Buvom Lydoj – lydimų pilies pasostėj

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Veikliosios, sumaniosios Nijolės Balčiūnienės pakviesti išvykom Lydon paminėti lietuvių draugijos „Rūta“ penkmečio.

„Beniakoni, Sakaly, Trakely, Žirmuny, Jodkišky“ – taip vadinasi pravažiuojamos vietovės (džiaugėmės nesugaišę pasieny – Nijolė ir su Gudijos pasieniečiais šnekasi kaip su kokiais savo antros eilės pusbroliais). Taigi mūsų Sakalai „skraido jau Gudijoj, iškirsti Trakeliai“ – taip pat nebe lietuviškoj girioj, o Žirmūnai išliko pasikartoję tik vienam Vilniaus rajone…

(Prisimenu vieną Rusijos TV  „Čiudes“ laidą, kai į klausimą apie Lydos miesto pavadinimą, jaunuolis atsakė, kad jis kilęs iš tos vietos rusų „kniaziaus“ dukters vardo – ir žymusis laidos vedėjas liko įtikintas. Užsidegusi skambinau tai TV laidai aiškindama, kad tai gyvenvietė, įkurta Lietuvos girios lydimuose. Buvau nesuprasta žymiojo vedėjo ir net išjuokta, lendanti į ne savo reikalus…)

Šventė prasidėjo bažnyčioje. Klebonas Pranas Kuklys atlaikė lietuviškai šv. Mišias, lydiečiams ir kitų vietų lietuviams su ašaromis akyse giedant ir meldžiantis lietuviškai. Laikas vyniojasi šimtmečiais, o niekas nesikeičia: šiose lietuviškose žemėse (kaip ir Lenkijai priskirtose dzūkų žemėse) kaip negali lietuviai lietuviškai melstis, taip negali: dabar jau „uolieji“ katalikai lenkai gal jų ir nedaužytų lazdomis, ką darė dar visai neseniai, bet dabar tebetrūksta čia lietuviškai mokančių kunigų, o ir nelaukiami jie čia išskėstomis rankomis.

(Nijolė pasakoja, kaip visai neseniai Apse ji išsiprašė lenkų kunigo leisti dešimčiai lietuvių pasimelsti lietuviškai. Tas nenorom sutikęs, o uolioji Nijolė, sukvietusi iš apylinkių šimtą lietuvių, atgabeno lietuvių kunigą, ir, verkiant, giedant ir glėbesčiuojantis lietuviams lenkų kunigas buvo „giliai“ nepatenkintas, bet išvyti kaip koks vyskupas Jeblžylovskis su lazda „chamų litvinų“ iš Dievo namų nebeišdrįso – mat jau retas ir lenkas bepatikėtų, kad Dievulis suprantąs ir išklausąs tik maldas, „velko polska“ kalba…) Tai tokios tokelės: išėjus iš bažnyčios, dėkoja lietuvaičiai už giesmes, ašarodami sako, kad tokios giesmės Lydos bažnyčioje nė neskambėję. Graudu…

Klebonas šaunus: jam kaip tikram ganytojui, anot Švento Rašto – „nėr nei graiko, nei žydo“ – jis aukoja šv. Mišias ir lenkiškai, ir lietuviškai, ir gudiškai.

Kitos uolios moters Marytės (Marinos) Stakelytės pakviesti riedam į Kultūros namus. Pasidžiaugti lietuvaičių švente susirinko lietuviai iš kitų lietuviškai gudiškų vietovių ir gudai, ir žydų bendruomenės atstovai (padainavę, tiesa, su fonograma, bet ir hebrajiškai, ir idiš, ir, žinoma, rusiškai).

Ir vėl buvo džiugu, ir graudu. Atsidavusių mokytojų dėka vaikiukai iš visų jėgų dėliojo lietuviškus eilėraščius ir daineles (ak, Dievuliau: savo vaikų protėvių ir didžkunigaikščių žemėse lietuviška kalba vis klupdama ir slydinėdama šimtmečiais turi belstis lietuvių širdysna, vis apdaigstyta tai vienos, tai kitos slavų kalbos erškėtėliais, stringančiais jos, Lietuvos, vaikų gomuriuosna… Gražiai ir graudžiai šiose vietose pasitaiko; šeimyna sudėliota iš abiejų lietuviškų pusių, o vaikai jau lietuviškai nė bū, o yra šeimynėlių, perpus tik lietuviškai „pagardintų“, o jų vaikiukai tarpusavy barsto ir lietuviškus žodžius…).

Pasišventėlis muzikantas Viktoras Chlebovič, subūręs grojikus, pats dainuoja sau „Giedu giesmelę“, o jo griežikai, nors toli gražu ne visi lietuviukai, trenkia lietuviškas melodijas, nė kiek nesiraukydami, kad jos jiems „ne savos“. Sugyvena čia žmonės gražiai.

Šio krašto šviesuolis, 1944 metais padaręs negirdėtą neregėtą daiktą – subūręs lietuvius Lydos bažnyčion giedot ir melstis lietuviškai (!), už tai buvo draskomas ir Armijos krajovos, ir „civilizacijos žiurkių“, kaip juos vadino amerikiečiai – bolševikų – Viktoras Vilčinskas šventėn atbildėjo paprasčiausiu autobusu iš Vilniaus, nors jam jau anaiptol nebe 20 metelių. Jaunatviškas, raiškiu balsu, viską prisimenantis, bet nedėliojantis ilgų kalbų apie savo nuopelnus, jis gražiai papuošė šventę savo esatim. (Vienijos senbuviai ir senoliai – kaip balzamas, tepantis šito krašto iki šiol – iki šiol! perštinčias žaizdas. Duok Dieve jiem ilgai nevargti ir nepasenti savo atmintim ir tautiškumu!)

Buvo vakaronė. „Varangės“ muzikantui Valdžiui grojant iki trečių prakaitų ir seni, ir jauni šoko polkas ir krakoviakus ligi devintų prakaitų (vėl buvo gražu žiūrėt, kaip jaunos panelytės Valdžiui trenkiant žemaituko polką, šokdamos lietuvišką suktinį, nejučia jį baigia „kamarinskajos“ kulniukų patrepsėjimu: ką gi, žmogau, beveiksi, papročiams ir būdams plakantis vienon krūvon…).

Graži buvo šventė. Gerai, kad jos, tos šventės, dar būna…

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra