Bernardinų vienuolynas

Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Trakų miesto pietinė dalis archeologų dar visiškai netyrinėta. O ir pats buv. bernardinų vienuolynas irgi nebuvo kiek rimtesnių istorinių, meninių ar architektūrinių studijų objektu. Tačiau kalva ir patys mūrai (kaip ir bet kuri miesto teritorijos dalis ar pastatas) verti visapusiško dėmesio. Jie slepia didelę Trakų (o gal ir ne vien Trakų) istorijos dalį.
Jau minimas V.Syrokomlė-Kondratovičius spėliojo šią vietovę buvus susijusią su pagonišku kultu. Kiti gi mūsų laikų istorikai (pavyzdžiui, Paminklų konservavimo instituto istorikas A.Baliulis) mano, kad vadinamoji Bernardinų kalva yra piliakalnis, ant kurio XV a. galėjusi stovėti medine pilis, aprašyta 1414 m. flamandų keliautojo Žilbero de Lanua.
Kita žinutė apie čia buvusius statinius yra iš 1497 m. Tais metais buvo sudaryta su Niekeliu Prokopovičiumi sutartis dėl Šv. Mikalojaus vyskupo bažnyčios statybos. Bažnyčią, matyt,statė gana ilgai. Tik 1522 m. Žygimanto Senojo antroje privilegijoje nurodoma, kad ji jau baigta. Iš privilegijos aiškėja labai svarbus momentas,- bažnyčia buvo mūrine, pastatyta iš plytų ir akmenų. Apie jos architektūrą dabar sunku kalbėti. Atsakyti galėtų vienuolyno pastatų liekanų tyrimai. Į vėlesnius vienuolyno pastatus, be abejo, buvo inkorporuota ir ši pirmoji gotikinė bažnyčia. Kai ką paaiškinti galėtų ir rūsių brėžiniai, esantys Valstybiniame istorijos muziejuje Maskvoje. Paminklų konservavimo instituto istorikas R.Firkovičius mūsų respublikos archyvuose aptiko Pirmojo pasaulinio karo metu sugriauto vienuolyno tik pirmo aukšto planą.
Kada sunyko pirmoji mūrinė Šv. Mikalojaus bažnyčia, nežinoma. 1617 m. čia įsikūrę bernardinai, matyt, jos neberado. Dar be to, 1824 m. vizitacijos akte rašoma, kad net 1522 m. pastatytoji bažnyčia buvusi medinė ir ji sudegusi 1655 m. karo metu. Jos vietoje buvo pastatyta irgi medinė, irgi karų ir suiručių metu sudeginta. Ir tik 1750 m. pastatoma didelė (53 uolekčių ilgio, 15,5 – pločio ir 18 – aukščio) su dviem bokštais mūrinė bažnyčia. Matyt, tuo metu buvo perstatytas ar net pastatytas ir pats mūrinis vienuolynas. Jie abu ir sudarė vieną iš labai vaizdingo XIX a. pirmos pusės Trakų miesto silueto dominančių.
XIX a. antroje pusėje prasideda vienuolyno pastatų devastacija, trukusi iki mūsų dienų.
Trakų bernardinų vienuolynas nebuvo toks neturtingas, kaip vienuoliai XVIII a. dokumentuose bandė save pavaizduoti. Bažnyčioje buvo marmurinės grindys, figūros altorių paveiksluose minimos su sidabriniais drabužiais ar sidabrinėmis karūnomis (kai kur net paauksuotomis). Vienas iš paveikslų – šv. Mikalojaus paveikslas – buvo labai senas. Jį, uždarius vienuolyną, vienuoliai kažkur išsivežė.
Vienuolynas turėjo gausią biblioteką. Joje buvo nemaža inkunabulų. 1804 m. inventorius aprašo sidabru aptaisytą mišiolą. Ten pat minima vienuolyne saugota Trakų vaivadijos vėliava. Tų metų vizitatorius, matyt kavos mėgėjas ir žinovas, aprašo, kad abato celėje buvo daug prietaisų šiam aromatingam gėrimui gaminti (buvo trys kavos malūnėliai) ir gerti.
Dabar šios vietovės ir pastatų liekanų padėtis nėra gera. Pati kalva kaip stačiakuolių tvora apsupta tipiniais gyvenamaisiais pastatais. Ji nei miesto silueto, nei gyvenamųjų kvartalų vidaus erdvės organizavime jokio vaidmens nebevaidina. Statybos, be to, labai apardė ir kalvos šlaitus. Tai pirštu prikišama naują statybą Trakuose projektavusių architektų klaida.
Ką siūlytina daryti? Pirmiausia būtina atlikti rimtus kompleksinius tyrimus. O architektai-restauratoriai vėliau galės pasiūlyti patį optimaliausią vienuolyno liekanų panaudojimo variantą.
Tačiau pietinėje Trakų miesto dalyje yra dar vieno labai svarbaus objekto liekanos. Į pietus nuo buv. bernardinų vienuolyno yra kalva, su ant jos stovėjusios graikų apeigų Švč. Dievo Motinos gimimo bažnytėlės, statytos apie 1384 m., liekanomis. Tai vienas iš pirmųjų krikščioniškos religijos kulto pastatų Lietuvoje. Jinai iki šiol tebėra irgi netirta, o statybos jau grėsmingai priartėjo ir iki jos.
Vadinasi, Trakų miesto pietinės dalies užstatymo projektai turi būti pakoreguoti taip, kad paminklai, landšaftas ir naujoji statyba sudarytų darnią visumą.
1979 11 09
Redakcijos pastaba. Spausdinamas straipsnis yra iš “Vorutos” redakcijos archyvo ir niekur nepublikuotas

Sena Voruta