Deividas Šlekys. Kaip lietuviai ir lenkai Vokietijos imperiją kūrė

Autorius: Data: 2014-12-22, 15:03 Spausdinti

Sukilimas, kuris nulėmė revoliuciją. Taip būtų galima apibūdinti 1863-1864 m. Rusijai priklausiusiose ATR žemėse vykusių kovų poveikį Europos politiniam gyvenimui: klausimas, ar mes galėtume kalbėti apie dualistinės Austrijos-Vengrijos valstybės sukūrimą, vienos imperijos (Prancūzijos) žlugimą ir kitos (Vokietijos) iškilimą, jeigu ne XIX a. II-os pusės įvykiai mūsų kraštuose. Didžiųjų sukilimų pasekmės retai apsiriboja vien tik pokyčiais valstybių vidaus politikoje – jie visada sukelia bangas ir tarptautinėje arenoje. Būtent 1863-1864 m. sukilimo keltos tarptautinės bangos ir yra pagrindinė šio teksto tema.

Atsklanda

1866 m. liepos 3 d. Prūsijos kariuomenė netoli Koniggratzo miesto sutriuškino Austrijos ir jos sąjungininkų karines pajėgas, taip de facto užbaigdama Austrijos Prūsijos Italijos karą. Besidomintiems karybos istorija šis mūšis ir jo reikšmė yra puikiai žinomi. Pirmiausia, tai paskutinis mūšis, kuris galutinai užbaigė ir patį karą. Ateityje kariuomenėms niekaip nepavyks pakartoti ir pasiekti tokių greitų ir visa nulemiančių pergalių. Kita vertus, tai, kaip Helmuto von Moltkės vadovaujama kariuomenė pasiekė pergalę, perrašė karybos kanonus ir tradicijas bei sugrąžino Prūsijos dominavimą karyboje.

Tačiau šio mūšio įtaka ir poveikis karybos raidai nublanksta mąstant apie jo svarbą tarptautinei politikai ir galios balansui Europoje. Pasibaigus karui, šimtą metų trukusi Austrijos ir Prūsijos kova dėl hegemonijos Vokietijoje baigėsi neginčijama pastarosios pergale. 1871 m. Versalyje paskelbtas Vokietijos imperijos sukūrimas iš tiesų buvo nuspręstas ne prie Sedano 1870 m., bet dar prie Koniggratzo 1866 m. Visgi čia norisi kalbėti ne apie tai, kodėl ir kokiais metodais Vokietija buvo suvienyta, bet kaip tai išvis tapo įmanoma – ir kodėl toks mūšis apskritai galėjo įvykti.

Situaciją, kuri susiklostė Europoje 1864-1866 m., puikiai iliustruoja vienas garsiausių Šerloko Holmso tyrimų epizodų. Tirdamas ristūno Sidabro dingimo ir jo trenerio mirties aplinkybes, garsusis detektyvas, bylos inspektoriaus paklaustas, į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį, atsakė: „Į keistą šuns elgesį tą naktį.“ – „Šuo nieko nedarė tą naktį.“ – „Tai ir yra keista“, – pareiškė Šerlokas Holmsas.

Taigi, pabandykime pritaikyti šį epizodą XIX a. II pusės tarptautinės politikos analizei. Tarkime, jog Prūsijos veiksmai tai detektyvinėje istorijoje aprašomas nusikaltimas. Šuo tarptautinė bendruomenė, o dar konkrečiau didžiosios valstybės: Prancūzija, Rusija ir Didžioji Britanija. Tai šalys, kurios 1864 m. vykusio Austrijos ir Prūsijos karo prieš Daniją, 1866 m. Prūsijos ir Italijos karo prieš Austriją, o vėliau, kiek kitokioje rokiruotėje, ir 1870-1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo metu visus šiuos procesus stebėjo iš šalies ir nesikišo į jų eigą. Šį jų nesikišimą galime prilyginti aprašytam šuns elgesiui. Tai labai netipinis didžiųjų valstybių elgesys: karo forma vykstant esminei geopolitinės situacijos revizijai Vidurio ir Vakarų Europoje, didžiosios valstybės viso labo liko stebėtojomis ir, geriausiu atveju, ėmėsi tam tikrų diplomatinių veiksmų, bet ginkluotos intervencijos neplanavo. Tai nebuvo įprasta situacija, nes nuo pat XVI a., kai prasidėjo Europos tarptautinės sistemos formavimasis, tokio masto pokyčiai visada iššaukdavo europinio masto karus, į kuriuos įsitraukdavo visos didžiosios valstybės.

Todėl kyla klausimas, kas nulėmė tokį jų elgesį. Viena vertus, tai būtų galima aiškinti per konkrečių asmenybių – Otto von Bismarcko, Napoleono III ir Aleksandro II – prizmę bei teigti, jog šių valstybininkų ir valdovų genialūs sprendimai ir kolosalios klaidos nulėmė tokią įvykių eigą. Tai gana įprasta interpretacija, pateikianti daug svarbių įžvalgų, tačiau nepajėgianti paaiškinti visų to meto pokyčių Europoje. Juk visi šie veikėjai taip pat buvo veikiami sisteminių procesų, kurių jie patys kontroliuoti negalėjo, o tik naudojosi susiklosčiusiomis galimybėmis. Vienas tokių procesų buvo nacionalizmas ir jo paskatintos revoliucijos bei sukilimai.

1863-1864 m. sukilimas Rusijai priklausiusiose ATR žemėse – vienas esminių veiksnių, leidusių Prūsijai įvesti savo diktatą vokiškose žemėse.[1] Šis sukilimas sugriovė trapų Prancūzijos ir Rusijos aljansą, tapo paskutiniu faktoriumi, nutraukusiu Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos bendradarbiavimą ir virto glaudesnės Prūsijos ir Rusijos partnerystės pagrindu. Visa tai sudėjus, iš pradžių Prūsija ir Austrija, o vėliau tik Prūsija galėjo perbraižyti Vidurio Europos žemėlapį, nes kitos valstybės nenorėjo, o ir nepajėgė bendradarbiauti bei koordinuoti savo veiksmų. Kitaip tariant, Europos koncerto idėja ir mechanizmai nebeveikė. Sukilimas ATR žemėse tapo vienu svarbiausių veiksnių, nulėmusių revoliuciją tarptautinėje Europos politikoje.

Diplomatinis labirintas

1856 m. Paryžiaus taikos sutartimi buvo užbaigtas Krymo karas, kurį prieš Rusiją laimėjo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sardinijos, Austrijos ir Osmanų imperijos koalicija. Dar nenudžiūvus rašalui nuo sutarties dokumento, Napoleonas III ėmė ieškoti būdų, kaip susidraugauti su ką tik pralaimėjusia Rusija. Pastaroji nepraleido tokios progos ir šiltai reagavo į Paryžiaus siunčiamus signalus. Po Krymo karo Sankt Peterburgas turėjo vieną aiškų užsienio politikos tikslą atšaukti žeminančius Paryžiaus taikos sutarties punktus [2], todėl Prancūzijos pasiūlytas bendradarbiavimas buvo laikomas galimybe sugriauti vadinamąją Krymo koaliciją iš vidaus ir tuo pat metu Paryžiaus sutartį paversti niekiniu dokumentu.

Tačiau ši sąjunga laikėsi ant vienas kitam prieštaraujančių principų, tad nieko nuostabaus, jog užteko 1863-1864 m. sukilimo šiai draugystei pasibaigti. Viena vertus, Napoleonas III tikėjosi, jog Rusija susitaikys su praradimais Juodosios jūros regione ir leis jam koreguoti situaciją Vakarų Europoje, t. y. Italijoje ir vokiečių žemėse. Tuo tarpu Rusija vylėsi, jog Paryžius Vakarų Europoje nieko nekeis ir leis jai susigrąžinti prarastą įtaką ir prestižą Artimuosiuose Rytuose. Kitaip tariant, Napoleonas siekė galutinai sugriauti 1815 m. Vienoje sukurtą tarptautinį režimą, o Rusija norėjo jį (ar bent jau dalį jo elementų) išsaugoti bei tuo pačiu suardyti 1856 m. Paryžiuje jai primestą tvarką.

Napoleonas III taip pat didžiavosi, jog jam pavyko padaryti tai, ko nesugebėjo jo dėdė. Jis vienu metu buvo sudaręs aljansus tiek su Didžiąja Britanija, tiek su Rusija. Britų nepasitikėjimas Rusija po Krymo karo niekur nedingo, tačiau Londone anti-austriškos nuotaikos buvo kur kas gajesnės. Viena buvo laikoma konservatyvia, reakcine ir klerikaline, jos palaikomos vertybės prieštaravo toms, kurių vis labiau laikėsi britų politinis elitas ir didėjantis elektoratas.

Visoje šioje aljansų painiavoje galima atsekti aiškias veikimo kryptis: britai ir rusai sutiko su Napoleono planais Italijoje, t. y. leido iš jos išvyti austrus, tuo tarpu situacija vokiečių žemėse buvo visai kas kita. Britai bijojo galimų Paryžiaus ambicijų dėl hegemonijos Europoje, o pirmuoju to indikatoriumi visada buvo prancūzų veikla Reino regione. Tuo metu Rusija nerimavo, jog Paryžius gali susimokyti su austrais ir vokiečių žemėse eliminuoti Prūsiją. Todėl prancūzų aljansai su Londonu, o ypač su Sankt Peterburgu, buvo tie tramdomieji marškiniai, kurie neleido keisti status quo Vidurio Europoje.

Būtų klaidinga manyti, jog 1863 m. sausį prasidėjęs sukilimas buvo vienintelė priežastis, turėjusi tokį sprogstamąjį poveikį, galėjusį sugriauti šią tarptautinę sanklodą. Tačiau galima drąsiai teigti, jog ji buvo lemiama. Pažvelgus į tai, kaip didžiosios valstybės reagavo į įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje pačioje sukilimo pradžioje, sunku kalbėti apie kokią nors rimtesnę šio sukilimo reikšmę tarptautinei bendruomenei. Austrija, bijodama jos imperijoje gyvenančių lenkų reakcijos, nenorėjo kištis į sukilimą – jai jau užteko rūpesčių su italais ir vengrais. Prancūzija, o tiksliau Napoleonas III, nesikišo, nes nenorėjo sugriauti jam brangios sąjungos su Rusija. Didžioji Britanija, istoriškai niekada neturėjusi didelių interesų šiame regione, tuo metu labiau rūpinosi ir stengėsi išvengti įsitraukimo į JAV pilietinį karą. Tačiau visus šiuos ketinimus sugriovė du veiksniai: pirma, Rusijai nepavyko greitai numalšinti sukilimo, o tai didino tikimybę, jog kaimyninės valstybės į visą šį reikalą ims žvelgti su vis didesniu nerimu; antra, Europos valstybės neįvertino Prūsijos baimės lenkų atžvilgiu. Ypač mažai prielankumo jiems jautė naujai paskirtas Prūsijos kancleris O. von Bismarckas. Siekdamas užbėgti už akių galimam lenkų sukilimui Prūsijoje ir norėdamas labiau suartėti su Rusija, jis 1863 m. vasario mėnesį pasiūlė Sankt Peterburgui pasirašyti konvenciją dėl glaudesnio karinio bendradarbiavimo malšinant vykstantį sukilimą. Rusija šį pasiūlymą priėmė ir vasario 8 d. buvo pasirašyta Alvenslebeno konvencija.

Šios konvencijos pasirašymas iš esmės pakeitė tarptautinės politikos žaidimo taisykles. Likusios didžiosios valstybės jau nebegalėjo ignoruoti vykstančio sukilimo, nes dvi Rytų Europos šalys dėl jo pasirašė formalią sutartį. Europos liberalams tai atrodė tarsi pirmas žingsnis link Šventosios sąjungos, konservatyvaus ir reakcinio aljanso, atkūrimo. Trūko tik Austrijos. Tuo metu Prancūzijoje, kurios visuomenė ir dalis politinio elito visada rėmė ir palaikė lenkus, padidėjo spaudimas Napoleonui, jog šis pasmerktų Rusijos ir Prūsijos veiksmus bei imtų reikalauti iš esmės spręsti Lenkijos klausimą. Pastarasis, atsižvelgdamas į šalies vidaus situaciją, ministrų spaudimą bei tai, jog giliai širdyje nacionalizmas ir tautinis išsivadavimas jam visada buvo mielesni nei geopolitiniai išskaičiavimai, pasiūlė Londonui ir Vienai parengti protesto notą ir įteikti ją Berlynui. Kaip matyti, kaltę dėl krizės Paryžius bandė suversti Prūsijai, o ne Rusijai. Jeigu šis sumanymas būtų pavykęs, labai tikėtina, jog sąjunga tarp Rusijos ir Prancūzijos nebūtų iširusi.

Tačiau Prancūzijos siekiams nepritarė britai, o šiems antrino austrai. Tai, jog Paryžius norėjo siųsti notą Berlynui, Londonui atrodė kaip paprasčiausia maskuotė, kuria norima pridengti planuojamus karinius veiksmus prieš Prūsiją Reino regione. Britai laikėsi pozicijos, jog jeigu nota ir turi būti teikiama, tai ji turi būti skirta tam, kieno teritorijoje vyksta neramumai, t. y. Rusijai. Savo ruožtu Austrija, nenorėdama pykdyti Berlyno ir ypač Londono, pritarė pastarojo siūlymui. Napoleono III pasiūlytas notos įteikimo sprendimas staiga atsisuko prieš jį patį, nes imperatorius buvo priverstas panaudoti šį diplomatinį įrankį prieš valstybę, kurią norėjo apsaugoti nuo tarptautinio spaudimo, t. y. Rusiją.

Pirmoji nota Sankt Peterburgui buvo išsiųsta balandį, vėliau pakartotinai birželį bei rugpjūtį. Iš pradžių Rusija bandė būti lanksti, siūlydama aptarti lenkų klausimą europiniame kongrese, jeigu jame bus galima svarstyti ir kitus Europai svarbius klausimus, t. y. Paryžiaus sutarties punktus, primestus Sankt Peterburgui. Savaime suprantama, Europos valstybės atmetė šį pasiūlymą, o likusių dviejų notų tonas tik griežtėjo, kol galiausiai 1863 m. rugpjūtį Prancūzija oficialiai nutraukė sąjungą su Rusija.

Užsklanda

Koks rimtas buvo šis sąjungos nutraukimas puikiai iliustruoja faktas, jog prie konstruktyvaus ir glaudesnio bendradarbiavimo Prancūzija ir Rusija sugrįžo tik 1890-aisiais. Savo ruožtu per visus šiuos metus Rusija suartėjo su Prūsija, o tai buvo ypatingai svarbu 1864-1871 m. laikotarpiu. Nutrūkusi Prancūzijos ir Rusijos sąjunga leido Prūsijai kautis dviejuose karuose be išorinių jėgų įsikišimo. Tiksliau, tokios sąjungos, nukreiptos į status quo vokiečių žemėse išlaikymą, nebuvimas leido Bismarckui įtikinti Prūsijos karalių Vilhelmą I imtis karinių veiksmų. Jau vien tai, jog kaimynės Vakaruose ir Rytuose (Prancūzija ir Rusija) – sąjungininkės, Prūsijos karalių, kaip ir jo pirmtakus, atgrasydavo nuo agresyvios ir karingos politikos. Tokios sąjungos iširimas labai palengvino Bismarcko darbą vidaus politikoje, įtikinant karalių imtis ryžtingesnių veiksmų.

Galiausiai, tai, kaip krizės metu Londonas elgėsi su Paryžiumi, parodė, jog toks bendradarbiavimas, koks siejo valstybes Krymo karo metu ir iš karto po jo, tapo nebeįmanomas. Britai, susipykę su Prancūzija ir Rusija, atstūmę austrus ir pastūmėję prūsus rusų link, liko be kontinentinių sąjungininkų. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. 1864 m. prasidėjusi Holšteino ir Šlėzvigo krizė, kuri baigėsi Danijos karu prieš Austriją ir Prūsiją, vyko kitoms valstybėms tik pasyviai stebint. Didžioji Britanija nepajėgė apginti savo artimos sąjungininkės Danijos, nes negalėjo pritaikyti savo tradicinio metodo – pasiremti sąjungininku kontinente, mat jo tiesiog neturėjo. O įvykiai Danijoje tiesiogiai vedė prie Austrijos ir Prūsijos konfrontacijos, kuri baigėsi pirmųjų sutriuškinimu prie Koniggratzo.[3]

Apibendrinant viską, kas buvo pasakyta, reikėtų pastebėti, jog 1863-1864 m. sukilimas buvo svarbus ne tik Lenkijos, Lietuvos ir kitų aplinkinių kraštų raidai. Šis sukilimas paliko labai reikšmingą žymę ir to meto tarptautinėje politikoje. Be to, Rusija aiškiai pamatė, jog lenkų klausimas labai lengvai daro ją atvira tarptautiniam spaudimui. Taikant šią logiką, Rusijos veiksmai po sukilimo (lietuviškos raštijos uždraudimas ir t.t.) gali būti vertinami ne tik iš vidaus, bet taip pat ir iš tarptautinės politikos perspektyvos.

1. Kitas svarbus veiksnys buvo Austrijai priklausiusios Venecijos klausimas. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių ir Venecijos klausimai yra labiausiai 1860-ųjų Europos tarptautinę politiką skaldančios temos.

2. Paryžiaus taikos sutartimi (1856 m.) Juodoji jūra buvo demilitarizuota, o tai reiškė, jog Rusija negali turėti karinio laivyno šioje jūroje. Tačiau Sankt Peterburgą labiau pykdė pats faktas, jog jai, didžiajai valstybei, kažkas sako, ką galima ir ko negalima daryti. Todėl šios sutarties anuliavimas pirmiausia buvo garbės ir prestižo reikalas, o tik po to sekė geopolitiniai ir ekonominiai išskaičiavimai.

3. Ši Danijos istorija ir Didžiosios Britanijos rolė joje yra verta didesnio dėmesio žvelgiant iš šių dienų tarptautinės politikos aktualijų perspektyvos. Net būdama pati stipriausia ir galingiausia to meto valstybė pasaulyje, Didžioji Britanija nebuvo pajėgi padėti savo artimai sąjungininkei. Šiuo atveju pagalvokime apie JAV rolę Europoje ir apie tai, koks svarbus ne tik žodinis, bet ir realus (pvz. karių dislokavimas) amerikiečių buvimas mūsų kontinente.

Istorija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra