Dysnų ir Visagino padangės patriotas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Salako (dab. Zarasų r.) gyventojus Stanislovą ir Michailiną Taškūnus Pirmojo pasaulinio karo banga buvo nubloškusi į Rytus. Grįždama į namus šeima užsuko į Lapušiškės kaimą (netoli dab. Visagino) pas Stanislovo brolį Silvestrą.

Silvestras savo vaikų nebeturėjo, todėl pasiūlė vienai mergaitei likti Lapušiškėje. Tėvui pajuokavus, jog dviem būtų linksmiau, mažosios Stasė ir Valė liko pas dėdę ir dėdienę.
Šeima išvyko į Salaką. Mergaitės užaugo Lapušikėje, prisirišo prie šių namų. Baigė mokslus – viena tapo gydytoja, kita pedagoge.
Visagino „Verdenės“ vidurinės mokyklos kraštotyros muziejui „Aukštaičių pirkia“ jos padovanojo ne tik įdomių šio krašto eksponatų, bet ir ypač vertingų prisiminimų, taip pat ir apie savo dėdę profesorių kunigą Vincentą Taškūną (1880–1967). Brangus šis žmogus ir Ignalinos kraštui.
Jauniausias Taškūnų sūnus Vincentas gimė 1880 m. lapkričio 11 d. Žąsinių kaime, netoli Dūkšto. Tą naktį jo tėvas Viktoras susapnavo pranašišką sapną, kad patekėjo skaisti saulė. Dėl to nutarė jaunėlį Vincuką mokyti ir leisti į kunigus.
Viktoro Taškūno šeimoje buvo 9 vaikai. Gyventi tokiai skaitlingai šeimai, turint 6-7 ha žemės, nebuvo lengva. Teko išsinuomoti Agrorininkų dvaro, už Dysnų ežero, žemę. Dar būdami jaunuoliai, Silvestras ir Stanislovas vertėsi tais laikais vadinamu žąsų „varymu“ į Rusiją. Už uždirbtus pinigus ir banko paskolą nusipirko Lapušiškės vienkiemį. Į jį 1897 m. persikėlė  šeima, išskyrus jau vedusį sūnų Antaną, išvykusį į Kaukazą, ir ištekėjusias dukras Anelę ir Elžbietą.
Pradinį mokslą Vincentas įgijo Dūkšte ir Rimšėje, vėliau mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. Kitų vaikų tėvai nemokė. Baigęs keturias klases, pajutęs pašaukimą ir paisydamas tėvų noro Vincentas įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Mokėsi gerai, buvo stropus ir pareigingas.
Namuose Taškūnai kalbėjo lietuviškai, nors vaikai mokėjo ir lenkiškai.
1903 m. birželio 15 d. klierikas Vincentas Taškūnas buvo įšventintas į kunigus, Bernardinų bažnyčioje aukojo pirmąsias šv.mišias. Dirbti pradėjo vikaru Visų šventųjų bažnyčioje. Po poros metų buvo paskirtas Paberžės, netoli Vilniaus, klebonu. Pamaldas laikė ir pamokslus sakė lietuviškai.
Vėliau kun. Vincentas Taškūnas studijavo teologiją Petrapilyje. 1915 m. baigė ir įgijo teologijos magistro laipsnį. Kunigavo Baltarusijoje. Ten jis Pirmojo pasaulinio karo metais suorganizavo lietuviams karo pabėgėliams šelpti komitetą ir jam vadovavo. Įsteigė lietuviams tremtiniams mokyklą, mokė jų vaikus, sakė lietuviškai pamokslus.
Vėliau, grįžęs į Nepriklausomą Lietuvą, kun. V. Taškūnas buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos kapelionas ir istorijos mokytojas. Tais metais kun. Vincentas dažnai atvykdavo į Lapušiškę, čia atostogaudavo, ilsėdavosi. Labai mėgdavo pasiirstyti valtimi, pažaisti tais laikais madingą kroketą, o šventadieniais nuvažiuoti į Rimšę ar Dūkštą šv. Mišių.
1926 m. buvo paskirtas lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionu, o 1933 m. buvo Vilniaus dvasinės kunigų seminarijos profesorius, dėstė lietuvių kalbą. Greitai tapo vienu iš aktyviausių lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvių. 1933 m. jis išrenkamas Šv. Kazimiero draugijos centro tarybos pirmininku, ir išliko juo iki draugijos uždarymo 1938-aisiais. Tuo laiku buvo svarbu išlaikyti draugijos skyrius ir ginti jų teises, nes lenkų valdžia nuolat juos uždarinėjo. Prof. kun. V. Taškūnas rašė memorandumus bei skundus Lenkijos vyriausybei dėl lietuvių persekiojimo, kelis sykius dėl lietuviškos veiklos net buvo teisiamas, kalinamas Lukiškių kalėjime.
1932 m. prof. kun. V. Taškūnas suorganizavo savaitraštį „Vilniaus aušra“, buvo jo leidėjas ir redaktorius. Pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje nurodoma, kad „Vilniaus aušra“ skleis Evangelijos šviesą tarp Vilniaus krašto lietuvių, palaikys krikščionišką taiką ir ramybę. Laikraštis buvo leidžiamas prenumeratorių lėšomis ir aukomis. „Vilniaus aušroje“ bendradarbiavo kunigai V. Čibiras, E. Basys, S. Čepulis, R. Bagdonas ir kiti. 1939 metais čia buvo išspausdintas arkivyskupo M. Reinio palaiminimas. Prof. kun. V. Taškūnas mėgo keliauti. 1935 m. jis su keliais vilniečiais lankėsi Lenkijoje (Varšuvoje, Krokuvoje, Zakopanėje, Čenstachave). Teko pasižvalgyti ir po Italiją, Prancūziją. Savo įspūdžius jis aprašė „Vilniaus aušroje“. 1937–1939 m. šiame leidinyje išspausdinta nemaža straipsnių apie keliones ir kitomis įdomiomis temomis.
Štai 1938 m. liepos 31 d. „Vilniaus aušroje“ rašoma: lStovėdamas ant denio ir dar kartą metęs žvilgsnį į gražiąją Ženevą, pasidaviau svajonių pasauliui, kuris mane perkėlė į Vilniaus krašto ir Dūkšto padangę. Puiki visa Šveicarija, bet gražus ir mūsų kraštas. Aš abejoju, ar mano bendrakeleiviai, išaugę lygumose, kur nėra kalnelių, nei upių, nei ežerų, pajautė tą, ką aš jutau gimęs ir užaugęs prie didžiulio (per 2 tūkstančių hektarų) Dysnos ežero, nuo mažens įpratęs žvelgti į tolimus ir plačius akiračius.“
Kelionės įspūdžių po Italiją aprašymus baigia straipsniu „Leiskit į tėvynę“, kuriame išsako savo ilgesį ir meilę Dūkštui, jo bažnytėlei, gimtajam Žąsinių kaimui, Dysnų ežerui, kurių negali atstoti ir gražiausios Italijos bazilikos bei bažnyčios.
Viename savo straipsnyje jis rašė apie Dūkšto bažnyčios kleboną Zenoną Butkevičių, iškeldamas jo katalikišką ir lietuvišką veiklą. Kunigas Butkevičius buvo didis patriotas. Be daugelio kitų darbų, jo rūpesčiu šventoriaus vartuose buvo pastatyta graži koplytėlė – Dievo motinos statula su lietuvišku užrašu vartų arkoje: „Gailestingumo Motina, Tavo apgynimo šaukiamės“. Dėl šio užrašo klebonas Z. Butkevičius turėjęs daug nemalonumų. Atsirado tokių, kurie reikalavo, kad būtų užrašyta ir lenkų kalba. Parapijiečiai jiems aiškino, jei Vilniuje, Aušros Vartų koplyčioje, yra tik lenkiškas užrašas, tad kodėl grynai lietuviškoje Dūkšto parapijoje negali būti vien lietuviškas.
Lenkijos okupacijos metais Dūkšto parapijos bažnyčia buvo Senajame Dūkšte. Pamaldos – giesmės, pamokslai – būdavo lietuvių kalba. Lenkai buvo pasistatę bažnyčią pačiame Dūkšte, ir joje pamaldos vykdavo lenkiškai.
O paskui buvo nacių okupacija, pokaris. Tarybų valdžia kunigą V.Taškūną ištrėmė iš Vilniaus. Kaip altarista, apsigyveno Trakuose pas kleboną Vladą Jašuką, o kai šis išvyko – pas naująjį kleboną Algirdą Gutauską. Abu klebonai V. Taškūną gerbė ir globojo.
Paskui apsigyveno Naujojoje Vilnioje pas kleboną V. Peciulevičių, o dar vėliau – pas savo dukterėčias Vilniuje. Kartu su dukterėčiomis Valerija ir Stase nuvažiuodavo į Valakampius, pasėdėdavo P. Cvirkos sodelyje, kadangi netoliese ir gyveno. Ir senatvėje labai mėgdavo skaityti, pasakoti, ypač domėjosi istorija, tarptautinio gyvenimo įvykiais.
Sulaukęs beveik 80 metų susirgo. Po kelių insultų negalėjo vaikščioti, tapo bejėgis. Tai jis labai  išgyveno ir džiaugdavosi, kai jo buvę mokiniai, kunigai, draugai, pažįstami aplankydavo. Dažniausiai ateidavo kunigai E. Basys, S. Valiukėnas ir kiti. Kunigas S. Valiukėnas buvo V. Taškūno dvasinis globėjas. Jau ligotą aplankydavo buvęs ilgametis Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys, su kuriuo V. Taškūnas buvo kartu ilgai dirbęs. Tai buvo ypač šviesus, taurus, visų gerbiamas žmogus. Vilniečiai, jo mokiniai visad rinkdavosi ir kartu švęsdavo savo mokytojo gimtadienius.
1967 m. vasario 18-osios naktį, eidamas 87 metus, profesorius kunigas V. Taškūnas mirė. Pašarvotas buvo Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos salėje, palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse, ant kalno, prie centrinio tako. Norėjo būti palaidotas Rasų kapinėse, ten, kur prie koplyčios ilsisi kiti Vilniaus krašto kunigai. Deja, nebuvo leista. Tuometinis Vilniaus miesto vykdomasis komitetas ir 1970 metais neleido jo palaikų perkelti į Rasas.
Toks buvo mūsų kraštietis profesorius kunigas V. Taškūnas, savo gyvenimu atsidavęs pareigoms ir bažnytinėms nuostatoms, dvasininkas, atkakliai gynęs lietuvybę lenkų okupuotame krašte, ramaus, gero būdo, taurus žmogus.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra