O tai savo ruožtu man svarbu dėl 2001 m. Michalo Hasiuko Festschrift’e Poznanėje keltos (bet jokių recenzentų kažkodėl tada nepastebėtos) rusų vardo kilmės hipotezės. Džiugu, kad pagaliau į ją atkreipė dėmesį garbusis akademikas Zigmas Zinkevičius, Baltistica 2009 XLIV (1). Bet dėl kelių smulkmenų galėčiau ir įsižeisti, nes recenzentas ne visur pakankamai gilinosi į tekstą.

 

Nebūčiau prūsistas, bent 20 metų paskyręs vien prūsų kalbai, jei neatstatyčiau Nautimerio vardo kaip a– kamieno *Nautimers. Skaitytojas kalbininkas turėtų įdėmiau žiūrėti, kas yra knygoje. Prūsišką vardą *Nautimeras laikau lietuviams svetimu, todėl ir siūlau tarti taip, kaip tariami svetimi vardai, atėję iš Vakarų šaltinių su nekirčiuota galūne –er (Nethimer): Nautimeris. Nenorėjau lietuvinti Nautimeras, būdamas tikras, kad skaitytojai tuoj ims kirčiuoti dėmenį –mer, o tai man šlykštu girdėti, lygiai kaip ir panašiai kirčiuojamą „Netimerą–premjerą“. Savaime aišku, jei lietuvinsime Nautimeris su nekirčiuotu –er, kirčiuosime jungiamąjį balsį i, nes tik tai tinka lietuviškai ausiai. Būtent todėl 91 p. pabrėžtinai pataisiau „Netimerą“ Netimeris, pažymėjęs lietuviškam tarimui čia būtiną kirčiuotą i, o toliau paaiškinau t. y. „Nautimeris“. Taigi forma Nautimeris mano parinkta ne rekonstrukcijai, bet lietuviškai vartosenai. Kad vardas iš tikrųjų buvo a– kamieno, nereikia aiškinti (juk mano ir nurodytas, tegu ir „klaidingai“, skandinaviškas sandas –mer – ko jam būti ja– kamieno?). Ši knyga skirta ne kalbininkų mokslo tarybai, bet plačiajam skaitytojų ratui, todėl neturėjau noro primarginti mažai suprantamų žvaigždučių ir tuo tik suklaidinti žmones, kurie tuomet tik dar tvirčiau pasiliktų prie kirčiuoto varianto premjeras. O kad būtent jungiamasis balsis buvo ir iš tikrųjų kirčiuotas, vis dėlto rodo pats užrašymas Nethimer. Nekirčiuotas vakarų baltų trumpasis i buvo platus, svetimtaučių vokiečių dažniausiai užrašomas e raide.

 

Be to, visai ne aš vadinu Netimerą „rusų karaliumi“, bet hagiografai: Cumque ad regem Russorum vir venerabilis pervenisset… („O kai garbingasis vyras atvyko pas rusų karalių…“), Petri Damiani „Vita beati Romualdi“ (1009 metai: šv. Bunono Kverfurtiečio misija. Sudarė I. Leonavičiūtė. Vilnius: Aidai 2006, 194, 195).

 

Ir kad –mantas turi baltišką etimologiją, niekas neginčija, nereikia autoriaus kvailinti. Knygoje kalbama apie šio sando šaltinį, kad –mant paplito dėl baltų–skandinavų simbiozės nusižiūrint į panašų skandinavišką sandą –mundr ir jį „pataisant“ baltiškai (90 p.), bet ne apie tai, neva sando –mantas negalima etimologizuoti baltiškai. Nėra knygoje tokios nesąmonės.

 

Atskleidžiant vakarų baltų tarpininkavimą skandinavų žodžiui witing patenkant pas Kijevo slavus (o iš ten – pas kitus slavus) forma vitjaz’, turime suprasti, kodėl ir kaip tai galėjo įvykti. Knygoje sustatyta tarp savęs susijusių faktų grandinė, į kurią verta atkreipti dėmesį: analogiškos kapavietės Semboje ir Padneprėje, seniausių laikų (iki Kryžiuočių Ordino atsikraustymo į Baltiją) Prūsų gatvė Novgorode, minėtas žodis vitjaz’, gautas per vakarų baltus, trišakio ženklas Sembos akmenyse ir Kijevo herbe, pagaliau neabejotini prūsiški vardai rusų bajorų genealogijose (Romanovų protėvis Glanda). šv. Brunono Bonifaco atsiradimas Rusios ir Lietuvos pasienyje tik papildo šią grandinę.

 

Pradėkime nuo to, kad visos idėjos dėl šv. Brunono kelionės į Jotvos miškus, ieškant ten Lietuvos pasienio su Kijevo Rusia, yra fantastinės. Nuo to, kad autoritetai vienas po kito kartoja jas su variacijomis, jos nenustoja būti fantastinės. Nei šaltiniai neduoda pagrindo kalbėti apie ilgą misijos kelionę (kur įvykiai, krikštijimas?) vos ne už 300 km aplinkiniais keliais nuo artimesnio Lenkijos taško, nei prūsų vardas, kuris anais laikais buvo pripažintas jūros tautai (plg. kiekvienam baltistui žinomus Adomo Bremeniečio žodžius), jau pagarsėjusiai bendrais žygiais su skandinavais, bet ne dar niekieno nežinomiems miškų gyventojams. Joks Boleslovas Narsusis negalėjo karališkos kilmės arkivyskupo niekur siųsti, tai Popiežiaus prerogatyva (ir tai daugiausia tik palaiminimu), juo labiau kad pats šv. Brunonas rašo Henrikui II, kad keliausiąs į prūsus, o tuo tarpu Boleslovas dėl karo su tuo pačiu Henriku II nebeturįs galimybės misijoms remti.

 

Pagaliau šv. Brunonas buvo karštas šv. Vaitiekaus gerbėjas, svajojęs tapti kankiniu (parašė šv. Vaitiekaus gyvenimą, minėjo šv. Vaitiekų laiške Henrikui II), o šiandien mažai kas abejoja, kad šv. Vaitiekus buvo nužudytas Semboje.

 

Laimei, mano koncepciją geriausiai remia pats Adomas Bremenietis, kuris aprašydamas Baltijos jūros salas pažymi, kad Semba ribojasi su lenkais ir su rusais. Šie žodžiai net persveria visus mano paties argumentus ir ne be reikalo įdėti knygos pradžioje greta ištraukos iš Kvedlinburgo analų. Dabartiniai rusai iki šiol ginčijasi, kur būta jų Pirmarusės. Tegu tad kas nori dar pasiginčija su Adomu Bremeniečiu.

 

Mano siūlomi rusai baltai – jokie kuršiai, bet skalviai, tuo metu matyt dar pakankamai karingi, o Rusia – skalviška sritis, iš kurios vyko žygiai (vėliau tapę kasdienybe jau vokiečių laikais) Lietuvos link. Net tradiciškai etnografinė skalvių riba piešiama pagal Pagėgių–Jurbarko savivaldybių sieną, o tai daug vėlesnių laikų Melno sutarties siena, visai neįpareigojusi skalvius sustoti ir nejudėti toliau į rytus.

 

Tai tiesa, kad kalbėti apie Karšuvos teritoriją, kaip apie Lietuvą, tai epochai yra rizikinga, bet nepamirškime, kad hagiografai mini ne lietuvišką (Letua), bet slavišką (Litua) Lietuvos vardą. Tai reiškia, kad šv. Brunono misijonieriai tikrojo Lietuvos vardo iš vietos gyventojų negirdėjo. Užtat šventasis girdėjo jį slaviška forma Kijeve ir įsiminė. Atsidūrus pas Nautimerį paaiškėjo, kad už kokių dvidešimt–trisdešimt kilometrų (kur plėšikavo Nautimerio brolis) prasideda žemės, kuriose kalbama būtent ta kalba, kuria kalba žmonės, gyvenantys šalyje vardu Litua (šv. Brunonui) – *Leituva (Nautimeriui). Šį faktą šventasis užsifiksavo, per Vipertą šis faktas ir pateko į Vakarus. Ko gero, būtent šios misijos dėka dabar visas pasaulis vartoja „slavišką“ formą Lituania, Lituanie, Lithuania, Litauen t. t. Taigi misionieriai suprato esą Rusios (kuriai atstovavo Nautimeris) – Lietuvos pasienyje. Iš tikrųjų kalbamas Panemunės ruožas ilgą laiką buvo niekieno, ėjęs iš rankų į rankas.

 

Svarbu, kad šiaurinė koncepcija leidžia išvengti neišsprendžiamos painiavos su vardais. Juk nuolat kyla pagundos eliminuoti bent vieną iš trijų vardų Prūsija, Rusi(j)a, Lietuva, identifikuoti Prūsiją su Rusija, Lietuvą su Jotva, Prūsiją su Jotva, bet vis tiek nieko doro iš to neišeina. Griebiamasi paties autoritetingiausio šaltinio – vyskupo Titmaro (mirė 1018 m.) kronikos, kurioje šventasis Brunonas suimtas „minėto krašto“ (Prūsijos) ir Rusijos pasienyje, bet kažkodėl niekieno nepastebima, kad ši frazė beveik žodis žodin kartojama Magdeburgo Analuose (XII a.), plg. Ad Pruciam pergens, steriles hos agros semine divino studuit fecundare /…/. Tunc in confinio predictae regionis et Rusciae cum predicaret… „Patraukęs į Prūsiją, uoliai stengėsi šią nederlingą žemę apvaisinti dieviška sėkla /…/ Tuomet skelbdamas minėto krašto ir Rusijos pasienyje…“ (Titmaras); in Pruciam pergens, steriles hos agros semine divino studuit fecundare /…/. Tunc in confinio predictae regionis et Rusciae et Lituae cum predicaret… „Patraukęs į Prūsiją, uoliai stengėsi šią nederlingą žemę apvaisinti dieviška sėkla /…/ Tuomet skelbdamas minėto krašto, Rusijos ir Lietuvos pasienyje…“ (Magdeburgo Analai). Aišku, kad žodis Lietuva įterptas sąmoningai. Matyt per šimtą metų buvo paplitusi ir įsitvirtinusi liudininko Viperto informacija.

 

Suprantama, kad lingvistiniu požiūriu šiaurinė koncepcija remiasi tik Nemuno upyno hidronimija. Kad Rusnė negali būti iš Rusinė sinkopuota forma, kažin ar įrodoma (prisiminkime net literatūrinės kalbos kelnes < kelines). Užtat garbusis W. Fenzlau, deja, nieko doro apie Rusnės vardo kilmę nepaaiškino, nes prabėgom viename sakinyje mestą spėliojimą „dėl asimiliacijos“ laikyti „įrodymu“ būtų nekuklu. Kalbininkas turėtų pateikti 1) asimiliacijos priežastį, 2) daugiau analogiškų faktų.

 

Priežastimi galėjo būti sunkumas vokiečiams žemaičiams ištarti junginį *-snē žodžio gale. Tačiau buvo kaip tik priešingai: būtent vokiečiai žemaičiai tarė žodį „sniegas“ ne Schnee, bet snē. Kitų faktų, kad dar kur nors būtų įvykusi tokia „asimiliacija“, nė pats Fenzlau nepateikia. Vienintelį atvejį, kur galima įtarti „n“ buvimą–nebuvimą jis aiškina ne vokiečių iškraipymais, bet skirtingais to paties vardo variantais (Girkalniai–Girnkalniai). Apskritai Fenzlau darbas skirtas lietuviškų vardų vokietinimui, kai atitinkamoje teritorijoje buvo paplitusi lietuvių kalba ir lietuviškos gyvenvietės. Jo darbas neskirtas nelietuviškų vakarų baltų vardų iškraipymams pirmąkart susiduriant su kryžiuočiais. Čia daugiau naudos duoda klasikinis Jurgio Gerulio darbas (Senovės prūsų vietų vardai, 1922), kuris beje parodo, kad XIII amžiuje labai daug baltiškų vardų buvo užrašomi net su gramatinėmis galūnėmis (plg. kad ir Alna 1251, Bitpelkis 1331, Gierstenis 1261, Irtekapinis (=Irtajkapinis) 1331, Kaucaliskis 1331, Labalaucs 1285, Mantegarbs 1331, Nyda 1343, Preytilte 1331, Raudelauks 1335, Smagars 1348, Treonkaymynweysis 1331, Unsatrapis 1326, Waidipelkis 1331, t. t. – geri „iškraipymai“!).

 

Tas pats Gerulis laiko upėvardžius Russa, Russe ir Rusne autentiškais, siedamas juos tiek su veiksmažodžių rusėti, tiek rusnoti. Atsižvelgiant į tai, kad W. Fenzlau su savo „asimiliacija“ nieko neįrodė, galima laikyti upėvardžius *Rusa ir *Rusnē arba variantais, arba net skirtingais pavadinimais. Skirtingais laikau ir aš.

 

Jei mano samprotavimai neįtikina, bet nuginčyti jų neįmanoma, belieka sutikti, kad galimos skirtingos nuomonės. Tik viena nuomonė yra aiškiai negalima: neva vietovardis Rasytė kilęs nuo „rasos“. Mano galva tai būtų vad. liaudies etimologija. Kokios ten ypatingos rasos toje Rasytėje? Lygiai kaip prūsų trumpasis i buvo platus, toks pat platus buvo ir trumpasis u. Paminkluose apstu pavyzdžių, kai šis garsas perteikiamas raide „o“. Perteikiant nekirčiuotą garsą a ne po gomurinių ir lūpinių priebalsių jokių problemų nepastebėta (1312 Ragayne, 1334 Ragoysen t. t.), užtat „Rasytė“ nė karto nepasitaiko su „a“: 1387 Rositten, 1395 Rusiten, 1495 Rossitten. Tikrai nesuprantama, kodėl net ir pats Gerulis įžiūri čia „rasą“ – matyt, dėl latvių Rasīte’s, kuriai niekas netrukdo būti kildinamai nuo „rasos“. Užtat ne vien 1395 m. parašymas Rusiten, bet net ir pabrėžtinis balsio trumpumas prašant raides „ss“, kai nėra jokos užuominos į a, prikišamai rodo šaknį *rus-. Mano mokytojas Vytautas Mažiulis, šiaip rodos šioks toks prūsistas, niekad nė neabejojo, kad Rasytė yra vėlyvas lietuviškas perdirbinys iš Rusytės. Vardyti čia dešimtis lietuviškų vardų su rus– nėra jokio reikalo, nes tai būtent Nemuno žiotims būdinga šaknis, kurios niekaip negalima atsieti nuo parašymo Russe.

 

Parašymų Russe ir Rusna chronologija irgi mažai ką pasako, jei tai skirtingų atsišakojimų vardai (beje, šio regiono toponimikos tyrinėtojai puikiai žino, kad teisingesnės formos nebūtinai pasitaiko pirmos ir kad net ir labai seni vardai pirmą kartą paliudijami net XVIII a.).

 

Istorikai, be abejo, blizgės erudicija, prieš kurią mano diletantiškos mintys nublanksta. Bet ir tam esu pasiruošęs – tegu pasidomi „mįslinga“ lentele knygos gale (labai tinka puikybei tramdyti). Pats, žinoma, čia nesu šventas: esu patenkintas, kad gerai ar blogai, suformulavau šiaurinę šv. Brunono misijos koncepciją. Neabejoju, kad po kurio laiko į ją žiūrės įdėmiau.