Autorius: Voruta Data: 2014-10-27 , 12:55 Spausdinti

Nors mūsų valstybės konstitucija prasideda nuo straipsnio, kuriame nedviprasmiškai sakoma, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, bet realybėje susiduriame su „įsivaizduojama“ demokratija tiek valstybinio – savivaldybinio, tiek organizacinio valdymo lygmenyse. Galvodami apie demokratiją tik kaip apie gražų principą, o ne įvairiapusiškomis priemonėmis pagrįstą kasdieninį valdymą, kaip pasiteisinimą pateikiame argumentą, kad Lietuvos žmonių genofonde nėra demokratinio valdymo praktikos.

Ko gero, klystame, nes yra pavyzdžių, rodančių, kaip demokratinio valdymo apraiškos vienokiais ar kitokiais pavidalais reiškėsi Lietuvoje ne tik moderniaisiais ar pomoderniaisiais (o būtent šie laikai tapatinami su demokratiniu valdymu), bet ir kur kas senesniais laikais. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Paulavos respublikos egzistavimas keletą dešimtmečių Lietuvos pietvakariuose. Žodžiai respublika, piliečiai, bendruomenė buvo vartojami to laikotarpio Šalčininkų valsčiuje Valakininkų, Balandiškių, Malakonių, Ustiškių, Žemaitiškių, Turgelių kaimuose. Gali būti, kad tai buvo išdava  Apšvietos epochos, kai vystėsi kamerializmo (valdymo būdas su aukšta centralizacija, globėjiška merkantiline ekonomika, pastangomis plėsti valstybės tarnautojų universitetinį rengimą, dėmesiu  politikai, adminstravimui, viešųjų finansų, ekonomikos, žemės ir miškų valdymui. Kamerializmas buvo grindžiamas bendruomenės intereso pirmenybe ir reikalavo individualius interesus palenkti valstybės ir visuomenės interesams. Laikyta, kad valstybė dominuoja virš kitų tikslų idėjos. Svarbų vaidmenį vaidino ir 1746 m. Europos universitetuose kaip atskira disciplina pradėtas dėstyti statistikos mokslas, kuris skatino susitelkti į finansinę valstybės ekonominės būklės analizę, subalansuoti biudžetą ir tobulinti administracinę sistemą. Turėjo įtakos ir atsiradusios pijorų mokyklos, kuriose pagausėjo visuomeninių dalykų, o mokiniai buvo ugdomi valstybinio pilietiškumo dvasia.

Plačiau yra žinomos A. Tyzenhauzo reformos vykdytos 18 a., bet jos pasižymėjo tuo, kad buvo nukreiptos į ekoniminės naudos siekimą. Kaip tik P. K. Bžostovskio reformos be ekonominės naudos – ūkio intensyvinimo (tai jam taip pat pavyko, nes jei iki reformos Merkinės ir Turgelių dvarai davė 6097 auksinus metinių pajamų, tai 1784 m. po reformos pajamos išaugo iki 15213 auksinų). Bet svarbiausia, kad Bžostovskis daug dėmesio skyrė šviečiamajai veiklai – perleido Vakarų Europoje išleistus ūkininkavimo veikalus. 1769 m. P. K. Bžostovskis parašė garsiuosius Paulavos respublikos nuostatus, kurių pratarmėje Bžostauskis mini nūnai iš vakarų šalių į Lietuvą atkeliavusį „gero valdymo“ terminą. Nuostatuose numatyta, kad Paulavos savivalda tokia – valstiečių atstovai sudarydavę žemesniuosius rūmus, o pats ponas su valstiečių rinktais dvaro tarnautojais – valdininkais – aukštesniuosius. Sesija tęsdavosi savaitę. Respublika turėjo vėliavą, herbą, antspaudą, kaldino monetas, buvo sukurta uniformuota ir ginkluota valstiečių milicija. Pats respublikos prezidentas pavyzdingai besitvarkantiems valstiečiams įteikdavo pažymėjimo ženklus – specialias kepures, šeši jų galėdavo pietauti su ponais. Buvo įsteigtas bendruomeninis grūdų sandėlis, savišalpos kasa, pradžios mokykla (samdomas daraktorius) vaikams ir moterims, o žiemos metu buvo rengiami vakariniai kursai valstiečiams (faktiškai tai buvo nuolatinio ugdymosi sistemos užuomazgos Lietuvoje), kredito unija, katalikiškas bankas (kad apsaugotų savo valstiečius nuo lūpikautojų). Kaimo savivalda kontroliavo valstiečių darbštumą ir ūkio intensyvinimą. Valstiečiai, gaunantys didžiausią derlių, buvo skatinami premijomis, padėkomis. Organizuojamų susirinkimų metu visa bendruomenė išklausydavo taisykles, o ūkinėse sueigose buvo teikiamos konsultacijos. Jei valstietis girtuokliaudavo, būdavo įspėjamas, o jei ir tai nepadėdavo, galėdavo iškeldinti iš nuomojamo ūkio. Nuostatuose minimas ir kaiminystės terminas ir sakoma: „ jokių vaidų kaiminystėje nepradėti ir draudžiama savo žemes svetimiems žmonėms išnuomoti“.

Toli pasklido garsas apie 25 metus gyvavusią Paulavos respubliką, čia atvykdavo Vilniaus universiteto profesoriai studijų tikslais. Apie tai ir dar daugelį gana demokratiškų, bendruomeniškų, pilietiškų dalykų galima paskaityti gražiai iliustruotoje knygoje –Povilas Ksaveras Bžostovskis. Paulavos respublika. Vilnius, 2014).

Doc. dr. Saulius Nefas

Mykolo Romerio universitetas

Istorija bendruomenė, Demokratiško valdymo pavyzdys Lietuvoje 18 amžiuje, knyga, knygos, Paulavos respublika, piliečiai, Povilas Ksaveras Bžostovskis, respublika, Šalčininkai, Saulius Nefas