Dar vienas sugrįžimas

Autorius: Data: 2013-10-30, 09:45 Spausdinti

Skirmantas VALIULIS, Vilnius

1994 m. Vilniuje Architektūros muziejuje ir 1997 m. Nacionaliniame muziejuje veikė žymaus lietuvių fotografo Vytauto Augustino parodos. Šiandien tik dideli fotografijos entuziastai žino, kad jis 1933 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, kartu su aštuoniais kolegomis gavo aukso medalius 1937 m. Paryžiaus parodoje. Tai buvo Lietuvos meninės fotografijos greito kilimo metai. V. Augustino nuotraukų gausu anuometiniuose iliustruotuose žurnaluose, ir ne tik lietuviškuose.

Dar mažiau kas žino, kad V. Augustinas nepadėjo fotoaparato ir karo metais. Jo fotografijos dažnai puošdavo „Naujosios sodybos“ viršelius, laimėdavo žurnalų „Savaitės“, „Kario“, „Žiburėlio“ premijas. 1941 m. vasaros „Ūkininko patarėjo“ puslapiai padeda suvokti, kad, matyt, ne legenda buvo žinia, jog pirmosiomis pokario dienomis sovietinė valdžia išsijuosusi ieškojo fotografo. Mat jis buvo fotografavęs birželio sukilimą, atsitraukiančios sovietinės armijos paliktus sunkvežimius, tankus, aplipusius pabėgėliais, sovietinių vadų portretų deginimą.

V. Augustinas, nujausdamas, kuo naujosios okupacijos sąlygomis gali grėsti toks smalsumas, susimetė tūkstančius negatyvų į lagaminėlį, sėdo ant dviračio ir patraukė į Vakarus. Turiningasis lagaminėlis buvo nuvežtas į Vokietiją, Švediją, jį trumpam buvo pagrobusi anglų žvalgyba. Pakeliui vis nubyrėdavo, bet didumą lobio pavyko išsaugoti. Su juo įsikūrė Niujorke, o senatvėje – Floridoje. Su tuo pačiu mediniu apdilusiu lagaminėliu 1993 m. pasirodė Vilniuje. Lydimas giminaičio, poeto A. Baltakio, visus 2492 negatyvus padovanojo Nacionaliniam muziejui, o penkis šimtus gražiausių, ką tik iš negatyvų padarytų Lietuvos vaizdų paliko Architektūros muziejui. 1996 m. ir pats sugrįžo į gimtinę.

Ką slepia negatyvai – dar turės atsakyti fotografijos istorikai. Galbūt ten ir ne viskas išliko, ką per savo gyvenimą V. Augustinas užfiksavęs. Bet kas buvo spaudoje – neištrinama. Prasivėrus spec. fondams, matome, kokia turtinga yra Lietuvos fotografijos istorija ir kaip ji buvo ideologiškai „nubiedninama“ sovietinės cenzūros metais. Fotografijos veteranas V. Jasinevičius dar gerai prisimena, kuo baigėsi pirmas mėginimas Kaune parodyti lietuvių išeivių fotografijas. Signalas iš spaustuvės pasiekė viską girdinčią ausį – katalogas nepasirodė, paroda neįvyko, rengėjai ilgai laikyti „raguotais“.

Pirmą kartą lietuviai fotografai susitiko Vilniuje jau Sąjūdžio metais. Tarp svečių iš Amerikos tada nebuvo V. Augustino, K. Orento. Jie pasirodė vėliau. Niekada nebepamatysime energingojo, visapusiškų gabumų, poeto, publicisto, radijo vadovo ir dramaturgo, keliautojo, visuomenės veikėjo ir fotografo P. Babicko, kurio fotografinis (ir kitoks kūrybinis) palikimas jau grįžo.

Sugrįžusio V. Augustino fotografijose buvo daug architektūros. Viešpatie, kiek daug spėta nuveikti nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių! Autorius stengėsi nepraeiti pro tai, kas nauja: valdžios rūmus, fabriką, mokyklą, gražią sodybą ar bažnyčią. Jo fotografijose šiandien jauti pasididžiavimą, grožėjimąsi tuo, ką gali laisvas lietuvis. Ar šiandien sugebame pasijusti tokie? O gal vėl reikės kokių 20 metų, kad nubrauktume rūpesčių raukšles?

V. Augustinas gausiose Lietuvos bažnyčių fotografijose (sena tradicija – nuo Čechavičiaus laikų) neskuba pasitenkinti pirmuoju įspūdžiu: apeina aplink, ieško netikėto rakurso, laukia tinkamos šviesos. Jo ir Vilniaus fotografijos, nors kartoja kai kada populiarius J. Bulhako siužetus, yra kitokios nuotaikos ir dvasios. V. Augustinas itin pabrėžia vakarės ir rytinės šviesos pieštinį pobūdį, išryškina architektūros formų kontrastą, proporcijas, ritmą. Ypač tai tinka konstruktyvizmo stiliaus Kauno pastatams. Autorius neiko nešvelnina, dažnai stengiais aprėpti dideles erdves, kelias Vilniaus kalvų bangas.

Yra objektų, kurie jau išnykę iš miestų panoramų. Arba likę, ko gero, tik raiškioje V. Augustino fotografijoje, kaip antai Jurbarko sinagogą. Kol B. Buračas keliavo su fotoaparatu, rinkdamas Lietuvos etnografiją, V. Augustinas meniškai įprasmino Lietuvos geografiją: nuo Žagarės iki Vilniaus, nuo Nidos iki Rokiškio. Šiek tiek mažiau Žemaitijos vaizdų, bet Klaipėdai, Vilniui, Palangai, Kaunui, Šiauliams skirtos ištisos serijos.

1997 m. parodoje Nacionaliniame muziejuje ir Margaritos Matulytės puikiai parengtame kataloge matome dar platesnę V. Augustino panoramą – nuo meniškų gamtovaizdžių, kurie šiandien autoriui labiausiai glosto širdį, iki dokumentinės fotografijos serijų – demonstracijos ir šventės Smetonos laikais, žygis į Vilnių 1939 m., retos 1940-1947 m. akimirkos, kai tauta blaškėsi tarp dviejų galiūnų – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, norėdama išlikti ir savimi, ir su europiečiais. Nei žurnalai „Naujoji Romuva“, „Jaunoji karta“, „Trimitas“, „Židinys“, nei pokariniai amerikietiški V. Augustino albumai savo kokybe negali atstoti to, ką išvydome parodos fotolakštuose, išdidintuose iš 6×6 cm negatyvų, darytų „Rolleyflex“ fotoaparatu. Parodoje tebuvo eksponuota tik apie dešimtadalis išsaugotų V. Augustino fotografijų, bet daugelis darbų – etaloniniai, nostalgiškai monumentalūs.

85-ąjį gimtadienį atšventęs fotografas grįžta į istorinį ir dabartinį fotografijos kontekstą. B. Buračas mums paliko etnografinę Lietuvą. V. Augustinas – XX a., modernėjančią naujais pastatais, veidais ir netgi gamtovaizdžiu. Jo dėka daugelis dabar susikuria prieškarinės Lietuvos vaizdą, nes kino kronika išlikusi tik fragmentais, be to, jos vaizdo kokybė toli gražu neprilygsta sparčiai brendusiai lietuviškai fotografijai.

V. Augustino kelias į fotografiją buvo kaip ir daugelio jo pirmtakų, bendražygių arba vėlesnių sekėjų: iš kaimo  – į sostinę, tada dar Kauną. Kaunas – jo fotografijos „mokslų“ miestas. Gimęs 1912 m. Leliūnuose (Utenos r.) siuvėjo šeimoje, jis vienintelis iš devynių brolių ir seserų pasirinko keistą amatą – meną, nuvedusį sudėtingais ir tolimais gyvenimo keliais. Svajojo apie dailės mokyklą, neblogai piešė, o teko pradėti nuo fotografijos pradžiamokslio, nuo fotolaboratorijos. Vėliau įsidarbino policijoje, fotografavo nelaimingus atsitikimus, bendradarbiavo spaudoje. Greitai jo Lietuvos gamtovaizdžiais, architektūros vaizdais susidomėjo visi leidiniai, taip pat M. Avietėnaitė, vadovavusi propagandos skyriui Užsienio reikalų ministerijoje. Jos dėka gausybė V. Augustino gražiųjų Lietuvos vaizdų iškeliavo į pasaulį. Nemažai fotografijų išleista atvirukais. Savo darbų rinktinę „Tėvynė Lietuva“ („Our Country Lithuania“) jis sugebėjo išleisti tik pokario metais JAV, tiesa, net porą kartų. Lietuvos išeivijos spauda ilgai kartojo nostalgiškus vaizdus iš šio albumo. Dabar V. Augustino „naujoji Lietuva“ sugrįžo į dar naujesnę, vėl atgimstančią ir laisvą gimtinę. Bus su kuo palyginti, jei sugebėsime pratęsti V. Augustino tradiciją po pusės šimtmečio ir sukursime šiandieninės Lietuvos fotopanoramą.

 

„Voruta“ 1997 m. rugpjūčio 23–31 d. Nr. 32 (314), p. 6

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra