“

Iki tol M. Kruopienę pažinojo mokslininkai: kalbininkai, tautosakininkai, etnografai. Akademikas Zigmas Zinkevičius, Norbertas Vėlius, Vacys Milius ir kt. buvo dažni svečiai jos namuose. Ji jiems daug kalbėjo, pasakojo, dainavo, giedojo. Užsukdavo ir profesorius Tadas Ivanauskas, kilęs iš Pietryčių Lietuvos, Lebiodkos kaimo. Dar pasirodydavo žygeiviai, romuviečiai su pilnomis kuprinėmis lietuviškų knygų. Po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo daug kas panoro apsilankyti Pelesoje, artimiau susipažinti su M. Kruopiene. Tie, kuriems teko su ja artimiau bendrauti, sugalvojo jai taiklių, poetiškų vardų: Pelesos Madona, Pelesos Šviesuolė, Lietuvos ambasadorė Gudijoje, kovotoja už Gudijos lietuvių teises…
„Pelesa – mano pradžia ir galas, mano džiaugsmas ir skausmas, panieka ir tragedija – Pelesa… Aš joje buvau gyva, valgiau jos laukų duoną, gėriau šventojo šaltinio vandenį“, – tai Marijos žodžiai. Tiems, kurie ieškojo žinių apie jos gimtinę, Pelesą – tai kaimas, gavęs vardą nuo Pelesos upės, įsikūręs apie 25 km į šiaurės vakarus nuo Lydos ir 10 km į pietus nuo Rodūnios. 1913 m. Pelesoje pradėjo veikti lietuviška mokykla. Pirmasis pasaulinis karas, mokyklos pastatą nuniokojęs gaisras, lenkų okupacija sujaukė gražius planus. 1931 m. lietuviška mokykla buvo uždaryta. Paliktos kelios lietuvių kalbos valandos lenkiškoje mokykloje. 1945 m. atidaryta rusiška mokykla vietoje lenkiškos. 1957 m. po didelių pelesiškių pastangų gautas leidimas kelioms lietuvių kalbos pamokoms šioje mokykloje. 1962 m. uždaryta Pelesos bažnyčia…

M. Kruopienės sodybą Pelesoje nebūdavo sunku rasti. Nedidelė, iš rąstų pastatyta troba, palei langą – išsikerojusi vynuogė, su meile prižiūrimas darželis. Margieji jurginai, goštautėliai, astros, gvazdikai – tai mėgstamiausios jos gėlės. Netoliese – šuns Varpelio būda. Sode – senos obelys, išaugintos iš kadaise prof. Tado Ivanausko dovanotų sodinukų. Pirkios viduje – priemenė, virtuvė ir du kambarėliai, į kuriuos įėjęs jau žinai, pas ką patekai. Sienas puošia Dariaus ir Girėno, Maironio portretai, rankšluostis su Lietuvos himnu, tautinės juostos. Daug knygų. Anot mokytojos Teresės Povilaitytės, jos biblioteka Pelesoje buvo pati didžiausia. Paklausta, kokių knygų dar neskaitė, Marija atsakiusi: „Tik TSKP istorijos“. Atvykę svečiai Mariją rasdavo raunančią kolchozo linus, ravinčią cukrinius runkelius, ganančią kaimo karvių bandą; jei būdavo žiema – sėdinčią staklėse ir audžiančią. Užtekdavo su ja pasikalbėti, pavartyti jos eilėraščių sąsiuvinį, paskaitinėti noveles, balades ir atrodydavo, jog patekai pas „istorikę, rašytoją, puikią, didžią ir kartu paprastą, nuoširdžią Pelesos Madoną“ (mokytoja Antanina Česonienė), nors Marija tebuvo baigusi septynias klases. Teko mokytis pačiai, daug skaityti, mąstyti, atidžiai stebėti, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje ir pačioje artimiausioje aplinkoje. Neišsipildė jos noras tapti diplomuota mokytoja. Tačiau kai kurias svajones pavyko įkūnyti. Ji rašo: „Aš norėjau tobulėti, norėjau būti pavyzdžiu daugeliui, tegu ir ne visiems. Nejaučiau tais laikais pavydo pranašumui nei sugebėjimui gyventi, nei turtingos dvasios žmonėms – reikėjo pačiai visą šitą nepriekaištingai ir teisėtai įsigyti, dirbant su savimi, tegu ir nesistemingai, be metodinio auklėjimo, be pašalinio dvasinio vadovo. Nepaisant vienatvės, daug kas pasisekdavo ir atrasti savaime, išaiškėdavo daugelis religinių paslapčių, kurias ne visada pavyksta išgirsti iš sakyklos“.

Į daugelį pašnekovų klausimų Marija turėdavo atsakymus. Pvz., į klausimą „Kas yra tėviškė?“ ji atsakė: „…Tai takas į žmones ir pasaulį. Tėviškė yra ta žemė, iš kurios tu išdygai, iš kurios išrautas arba nukirstas jausi tą tragediją ir jausi širdyje iki galo! Tėviškė tai tavo privatus eteris į dangų, kur, rodos, visuomet tave išgirs Dievas, tik iš tėviškės dvasinio siųstuvo… Tėviškė tai yra dieviškųjų paveikslų kompozicija bei idealaus meno galerija, rodos, tik tau, tik dėl tavęs sukurta kaip dovana. Tėviškė tai tavo namai, nuo kurių slenksčio likimo vedinas mokaisi ir mokaisi vaikščioti, mokaisi gyventi, į tuos namus ateina tau kompensacija… Tėviškė, kur viskas brangu ir miela, kur viskas skanu ir sveika. Tėviškė tai sutarta amžina vieta susitikimams su praeitimi, su tėvų dvasiomis, su savo įžadais. Tėviškė tai sąžinės garantas būti jai ištikimu, būti pavaldžiu jos nuostatoms. Tėviškė neišnuomojama ir neparduodama – už ją mokama gyvenimu, ji yra tavo, o tu – jos“.

Kažkas M. Kruopienę pavadino Pelesos Žemaite. Dabar, kai turime išleistus net du tomus jos memuarų, galime neabejoti šio pastebėjimo taiklumu. Tik įsiklausykime: „Šaltas saulėlydžio auksas prasiskverbia pro tamsius debesis, – ir žaliuoja laukai, senos sodybos, mūsų darželis paskęsta jos atspalviuose…“

„Pelesos lietuviai gyveno toje Lietuvos dalyje, kuri buvo daugiausia gudinama ir lenkinama. Pelesa per amžius atsilaikė prieš rusinimą ir išlaikė savo gimtąją kalbą iki mūsų dienų“, – rašo „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva. Nė kiek neabejojame, jog tai pirmiausia M. Kruopienės, bebaimės kovotojos už lietuvybę ir Bažnyčią, nuopelnas. Ji nepaliovė rašiusi pareiškimus dėl lietuviškos mokyklos atidarymo, su delegacija važiavo į Vilnių pas švietimo ministrą M. Gedvilą, ne kartą ryžosi kelionei į Maskvą, vežė šimtus pelesiečių parašų dėl lietuviškos mokyklos ir uždarytos bažnyčios grąžinimo. Tais pačiais reikalais keliauta ir į Minską. Visur žadėjo prašymus svarstyti, suteikdavo vilties. Tačiau vietoj tų pažadų išpildymo buvo apstatyta šnipais, persekiojama, gąsdinama, kviečiama „pokalbiams“ į KGB, bandoma verbuoti. Ji jautė Lietuvos inteligentų, kunigų Jono Vaitonio, Mykolo Petravičiaus padrąsinimus, tačiau Lietuva taip pat tuo metu buvo okupuota, iš jos ateidavo tik moralinis palaikymas. „Kai pakinktai sutrūkdavo, tempiau vežimą viena“, – ji rašo prisiminimuose. Ši jos drąsa prilygsta žygdarbiui. Bijoti, regis, buvo ko. 1950 metais stribai ir enkavedistai nušovė vyrą Juozą, viena auginosi du mažus vaikus, Kaziuką ir Danutę, neturėjo jokio užnugario. Į gąsdinimus ir grasinimus atsakydavo naujais sumanymais – veža į Maskvą du tūkstančius žmonių parašų reikalaudama, kad Pelesos ir Gervėčių lietuviškus kaimus priskirtų Lietuvai. Dėl nesėkmių bando nepasiduoti nevilčiai, moka pasišaipyti iš savęs: „Už uolumą, plušant bendram labui, pavyduoliai apšaukia sukčiautoja. Tebūnie pašlovintas kantrusis Don Kichoto Rosinantas, apkultais šonais, ir palankstyti jo riterio šarvai…“. Ji sąmoningai pasirinko tiesų, nors ir akmenuotą kelią, dažnai aplaistomą nuoskaudų ašaromis.

Laimei, M. Kruopienei teko pasidžiaugti viso gyvenimo pastangų vaisiais. 1992 metais Pelesos lietuvių mokykla pakvietė mokinius į naujas klases. Mokykloje veikia etnografinis muziejus. Įsisteigė Lietuvių švietimo ir kultūros centras. 1989-ųjų rugsėjo 23-iąją Vilniaus J. E. arkivyskupas Julijonas Steponavičius atšventino Pelesos šv. Lino bažnyčią. 2000 metų gruodį M. Kruopienė laiške Kauno medicinos universiteto profesoriui Arvydui Šeškevičiui džiaugėsi: „Kaip koksai išsigelbėjimas pro dienų pilkesį ima asocijuotis nuostabi mūsų krašto panorama, būdinga visoms šio krašto vasaroms – kai nuo mano namo tviska sidabru lietuvių vidurinės mokyklos rūmų stogai, kai gaudžia šv. Lino bažnyčios varpas, sklinda iš bažnyčios vidaus lietuviškos giesmės, gaudžia vargonai, chore gieda vaikai…“.

1995 metais M. Kruopienė, Pelesos krašto visuomenės veikėja, apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. 1997  metais jai suteikta Lietuvos pilietybė. 2000-ųjų žiemą ji atšventė aštuoniasdešimtąjį gimtadienį. Tai buvo ne tik jos, bet ir visos Pelesos šventė – bažnyčios, mokyklos, bendruomenės.

Mirė M. Kruopienė 2003-iųjų liepos 29-ąją. Aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktį paminėjome jau be jos. Vilniaus šv. Teresės bažnyčioje šv. Mišias aukojo jos geras bičiulis ir pagalbininkas kun. Mykolas Petravičius SDB. Po pamaldų didelis būrys jos ištikimų padėjėjų, gerbėjų, darbų tęsėjų susirinko į Mokytojų namų Didžiąją salę. Renginiui vadovavo „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. K. Garšva. Kalbėjo akad. Z. Zinkevičius, Izidorius Šimelionis, jos istorinių–etnografinių memuarų „Pelesos radasta“ redaktorius prof. Algimantas Bujauskas, mokytoja Teresė Povilaitytė, Pelesos bendruomenės pirmininkas Juozas Maciulevičius. Dainavo Pavalakės ir Pelesos etnografiniai ansambliai. Iš nuotraukos į visus žvelgė šiltas, malonus, giedras Marijos Kruopienės , tos paprastos, daug darbų visuomenės labui nuveikusios Pelesos moters veidas.

Cituojama iš knygos Marija Kruopienė. Pelesos radasta. Istoriniai-etnografiniai memuarai. I dalis. Vilnius. 2004.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra