Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Vorutos“ pokalbis su Rytų Lietuvos lietuviškojo švietimo organizatoriumi, „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus pirmininku Alfonsu Petrukevičiumi, jo  70 metų jubiliejaus proga.

Kaip viskas prasidėjo, iš kur suradote Rytų Lietuvą ir „Vilniją“, būdamas radijo inžinieriumi?

Žmonos universiteto laikų draugė Elvyra Valiukaitė sykį nusivedė į „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus susirinkimą. Tuo viskas ir prasidėjo. Skyriaus kūrime nedalyvavau, nes visas mano dėmesys tuo laiku buvo sutelktas į Rytprūsius, į Kaliningrado sritį. Tai buvo natūralu, nes gimtasis Daugėlaičių kaimas ribojasi su šia sritimi, o pačiame Kaliningrade turėjau instituto laikų draugą. Atvažiuodavau pas jį ir kartu važinėdavome po visą sritį. Antras didelis akstinas – Referendumas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tai buvo didžiulė Kauno Sąjūdžio tarybos, Šalčininkų r. Sąjūdžio tarybos ir „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus akcija. Atvykome iš vakaro su išskaičiavimu 4 žmonės vienai rinkimų apylinkei. Nakvojome pas vietos sąjūdiečius. Visa tai organizavo Ričardas Šležas (Kauno Sąjūdis), Juozapas Teodoras Šapoka (Šalčininkų Sąjūdis) ir mes – Kauno „Vilnija“. Tada viskas atsivėrė visoje savo „grožybėje“ ir trauktis jau nebuvo kur.

Atiduokime pagarbą tiems kauniečiams, kurie kūrė „Vilnijos“ draugijos Kauno skyrių…

„Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus Steigiamasis susirinkimas įvyko 1988 m. spalio 1 d. Dalyvavo 70 kauniečių. Susirinkimo iniciatorė – legendinė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė. Kiti žymesni dalyviai: Kazimieras Garšva („Vilnijos“ draugijos pirmininkas), Izidorius Šimelionis (žurnalistas), Vidmantas Pavilionis (inžinierius), Antanas Stasiūnas (KPI profesorius), Paulius Martinaitis (inžinierius), Klumbys (Kauno medicinos akademijos profesorius) ir daug kitų gabių žmonių. Pirmasis pirmininkas – KPI docentas Klemensas Kaušinis (A.A). Aš Steigiamajame susirinkime nedalyvavau, įspūdžių stiprumą ir žinių gausą žinau tik iš pasakojimų.

Prisiminkite  pirmuosius lietuviškųjų mokyklų steigimo Šalčininkų r. žingsnius, kas ir kada ką darė?
Tai atskiras labai platus klausimas. Darėme visi ką galėjome. Kadangi tuometinis Kauno radijo matavimų technikos mokslo tyrimo instituto direktorius prof. Simas Ramutis Petrikis suprato reikalo svarbą ir esmę, tai laisvai gaudavau automobilį, kuriuo lankydavome kaimo žmones. Jų vaikai lankė mokyklas ir rinkome mokinius į lietuvių mokyklas. Pralaimėjus autonomininkams ir įvedus tiesioginį valdymą, tai vyko natūraliai. Šalčininkų rajono gyventojai viską suprato ir viskas buvo gerai. Trukdymai prasidėjo vėliau, kai į valdžią, remiami mūsų idiotų politikų, sugrįžo tie patys autonomininkai, ne tik nenubausti, bet dar ir pamaloninti. Visą pagrindinį darbą vykdė Šalčininkų Sąjūdžio taryba, o jos pirmininkas Juozapas Teodoras Šapoka, būdamas juristas ir turėdamas tvirtą autoritetą tarp gyventojų („aukščiau įstatymo tik Dievas“), visą teisinę reikalo pusę tvarkė nepriekaištingai. Vilniaus apskrities valdžiai viską belikdavo įteisinti ir skirti reikalingus finansus.

Kokios buvo didžiausios kliūtys steigiant lietuviškas mokyklas ir kaip jas reikėdavo įveikti – rašant įvairius raštus, teikiant materialinę paramą, ar  dar kitaip? Įvardinkite tuos mokytojus ir tuos bendraminčius, kuriuos sutikote Šalčininkų rajone beveik prieš du dešimtmečius ir kurie padėjo Jums…

Rašėme raštus visiems (prezidentui, premjerui, švietimo ministrui, apskrities viršininkui, rajono tarybai, Kauno miesto tarybai, teikėme materialinę pagalbą medžiagomis, vaistais, maistu, veždavome gydytojų brigadas, meno kolektyvus, atvažiuodavo aukštųjų mokyklų atstovai, dirbdavo gydytojai. Įvardinti išskirtinai negaliu, nes reikia vardinti visus, o jų ištisos dešimtys. Nenoriu užgauti nepaminėtų. Reikalo esmė tokia:
a)vietiniai mokytojai, pažinodami kaimo gyventojus, buvo pagrindinė atrama formuojant mokinių komplektus, jie būdavo ir pirmieji mokytojai, b) mokytojų trūko – kviesdavome iš Kauno ir jie važiuodavo. Būdavo metų, kai mūsų mokyklose (rajone lietuvių) dirbdavo ketvirtadalis arba ir daugiau mokytojų iš Kauno, c) rūpinomės, kad pedagoginės vidurinės ir aukštosios mokyklos ruoštų mokytojus Rytų Lietuvai. To pasiekėme, tą jie darė. Daug mokytojų atėjo iš Panevėžio konservatorijos ir Vilniaus pedagoginio instituto.

Kokios Jūsų dedamos viltys į Rytų Lietuvą, kokią ją matote po dešimties ir daugiau metų.

Tikiu tėvyne Lietuva, tikiu jos žmonėmis, matau, kaip Rytų Lietuvos gyventojai, nors išduoti Respublikos valdžios, po truputį tiesiasi. Protas visur nugali. Juk ir Lenkija nusikratė gnomų tironijos. Juk jie „išstatė“ Lenkiją Europos pajuokai, savo partijos rinkimų „vinimi“ padarė antilietuviškumą ir šantažą. Ir štai tos vyriausybės jau nėra – ją nušlavė jaunoji Lenkija. Neabejoju, kad ir Rytų Lietuvos gyventojai supras, kas
vyksta jų aplinkoje. Trumpai tariant, gyvensime, o mūsų mokyklų jau niekas nepuldinės.

Iš kur atvykote į Kauną ir kas išaugo Jūsų šeimoje?

Į Kauną atvykau baigęs Maskvos Aviacijos instituto radioelektronikos fakultetą ir gavęs paskyrimą į Kauno radijo matavimų institutą (pilnas pavadinimas baisus). Išdirbau jame 27 metus. Žlugus Sovietų Sąjungai, žlugo ir institutas, nes jis buvo sovietų armijos padalinys. Iki pensijos darbą suteikė Sąjūdžio laikų bendražygis, UAB „Kauno vandenys“ vyriausiasis energetikas Gediminas Žukauskas. Jų pagalba Šalčininkų rajono lietuvių mokykloms neįkainojama.

Už pečių stovi trys vaikai ir keturi vaikaičiai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Voruta. –  2007, lapkr. 10, p. 1, 10.

Rytų Lietuva Alfonsas Petrukevičius, Rytų Lietuva, Vilnijos draugija