Retas trakiškis nepažįsta chirurgo Stasio Matulionio, tačiau ne visi žino, kad jis – tremtinys ir fotografas. Minint Trakų Sąjūdžio penkiolikos metų jubiliejų (1988 m. rugsėjo 14 d.), “Voruta” pakalbino tremtinių organizacijos Trakuose vieną iš steigėjų, sąjūdininką, chirurgą Stasį Matulionį.
Jūsų ūkininkų šeimai, kaip šimtams tūkstančių lietuvių, teko išgyventi sovietinę tremtį į Sibirą. Gal prisimintumėt, kaip tai įvyko?
Tuo metu buvau trylikos metų, lankiau trečiąją Kavarsko progimnazijos klasę. Tėvai, Kazimieras Matulionis ir Rozalija Šlapelytė, Anykščių rajone, Kavarsko valsčiuje, Šovenių kaime turėjo 33 hektarų ūkį. Tokie ūkininkai buvo laikomi stambiais buožėmis.
1949 metų kovo 25-osios naktį atvykę “skrebukai” ir sovietų valdžios aktyvistai visus šeimos narius surašė. Likimas buvo nuspręstas. Buvome 7 šeimos nariai – seserys Vladislava, Aleksandra, brolis Vytautas, jauniausioji sesuo Janina. Pateikėme klaidingą Vilniaus pedagoginiame institute studijavusios sesers Vladislavos adresą, todėl ji liko Lietuvoje. Kelionė truko 3 savaites, buvome purvini, ligoti, buvome apnikti utėlių, bet tai jau kita kalba.
Gyvulių vagonais lietuviai prievarta buvo vežami į Sibirą. Kokiais keliais jus trėmė? Kaip vėliau buvote blaškomas?
Pora savų vežimų, prikrautų mantos, savais arkliais iš namų važiavome į Kavarską, o ten buvome pakrauti į mašinas “polutarkas” ir nuvežti į Subačiaus geležinkelio stotį. Toliau – per Daugpilį, Baltarusiją, kažkur pro Maskvą, per Uralą, Sibiro geležinkeliu į Irkutską.
Kelis šimtus kilometrų neprivažiavus Irkutsko buvome išlaipinti iš traukinio ir per pelkes bei miškus nuvežti į varganą kaimelį Poslednyj. Su mumis buvo ištremti Putnos, Tratuliai, Vigelienė, Matuliai, Adomoniai, Šermukšniai, Vizbarai, kitos šeimos – iš viso 12 lietuvių šeimų. Oficialiai tai buvo kolūkis, bet labai jau nusigyvenęs, juolab kad beveik visi apylinkių vyrai buvo žuvę kare. Dirbo tik moterys, kurios verkdavo, kai negalėdavo užvesti traktoriaus. Tokia krizinė situacija palengvino mūsų likimą. Kadangi dauguma mūsų buvo ūkininkai, išsipildė tėvo žodžiai: “Jeigu būsime prileisti prie žemės, nepražūsime”.
Kaip tremtyje susiklostė jūsų mokslai? Ar būdamas Kavarsko progimnazijos moksleivis pradėjote mokytis rusiškoje mokykloje?
Rusų kalbą išmokau tik po metų, todėl teko eiti į žemesnę klasę. Toks spartus mokymasis buvo lemtas rūsčių aplinkybių, nes pasirinkimo nebuvo. Visi supratome, kad tik mokslas gali mus išvaduoti iš to pragaro – Sibiro tremties. Ir mano jaunesnioji sesuo gerai mokėsi, deja, vėliau ji susirgo ir, kadangi nebuvo pagalbos, mirė. Buvo palaidota vietos kapinėse ir 1989 metais, kai tik galėjome, jos ir tėvelio palaikus pargabenome į Lietuvą bei palaidojome Pavilnyje, Gurų kapinėse, šalia mamos.
Vis dėlto vidurinę mokyklą Bolšoj Usove baigiau aukso medaliu.
Iš kur tolimame Sibire, lietuvių tremtinių namuose, atsirado fotoaparatas?
Vos atsidūrėme gyvenamoje vietoje, mums buvo pasakyta, kad čia liksime visam gyvenimui. Be kita ko, turėjome pasirašyti ir raštą. Mes iš tokio “ritualo” tik pasijuokėme. Bet svarbiausias mūsų uždavinys buvo – palikti kokį nors atsiminimą. Laiškai – viena, o fotografijos turėjo didesnę vertę. Juolab kad tremties gyvenimo sąlygos, palyginti su Lietuva, gerokai skyrėsi. Reikėjo užfiksuoti ir įdomesnius įvykius, ir netektis. Suprantama, nuotraukų laukta ir Lietuvoje. Todėl pirmai progai pasitaikius, man, penkiolikmečiui, tėvai nupirko fotoaparatą “Liubitel”. Nors fotoaparatas buvo palyginti geras, bet labai stigo fotomedžiagų.
Ką daugiausiai fotografuodavote?
Pirmiausia kviesdavo fotografuoti laidotuvių. Prisimenu, fotografavau savo sesers laidotuves, vėliau – tėvelio, kuris, negalėdamas susitaikyti su dukters mirtimi, mirė po dviejų savaičių… Įstengdavau padaryti 10 nuotraukų, žmonės sumokėdavo tik už fotomedžiagas. Prisimenu, iš pradžių mokėdavo červoncais, vėliau rubliais. Beje, mane kviesdavo fotografuoti ir į kitus kaimus. Buvau kviečiamas net į vestuves, nors jos buvo retos. Visi lietuviai gyveno laukimu, tikėjosi kuo greičiau grįžti į Lietuvą.
Jeigu juostelės neišfotografuodavau, bandydavau užfiksuoti ką nors iš artimųjų , kaimo, kolūkio gyvenimo. Greitai tas fotoaparatas jau netenkino mano poreikių, todėl po kelerių metų tėvai nupirko “Moskva 2”.
Kai išvažiavau studijuoti į Irkutsko medicinos institutą, tuomet daugiau fotografuodavau studentų gyvenimą. Irkutske fotomedžiagų nestigo, nebent stigo pinigų.
Tai buvo 1955-aisiais: naujasis fotoaparatas manęs jau netenkino, o jam tinkamo didintuvo taip ir neįsigijau. Teko skolintis, kita vertus, fotografuoti su didintuvu buvo kur kas įdomiau.
Kokie vėjai papūtė studijuojant?
Nikita Chruščiovas, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius ir imperijos valdovas, ėmė švelninti tremtinių padėtį ir mokiniams bei studentams tremtį atšaukė, todėl 1958 metais į Vilnių lėkiau strimgalviais – buvau pervestas į Vilniaus universitetą. Čia labai padėjo Medicinos fakulteto dekanas Selezijus Pavilonis, taip pat ir rektorius Jonas Kubilius. Neperdėdamas galiu sakyti, kad visiems banga suplūdusiems tremtiniams čia buvo uždegta žalia šviesa. Esu labai dėkingas garbiajam universiteto rektoriui ir mokslininkui Jonui Kubiliui.
Kai kurie studentai medikai norėjo studijuoti Kaune, bet ten prof. Zigmas Januškevičius neįsileido nė vieno tremtinio. Vienaip ar kitaip, bet rektorius J.Kubilius Vilniaus universitete paskleidė labai gerą dvasią. Nors vėliau partinės organizacijos buvusius tremtinius ir spaudė, bet, pasirodo, buvo ir globojančiųjų. Todėl po trejų metų studijas baigiau ramiai.
Kaip atsidūrėte Trakuose?
1961 metais baigęs universitetą, gavau paskyrimą į Rokiškio rajono Pandėlio miestelį. Trakuose stokojant chirurgo, kuriuo labai norėjau būti, 1963 metais persikėliau į senąją sostinę. Tais pačiais metais vedžiau Kazimierą, tuomet – Maknytę. Ji taip pat buvo tremtinė, tik buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Kilusi iš Ignalinos krašto, jos giminė yra labai plati. Beje, Kazimiera taip pat baigė vietos rusišką vidurinę mokyklą ir įstojo į Krasnojarsko pedagoginį universitetą. Po to grįžo į Lietuvą ir Vilniaus universitete baigė matematiką. Ilgą laiką dirbo Trakų mokykloje-internate. Mano dukros Rita, Jurgita ir Vilija gimė Trakuose
Kaip “draugavote” su fotoaparatu tuo metu?
Tuomet su fotoaparatu jau nesiskyriau ir namie, ir kelionėse. Fotografavau labai daug ir įvairius dalykus, juolab kad susidomėjau turizmu. Įsigydavau ir tobulesnės įrangos. Tik gaila, kad daug nuotraukų išsibarstė.
Visiems fotografams ir tuo labiau – istorijai labai svarbu išsaugoti nuotraukų negatyvus, ypač tremties. Koks jų likimas?
Aš juos kaupiau, kiekvieną kadrą įvyniodamas į atskirą popierėlį. Beje, negatyvų sukaupiau nemažą krūvą. Bendrabutyje laikyti nebuvo sąlygų, todėl nuvežiau į gimtuosius namus, kuriuose gyveno svetimi žmonės. Taigi jie ir pradangino visą visutėlį negatyvų archyvą. Atkūrus nepriklausomybę ir atsiradus galimybei atsiimti namus, tie patys gyventojai nugriovė ir mūsų gimtąjį namą.
Ar jaučiate kokią nors fotografijos reikšmę dabar, prabėgus šitiek metų?
Tremtyje teko fotografuoti nuo 1951 iki 1958 metų. Apsiribojau fotoaparatu “Zenit”, tik pakeičiau objektyvą. Ypatingos reikšmės nejaučiu, juoba daugiausia fotografuoju buitines scenas. Vertingesnės su Lietuvos Sąjūdžiu, Sausio 13-ąja susijusios nuotraukos. Negatyvus esu sutvarkęs ir saugiai padėjęs, todėl reikalui esant nuotraukų galima būtų ir padauginti.
Šiuo metu fotografuoju ir per tremtinių minėjimus, tačiau į juos kasmet susirenka vis mažiau žmonių. Deja, minėjimuose valdžios atstovų reikia ieškoti su žiburiu. Tikiu, kad mano fotografija tikrai pasitarnavo lietuvių tremties įamžinimui.
Ačiū už pokalbį
Kalbino Juozas Vercinkevičius
Voruta. – 2009, gruod. 20, p. 4.
