Č. Iškauskas. Šaunuolė mūsų Prezidentė!

Autorius: Data: 2013-03-11, 15:34 Spausdinti

Česlovas IŠKAUSKAS

Šaunuolė mūsų Prezidentė! Bent vienąkart jį nevyniojo savo pozicijos į vatą ir interviu į klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo rengiamas eitynes, aiškiai pasakė: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu…“.

Žinoma, taip šalies vadovė rizikuoja užpykdyti vieną kitą kitatautį radikalą ir prarasti jų paramą artėjančiuose Prezidento rinkimams. Bet nebūkim vienadieniais vartotojais ir kelkime klausimą kitaip: ar taip lengva iš mūsų išmušti tą bjaurų per amžius įskiepytą ideologinę nacionalisto sampratą?

Londono ekonomikos mokyklos profesorius Anthony D. Smithas, parašęs 12 didelių darbų apie nacionalizmą ir tautiškumą, dažniausiai traktavo juos kaip ideologiją, ypač pasireiškusią XX amžiuje. Jis pripažino, kad, tyrinėjant nacionalizmo reiškinį, iškyla problema, jog jo negalima griežtai ir vienareikšmiškai apibrėžti dėl plačių sąvokų bei daugybės reiškinių. Vieni tyrinėtojai nacionalizmą lygina su tautinėm nuostatom, kiti su nacionalistiniais judėjimais, treti su nacionalistine ideologija. Tos ideologijos, tokios kaip fašizmas, nacizmas, rasizmas, marksizmas, komunizmas, turi glaudų ryšį su nacionalizmu, yra persipynusios, tačiau jokiu būdu negalima nacionalizmo visiškai sutapatinti su jomis, nes egzistuoja nemažai reikšminių skirtumų, ypač jeigu nutolsime nuo ideologinio traktavimo dėmens.

Kitu kampu nacionalizmą aiškino, pavyzdžiui, rumunų religijotyrininkas, filosofas, rašytojas, vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus pasaulio mitologijos ir religijos tyrinėtojų Mircea Eliade, tvirtinęs taip: „Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybė tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai”.

Tuo tarpu enciklopediniai žinynai nacionalizmo sąvoką aiškina tiesmukai: tai ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės tautinį bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę į valstybinį darinį. Kitaip sakant, nacionalistas – tai būtinai siekiantis dominuoti virš kitos tautinės grupės ir ketinantis užvaldyti aukštą valstybės postą bei lemti jos sprendimus asmuo. Dažniausia jis aiškinamas kaip priešiškas ir netolerantiškas individas, aklai pasitikintis vienos tautinės grupės ideologija ir norintis primesti ją kitai.

Formaliu semantiniu kalbiniu aiškinimu nacionalizmas reiškia tautiškumą. Ištikimybė tautos skelbiamiems tikslams, idėjoms, tapatybės išsaugojimas jokiu būdu nereiškia kitų ignoravimo ar diktato jiems. Iškart išlyga: bendrose taisyklėse ir gyvenimo patvirtintose normose yra begalė išimčių. Pirmiausia tos išimtys kai kam nacionalizmą leidžia traktuoti kaip visuotinį blogį ir kažkokį visuomeninį antstatą virš tautinių mažumų ir grupių.

Kodėl?

Į žmonijos atmintį įsispaudė negatyvūs XX-ojo amžiaus reiškiniai – itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas, kurių šovinistinis užtaisas gerokai sukompromitavo ankstesnį nacionalizmo aiškinimą. Nieko nuostabaus, kad tiek Rytuose, tiek Vakaruose būtent per šią prizmę vertinamas tautiškumas. Daugumos rusų neįtikinsi, kad šiuolaikinis tautiškumas neatspindi nacizmo idėjų, o tie, kurie fronte kovėsi prieš fašistus, iki kaulų smegenų įsitikinę, kad buvusios kitos barikadų pusės veteranų eisenos Rygos gatvėmis ir neonacių pagerbimas vyksta valstybiniu mastu ir valdžiai toleruojant.

Šį istorinį į pasąmonę įsispaudusį palikimą galima būtų palyginti su lietuvių nuoskaudomis iš okupacijų laikų, iš tremčių, tautos intelektinio žiedo naikinimo laikotarpio. J.Stalinas Lietuvoje kone absoliutus blogis, o Rusijoje net du trečdaliai apklaustųjų mano, jog jo kultą reikia atgaivinti, norint šalyje įvesti tvarką. Ir ne tik Rusijoje…

Bet tautiškumo poreikį kildinčiau ne tik iš istorinės atminties. Radikalias nacionalizmo apraiškas išprovokuoja ne kas kitas, o tie patys žydų ar lenkų teisių gynėjai, tautinių mažumų užtarėjai ir teisybės saugotojai. Antai, Vasario 16-ąją Kaune vykusias eitynes griežtai sukritikavo Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas. Ne tik kritikavo, bet galų gale grasinamai pareiškė: kad tai būtų paskutinis kartas… O jeigu ne? Jeigu šiemet per Kovo 11-osios eisenas atsiras koks plikagalvis padūkėlis ir vėl iškels pritarimo neturintį šūkį „Juden – raus”? Ar tai reikš Lietuvos valstybės poziciją?

Ne su vienu sveikai mastančiu žmogumi pasikalbėjęs supratau, kad tautinės nesantaikos skatinimas yra abiejų pusių radikalų, daugiausiai iš politikų gildijos, mėgstamas užsiėmimas. Įsitikinau, kad paprasti, sunkiu darbu sau duoną uždirbantys žmonės yra toli nuo tautinių rietenų, politinių ambicijų, tarpvalstybinių nesutarimų. Dažnai jiems talkina žiniasklaida, ieškanti skandalingų temų, marginalinių veikėjų, nekreipianti dėmesio į diskusijos esmę ir rezultatus. Nacionalistas jai – skanus kąsnelis padirginti nervus ir įplieksti aistras.

O jau visai platūs vandenys tokiu atveju atsiveria nedraugiškoms užsienio žiniasklaidos priemonėms. Pernai vienas Rusijos portalas taip apibendrino Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtas eisenas: „Vakar „Juden – raus”, šiandien – „Lietuva – lietuviams” (sąmoningai praleidžiama antra šio šūkio dalis – Č.I.): neonaciai vis dėlto pradėjo savo patriotinį žygį Vilniuje”. Skaitome toliau: „Iškart trys eisenos ir mitingai Nepriklausomybės dienos proga vyko Vilniaus centre: patriotų kartu su neonaciais, antifašistų ir kairiosios A. Paleckio partijos šalininkų bei vadinamojo tolerantiško jaunimo, kuris Lietuvoje garsėja kaip ginantis netradicinės orientacijos asmenų teises”. Anot portalo, iš anksto buvo manoma, kad gatvėse susipeš antifašistai ir fašistai, o paskui eis mušti „žydrųjų”.

Žinoma, viso to nebuvo: nei būrių neonacių, nei į juos piktai žvelgiančios antifašistų minios, o juo labiau – susirėmimų. Vargu, ar jų bus ir šiemet.

Lietuvoje ir už jos ribų toliau pučiamas neonacizmo atgimimo burbulas. Štai 2010 m. lapkritį įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo”, įeinančio į Socialistinį liaudies frontą (SLF), vadovas, Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys pernai prieš šią šventę perspėjo pasaulį apie gresiančią „neonacistinę bakchanaliją Lietuvoje” ir sakė, kad ją remia oficialioji valdžia. Jis žengė dar toliau: nusišnekėjo apkaltinęs pokario kovotojus už laisvę 25 tūkstančių neginkluotų žmonių išžudymu 1944-1953 metais. „Štai kur nueina tokių nacionalistiškai nusiteikusių patriotų paradų šaknys”, – su patosu Rusijos žurnalistams tvirtino veteranas. Jis teigė, kad tokie „patriotai” į savo sąskrydžius nesivaržo kviesti SS veteranų iš Estijos, kaip įvyko Ariogaloje netoli Kauno, todėl manąs, kad jie gali pasirodyti ir Kovo 11-osios renginiuose…

Nacionalizmas (tautiškumas) yra ne visa apimantis baubas, o priemonė išsaugoti tautinę savastį globalizacijos okeane. Prieš metus citavau muzikos kritiką ir kultūros apžvalgininką Tomą Bakučionį, kuris vienoje svetainėje paskelbtame straipsnyje „Ar mums trūksta sveiko nacionalizmo?” rašė: „Nebijokime nacionalizmo, šiandien jo mums reikia daugiau, kad Lietuva liktų Lietuvoje”.

Kaip norėtųsi, kad šie žodžiai būtų antra tokio netikėtai atviro mūsų Prezidentės atsakymo dalis…

www.alkas.lt

iskauskas.lt nuotr.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra