Baltarusių politinė ir kultūrinė veikla Vilniuje turi senas ir gilias tradicijas. Lietuvos istorikams bei visuomenei yra geriau žinomi senieji šios veiklos aspektai, siekiantys viduramžius ir LDK laikus. Žymiai mažiau žinome apie baltarusių bendruomenės veiklą Vilniuje naujausiais laikais, ypač Antrojo pasaulinio karo ir nacistinės okupacijos metais.

Autoriaus žiniomis, ši tema Lietuvos istorikų specialiai nėra tyrinėta. Galbūt, šis straipsnis pasitarnaus geresniam daugiataučio ir multikultūrinio Vilniaus istorijos pažinimui ir mūsų istoriografijos spragų užglaistymui.

Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. Iki 1941 m. rugpjūčio mėnesio Lietuvą valdė karinė vokiečių administracija, vėliau – iki pat nacių okupacijos pabaigos – civilinė vokiečių administracija (Zivilverwaltung). Lietuva oficialiai buvo pavadinta Lietuvos generaline sritimi (toliau LGS) ir tapo sudėtine Rytų krašto (Ostlando) reicho komisariato dalimi. Aukščiausiu vokiečių okupacinės valdžios Lietuvoje pareigūnu buvo paskirtas generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas. Jo rezidencija ir svarbiausios okupacinės valdžios įstaigos įsikūrė Kaune. Lietuvos generalinę sritį sudarė keturios apygardos (Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio). Kiekvienoje apygardoje buvo po keletą apskričių. Vilniaus apygardą 1942-1944 m. sudarė Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Eišiškių, Ašmenos ir Svyrių apskritys. Dvi pastarosios prie LGS buvo prijungtos 1942 m. balandžio 1 d. Vilniaus apygarda užėmė 15 840 kv. km teritoriją ir joje gyveno (be Vilniaus miesto) apie 600 000 žmonių. Vilniaus mieste 1942 m. gegužės 27 d., pagal visuotinio LGS gyventojų surašymo duomenis, gyveno 146 000 žmonių. Vilniaus miesto komisaru buvo Hansas Hingstas, o Vilniaus apygardos – Horstas Wulffas.

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniaus kraštas pasižymėjo daugiatautiškumu su dominuojančiomis lenkų, baltarusių ir žydų tautinėmis grupėmis. Pagal 1931 m. Lenkijos gyventojų surašymą Vilniaus vaivadijoje gyvenę lenkai sudarė 59,7 proc. (761,7 tūkst.) gyventojų, baltarusiai – 22,7 proc. (289,7 tūkst.), žydai – 8,5 proc. (apie 110 tūkst.) ir lietuviai –  5,2 proc. (65,3 tūkst.).  Gyventojų tautinės sudėties proporcijas labai didelę įtaką darė šiuos surašymus vykdžiusios valdžios. Nemaža gyventojų dalis, priklausomai nuo esamos valdžios, užsirašydavo tai lenkais, tai baltarusiais, tai lietuviais, kaip jiems tuomet būdavo patogiau. Ypač tai pasakytina apie vadinamuosius tuteišus (vietinius), kurie neturėjo stiprios tautinės savimonės ir nurodydavo tą tautybę, kurios labiau pageidaudavo esama valdžia. Dėl to 1942 m. LGS gyventojų surašymo duomenys Vilniaus apygardoje labai skyrėsi nuo 1931 m. lenkų valdžios vykdyto gyventojų surašymo. Pagal 1942 m. gyventojų surašymą keturiose Vilniaus apygardos apskrityse (Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir Eišiškių) lietuviai sudarė 58,8 proc. gyventojų, lenkai – 36,9 proc., baltarusiai – 12,9 proc. ir rusai – 2,9 proc. Vilniaus mieste lenkai sudarė 71,9 proc., lietuviai – 20,5 proc., rusai – 4,1 proc. ir baltarusiai – 2,1 proc. (1941 m. policijos žiniomis Vilniaus mieste gyveno 4 047 baltarusiai) miesto gyventojų. Oficialiais 1942 m. duomenimis Vilniaus mieste ir apygardoje gyveno 79 260 baltarusių. Jie kompaktiškai gyveno rytinėse, šiaurinėse ir pietinėse Vilniaus apygardos apskrityse, o Svyrių bei Ašmenos apskrityse sudarė didelę gyventojų dalį (pastarosiose dviejose apskrityse 1942 m. vasaros duomenimis gyveno apie 70 tūkstančių baltarusių ir jie sudarė 45 proc. minėtų apskričių gyventojų). Dauguma Vilniaus apygardos baltarusių buvo katalikai, o jų stačiatikių bendruomenės gyveno Smurgainių, Alšėnų ir Kucevičių valsčiuose. Pačių paskaičiavimu, jų LGS galėjo būti apie 400 tūkstančių. Baltarusių politinė ir kultūrinė veikla Vilniuje turėjo senas tradicijas. 1919 m. gegužės 25 d. Vilniuje buvo įsteigtas Baltarusių nacionalinis komitetas (toliau BNK). Komiteto vadovybė siekė sukurti nepriklausomą ir nedalomą Baltarusijos valstybę, ginti baltarusių tautinius, kultūrinius ir ekonominius interesus, ugdyti tautinę savimonę. BNK tarpukario laikotarpiu sudarė įvairių baltarusių partijų, visuomeninių organizacijų, studentijos, spaudos ir dvasininkijos atstovai.  Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lenkijos valdžiai faktiškai pavyko likviduoti Vilnijoje veikusį gudų tautinį judėjimą (BNK veikla Lenkijos valdžios buvo sustabdyta 1938 m. kovo mėn.). Svarbiausi šio judėjimo veikėjai buvo susodinti į kalėjimus arba priversti nutraukti savo politinę veiklą. Lietuvai 1939 m. spalio mėn. atgavus dalį Vilniaus krašto, baltarusių kultūrinė ir šviečiamoji veikla šiek tiek atsigavo. Buvo atkurtas BNK (tuomet jis vadinosi Gudų veikimo centru Lietuvoje), leidžiami laikraščiai, Vilniuje veikė baltarusių progimnazija ir 1 pradžios mokykla.

Pirmuoju sovietmečiu komunistinė valdžia Vilnijoje forsavo baltarusiškų mokyklų steigimą, tikriausiai, tuo siekdama sumažinti lenkų kalbos ir kultūros įtaką krašte. 1939-1941 m. Ašmenos ir Svyrių valsčiuose baltarusiškos mokyklos sudarė 90 proc. visų mokyklų. Pirmuoju sovietmečiu (1940-1941) baltarusiškos mokyklos buvo įsteigtos šiose Vilniaus apskrities vietovėse: Turgeliuose, Tabariškėse, Šumske, Rudaminoje, Kenoje ir kt. (iš viso 12 vietovių). Iki nacių-sovietų karo Lietuvoje veikė 14 baltarusių mokyklų. Lietuvos SSR švietimo liaudies komisaro A. Venclovos 1941 m.  kovo 1 d. instrukcijoje buvo rašoma, jog baltarusių vaikai turi mokytis savo gimtąja kalba.  Nacių-sovietų karo pradžioje dauguma naujai įsteigtų baltarusiškų klasių išnyko, kadangi mokinių tėvai norėjo atstatyti tą tvarką, kuri egzistavo iki sovietinės aneksijos. 1942 m. sausio 1 d. Švietimo vadybos duomenimis Vilniaus apskrities mokyklose mokėsi 2900 baltarusiškai kalbantys mokiniai, bet tik 749 iš jų save laikė baltarusiais. Daugiausiai gudų mokėsi šiose mokyklose: Poškiškių – 58, Šalčininkų – 44, Galinių – 22, Kalvelių – 25, Kaniūkų – 24, Lavoriškių – 13, Skubėtų – 11. Kitose mokyklose gudų skaičius buvo mažesnis nei 10 vaikų.

Vokiečių administracija Vilniaus apygardoje stengėsi skatinti gudų nacionalizmą, politinį ir kultūrinį aktyvumą. Tokios politikos tikslas buvo gudų, kaip tam tikros atsvaros lietuvių ir lenkų įtakai riboti panaudojimas. Vokiečių saugumo policijos ir SD „A“ operatyvinės grupės 1941 m. liepos 9 d. pranešime Vyriausiajai reicho saugumo valdybai Berlyne buvo rašoma: „<…> Siekiant išlyginti labai aktyvią lietuvių veiklą, operatyvinė grupė leido buvusiam gudų partijos Vilniaus sekretoriui Ladislavui Kozlovskiui steigti gudų tautinę įstaigą. <…> Gyventojų nuotaika yra gera ir vokiečiams draugiška. Lietuviai gyventojai viliasi, jog fiureris jiems suteiks į Slovakiją panašų savarankiškumą. Gudai dar labai nedrąsūs ir santūrūs, lenkai bijo, kad lietuvių miesto įstaigoms skirstant maisto produktus jie bus ypač nuskriausti. <…>“. 

Vokiečių valdžia baltarusiams Vilniuje leido įsteigti savo tautinį komitetą ir leisti baltarusišką savaitraštį „Bielaruski Holas“ (pradėtas leisti 1942 m. kovo 1 d.). Laikraščio redaktorius ir leidėjas buvo Francišakas Alachnovičius (1883-1944), administratoriumi J. Bekišas, tiražas – 12 000 egzempliorių. „Bielaruski Holas“ buvo vienintelis baltarusiškas laikraštis Baltarusijoje bei Lietuvoje, kuris visą vokiečių okupacijos laikotarpį buvo spausdinamas lotyniškomis raidėmis. Per Vilniaus radiją buvo pradėta transliuoti laidas baltarusių kalba, Vilniuje ėmė veikti baltarusių gimnazija ir mokytojų seminarija, Vilnijoje padaugėjo baltarusiškų mokyklų. 1942 m. Vilniaus miesto komisaro Hingsto 1942 m. liepos 30 d. pranešime apie kultūros politiką ir mokslą buvo rašoma, kad ypatingas dėmesys yra skiriamas baltarusiškų mokyklų sistemos raidai ir savarankiškumui, nes lietuvių administracija šioje srityje esą bando įvesti suvaržymus. Pirmomis vokiečių okupacijos savaitėmis Vilniuje esantys gudų veikėjai buvo pasyvūs ir į politinį gyvenimą nesikišo. Tik įvertinę gana palankią jiems vokiečių valdžios poziciją, ėmėsi organizacinės veiklos. Dalis prieškarinių gudų veikėjų (dr. Boleslavas Hrabinskis, prof. Vaclavas Ivanovskis ir kt.) buvo tokios nuomonės, kad vokiečiai baltarusiams bus geresni nei bolševikai. Jie nusprendė atgaivinti Baltarusių nacionalinį komitetą (toliau BNK) Vilniuje.

Atkurtojo komiteto nariais tapo V. Ivanovskis, B. Hrabinskis, dr. Stanislavas Hrynkievičius, Ivanas Šutovičius, Jazepas Maleckis, kun. Adamas Stankievičius. BNK sekretoriumi iš pradžių buvo Česlavas Naidziukas, vėliau, beveik visą nacių okupacijos laikotarpį, Zinaida (pagal kitus dokumentus Zoja) Kovš. Pirmuoju BNK pirmininku, berods, tapo V. Ivanovskis, tačiau jis netrukus buvo paskirtas Minsko burmistru ir išvyko iš Vilniaus. Laikinai pirmininko pareigas ėjo S. Hrynkievičius, o nuo 1942 m. sausio mėn. juo tapo J. Maleckis. Nesutikdamas su BNK politika iš komiteto 1941 m. lapkričio pradžioje išėjo kun. A. Stankievičius. 1942 m. J. Maleckį (jis 1942 m. rudenį išvyko dirbti į Baranovičius) BNK pirmininko pareigoms pakeitė B. Hrabinskis, kuris ir vadovavo komitetui iki vokiečių okupacijos pabaigos.  BNK įsikūrė Vilniuje, Gedimino g. 4-11. Bene pirmasis BNK atsišaukimas Vilniuje buvo paskelbtas 1941 m. liepos 29 d. BNK atstovavo visiems LGS gyvenantiems baltarusiams, rūpinosi jų tautiniais, kultūriniais, švietimo, ekonominiais ir kitais reikalais. BNK sekretoriatas priimdavo interesantus kasdien nuo 9 iki 15 ir nuo 16 iki 19 val. BNK rašydavo memorandumus ir prašymus vokiečių valdžios pareigūnams, informuodavo valdžią apie baltarusių padėtį, poreikius ir lūkesčius įvairiose gyvenimo srityse.
 
BNK sutelkė apie 2 500 Vilniaus miesto ir srities gudų, į daugelį krašto vietovių pasiuntė savo atstovus užmegzti ryšių su valdžios pareigūnais. Apie 200 asmenų BNK išsiuntė į Baltarusijos generalinę sritį užimti įvairių pareigų administracijoje, mokyklose ir kitose įstaigose. BNK taip pat organizavo pagalbą vargingai gyvenantiems tautiečiams, nuo gaisrų nukentėjusiems asmenims ir kitiems prašantiems padėti. Vienas iš svarbiausių BNK veiklos barų buvo baltarusių mokytojų parengimas. Jau 1941 m. rugpjūčio 20 d. – rugsėjo 20 d. BNK suorganizavo pirmuosius mėnesinius mokytojų kursus. Jų vadovu tapo filologijos magistras Marianas Piaciukievičius (jis kursuose taip pat dėstė ir baltarusių kalbą). Baltarusių inteligentai, negaudami jokio atlyginimo, kursų dalyviams skaitė paskaitas apie Baltarusijos istoriją, literatūrą ir kultūrą, kalbą, pedagogiką, didaktiką ir mokymo metodiką, vaikų psichologiją. Kursus lankė 80 žmonių. Jų išsilavinimo ir tautinio sąmoningumo lygis buvo labai skirtingas. 31 kursų lankytojas gavo baltarusių pradžios mokyklų mokytojų diplomus. Didžioji absolventų dalis turėjo likti dirbti Vilniaus apygardos mokyklose, kiti išvyko dirbti į Baltarusiją.  1941 m. rugsėjo 24 d. BNK svarstė Vilniaus gudų-rusų gimnazijos klausimą. Pasitarimo dalyviai pasisakė prieš gudų ir rusų gimnazijų sujungimą ir nusprendė prašyti LGS švietimo vadovų palikti atskirą gudų gimnaziją.

1942 m. kovo 25 d. Vilniuje filharmonijos salėje įvyko iškilmingas Baltarusijos nacionalinės šventės (Nepriklausomybės paskelbimo dienos 1918 m. kovo 25 d.) minėjimas. Renginį organizavo BNK. Susirinko apie tūkstantis žmonių. Minėjimą pradėjo tuometinis BNK pirmininkas dr. J. Maleckis, papasakojęs apie kovo 25 d. akto istoriją. Po to buvo perskaitytas A. Dubovičiaus pranešimas apie baltarusių kultūros vystymąsi. Koncertinės dalies metu giedojo mišrus moterų choras.
1943 m. kovo mėn. BNK Vilniuje suorganizavo žymaus kultūros veikėjo ir laikraščio „Bielaruski Holas“ redaktoriaus F. Alachnovičiaus 60-ies metų jubiliejaus paminėjimą (1944 m. kovo 3 d. F. Alachnovičių Vilniuje nužudė sovietiniai diversantai). Jubiliatą sveikino BNK pirmininkas B. Hrabinskis, kun. A. Stankievičius, Vilniaus gudų mokytojų seminarijos direktorius Anatolis Karniukas, gudų gimnazijos direktorius F. Hryškievičius ir kiti baltarusių visuomenės veikėjai. Buvo perskaityta paskaita apie F. Alachnovičiaus kūrybinę veiklą bei surengtas koncertas.  1943 m. vasarą BNK patalpose buvo surengta vilniečio dailininko Piotro Sergijevičiaus darbų paroda. Paroda veikė apie dvi savaites.

1943 m. birželio pabaigoje BNK paskelbė atsišaukimą savo tautiečiams. Jame buvo pranešta apie tai, kad susitarus su Vilniaus apygardos vokiečių valdžia, prie „Todt“ organizacijos bus kuriamas Baltarusių apsaugos korpusas (Bielaruski Korpus Achovy, toliau BAK). Jam vadovausią baltarusiai, ten tarnaujantys turėsią tokias pat teises, kaip ir vokiečiai. Savanoriams po karo esą bus teikiama pirmenybė gauti žemės sklypams. BAK nariai turėjo tarnauti krašto viduje. Baltarusius kvietė stoti savanoriais į BAK. Savanorių verbavimo punktai buvo Vilniuje, Gedimino g. Nr. 38, Ašmenoje ir Smurgainyse karo lauko komendantūrų pastatuose.  Berods, vokiečiams pavyko suorganizuoti vieną gudų kuopą, kuri, nepaisant pažadų palikti tarnauti gimtinėje, buvo išsiųsta į Prancūziją ar Italiją.

Nacių okupacijos metu Vilniuje (Aušros Vartų g. Nr. 29) veikė 8 klasių gudų-rusų gimnazija (Vilenskaja Bielaruskaja Himnazija). 1941 m. spalio 10 d. žiniomis gudų gimnazijoje (tuomet vadinosi progimnazija) dirbo direktorius, 5 mokytojai ir pagalbiniai darbuotojai.  1943 m. rudenį Vilniaus gudų-rusų gimnazija buvo padalyta į Vilniaus baltarusių ir Vilniaus rusų gimnazijas. 1941/42 mokslo metais gimnazijoje mokėsi 207 mokiniai, o 1942/43 m. m. – 233. 1943 m. spalio 15 d. žiniomis Vilniaus gudų gimnazijoje buvo 8 klasės su 247 mokiniais, gimnazijoje dirbo 21 mokytojas.  1944 m. pr. baltarusių gimnazija iškilmingai paminėjo savo veiklos 25 metų jubiliejų. Tuo metu gimnazijai vadovavo direktorius F. Hryškievičius (jis buvo pirmasis gimnazijos absolventas vėliau tapęs gimnazijos direktoriumi), pavaduotoju dirbo fizikos mokytojas Piotra Radziukas, sekretore – Vanda Bartkievičanka, bibliotekininke – Alesia Šafarevičanka. Gimnazijoje dėstė 19 mokytojų. Dauguma mokytojų buvo karšti savo tautos ir krašto patriotai, net po 4-5 mėnesius negaudami atlyginimo, jie vis tiek pasiliko dirbti gimnazijoje ir toliau mokė baltarusių jaunimą.
 
Kunigas A. Stankievičius (Baltarusijos istorijos ir katalikų tikybos mokytojas) ir baltarusių kalbos mokytoja Aliona Lekant buvo vieninteliai, kurie gimnazijoje nepertraukiamai dirbo nuo pat jos įkūrimo 1919 m. sausio mėnesio. Gudų gimnazija Vilniuje buvo įsteigta baltarusių tautinio judėjimo patriarcho Ivano Luckievičiaus (1881-1919) pastangomis. Jos pirmuoju direktoriumi dirbo Michalas Kachanovičius.  Gimnazijos biblioteka buvo viena iš geriausių baltarusiškų bibliotekų Vilniuje. Joje vokietmečiu iš viso buvo 3163 knygos, tarp jų 1920 baltarusių kalba ir 131 vokiečių kalba.  Tame pačiame gimnazijos pastate (Aušros vartų g. Nr. 29) taip pat veikė baltarusių pradžios mokykla (vadovė L. Rusieckaja) ir 1942 m. įsteigta baltarusių mokytojų seminarija (direktorius A. Karniukas). 1942 m. sausio mėn. Baltarusių pradžios mokykloje mokėsi 54 moksleiviai ir dirbo 2 mokytojai.  BNK siekė nuo gimnazijos atskirti rusiškas klases ir ją padaryti grynai baltarusiška gimnazija. BNK manymu, vienos baltarusiškos gimnazijos 400 tūkstančių LGS gudų buvo per maža ir prašė vokiečių valdžios atidaryti dar vieną gimnaziją Ašmenoje, kadangi sovietmečiu čia veikė 7 klasių vidurinė mokykla. BNK taip pat siekė, kad gudų gimnazijos moksleiviams ir mokytojų seminaro dalyviams Vilniuje būtų atidarytas internatas, gerai besimokantiems moksleiviams mokamos stipendijos ir teikiamos kitos lengvatos, išleisti baltarusiški vadovėliai, apskričių ir valsčių centruose steigiami kultūros namai. BNK suorganizavo du chorus (vyrų ir moterų), kurie rengdavo koncertus Vilniaus mieste ir apygardoje.

BNK iniciatyva Šv. Mykolo bažnyčioje buvo pradėtos laikyti pamaldos baltarusių katalikams. BNK dėjo daug pastangų išlaisvinti iš karo belaisvių stovyklų buvusius sovietų kariuomenės baltarusius kariškius. Paleidžiamiems į laisvę kariams suteikdavo materialinę pagalbą. Atrodo, šis darbas BNK sekėsi neblogai, nes vokiečių valdžia dažnai patenkindavo jos prašymus dėl konkrečių asmenų paleidimo iš karo belaisvių stovyklų. Komitetas taip pat rūpinosi baltarusiškos gimnazijos ir žemės ūkio mokyklos įsteigimu Ašmenoje.  1942 m. vasario 7 d. iš Minsko į Vilnių atvyko Baltarusijos švietimo reikalų vadovai V. Hadlevskis ir Siwitza. Svečiai susitiko su BNK atstovais Vilniuje. Susitikimo metu buvo svarstomi baltarusių švietimo ir vadovėlių leidimo klausimai. Siwitza pranešė, jog jau yra paruošta 10 naujų baltarusiškų mokyklinių vadovėlių ir dabar vyksta galutinis redagavimas. Po kelių dienų svečiai išvyko į Rygą aptarti vadovėlių spausdinimo reikalų.

1942 m. balandžio 1 d. vokiečių valdžios sprendimu prie LGS buvo prijungtos Ašmenos ir Svyrių apskritys bei Benekainių valsčius. Vietinę administraciją ir policiją naujai prijungtose žemėse perėmė lietuviai. Iki šių apskričių priskyrimo LGS beveik visos mokyklos (237) buvo baltarusiškos. Jose dirbo 375 mokytojai. Smurgainyse veikė prekybos mokykla, Alšėnuose amatų mokykla. Norintiems pasilikti dirbti baltarusiškose  mokyklose Švietimo vadybos iniciatyva buvo daromas spaudimas išmokti lietuvių kalbos ir demonstruoti lojalumą lietuviams. Į svarbiausias naujai prijungtų apskričių mokyklas buvo pasiųsti dirbti mokytojai lietuviai. Jie nemokėjo gudų kalbos, o vietiniai mokiniai  – lietuviškai. Dėl to dažnai tekdavo kalbėti lenkų kalba. Tokia situacija kėlė susirūpinimą bei nepasitenkinimą baltarusių politikams ir jie kreipėsi pagalbos į vokiečių valdžią. BNK Vilniuje 1942 m. gegužės 12 d. parašė memorandumą Vilniaus miesto apygardos komisariatui teigdami, jog Ašmenos ir Svyrių apskrityse tokiu būdu griaunama baltarusiška švietimo sistema ir, nors siekiama moksleivius sulietuvinti, faktiškai yra vykdomas vietos moksleivių lenkinimas. BNK prašė vokiečių valdžios naujai prijungtose apskrityse ir toliau oficialiai leisti naudoti baltarusių kalbą įstaigose, policijoje, teismuose ir mokyklose, palikti toliau veikti pradines, vidurines ir kitas mokyklas, įsteigti baltarusių švietimo inspektoriaus pareigybę, kuris būtų atsakingas už baltarusių švietimą visoje Vilniaus srityje, leisti toliau dirbti baltarusių švietimo pareigūnams ir mokytojams, vaikus mokyti tik baltarusių ir vokiečių kalbų.

Oficialiais duomenimis, 1942/43 mokslo metais Ašmenos apskrityje dirbo 66 pradinės mokyklos, Svyrių apskrityje – 54. Kitais mokslo metais pradinių mokyklų skaičius Ašmenos apskrityje liko toks pat, Svyrių apskrityje sumažėjo iki 51 mokyklos.  Baltarusiškos pradinės mokyklos Ašmenos bei Svyrių apskrityse išliko ir po jų prijungimo prie LGS, baltarusių kalbą juose taip pat leista vartoti kaip tarnybinę vietinės valdžios įstaigose. 1944 m. kovo 1 d. prie generalinio komisaro Lietuvoje įstaigos buvo įsteigta baltarusių kultūros ir švietimo referentūra. Referentu (Kiraunik Bielaruskaje kultury i asviety u Hieneralnej Akruzie Litwy) buvo paskirtas M. Piaciukievičius. Jam turėjo būti pavaldžios visos LGS gudų pradžios ir vidurinės mokyklos bei jų inspektoriai Ašmenoje ir Svyriuose. Tokiu būdu buvo įgyvendintas vienas iš svarbiausių BNK reikalavimų. 

Vokiečių okupacijos metu Vilniuje buvo atkurta profašistinė Baltarusių nacionalsocialistų partija (toliau vadinsime BNSP). Ši partija buvo įsteigta Vilniuje 1933 m., bet Lenkijos valdžios buvo uždrausta. BNSP sekretoriatas buvo įsikūręs Vilniuje, Gedimino g. 4-11.  Tačiau apie šios partijos veiklą ir skaitlingumą žinių nepavyko surasti (tėra žinoma, jog vienas iš šios partijos organizatorių buvo BNK narys Vladislavas Kozlovskis).

Vilniuje taip pat veikė Baltarusių mokslo draugija (Bielaruskaje Navukovaje Tavarystva, toliau BMD, įsteigta 1918 m.), įsikūrusi Aušros vartų g. Nr. 9 (Gudų muziejaus patalpose). Pirmuoju sovietmečiu BMD buvo uždrausta, o kai kurie vadovai bei nariai suimti ir įkalinti: pirmininkas A. Luckievičius, bibliotekininkas Samoila ir Koscievičius. BMD valdybos nariai M. Škialonakas ir dr. J. Stankievičius pasitraukė į užsienį. 1941 m. birželio pb. BMD vėl atnaujino savo veiklą. Naujuoju pirmininku 1942 m. pr. išrinktas dr. Stanislavas Hrynkievičius, valdybos nariais buvo: vicepirmininkai – Mikola Ancukievičius, kunigas A. Stankievičius, sekretorius F. Hryškievičius, iždininkas dr. B. Hrabinskis, narys Janas Šutovičius. Buvo planuojama steigti filologijos, istorijos, literatūros-meno ir liaudies kūrybos komisijas. 1942 m. balandžio mėn. BMD turėjo 43 narius.  Jos etnografijos ir archeologijos sekcijai vadovavo M. Piaciukievičius. Jis rinko muziejui eksponatus, užrašinėjo gudų folklorą.  1943-1944 m. BMD planavo surengti paskaitų ciklą. Iš viso turėjo būti perskaityta 21 paskaita. Joos planuotos skaityti BNK patalpose Gedimino g. Nr. 4-11. Pirmąją paskaitą turėjo F. Alachnovičius („Maja praca nad dramami“). 

Nacių okupacijos metais Vilniuje taip pat veikė Ivano Luckievičiaus vardo Gudų muziejus (Aušros vartų g. Nr. 9). Šis muziejus (atidarytas visuomenei 1921 m.) svarbiausias gudų kultūros vertybių saugotojas Lietuvoje. Vilnijos baltarusiai aktyviai buvo raginami aplankyti savo nacionalinį muziejų. Jis (1941-1944 m. direktoriumi dirbo J. Šutovičius) turėjo sukaupęs daug vertingų eksponatų, tačiau dėl patalpų trūkumo daugelio jų negalėjo eksponuoti ir laikė dėžėse. Muziejus taip pat turėjo biblioteką, kurioje buvo apie 15 tūkstančių knygų, tarp jų vertingų senoviškų rankraščių ir spaudinių. Pirmuoju sovietmečiu dalį vertingų eksponatų išsivežė bolševikai.  Gudų muziejaus veikla susidomėjo ir A. Rosenbergo štabe dirbusieji vokiečių mokslininkai. 1942 m. vasario mėnesį ten lankėsi dr. Irene Neander iš Rosenbergo štabo Rygoje. Ją lydėjo to paties štabo Vilniaus skyriaus pareigūnas dr. Alexanderis Hempelis. I. Neander labiausiai domėjosi baltarusių bažnytiniu menu, nes apie tai rašė mokslinę knygą. A. Hempelį domino gudų liaudies muzika ir šokiai. 1942 m. kovo 13 d. Gudų muziejų aplankė dr. Karolis Haidingas iš Rozenbergo štabo Berlyne. Jis susidomėjosi baltarusių liaudies muzikos įrašais ir šokiais. 1942 m. kovo 17 d. muziejų aplankė Ostlando reicho komisariato kultūros ir švietimo skyriaus vadovas dr. H. Stegmannas. Jį lydėjo LGS švietimo vadybos generalinis tarėjas Pranas Germantas ir Aukštųjų mokyklų departamento direktorius dr. Antanas Juška. Svečiai susipažino su muziejaus veikla ir išklausė darbuotojų pageidavimą. Tuo metu  buvo aktualus patalpų klausimas ir muziejus siekė gauti kelis kambarius iš šalia esančio Pedagoginio instituto.  1944 m. sausio 27 d. Gudų muziejus iš Aušros vartų gatvės persikėlė į naujas patalpas Šv. Onos g. Nr. 4.

BNK pastangomis 1943 m. liepos mėn. Vilniuje, Trakų g. Nr. 8 buvo atidarytas baltarusių knygynas. BNK planavo, jog jis veiks kaip BMD padalinys ir ilgainiui taps svarbiu tautinės kultūros centru, tačiau dėl sovietų sugrįžimo knygynas nespėjo išplėtoti savo veiklos. Čia buvo parduodamos baltarusiškos knygos, spauda, kanceliarinės prekės. Pirmasis baltarusių knygynas Vilniuje buvo įsteigtas 1907 m. Lenkijos valdymo laikais dėl didelių mokesčių buvo priverstas nutraukti savo veiklą.  Neoficialus knygynas veikė ir BNK patalpose, įsikūręs viename kambaryje. Juo naudojosi BNK nariai ir kiti Vilniaus baltarusiai, kartais atvykdavo gudų atstovai iš Baranovičių, Naugarduko, Pastovių ir kt. Baltarusijos miestų. Juos labiausiai domino nesovietiniai vadovėliai, kurių tada labai trūko. BNK veikiančiu knygynėliu rūpinosi gudų mokytojų seminarijos studentas Ivanas Bogdanovičius. Už knygas gauti pinigai buvo perduodami BNK.

BNK rūpinosi ir religiniais tautiečių reikalais. 1941 m. rugpjūčio 15 d. komitetas išsiuntė laišką popiežiui Pijui XII prašydamas paskirti gudams katalikams du vyskupus Baltarusijoje ir arkivyskupą Vilniaus arkivyskupijai, į Vilniaus seminarijos mokymo programas įtraukti baltarusių kalbos, literatūros ir istorijos dėstymą, ruošti  kunigus Vakarų Baltarusijai, įsteigti baltarusišką leidyklą religinės literatūros leidimui.  BNK siūlė kun. A. Stankievičių paskirti vyskupu Minske. Tačiau šie BNK siūlymai ir prašymai liko nerealizuoti.  1942 m. gegužės 10 d. pradėtos laikyti pamaldos baltarusių katalikams Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje. Kiekvieną sekmadienį ir švenčių dienomis kunigas A. Stankievičius sakydavo gudams pamokslus jų gimtąja kalba. Šioje bažnyčioje taip pat buvo organizuojamos tradicinės piligrimų kelionės po Vilniaus Kalvarijas. BNK prašė valdžios LGS baltarusiams paskirti atskirą vyskupą, kuris būtų Vilniaus vyskupo M. Reinio pagalbininkas ir vadovautų baltarusių katalikų sielovadai, be to stačiatikių cerkvėse įvesti pamaldas baltarusių kalba.  Vilniaus dvasinėje seminarijoje 1943-1944 m. studijavo 12 baltarusių klierikų. Juos mokė ir globojo žinomas gudų veikėjas kunigas A. Stankievičius.  Dėl labai sustiprėjusio partizanų veikimo Baltarusijos generalinėje srityje 1943-1944 m. dalis baltarusių inteligentų ir administracijos darbuotojų iš Baltarusijos pasitraukė į Vilniaus miestą ar sritį (pvz., į Naująją Vilnią iš Mogiliovo buvo atkeltas Medicinos institutas). Tuo būdu baltarusių tautinis judėjimas pasipildė naujais žmonėmis ir galėjo dar labiau suaktyvinti savo veiklą.

Lyginant su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis, baltarusių tautinis, kultūrinis gyvenimas bei švietimas išgyveno pakilimą. Jiems vokiečių valdžia siūlė aktyviau įsijungti ir į vietinės administracijos veiklą. Dėl baltarusių atgimimo nukentėjo lenkų tautiniai interesai. Daugelyje Vilniaus apygardos vietovių, neturėdami galimybės leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas, tėvai siųsdavo atžalas į baltarusiškas bei lietuviškas mokyklas. Ašmenos ir Svyrių apskrityse nemažai administracijos tarnautojų lenkų buvo pakeisti gudais. Vis dėlto ir patys vokiečiai pastebėjo nepakankamą gudų politinį aktyvumą, tautinį sąmoningumą, inteligentijos ir vadovaujančių kadrų trūkumą. Nacių bandymas priešpastatyti baltarusius lietuviams ir lenkams apribojant pastarųjų įtaką buvo mažai efektyvus. Nepaisant tam tikros konkurencijos, gudų santykiai su lietuviais ir lenkais Vilniaus apygardoje netapo tokiais priešiškais kaip lietuvių-lenkų santykiai. 1943 m. spalio mėn. įvyko slaptos baltarusių politikų derybos su lenkų pogrindžio Vilniaus apygardos vadovybės atstovais. Baltarusiai prašė lenkų paremti jų siekius kurti Baltarusijos valstybę, federaciniais ryšiais susietą su Lenkija, tačiau pastarieji tokiai pozicijai nepritarė, motyvuodami įsipareigojimais 1921 m. Rygos sutarčiai ir Lenkijos rytinių sienų neliečiamybe. Dalis katalikų tikėjimo baltarusių Vilniaus srityje įstojo į AK būrius ir dalyvavo kovose su vokiečiais, lietuvių policija bei sovietiniais partizanais. Stačiatikių tikėjimo baltarusiai labiau rėmė sovietinius partizanus ir buvo priešiški tiek okupacinei valdžiai, tiek ir AK partizanams. Vilniaus krašto gudų religinis-politinis susiskaldymas buvo gana ryškus. Stačiatikiai linko prie rusų ir sovietų, katalikai rėmė lenkus, o gudų inteligentija buvo provokiškosios orientacijos.

Voruta. – 2008, vas. 23, nr. 4 (646), p. 15.
Voruta. –  2008, kov. 15, nr. 5 (647), p. 15.
Voruta. –  2008, kov. 29, nr. 6 (648), p. 15.