Po Jurgitos Vitkauskienės straipsnio „Šimtamečiai A. Macijausko ąžuolai – malkoms“ („Šiaurės rytai“, spalio 15 d.)
Jūsų laikraštyje buvo rašyta apie mūsų, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokinių ir mokytojų, apsilankymą Pasvaliečiuose – Antano Macijausko gimtinėje, kur radome nupjautus ąžuolus, sodintus šio garbaus žmogaus prieš 110 metų. Norime paaiškinti, koks buvo mūsų kelionės tikslas.
Mes, dvi gimnazistės, vykdome projektą „Iš praeities į dabartį“. Susidomėjome Petro Vileišio amžininku ir bendražygiu Antanu Macijausku: jis buvo ne tik statybos inžinierius (pvz., pastatė Saločių tiltą per Mūšą), bet ir knygų leidėjas, kovotojas dėl lietuviško rašto laisvės.
Iš pradžių stabtelėjome prie Pasvaliečių kaime A. Macijauskui pastatyto ąžuolinio stogastulpio, pakalbėjome apie šio iškilaus žmogaus nuveiktus darbus, nuopelnus Lietuvai. Ant stogastulpio perskaitėme taiklius žodžius: „Tautos dvasios, kultūros ir ūkio kėlėjas“. Paskui ieškojome sodybvietės, kur gimė A. Macijauskas. V. Pociaus monografijoje skaitėme, kad tą vietą žymi aštuoni jo paties ir tėvų rankomis sodinti ąžuolai. Kaimo gale pamatėme ąžuolų alėją. Pradėjome skaičiuoti. Nuostabą sukėlė net trys storiausi sveikų medžių kelmai… Mūsų širdis užplūdo daug emocijų: ir džiaugėmės, būdami toje vietoje, kur gimė ir augo didis žmogus, ir kartu buvo liūdna matyti nupjautus ąžuolus. Akimirką net suabejojome, ar čia ta vieta. Pagal kelmų rieves nustatėme, kad ąžuolams per 110 metų, vadinasi, tikrai čia ta vieta ir jie sodinti A. Macijausko. Fotografavome sodybvietę, dar augančius ąžuolus ir tai, kas likę iš trijų didingų medžių… Prie mūsų priėjęs žmogus prisistatė esąs sodybos savininkas. Aiškino, kad ąžuolai buvo supuvę, šakos lūžinėjo ir kėlė grėsmę namo stogui, todėl juos ir reikėjo nupjauti. Nupjovęs pavasarį. Gal šis biržietis negirdėjo apie savo kraštiečio nuopelnus lietuvių tautai? Galbūt. Tačiau ąžuolas yra mūsų tautos galios ir didybės simbolis, pasididžiavimas. Šitiek metų išgyvenęs, ištvėręs daugybę negandų, užkliuvo dabar. Lengva ranka kažkas padėjo parašą popieriuje ir nulėmė ąžuolų likimą. Suprantame, mediena brangi… O štai Antanas Macijauskas savo uždirbtus pinigus skyrė Lietuvos naudai: leido lietuviškas knygas, steigė knygynus, sudarė pirmąjį lietuvišką žemėlapį. Jis siekė, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, ir jo pastangos nebuvo bevaisės.
Šiek tiek prislėgti susėdome į autobusą. Važiavome į Pabiržės miestelį – žinojome, kad ten A. Macijauskui atminti yra pastatytas paminklas. Paminklą pamatėme gražiame skverelyje ties kryžkele į Likėnus, netoli įspūdingos Pabiržės bažnyčios. Kapinėse suradome A. Macijausko kapą – tvarkingą, prižiūrimą. Nurinkome nuo jo užkritusius medžių lapus ir iš Pasvaliečių kaime, gimtosios sodybos vietoje, surinktų gilių sudėjome kryželį. Uždegėme žvakę.
Po kelionės gimnazijoje surengtuose pašnekesiuose „Antanas Macijauskas: gyvenimas Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei“ diskutavome apie šį ir kitus tautai tarnavusius žmones, apie jų darbų tąsą ir šių dienų idealistus. Į renginį, be kitų svečių, buvome pasikvietę ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorių Gintarą Butkevičių. Esame dėkingi jam už atvykimą ir pasidalijimą mintimis apie Antaną Macijauską. Biržietis Antanas Macijauskas ir pasvalietis Petras Vileišis – tikri patriotai, negailėję savo lėšų tautos dvasiai ir kultūrai kelti. Apmaudu, kad dabar, kaip sakė kita mūsų viešnia bibliotekininkė Vitalija Kazilionytė, aukojančių ir besiaukojančių nedaug belikę.
www.siaure.lt
Nuotraukoje: Pasvalietės gimnazistės sako, kad apmaudu, jog dabar aukojančių ir besiaukojančių žmonių nedaug belikę
