Asmenybė ir laikas: arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911–1991) gyvenimo stotys

Autorius: Data: 2012-12-06, 10:15 Spausdinti

Asmenybė ir laikas: arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911–1991) gyvenimo stotys

Irena PETRAITIENĖ, Kaunas

Gervėčiai: tėvas – pirmasis mokytojas

Iš kurios pusės važiuotum į Gervėčius – iš Gėlūnų, Galčiūnų, Miciūnų, Mockos, Petrikų kaimų – iš visų pusių atsiveria kelrodė – Švč. Trejybės bažnyčia (1899–1903). Viena iš gražiausių Rytų Lietuvoje ir didžiausia katalikų šventovė Baltarusijoje: fasado bokštas siekia 61 metrą. Kelis kartus pavadinimą keitusi Gervėčių bažnyčia yra apaugusi šio krašto žmonių susitelkimą ir gilų bendruomeniškumo jausmą liudijančiomis legendomis. Carinės Rusijos laikais, 1905 m. Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčią siekta paversti stačiatikių cerkve. Valdžiai reikėję surinkti dešimt vietinių gyventojų parašų, ir sumanymas, kaip valdžios požiūriu visai teisėtas, būtų įgyvendintas. Už parašą buvo siūloma valakas žemės. Iš aštuonių tūkstančių parapijiečių atsirado tik penki, kurie pasirašė. Nesurinkus reikiamo skaičiaus parašų, bažnyčia nebuvo paversta cerkve. Tarp mūru stojusių ginti katalikiškų maldos namų parapijiečių buvo ir Miciūnų kaimo ūkininkas Karolis Steponavičius.

Miciūnai, kaip būdinga Gervėčių kraštui, gatvinio tipo kaimas, palyginus didelis – 70 ūkininkų šeimų. Čia vyravo katalikiškumas, lietuviški tautiniai papročiai ir Gervėčių krašto gyventojams būdinga savita tarmiška šnekta, priklausanti Rytų aukštaičių vilniškių (Rytų dzūkų) patarmei. Patys niūriausi lietuvių tautai buvo spaudos draudimo metai XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžia. Tuo metu prasidėjusiam lietuvių tautiniam sąjūdžiui Rytų Lietuvoje reikštis trukdė ne tik caro valdžia, bet ir vietiniai lenkiškos orientacijos veikėjai, tarp jų ir katalikų dvasininkai (Vilniaus katalikų vyskupijos vadovybė ir dvasininkijos dauguma buvo nusiteikusi prolenkiškai). Antai Gervėčių Švč.Trejybės bažnyčios klebonas kun. Antanas Dalinkevičius (1870–1915) pamaldas laikydavo vien tik lenkiškai, išpažintį priimdavo taip pat tik lenkiškai. Jeigu kas prabildavo lietuviškai, apibardavo. Klebonas A Dalinkevičius, kaip ir kiti lenkomanai, vietiniams žmonėms bandė skiepyti mintį, jog Dievas lietuviškai nesupranta…

Tačiau jaunosios kartos kunigai, tarp jų Ambraziejus Jakavonis, jau reiškė visai kitas pažiūras. Teigiama, kad Gervėčiuose tebesanti lietuviška sala, yra didelis ir kun. A. Jakavonio nuopelnas. 1911 m., baigęs Vilniaus kunigų seminariją, jis buvo paskirtas į Gervėčius vikaru.

Tais pačiais metais, 1911 m. spalio 18 d., Gervėčių parapijos dideliame 70-ties ūkininkų Miciūnų kaime Karoliui ir Emilijai (Barevičiūtei) Steponavičiams gimė ketvirtas vaikas – sūnus Julijonas, atnešęs ūkininkų šeimai didelio džiaugsmo. Juk prieš sūnų viena po kitos buvo gimę trys dukrelės, Amžinybei akeles užmerkusios dar kūdikystėje. Šeimai artima Liudvika Petrikaitė iš Gibirdės vienkiemio tapo Juliuko krikšto motina.

Steponavičių sūnų Julijoną Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje pakrikštijo kun. Ambraziejus Jakavonis, tikras lietuvybės apaštalas. Gervėčiuose šv. Mišias jis aukojo ir Dievo žodį skelbė tik lietuviškai, su vargonininku sutelkė lietuvių chorą.1915 m. mirus klebonui A. Dalinkevičiui, kun. A. Jakavonis buvo paskirtas Gervėčių klebonu. Tada šiam katalikų dvasininkui atsirado dar didesnės galimybės varyti plačią tautinės veiklos vagą.

Klebonas A. Jakavonis mokė ir skatino parapijiečius lietuviškai dainuoti, lankydamasis jų namuose, ragindavo mokytis lietuviškai dainuoti, mokytis lietuviškai rašyti ir skaityti, gerbti senuosius papročius. Nenuostabu, jog vietos katalikai, ypač šviesos ir tiesos troškę gervėtiškiai, gerbė bei mylėjo savo krašto ganytoją. Tarp jų buvo ir Karolis Steponavičius, aktyvus parapijos bendruomenės žmogus, turintis aiškią poziciją katalikybės ir lietuvybės atžvilgiu. Kunigo Ambraziejaus asmenyje jis atpažino bedramintį, savo dvasiai artimą žmogų, todėl kiek galėdamas jam talkino.

O klebonas irgi suprato, kad ūkininkas K. Steponavičius tikra jo pastoracinės ir švietėjiškos veiklos atrama. Jie artimai bičiuliavosi, vienas į kitą kreipdavosi vardais Tai, jog parapija, vadinasi, ir šeima, yra tauraus kunigo globojama, Karoliui Steponavičiui, iš dalies lengvino atsiskyrimo su savo šeima skausmą, kai 1914 m. prasidėjus pirmajam Pasauliniam karui, rusų caro valdžios jis buvo mobilizuotas.

Ketverius metus, iki 1918-ųjų, K. Steponavičiui išpuolė nelaimė patekti į vokiečių nelaisvę, kurioje patirtas vargas ir ypač žinia apie žmonos Emilijos mirtį 1916 m, atsiliepė jo sveikatai. Po karo, grįžęs iš nelaisvės, sūnų Julijoną rado gražiai krikštamotės Liudvikos Petrikaitės globojamą. Našliui atgimė viltis kurti naujos šeimos židinį, jis vedė sūnaus krikštamotę Liudviką, su kuria susilaukė keturių vaikų: trijų sūnų Antano, Stasio, Jono ir dukters Julijos.

Pirmasis Juliuko mokytojas buvo jo tėvas Karolis. Klebonas kun. Ambraziejus Jakavonis gabesnius lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos įsteigtos lietuviškos mokyklos vaikus, tarp jų ir Julijoną Steponavičių, mokė papildomai, ypač lietuvių kalbos, ir tėvus, kurie gali, labai ragindavo siųsti mokytis į Vilniaus lietuvių gimnaziją. Klebonas išjudino ne tik gervėtiškius, bet ir daugelį kitų kaimų, kuriuose gyveno daug lietuvių. Kaimai pradėjo net lenktyniauti, kur geriau liepsnoja kun. Ambraziejaus vadovaujamos šv. Kazimiero draugijos ugnis, kuris geriau suvaidins lietuvišką spektaklį, kur geresni dainininkai, deklamuotojai.

Deja, kun. A. Jakavonio iniciatyva uždegta tautinė, švietėjiška ugnis degė neilgai. 1920 metais Lenkijai okupavus Rytų Lietuvą, prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Gervėčius užėmę lenkai jau 1921 m. balandžio 17 d. uždraudė lietuviškai giedoti bažnyčioje, o balandžio 21-ąją suėmė kleboną A. Jakavonį. Nepaisant visų parapijiečių pastangų, jį mėnesį laikė Vilniaus Lukiškių kalėjime. Kai generolas L. Želigovskis 1921 m. vasario 8 d. paskelbė rinkimus į vadinamąjį Vidurinės Lietuvos seimą, kurių esmė buvo reikalauti, kad Vilniaus kraštas būtų prijungtas prie Lenkijos, nė vienas iš 15 Gervėčių parapijos (Varnėnų valsčiaus) lietuviškų kaimų juose nedalyvavo.

Vytauto Didžiojo gimnazija, bręstant pašaukimui

Artėja legendomis apipintas Gedimino miestas? Koks jis? Kunigas Ambraziejus mėgdavo mokiniams pasakoti apie Lietuvos sostinę, apie ten gyvenusius vyskupus, kuriems priklausė Gervėčių dvaras, apie žymius, dvare dirbusius žmones. Visą 70 km kelią nuo gimtųjų Miciūnų kaimo iki Vilniaus 1921 m. rudenį tėvo vežamas mokytis mintijo ir mintijo dešimtmetis Julijonas. Tėviško rūpesčio dėl sūnaus mokslo pilna buvo ir paties Karolio Steponavičiaus širdis.

Tėvo arkliuku atvežtas Julijonas buvo priimtas į Vytauto Didžiojo gimnazijos prieklasę ir apgyvendintas Subačiaus gatvėje, Didžiojoje lietuvių prieglaudoje, kurią globojo kan. Juozapas Kukta (1926 m. konsekruotas ir paskirtas Kaišiadorių vyskupu). 1915 m. spalio 18 d. užgimusi lietuviška mokykla iš pradžių buvo pavadinta „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokomis“, tačiau jau gruodžio mėnesį pradėta globoti 1913 m. įsteigtos lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos. 1921 m. Vilniaus lietuviai Mokyklų kuratorijai pasiūlė gimnaziją pavadinti Vytauto Didžiojo vardu.

1921m. spalio 1 d. J. Steponavičius mokytis į Vilnių jau buvo atvykęs ir matė, kaip lenkų valdžia brutaliai atėmė Vytauto Didžiojo gimnazijos patalpas. Po daugelio metų rašytuose atsiminimuose pažymėta: „Želigovskio valdžios atstovai – Atstatymo departamento – Markevičius, Švietimo departamento atstovas ir buvęs Kauno lenkų gimnazijos direktorius Leonas Ošemeneckis, Lelėvelio lenkų gimnazijos direktorius Želskis, lenkų policijos padedami, per penkias valandas užėmė rūmus (vėliau čia įkurta filharmonija), išvydami iš jų susirinkusius mokinius (150) ir atimdami gimnazijos baldus. Mokiniai buvo stumdomu, mušami. Aštuntą valandą vakaro paskutinieji policijos išvesti gimnazijos vedėjas M. Biržiška su žmona, mokytojai V. Biržiška ir A. Randomanskis, Mokytojų seminarijos vedėjas J. Kairiūkštis. Išstumti iš gimnazijos rūmų mokiniai, susitikęs su kitais, neįleistaisiais, užtraukė himną „Lietuva, tėvyne mūsų“. Čia juos puolė policija: jaunimą mušė šautuvų buožėmis, lazdomis, kumštimis, kelias dešimtis berniukų ir mergaičių sumušė iki kraujo. Suimti, bet, pasižymėjus jų pavardes, iš nuovados buvo paleisti: gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas K. Stašys, mokytojai St. Kairiūkštis, St. Naginskas, žurnalistas A. Penkaitis ir kiti….“

Į gatvę išmestą lietuvių gimnaziją priglaudė žydų visuomenės atstovai, pasiūlę pamokas vesti žydų realinėje gimnazijoje Lichanšteino name Arklių gatvėje. Tačiau dėl nepalankių darbo sąlygų toje gimnazijoje gruodžio 1 d. Mykolas Biržiška išnuomoja patalpas Pilypo gatvėje. Bet netrukus, 1922 m. okupantai ištrėmė gimnazijos direktorių M. Biržišką. Į jo vietą buvo išrinktas Marcelinas Šikšnys, matematikas ir rašytojas, talentingas pedagogas. Juozas Tumas-Vaižgantas jį vadino „rimčiausiu Lietuvos matematiku“, nes jis daugiausia parašė lietuviškų matematikos vadovėlių, kai kuriuos išleido savo lėšomis. Gimnazijos direktoriaus iniciatyva pedagogų branduolį sudarė aktyvumu ir tautiniu sąmoningumu pasižymėję asmenybės, kunigai – Vincentas Taškūnas, Vincas Zajančkauskas, Petras Kraujalis, Kristupas Čibiras, turėję didelės įtakos, ugdant ir formuojant Vilniaus krašto jaunąją lietuvių kartą.

Geriau būkime tuo, kuo mus Dievas sutvėrė, lietuviais. Kas yra kraujas žmogaus kūne, tas yra kalba tautos gyvenime.“ Šiais Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus žodžiais kunigai Kristupas Čibiras, Vincentas Taškūnas stiprindavo savo mokinių dvasią. Į Vilnių iš pakraščių atvykusiems paaugliams iš vienos pusės buvos didelis psichologinis šokas, kai lenkų valdžia juos į gatvę išmetė ne tik iš gimnazijos, bet iš iš Subačiaus gatvėje įsikūrusios Didžiosios lietuvių prieglaudos, iš kitos – anksti patirta neteisybė – netgi buvusi tam tikra trąša jų tautinės savimonės augimui. Tarp tokių moksleivių buvo ir Julijonas Steponavičius.

Nuskriaustuosius priglaudė Aušros Vartų mergaičių bendrabutis, kurio vedėja buvo Emilija Vileišienė. Dalis nukentėjusių buvo perkelta į Filaretų, dalis – į Subačiaus gatvę, kur pateko ir Julijonas. Čia jis sutiko Stanislovą Valiukėną, Gervėčių krašto Nočios parapijos Purvėnų kaimo keleriais metais vyresnį vaikiną. (Pirmoji jų pažintis, pirmasis atviras pokalbis įžiebė viso gyvenimo bičiulystę.) Subačiaus gatvės bendrabutyje S. Valiukėnas papasakojo, kokį vargą patyrė jo šeima, mirė mama, želigovskininkai nužudė tėvą. Brolius ir seseris priėmė giminės, o jį, dešimtmetį, globojo parapijos klebonas kun. J. Kuzminskas, paskatinęs mokytis toliau, visokeriopai rėmęs. Julijonas su meile kalbėdavo apie savo gimtosios parapijos kleboną kun. A. Jakavonį, apgailestavo, sužinojęs, kad Vilniaus arkivyskupijos vairą iš vyskupo J. Matulaičio-Matulevičiaus perėmęs R. Jalbžykovskis vedė lenkinimo politiką, mylimam dvasininkui po tribunolo tardymo net neleido daugiau grįžti į Gervėčius.

Tėvas K. Steponavičius dažnai lankydavo sūnų, vargdamas ant vežimo po kelias paras, kol arkliukas sukardavo po 70 km pirmyn ir atgal. Pasakodavo, kas gero šeimoje, kaip sekasi broliukams, sesutei Julytei. Abu kartu džiaugdavosi geromis naujienomis, abu nusimindavo, sužinoję apie nedorus lenkų valdžios veiksmus. Gervėčių bažnyčioje dėl lietuviškų pamaldų nuolat kildavo riaušės, net muštynės. Vilniaus kurijos nustatyta tvarka lietuviams buvo leidžiama giedoti kas trečią sekmadienį ir Kalėdų, Velykų bei Sekminių antrą dieną. Klebonaujant kun. Jonui Malinovskiui, lenkai sumanė visai neleisti giedoti lietuviškai. 1927 m. Sekminių antrą dieną bažnyčioje kilo riaušės: procesijos metu užgiedojus lietuviams, ėmė giedoti ir lenkai. Po pamaldų lietuvių atstovai su Karoliu Steponavičiumi priešakyje nuėjo pas kleboną išsiaiškinti, kodėl jis lietuvių dieną užgiedojo lenkiškai. Klebonas apskundė lietuvius lenkų policijai ir jį – Julijono tėvą – suėmė. Policija laikė jį suareštavusi kelias dienas, gąsdindama, esą jis būsiąs patrauktas teismo atsakomybėn už žmonių kurstymą, kad jam teksią penkeris metus kalėti. Po kelių psichologinio teroro dienų policija pažadėjo jį išleisti į laisvę už piniginį užstatą. Karolio žmona Liudvika, pardavusi karvę, sumokėjo reikalaujamą sumą, ir vyras buvo paleistas.

Vilniaus gimnazistai Julijonas ir Stanislovas gerai žinojo to meto politinę padėtį. 1925 m. vasario 10 d. Lenkija sudarė konkordatą su Vatikanu ir Vilniaus arkivyskupija tapo viena iš 5 Lenkijos provincijų. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis pasitraukė iš pareigų, o naujas vyskupas Romualdas Jalbžykovskis skatino lenkinimą per bažnyčią poltiką.

Skirtingose klasėse besimokantys gimnazistai dalijosi viskuo – ir Juliaus tėvo iš kaimo vežimu atvežtu kaimo valgiu, ir jaunatvišku užsidegimu tarnauti Dievui bei tėvynei. Jiems gyvas pavyzdys buvo gimtosiose parapijose ir Vilniuje sutikti katalikų dvasininkai. Ypač didelį poveikį turėjo Šv. Mikalojaus bažnyčia, prie kurios glaudėsi ne tik Vytauto Didžiojo gimnazija, bet ir daugelis Vilniaus inteligentų. Lietuviškos pamaldos, klebonaujant kun. Juozapui Kuktai (1901–1906), čia pradėtos laikyti nuo 1901 m. ir nuo to laiko niekada nebuvo nutraukos. Kunigai Antanas Viskanta (1906–1911), Petras Kraujalis (1911–1912), Vladislovas Jezukevičius (1912–1924), kun. Kristupas Čibiras (1924–1942) dalyvavo „Ryto“ draugijos veikloje, Šv. Kazimiero draugijoje, buvo aktyvūs Vilniaus krašto lietuvių teisių gynėjai ir patys patyrę lenkų valdžios puolimą, politinio gyvenimo dalyviai. Lenkų okupacijos laikotarpiu šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė šventovė Vilniuje, kurioje buvo meldžiamasi ir sakomi pamokslai lietuvių kalba. Suprantama, jog ypatingos – katalikiškos ir tautinės dvasios pilni maldos namai turėjo įtakos jaunoms širdims.

1930 m., Lietuvai iškilmingai minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Vilniaus lietuvių pastangomis Šv. Mikalojaus banyčioje pastatytas paminklas. Skulptorius Rapolas Jakimavičius jį nukalė iš vario ir marmuro.

Paminklą pašventino ir iškilmių proga pamokslą pasakė klebonas, gimnazijos kapelionas kun. K. Čibiras.

Julijonas Steponavičius, 1930 m. baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, vienas iš mylimiausių kun. K. Čibiro mokinių, tų pačių metų rudenį įstojo į Vlniaus diecezinę kunigų seminariją – Stepono Batoro universiteto teologijos fakultetą. 1905 m. Vilniaus kunigų seminarijoje įvestos lietuvių kalbos pamokos buvo neprivalomos, lietuviškai buvo nedėstoma iki pat 1939 m. – iki Vilniaus grąžinimo Lietuvai.

Didžiausiais mano troškimas, – rašė palaimintasis arkivyskupas J. Matulaitis, 1918 m. pabaigoje perėmęs vyskupijos valdymą, – kad klierikai, baigdami Seminariją, išsineštų apaštalo kunigo širdį ir dvasią, kad norėtų lygiai visų tautų žmonėms tarnauti.“ Šis palaimintojo arkivyskupo Jurgio troškimas yra pasiekęs ne vieną jauną katalikų dvasininką. Aišku, tai ypatingu būdu užliejo ir Gervėčių krašto Julijoną Steponavičių, kuris 1936 m. birželio 21 d. seminariją baigęs teologijos magistro laipsniu, buvo įšventintas į kunigus.

Kunigas: veržiantis į Lietuvą

1936-ųjų liepos 5-ąją Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje ištiestos ąžuolo lapų girliandos, žiedų žiedais papuoštas altorius, pirmuose suoluose sėdintys orūs, parapijiečiams nematyti asmenys – viskas liudijo iškilmes. Tai buvo primicijos – kunigo Julijono Steponavičiaus pirmosios šv. Mišios. Gervėtiškiai negalėjo atsiminti, kada paskutinį kartą buvo tokia jaudinanti šventė, kad jų akyse išaugęs, savas žmogus, pašauktas būti sielų ganytoju, žengtų prie altoriaus taip, kaip jiems pažįstamas kun. Julijonas. Tėvas Karolis Steponavičius, žmona Liudvika, Julijono krikštamotė, sesuo, broliai, giminės džiaugėsi sulaukę ypatingos dienos. Primicijinį pamokslą sakykloje stojo sakyti iš Vilniaus atvykęs svečias Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionas Kristupas Čibiras, mokęs ir ugdęs jaunąjį Gervėčių krašto kunigą.

Į buvusio mokinio Julijono primicijas atvyko Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, kun. Vincentas Taškūnas, Lietuvių labdaros draugijos pirmininkas kun. Pranciškus Bieliauskas, Vilniaus laikinojo komiteto pirmininkas Konstantinas Stašys, Filaretų gatvėje buvusio gimnazijos bendrabučio vedėjas Anicetas Cicėnas.

Kur kun. Julijonas bus paskirtas?“ – prie šventinio pietų stalo susėdę svarstė svečiai. Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis turėjo minčių kun. J. Stepanavičių skirti vikaru į Valkininkus. Būtų neblogai. Juk Valkininkai ir gimtasis Miciūnų kaimas priklausė tai pačiai Vilniaus-Trakų apskričiai. Deja. Būtent todėl, kad nelabai toli esančiuose Miciūnuose gyvena „aršus“ lietuvis, kun. Julijono tėvas Karolis Steponavičius, lenkų valdžia pareiškė protestą. Galima sakyti, neįsileido.

Pirmoji kun. Julijono pastoracinė vieta buvo Rodunė, kur vikaru išbuvo vos dvi savaites. Per tą trumpą laiką jis spėjo „nusižengti“ lenkomanams. Rodunės parapijoje buvo nemažai už savo teises kovojančių lietuvių, kurie iškart pamilo jauną kunigą. Bet aliarmą pradėjo kelti kita – lenkiškoji pusė, išsigandusi, jog gali būti sulygintos visų katalikų teisės. Tad tegu geriau kun. J. Steponavičiaus važiuoja toliau, į Baltarusijos gilumą – Gardino bernardinių mergaičių septynmetei mokyklai reikia kapeliono. Gavęs arkivyskupo skyrimą, rugsėjo mėnesį kun. Julijonas jau Gardine, kuriame vyravo svetima lenkiška aplinka, nė vieno bendraminčio. Tačiau kunigo tarnystėje asmeninio pasirinkimo nėra, gaivinti gali tik viltis sugrįžti į lietuvišką parapiją. Tiesa, atsiradus laisvesnei dienelei, kun. Julijonas skubėdavo į gimtuosius Miciūnus. Tėvo sveikata sūnui kėlė rūpestį. Ketveri metai vokiečių nelaisvėje, nuolatinis lenkų valdžios tampymas kuo toliau, tuo labiau negalia atsiliepdavo. 1938 m., po sunkios plaučių ligos, Karolis Steponavičius iškeliavo Amžinybėn, buvo palaidotas Gervėčių kapinėse šalia pirmosios žmonos, kun. Julijono mamos Emilijos Steponavičienės.

Prasidėjus 1939 m. karui ir lenkų valdžiai žlugus, Gardino Faros parapijos klebonas kun. Julijoną kvietė pasilikti vikaru. Bet negali būti nė tokios minties. Grįžti pas lietuvius buvo tvirtas kun. J. Steponavičiaus pasiryžimas. Lenkiją užėmus Vokietijos ir SSRS kariuomenėms, 1939 m. spalio mėn. dalis Vilniaus krašto perduota Lietuva, iš viso 70 parapijų. Kita Vilniaus vyskupijos teritorija buvo kontroliuojama SSRS (Baltarusijos) ir Vokietijos. Vilniaus arkivyskupijos hierarchija lietuvių atžvilgiu buvo nusiteikusi priešiškai. Svarbiausios Vilniaus bažnyčios dažnai tapdavo antilietuviškų manifestacijų vietomis, jose neleista laikyti lietuviškų pamaldų. Vėliau popiežiaus nuncijaus įkalbėtas R. Jalbžykovskis nusileido. 1939 m. gruodžio 3 d. buvo pradėtos laikyti pamaldos lietuvių kalba Šv. Jonų bažnyčioje.

Suprantama, jog kun. Julijonas veržte veržėsi į Lietuvą. Vilniaus kurijoje jis paprašė arkivyskupo R. Jalbžykovskio paskyrimo į lietuvišką parapiją. Tuo metu laisva vieta buvo Palūšėje. Arkivyskupas, nedavęs jokių dokumentų, įpareigojo kunigą Julijoną nuvykus Palūšėn pasižiūrėti, kokia ten padėtis ir jį informuoti. Palūšės parapijos klebonijoje J. Steponavičius rado įsikūrusią raudonosios armijos vietos vadovybę, kuri kunigą ištardžiusi, sunkvežimiu nuvežė į Švenčionėlius. Per naktį išlaikytas jis tik ryte buvo paleistas. Pagaliau gavęs skiriamuosius raštus, 1939 m. rugsėjo mėn. pabaigoje kun. J. Steponavičius pradėjo savo tarnystę Palūšės parapijoje. Klebonas pasinėrė į pastoracinį darbą. Iš Vilniaus plaukė permainingos žinios. 1940 m. gegužės 18 d. kapitulos posėdyje buvo nutarta leisti lietuviškas pamaldas Vilniaus katedroje, Šv. Dvasos ir Šv. Jokūbo bažnyčiose.1940 m. liepos 9 d. Mečislovas Reinys buvo pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo padėjėju, tačiau kapitula ir pats arkivyskupas jam buvo priešiški.

Vaizdingoje Palūšėje gyvenimas tik iš paviršiaus atrodė lyg tyvuliuojantys Aukštaitijos ežerai. Kun. Julijonas neramiai žvalgėsi į Rytus ir į Vakarus – karas dunda iš visų pusių. Kas laukia Bažnyčios? Ar atsilaikys Lietuva? 1940-ųjų rugpjūtyje – Lietuvos aneksija, žinoma, atnešė naują, visų gyvenimo sričių sovietizacijos bangą. Vilniuje vyskupų rūmai buvo konfiskuoti. Arkivyskupijos kurija išsikėlė į Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos namus, ten apsigyveno ir ark. M. Reinys.

1941 m. birželio mėn. Antrasis pasaulinis karas neaplenkė ir Lietuvos. Kun. J. Steponavičiui vaizdingąją Palūšę teko palikti. Tuo metu į Naująjį Daugėliškį klebonu buvo skiriamas pagyvenęs kunigas Nikodemas Vaišutis, o parapijiečiai N. Daugėliškyje reikalavo palikti jauną kunigą J. Karaliuką. Norėdamas likviduoti kivirčą su N. Daugėliškio parapijiečiais, o iš kitos pusės, garbingam kun. N. Vaišučiui atsisakius ten važiuoti, kur jo nenorima, arkivyskupas R. Jalbžykovskis pasiūlė kun. J. Steponavičiui persikelti į Naująjį Daugėliškį

Pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais vasario mėnesį kun. J. Steponavičius tapęs N. Daugėliškio parapijos klebonu, rado pamaldžius, Bažnyčią gerbiančius žmones. Bet vėl iškilo nauji sunkumai – karas ir jo pasekmės. Hitlerinės Vokietijos okupacijos metu apylinkėje veikė lenkų baltieji ir tarybiniai raudonieji partizanai, be to, spaudė okupacinis režimas. Vieni, antri ir treti, siekdami savanaudiškų tikslų, kėlė didelius reikalavimus gyventojams ir klebonui. Tvyrojo įtampa. 1941 m. žuvo 12-ka Vilniaus arkivyskupijos kunigų. 1942 m. kovo 3 d. hitlerininkai areštavo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius bei 15-ka arkivyskupijos kunigų, o kovo 22-ąją arkivyskupas R. Jalbžykovskis buvo išvežtas ir internuotas Marijampolės marijonų vienuolyne.

Vilniaus arkivyskupiją apaštalinio administratoriaus teise valdė arkivyskupas Mečislovas Reinys. Lietuviams kunigams bažnytinės valdžios pasikeitimas atnešė naujo ryžto atstatyti darną tautiniu atžvilgiu mišriose parapijose. 1942 m. rudenį ark. M. Reinio iniciatyva pradėjo veikti lietuviška Vilniaus kunigų seminariją, į ją įstojo apie 50 klierikų. Seminarijai vadovauti ir dėstyti buvo pakviesti lietuviai kunigai, kai kurie ne vilniškiai. Rektorius kun. Ladas Tulaba kun. J. Steponavičių kvietė profesoriaus pareigoms, bet šis atsisakė. Ir ne jis vienas. L. Tulaba rašė: „Vilniškiai atsisakė bendradarbiauti su vadinamais „škotais“, t.y. atvykusiais iš kitų diecezijų. Ši nedarna buvo tam tikra prasme suprantama ir vilniečių nepasitenkinimas pateisinamas.“ 1943 m. kovo 18 d. Vilniaus kungų seminarija hitlerininkų buvo uždaryta.

Po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus arkivyskupija apėmė ne tik dalį Lietuvos, bet ir Baltarusijos bei Lenkijos teritorijos. 1946 m. tapo aktualus Adutiškio parapijos klebono, o kiek vėliau – Švenčionių dekano posto klausimas. Arkivyskupas Mečislovas Reinys žinojo, kad šių sunkių pareigų galėtų imtis toks ryžto ir tvirtumo kupinas dvasininkas, koks buvo kun. J. Steponavičius. Todėl nors ir nenoriai, bet nuolankiai, paklusdamas savo ganytojo sprendimui, 1946 m. balandžio 23 d. kun. Julijonas paliko, palyginus, ramią lietuvišką Naujojo Daugėliškio parapiją.

Aduštikio klebonas Švenčionių dekanas

Pačiu Lietuvos pakraščiu keliui vingiuojant Adutiškio link, kun. J. Steponavičius matė, kad parapija, išsidėsčiusi tarp Breslaujos, Švenčionių ir Naručio aukštumų, nusėta karo bei pokario žaizdomis. Adutiškio miestelis, vokiečių okupantams traukiantis, buvo beveik sudegintas. Raudonų plytų, bazilikinio tipo su dviem fasadiniais bokštais bažnyčia, turinti Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės titulą, taip pat nukentėjusi: sienos sviedinių skeveldrų apardytos, tebežiojėja kai kurių aukštutinių langų kiaurymės, vargonai vokiečių užminuoti. Iš klebonijos pastato likę tik sienos. Darbų frontas didelis, sunkus, kibk, pasiraičius rankoves. Nuo ko pradėt? Aišku, nuo žmonių, nuo jų sielų ganymo. Kad ir jaukumu, be remonto, kol kas neblizganti, tačiau erdvi Adutiškio bažnyčia sekmadieniais būdavo pilna parapijiečių. Daugelio veiduose atsispindėjo karo ir pokario atneštas sielvartas.

Iki pat karo pabaigos Antanų, Medinių, Motiškės, Vileitų ir kitus pamiškės kaimus engė rusų partizanai, atimdavo arklius, drabužius, maistą, gyvulius. Adutiškyje ir gudų kaimuose stovėjo lietuvių savisaugos batalionas, turėjęs saugoti kraštą nuo rusų partizanų. Daug savanorių žuvo Gudijoje ir buvo palaidoti Adutiškio kapinėse. Pokario metais Adutiškio miškuose veikė lietuviai partizanai. Iš Adutiškio apylinkės į mišką išėjo 38 vyrai, beveik visi žuvo. Nuo 1945 m. buvo pradėta gyventojus tremti į Sibirą. Pokaryje lageriuose, tremtyje, kalėjimuose atsidūrė daugiau nei 200 žmonių. Labiausiai nukentėjo Linkonių kaimas ir Adutiškio miestelis.

Parapijos klebonas žinojo, ką patyrė šio Lietuvos pakraščio žmonės ir juos užjautė. Būdavo pro šalį nepraeis žmogaus nepakalbinęs, nepaguodęs dėl artimo netekties, nepaklausęs, kaip auga pakrikštyti vaikai. Žinojo ne tik bažnyčią lankančiųjų vardus, bet ir jų rūpesčius, su visais vienodai buvo paprastas ir malonus, atsakydavo ta kalba, kuria būdavo sveikinamas; lenkams – lenkiškai, gudams – gudiškai. Tačiau supratęs, kad parapijiečių daugumą sudaro lietuviai, bažnyčioje neleido jų skriausti. Lenkų katalikų buvo daug mažiau, deja, jie buvę pilni prieškarinių ponų ambicijų, pirmumo teisės reikalavimų.

Vilniaus arkivyskupijos kurijai sutikus, Adutiškyje pamaldų tvarka buvo pakeista. Du sekmadienius giedojo lietuviai, o trečiąjį – lenkai. Tas lenkams nepatiko, jie pakėlė protestą ir visai nustoto giedoti. Klebonas J. Steponavičius, ieškodamas kompromiso, tarėsi su Vilniaus arkivyskupijos kurija. Bendra sutarimas buvo toks: votyva paskirta lenkams, suma – lietuviams. Pamokslai sakomi lietuviškai ir lenkiškai. Ta tvarka įsigalėjo ilgam.

Sutvarkius vieną reikalą, vijo kitas. Sveikatą graužė vakariniai enkavedistų lindimai į akis, ar kunigas negirdėjęs žinių apie Adutiškio miškuose esančius partizanus. Galva buvo pilna rūpesčio dėl bažnyčios remonto. Specialistų nėra, statybinių medžiagų sunku gauti. Klebonui teko pavargti jų ieškant. Tačiau jaunatviškos kunigo Julijono energijos, pastangų ir parapijiečių geros valios dėka buvo paaukštintas altorius, praplatintos klausyklos, sakykla, sukalti nauji suolai. Bažnyčią remontavo bei dekoravo Vladas Čižauskas, kuris nutapė ir keletą šventųjų paveikslų. Buvo suremontuota klebonija, sutvarkytas bažnyčios šventorius. Žinant, jog 1948–1950 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčia labai nukentėjo, kai buvo uždaryta daugiau kaip šimtas bažnyčių, nacionalizuoti bažnytiniai pastatai, Adutiškio parapijos klebonui kun. J. Steponavičius teko parodyti ypač didelį ryžtą ir neeilinius organizacinius gabumus.

O kur dar parapijiečių lankymas, katekizacija, krikštas, jungtuvės, laidotuvės, išpažinčių klausymas ir pagalba kaimynams. Adutiškio parapija didelė. Čia gyveno lietuviai, gudai, lenkai, žydai, totoriai, rusai. Puotiškės, Jakelių, Medinių, Vosiūnų, Lazdinių, Antanų kaimuose gyveno vien lietuviai Anuomet pasaulietinė valdžia pradėjo drausti kunigams važinėti į atlaidus kaimynams talkinti. Tik dekanui buvo leidžiama vykti į visas dekanato parapijas, o Švenčionių dekanui – į dvidešimt parapijų. Todėl vidutiniškai kiekvieną mėnesį tekdavo Adutiškyje nebūti du sekmadienius. Dekaną pavaduodavo darbštus vikaras kun. Juozas Juodgalvis. Adutiškio parapijos istorijos metraštyje parašyta, kad kun. J. Juodagalvis buvo geros širdies, jo sutana buvo lopyta, adyta, batai sunešioti. Į kiekvieną kreipdavosi „angelėlis“, kartą, vargšui seneliui veltinius atidavęs, basas parvažiavo. Klebonas J. Steponavičius jam nupirko naują sutaną, visokeriopai rėmė, ir ne tik materialiai. Amžiumi ir pastoracine patirtimi jaunesnį katalikų dvasininką kun. Juozą klebonas, galima sakyti, augino, brandino, atskleisdamas jam tiesą apie totalitarinį režimą ir jo pasekmes.

Po to, kai 1946–1947 m. nesutikę bendradarbiauti ir didelį autoritetą turėję vyskupai T. Matulionis, M. Reinys buvo represuoti, Lietuvoje liko tik vienas vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jo mirties atvejų Lietuvos Katalikų bažnyčiai būtų iškilęs didžiulis pavojus, neliktų kam šventinti kunigų, todėl buvo labai aktualus K. Paltaroko keltas naujo vyskupo klausimas. Jis jį 1953 m. spalio 16 d. kėlė Maskvoje. 1954 m. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis Lietuvoje Bronius Pušinis jau pats vysk. K. Paltarokui pasiūlė, kad jis rūpintųsi gauti popiežiaus leidimą pašventinti Lietuvai naują vyskupą, įvardydamas valdžiai priimtinus kandidatus: kan. Juozapas Stankevičius, Kauno, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų valdytojas ir kun. Petras Maželis, Telšių vyskupijos valdytojas. Tačiau pagal nusistovėjusią tvarką popiežiui nurodyti reikėjo tris kandidatus, todėl 1955 m. sausio mėn. pabaigoje laiške popiežiui Pijui XII be valdžios įpirštų kandidatų buvo pristatytas ir 44-erių Adutiškio parapijos klebonas bei Švenčionių dekanas kun. Julijonas Steponavičius.

1955 m. birželio 12 d. popiežius Pijus XII kun. dekaną Julijoną Steponavičių ir kun. Petrą Maželį nominuoja vyskupais. Gavus iš Romos tokią žinią, kandidatai į vyskupus prašomi sutikimo. Dekaną kun. J. Steponavičių užgulė nauji rūpesčiai, apie tai rašoma autobiografijoje. „Teko rimtai pagalvoti ir apsispręsti. Didžiulė atsakomybė bei rizika prisiimti vyskupo pareigas. Kunigų mažai. Visai Lietuvai – viena kunigų seminarija Kaune, klierikų skaičius apribotas. Valdžios remiamas ateistų veikimas labai agresyvus. Jų žinioje jaunimo auklėjimas: darželiai, mokyklos, spauda, radijas ir kt. Ateistų ambicijos didelės: per trumpą laiką likviduoti tikėjimą Lietuvoje. Dienas ir naktis prašyta Dievą šviesos apsispręsti.“

Atsimenu, – yra pasakojęs vyskupas Juozas Tunaitis, – kartą anuo metu apsilankius kurijoje kancleris kun. Krivaitis ragino: „Prašykite, maldaukite savo dekaną, kad jis sutiktų priimti vyskupo pareigas. Juk tiek pastangų padėta, kol šis leidimas buvo gautas. Nežinia, kada kita tokia proga vėl pasitaikys.“ Daug įvairių kunigų pas dekaną važiavo ir ragino priimti šitą Dievo apvaizdos taip stebuklingai skirtą jam naštą.“

Vilniaus dvasininkai kun. pof. Vincas Taškūnas, kun. Juozas Vaičiūnas ir kun. Stanislovas Valiukėnas, sužinoję apie artimo bičiulio dvejones, atvažiavo į Adutiškį kunigą Julijoną paguosti bei sustiprinti. Po gilių apmąstymų ir karšto pokalbio su atvykusiais, didelį autoritetą turinčiais katalikų dvasininkais, kun. J. Steponavičius susitaikė su Dievo valia bei atliko aštuonių dienų rekolekcijas Kabeliuose, Vilniaus arkivyskupijos pietinės dalies užkampyje. Jas vedė kun. Karolis Garuckas SJ, kuris prieškariu filosofiją studijavo Vokietijoj jėzuitų namuose prie Miuncheno, teologijos studijas išėjo Olandijos Valkenburgo jėzuitų mokykloje, ir kurį arkivyskupas M. Reinys 1947 m. buvo paskyręs rūpintis lietuviškomis pamaldomis universitetinėje Šv. Jono bažnyčioje.

Vyskupas: nelojalus

Kristaus Karaliaus katedra, kurią prieškariu pastatė pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, 1955 m. rugsėjo 11-osios vidudienį, negalėjo sutalpinti iš visos Lietuvos kampelių atvykusiųjų į dviejų vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Petro Maželio konsekravimo iškilmes. Praūžus karui, užėjus sovietinei okupacijai, Bažnyčią daužant stipriai ateizacijos bangai, tai buvo pirmasis toks ypatingos reikšmės įvykis, atnešęs vilties proveržį visiems laisviau išpažinti katalikų tikėjimą. Vyskupų konsekracijoje dalyvavo keliasdešimt Lietuvos katalikų dvasininkų, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos auklėtiniai, apie 15 tūkst. tikinčiųjų. Iškilmių liudininkas kan. Petras Rauda rašė: „Konsekravimas įvyko Panevėžio katedroje, sausakimšai prisigrūdusioje žmonių. Apeigos iškilmingos, ilgos ir prasmingos. Vyskupo K. Paltaroko menkėjo sveikata, o vyskupas J. Steponavičius kaip tik skirtas jam pagalbininku.“

Kan. Kazimiero Žitkaus, Kauno tarpdiecezinės Kunigų seminarijos rektoriaus, atsiminimuose rašė: Buvo paskirtas geriausiais, mano manymu, Vilniaus arkivyskupijos kunigas – Julijonas Steponavičius. Netrukus po vyskupų konsekracijos teko aplankyti Vilnių. Kurijoje, viename kukliame kambaryje, radau prie rašomojo stalo betriūsiantį ir vysk. J. Steponavičių. Nors šis susitikimas buvo pirmasis, po kelių minučių pajutau, lyg mūsų pažintis su naujuoju Ekscelencija būtų buvusi jau labai sena. Toks buvo nuoširdus, atviras ir paprastas tolimosios Vilnijos sūnus, pamaniau, kad be vyskupo K. Paltaroko, mūsų seminarija turės ne mažiau mielą globėja.“

Po konsekravimo iškilmių vyskupas J. Steponavičius dar liko Adutiškyje eiti klebono pareigų iki lapkričio mėnesio. Į Vilnių negalėjo keltis, nes nebuvo kur apsigyventi. Vyskupas K. Paltarokas gyveno dviejų kambarių bute. Pagaliau miesto valdžia vyskupui J. Steponavičiui skyrė trijų kambarių butą M. Melnikaitės gatvėje (dabar A. Juozapavičiaus g.). Butas buvo ankštokas, toli nuo bažnyčių ir kurijos. Artimiausia buvo šv. Rapolo bažnyčia, kurioje vyskupas Julijonas aukodavo šv. Mišias. Pirmaisiais mėnesio sekmadieniais Mišias aukodavo ir sakydavo pamokslą Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos koplyčioje. Vizituodavo parapijas.

Viešai atliekamų ganytojiškų pareigų keli būdingi štrichai užfiksuoti kan. P. Raudos atsiminimuose: Anykščiuose radau seniai pažįstamą Veronikos ir Jono Sadūnų šeimą. Per šv. Onos atlaidus jų dukteriai Nijolei (ses. N. Sadūnaitė) vyskupas J. Steponavičius suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

… Vasarą Anykščiuose vasarodavo advokatas Zigmas Toliušis, atvažiuodavo Petras Klimas, laukdavo susitikimo su vysk. J. Steponavičiumi.

Vyskupo Antano Baranausko biustą pašventino vyskupas J. Steponavičius. Turiningą ir išraiškingą pamokslą pasakė kun. J. Žitkevičius-Žitkus.

… Mirė prel. Mykolas Karosas Šeduvoje. Į laidotuves atvyko vysk. J. Steponavičius – laikė iškilmingas šv. Mišias, prie kapo duobės šventoriuje jis pasakė pamokslą savo ir vysk. K. Paltaroko vardu.

… Biržuose Verutė Sadūnienė padėjo susirasti namo savininką prie geležinkelio. Kambariai švarūs, naujai išdažyti ir gana šviesūs. Tame bute teko priimti vysk. J. Steponavičių. Per šv. Baltramiejų jis teikė Sutvirtinimo sakramentą.“

Tikra atgaiva vyskupui buvo susitikimai Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų tikinčiaisiais, žinant, kad laikmetis buvo pilnas visokeriopos įtampos. Po Stalino mirties sovietų valdžia, siekdama Vakarų palankumo, norėjo parodyti, jog Lietuvoje Bažnyčia jai lojali. Vyskupas K. Paltarokas laikėsi pozicijos, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia lojali sovietų valdžiai gali tapti tik tada, kai jos padėtis bus apibrėžta tam tikru statutu, priimtu abiem pusėms. 1955 m. gruodžio mėn. KGB agentūrai pavyko sužinoti, kokius reikalavimus buvo numatęs kelti vysk. K. Paltarokas mainais už lojalią Lietuvos Katalikų Bažnyčios poziciją: sureguliuoti ligoninių, vaikų ir neįgaliųjų namų aprūpinimą Sakramentais; leisti kunigams vieną kartą per metus rinktis rekolekcijoms dekanatuose; leisti dekanams susirinkti pas vyskupą dėl vienodų instrukcijų; grąžinti Vilniaus Arkikatedrą; netrukdyti susisiekti su Vatikanu; normalizuoti kunigų pajamų mokestį; išspręsti kunigų apgyvendinimo netoli bažnyčių klausimą; padidinti seminarijos klierikų skaičių.

Tačiau tokie Bažnyčios reikalavimai pasirodė per dideli. Todėl buvo ieškoma būdų juos sušvelninti. Vyskupų J. Steponavičiaus, P. Maželio ir kan. J. Stankevičiaus susitikimas su LSST MT pirmininku M. Gedvilu įvyko 1955 m. gruodžio 22 d. Nors šiame susitikime Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovams labai mažai tepavyko pasiekti, tačiau jis liudijo atšilimo apraiškas. Deja, jos greitai dingo: tarpusavio santykiai nebuvo apibrėžti griežtu statutu, susitikimai nutrūko.

Nors neseniai įšventintas vysk. J. Steponavičius Vilniuje rezidavo kaip vysk. K. Paltaroko pagalbininkas, bet nebuvo numatyta leisti jam tapti vysk. K. Paltaroko įpėdiniu. Religijos reikalų tarybos pirmininkas B. Pušinis per nepilnus vysk. J. Steponavičiaus buvimo Vilniuje metus pajuto jo nelojalumą valdžiai (jėzuitas fanatikas, žemos kultūros žmogus ir politiškai nepatikimas, jis neleidžia kunigams dalyvauti sovietinės propagandos kampanijose, pats jose atsisako dalyvauti, inspiruoja skundų į Maskvą rašymą bei tikinčiųjų prašymus grąžinti Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią). 1956 m., kai jis dar nebuvo perėmęs iš vysk. K. Paltaroko administravimo pareigų, buvo išryškėję įtempti santykiai.

Sovietų valdžios atstovus erzino principinga vysk. J. Steponavičiaus laikysena derybose dėl tam tikrų nuolaidų Bažnyčiai, mainais už kurias tikėtasi užsitikrinti visišką Bažnyčios lojalumą režimo atžvilgiu. Ypač atsargiai vertintas valdžios pasiūlymas leisti katalikišką žurnalą. Vysk. Julijonas šiuo klausimu laikėsi kategoriškos nuomonės: „Arba gera spauda, arba jokios. Redkolegija turi iš užsienio gauti katalikiškus žurnalus ir laikraščius, be jų katalikiška spauda Lietuvoje būtų neįsivaizduojama, skurdi, niekam neįdomi.“ Paaiškėjus, kad žurnalo redkolegija neturės galimybių kontroliuoti jo turinio, Vilniaus arkivyskupijos kurija nutarė atšaukti iš jos savo atstovus, todėl žurnalas taip ir nepasirodė. KGB pirmininkas K. Liaudis rašė: „Pasinaudodamas sunkia vysk. Paltaroko sveikatos būkle, jo pagalbininkas vyskupas Steponavičius ir kancleris Antanaitis stengiasi reakcingai nusiteikusius kunigus perkelti į svarbesnes parapijas, o kai kuriuos iš jų numato prastumti į Vilnių. 1957 m. spalio 16 d. Vilniaus kurijos vadovai nušalino nuo pareigų teigiamai charakterizuojamą kunigą Krivaitį. Be to matomos Vilniaus kurijos pastangos daryti neigiamą įtaką kitų vyskupijų valdymo reikalams.“

Ypač daug nerimo sovietų valdžios atstovams sukėlė 1957 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus arkivyskupijos kurijoje surengtas vyskupų ir vyskupijų valdytojų pasitarimas, į kurį buvo pakviesti ir iš lagerių sugrįžę vyskupai Teofilis Matulionis bei Pranciškus Ramanauskas. Svarbiausias šio pasitarimo tikslas buvo nustatyti vienodą valdytojų laikyseną sovietų valdžios atžvilgiu ir mėginti apsaugoti Kunigų seminariją nuo per didelio valdžios kišimosi. Reaguodamas į naujo RRT įgaliotinio J. Rugienio prašymą, KGB 1957 m. lapkričio pabaigoje pradėjo specialų tyrimą dėl šio įvykio. Visi jo dalyviai buvo tardomi, pas kai kuriuos atliktos kratos. Apklaustas ir vysk. J. Steponavičius, nors jis šioje konferencijoje nedalyvavo, nes tuo metu gydėsi Druskininkuose.

RRT įgaliotinis siūlė kuo greičiau į Vilnių atkelti vysk. P. Maželį, o vysk. J. Steponavičių ištremti į Pagėgius.

Apaštalinis administratorius: laikantis Bažnyčios linijos

Visus sovietų valdžios planus dėl vysk. K. Paltaroko įpėdinio suardė 1957 m. gruodžio 17 d. Vilniaus kuriją pasiekęs Šv. Sosto Ypatingųjų Bažnyčios reikalų kongregacijos prefekto Domeniko Tardini laiškas, kuriame Kaišiadorių vyskupui T. Matulioniui buvo duotas leidimas vyskupui įpėdinio teisėmis konsekruoti į vyskupus kun. Vincentą Sladkevičių. Tame pačiame laiške K. Paltaroko įpėdiniu, apaštaliniu administratoriumi Panevėžio vyskupijoje ir Vilniaus arkivyskupijoje buvo skiriamas vysk. J. Steponavičius. KGB archyvuose aptikta faktų, patvirtinančių, jog pareigūnai suko galvas, kaip 1957 m. vysk. T. Matulionis susisiekė su Vatikanu ir pateikė kan. V. Sladkevičiaus bei prel. S. Kiškio kandidatūras į vyskupus: to teiravosi agentų Jurijaus, Arguso, Juliaus ir kitų. Tačiau jiems taip ir nepavyko išsiaiškinti: spėliojo, kad laiškas nukeliavo per Lenkiją. Kardinolo Domenyko Tardini 1957 m. gruodžio 2 d. pasirašytas laiškas buvo atsiųstas jau sunkiai sergančio vysk. K. Paltaroko vardu. Sovietų valdžia su popiežiaus valia turėjo skaitytis.

1958 m. sausio 3 d. mirė seniausias Lietuvoje vyskupas Kazimieras Paltarokas. Apie 1926 m. įkurtos Panevėžio vyskupijos ganytojo laidotuves rašė kun. dr. Vytautas Balčiūnas („Aidai“, 1958, nr. 4):

… Sąmoningi jo žodžiai anksčiau pasakyti yra šie: „Aš jau nebegaliu … jūs tvarkykitės … būkite kaip vyrai“. Telegramomis tą žinią sužinojo visa Lietuva. Nenustojamu sriautu pradėjo plaukti žmonės į jo butą Liudo Giros gatvėje judėjimas buvo sustabdytas. Sausio 4 išvežė į Panevėžį. Minios vilniečių palydėjo gedulo eisenoj. Visas, tiesiog milžiniškas pasitikimas buvo Panevėžy. Tūkstančiai žmonių, vakare su žvakėmis užpildė Velžio kelią. Iš čia su procesija (ji nusitęsė 3-4 klm. už miesto – KVB) į katedrą. Tokia spūstis. Karstas plaukė (nešamas ant rankų – KVB) žmonių jūroje. O koks įspūdingas katedros vikaro pamokslas! Verkė visa bažnyčia, raudojo. Pašarvotas buvo koplyčioje. Žmonės plaukė ir plaukė, bučiuodami kojas, atsisveikinti su savo mylimuoju Ganytoju. Laidotuvės – sausio 7 d. Suvažiavo pagal sąrašą 183 kunigai, bet dalis nesirašė – todėl per 200. Buvo 5 vyskupai. Vilniaus ir Panevėžio apaštališkasis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius. Jis vedė pamaldas. Rygos vysk. Strodz, vysk. Ramanauskas, vysk. Matulionis ir jo padėjėjas apaštalinis administratorius vysk. Vincentas Slatkevičius. Dalyvavo Kauno ir Vilkaviškio vysk. valdytojas kan. J. Stankevičius. O diena buvo audringa ir šalta. Vargšai žmoneliai, jie netilpo katedroj, lauke dalis šalo. Pamokslą sakė Anykščių dekanas kan. Kazimieras Žitkus-Žitkevičius. Vėliau tarė visos vyskupijos atsisveikinimo žodį. Galiausiai kalbėjo jo asmens sekretorius, ištikimas iki mirties kun. Bronius Antanaitis. Paskutinis atsisveikino vysk. Julijonas Steponavičius.“

Kazimiero Paltaroko įpėdinis, iš Vilniaus arkivyskupijos kilęs ir kunigų seminariją Vilniuje baigęs, vyskupas J. Steponavičius gerai išmanė šioje diecezijoje egzistavusias problemas, kurias lėmė komplikuoti lenkų ir lietuvių santykiai. Pasak istoriko dr. Arūno Streikaus, neturėdama galimybių viešai reikštis stalininio totalitarizmo sąlygomis, tautinė įtampa šiame regione vėl atgijo chruščiovinio „atšilimo“ sąlygomis. Teberusenantis lenkų-lietuvių konfliktas atsispindėjo ir bažnytinėje plotmėje. Lenkakalbė Vilniaus katalikų bendruomenė ir ją aptarnaujantys lenkų kunigai sudarė izoliuotą nuo lietuviškosios diecezijos dalies erdvę, į kurią pavykdavo įeiti tik vienam kitam kunigui. Didelė lenkų tautybės kunigų įtaka Vilniaus arkivyskupijos valdymui kėlė nerimą ir sovietų valdžios atstovams. Viena vertus, jie turėjo gana gerus ryšius su Balstogėje rezidavusia Vilniaus arkivyskupijos kurija. Kita vertus, jie mėgino atkurti ryšius ir su Baltarusijoje dirbusiais arkivyskupijos kunigais. Todėl šeštojo dešimtmečio viduryje itin dažnuose konfliktuose, kurie kildavo tarp kurijos ir parapijų dėl klebonų skyrimo, RRT įgaliotinis paprastai remdavo lietuvių pusę. Todėl 1957 m. padarytas Šventojo Sosto sprendimas, atsižvelgiant į politines aplinkybes, laikinai decentralizuoti Vilniaus arkivyskupijos valdymą turėjo pozityvų poveikį, skatindamas lenkakalbius tikinčiuosius integruotis į lietuviškosios arkivyskupijos dalies gyvenimą. Šį procesą skatino ir lenkų tautybės kunigų gretų retėjimas, kadangi vyresniosios lenkų kunigų kartos atstovai viena po kito iškeliaudavo Anapilin, o Kauno kunigų seminarijoje lenkų tautybės klierikai buvo reta išimtis. 1958 m. Lietuvos SSR teritorijoje Vilniaus arkivyskupijos dalyje dirbo 116 kunigų, iš kurių tik 46 lenkai. „Aatšilimo“ laikotarpiu itin aktuali pasidarė ir Baltarusijos katalikų dvasinio aptarnavimo padėtis. Sovietų valdžios atstovai priešiškai reagavo į Vilniaus arkivyskupijos vadovybės pasiūlymus spręsti šią problemą atidarant daugiau bažnyčių Baltarusijoje arba leidžiant Kauno kunigų seminarijoje studijuoti asmenims iš Baltarusijos SSR. (A. Streikus, LKMA metraštis, 2001)

Vysk. J. Steponavičiui, perėmus Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų valdymą, santykiai su sovietų valdžia pasidarė kiek normalesni, tačiau jis niekada valdžiai nebuvo lojalus. Vyskupui suteiktame naujame bute buvo įrengta pasiklausymo aparatūra, jis buvo priverstas į kanclerio pareigas sugrąžinti kan. Česlovą Krivaitį. Gyvendamas Vilniuje, vysk. Julijonas turėjo bendradarbiauti ir su čia besilankančiais užsienio svečiais, kurie, žinoma, buvo atrenkami bei kontroliuojami atitinkamų sovietų valdžios struktūrų. 1958 m. pavasarį jis priėmė Vengrijos katalikų dvasininkų delegacija su vysk. Endre Hamvasu priešakyje, po metų kartu su kan. Stankevičiumi lankėsi Vengrijoje su atsakomuoju vizitu.

Vysk. J. Steponavičius nuo pat 1956 m neprarado vilties sugrąžinti Vilniaus arkikatedrą tikintiesiems, nors prel. J. Elertui buvo aiškiai pareikšta: „Kelti Katedros grąžinimo klausimą yra neatimama vyskupijų valdytojų teisė, tačiau apeliuoti į tikinčiuosius, o tuo labiau mobilizuoti katalikiškąją visuomenės dalį nepageidautina ir pavojinga visų pirma patiems vyskupijų valdytojams, kadangi kokių nors ekscesų atveju jiems bus sunku pasislėpti už bažnytinio komiteto narių nugarų.“ Tokiais grasinimais sovietų valdžiai pavyko atriboti plačiąją visuomenę nuo Katedros grąžinimo reikalų. Tačiau vysk. J. Steponavičius nesiliovė kelti Arkikatedros klausimo iki pat 1958 m vidurio, kai iškilo unikalaus sandėrio dėl Vilniaus bažnyčių galimybė: vyskupas pasiūlė tikintiesiems grąžinti Bernardinų, Visų Šventųjų ir Švč. Mergelės Marijos apreiškimo koplyčią Gerosios Vilties gatvėje, sutiko, kad būtų uždaryta Jėzaus Širdies bažnyčia bei atsisakė kelti Arkikatedros grąžinimo klausimą. RRT įgaliotinis J. Rugienis su tuo iš esmės sutiko, tačiau tokia „rokiruotė“ netenkino LKP CK.

1959 m. pavasarį, KGB ėmus dar labiau persekioti kunigus, Panevėžio ir Vilniaus vyskupijas pasiekė oficialus ganytojo J. Steponavičiaus velykinis pastoracinis laiškas kunigams. Ganytojas ragino savo tikėjimo nuoširdumu ir moraliniu tyrumu rodyti pavyzdį tikintiesiems, skverbtis į visas gyvenimo sritis, kasdien užsiimti religiniu tikinčiųjų auklėjimu. Kitame priešvelykiniame kreipimesi davė nurodymus parapijų klebonams rengti kunigų bei tikinčiųjų rekolekcijas, tobulinti pamokslus, juos sakyti, o ne skaityti.

Kitas pasipriešinimo KGB persekiojimui būdas buvo vysk. J. Steponavičiaus Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose įvesta privaloma malda, kalbama esant kokiai nors priespaudai. Vysk. Julijono laikyseną sovietų valdžia apibendrino taip: „Religinis veikėjas, kuris į savo veiksmus žiūri tik iš kulto tarnautojo ir katalikų bažnyčios kanonų pozicijų.“

Vyskupo nesutarimai su valdžia sustiprėjo 1960 m. pavasarį, kai jis iš anksto su įgaliotiniu nesuderinęs išsiuntinėjo aplinkraštį dekanams, kuriame nurodė prieš Velykas būtinai surengti rekolekcijas kunigams ir tikintiesiems, paraginti kunigus, kad jie patobulintų pamokslus, juos sakytų, o ne skaitytų. Daugumoje Vilniaus bažnyčių Gavėnios rekolekcijoms tais metais vadovavo antisovietiškai nusiteikę dvasininkai: Pranciškus Masilionis SJ, Karolis Garuckas SJ, Jonas Lauriūnas ASJ, Albinas Dumbliauskas SJ, Jonas Buliauskas ir kiti.

Tų pačių metų pavasarį atsisakė įšventinti į kunigus tris klierikus, įtardamas juos buvus KGB agentais. Vyskupas nepakluso ir valdžios reikalavimui imtis kokų nors priemonių vadinamų reakcingų kunigų atžvilgiu.

Apie tai liudija kun. Karolio Garucko SJ rašytas pareiškimas: „1960 m. birželio mėn. RRT įgaliotinis Rugienis išsikvietė mane iš Dūkšto į Vilnių ir ėmė piktai bartis: „Ką, iš lagerio grįžęs ir dar nepasimokei“. Nebegalėsi daugiau kunigauti.“ Pasiieškok kito amato.“ Iš tikrųjų aš dar nebuvau niekada lageryje, nei teistas. Už ką iš manęs tada įgaliotinis atėmė darbo pažymėjimą, aš dabar nežinau.

Rugienis pašalinęs mane nuo pareigų, naujo klebono vieton be vyskupo paskirti negalėjo, o palikti be kunigo buvo taip pat nepatogu, nes tuojau kilęs tarp žmonių triukšmas – tikintieji be kunigo nebūtų rimę. Vysk. J. Steponavičius nesutiko mane visiškai nušalinti nuo kunigiškų pareigų, tik padarė nuolaidų, pažadėdamas mane iškelti į mažesnę Palūšės parapiją. Toks vyskupo elgesys valdžiai nepatiko.“

RRT įgaliotinis skrupulingai registravo visus sovietų režimui nepriimtinus ganytojo veiksmus ir 1960 m. birželio 22 d, parengė specialią pažymą „Apie priešiškas vyskupo Steponavičiaus nuotaikas ir veiklą“, kurioje konstatuojama, kad „vysk. Steponavičius po pokalbių su valdžios atstovais nepadarė jokių išvadų ir toliau į savo veiksmus žiūri tik iš kulto tarnautojo ir katalikų bažnyčios kanonų pozicijos.“ Visoje Sovietų Sąjungoje beįsisiūbuojančios naujos antireliginės kampanijos fone tokia laikysena, žinoma, negalėjo būti toleruojama, todėl vysk. J. Steponavičiaus nušalinimas nuo vyskupijų valdymo jau buvo tik laiko ir formos klausimas.

Kaip buvo įprasta sovietų režimo praktikoje, prieš vienokį ar kitokį susidorojimą su jo nemalonėn patekusiu dvasininku tam buvo parengiama dirva atitinkamomis publikacijomis spaudoje. Ne išimtis buvo ir vysk. Steponavičiaus atvejis. 1960 m. lapkričio 22 d. „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė straipnis apie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios vargoninką, atsisakantį pripažinti savo tėvystę ir padėti išlaikyti motinos netekusią savo dukrą. Šiame rašinyje buvo šmeižiamas ir vysk. J. Steponavičius, kuris neva atsisakęs net išklausyti mergaitės globėjo. Reaguodamas į tai vyskupas parašė laišką redaktoriui, kuriame paaiškino aplinkybes ir reikalavo paneigti klaidinančią informaciją. Tačiau „Komjaunimo tiesa“ atsakė dar vienu išpuoliu.

1960 m. rugpjūčio 26 d. KGB pirmnininkas A. Randakevičius siūlė iškeldinti vysk. J. Steponavičių į Veisiejus, tačiau LKP CK biuras, motyvuodamas tuo, kad Veisiejai yra netoli Lenkijos sienos, nutarė jį geriau perkelti į Šiaurės rytus.

Į Žagarę…

Kai 1961 m. sausio 9 d. vyskupui buvo pasiūlyta savo noru vykti į Žagarę, jis kategoriškai atsisakė tai daryti, o po poros dienų parašė skundą LSSR MT pirmininkui M. Šumauskui, reikalaudamas pateikti raštišką sprendimą dėl jo nušalinimo. Kaip viskas vyko, raštu yra išdėstęs pats vysk. J. Steponavičius:

1961 m. sausio 4 d. paskambino man tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis, kad ateičiau į jo įstaigą, atsinešdamas įgaliotinio išduotą registracijos pažymėjimą. Man atvykus pas įgaliotinį, jis paėmė iš manęs registracijos pažymėjimą ir pareiškė, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigų ir perkeliamas į Žagarę, Joniškio rajone. Paprašius, kad duotų man Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimo nuorašą arba bent perskaitytų jį, įgaliotinis atsisakė patenkinti mano prašymą, o pasiūlė man Religinio kultų reikalų tarybos įgaliotinio išduodamą pažymėjimą, įregistruojantį mane Žagarės bažnyčios altaristu. Kai siūlomą registracijos pažymėjimą atsisakiau paimti, paaiškindamas įgaliotiniui, kad tokius registracijos pažymėjimus jo įstaiga išduoda tiktai gavusi vyskupo ar valdytojo pranešimą apie kunigo paskyrimą, tai įgaliotinis atsakė, kad jeigu reikalingas valdytojo kan. J. Stankevičiaus paskyrimas, tais jis man bus parūpintas. Bet nuvykęs pas valdytoją kan. J. Stankevičių gauti man paskyrimo į Žagarę, jo negavo, nes valdytojas pasakė, kad paskyrimo duoti man negalįs, nes tokiam paskyrimui neturįs jurisdikcijos. Tada įgaliotinis J. Rugienis, norėdamas greičiau mane ištremti iš Vilniaus, griebėsi administracinių priemonių, perduodamas mano ištrėmimo klausimą milicijos ir saugumo organams. Milicija išregistravo mane, o saugume buvo man aiškiai pasakyta, kad Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus poste dirbti negaliu ir kad nedelsdamas turiu palikti Vilnių ir iš vykti į man paskirtą tremties vietą, į Žagarę. Be to, dar saugumo tarnautojai pridūrė, kad delsiant man su išvažiavimu iš Vilniaus į Žagarę, būsiu išvežtas į Žagarę taip, kaip buvo išvežtas arkivyskupas Teofilius Matulionis į Šeduvą.

Saugumiečiams pareiškus, kad nedelsiant turiu palikti Vilnių ir išvykti į Žagarę, paklausiau, už ką esu baudžiamas. Kokį nusikaltimą esu padaręs ir jei esu pažeidęs valstybinius įstatymus, tai tegul tarybinė valdžia iškelia man bylą ir teisia mane. Tada jie man pasakė, kad, girdi, visas reikalas glūdi tame, kad nėra už ką iškelti baudžiamąją bylą, bet blogiausia yra tai, kad negalima su manimi susikalbėt, nes, girdi, nevykdau valdžios potvarkių, reikalavimų, kurie įgaliotinio man pateikiami.

Įgaliotinis reikalavo, kad tuos potvarkius paskelbčiau kunigams raštu, nors mane supažindino su jais žodžiu. Be to, dar pagrasino, kad nesilaikantys tų potvarkių kunigai, bus baudžiami, o vyskupas, jei nepadės vykdyti tų reikalavimų, bus nušalintas nuo pareigų.

Kadangi tie potvarkiai prieštarauja Bažnyčios teisės kanonams, arkivyskupijos sinodo nuostatams ir mano vyskupiškai sąžinei, todėl, nepaisant įgaliotinio grasinimų, atsisakiau juos skelbti kunigams. Juk atsisakius vykdyti griaunančius religinį ir bažnytinį gyvenimą potvarkius bei Bažnyčios, tikinčiųjų ir savo teisių gynimas nėra įstatymų pažeidimas, nes Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. garantuoja piliečiams sąžinės laisvę, tai yra teisę išpažinti be kurią religiją ir praktikuoti religinius kultus.

Tie pateikti reikalavimai arba potvarkiai buvo tokie: uždrausti kunigams katekizuoti vaikus, besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai ir uždrausti grupiniai egzaminuoti jau pasiruošusius vaikus, leidžiant juos tik individualiai egzaminuoti; uždrausti nepilnamečiams vaikams dalyvauti liturginėse apeigose: berniukams patarnauti Mišioms, o mergaitėms dalyvauti procesijose, barstyti gėles; uždrausti kunigams rengti tikintiesiems rekolekcijas; kviesti kunigus į atlaidus patalkininkauti be rajono valdžios leidimo; lankyti savo parapijiečius – kalėdoti; susirinkti didesniam kunigų būriui į vieną vietą atlikti kunigų rekolekcijas; palikti be parapijos, be kunigiško darbo tuos kunigus, kuriems įgaliotinis atima registracijos pažymėjimą; teikti kunigystės šventimus visiems pristatytiems kandidatams.

Religinių kultų reikalų įgaliotiniui nušalinus mane nuo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigų, milicijai išregistravus ir saugumui grasinant prievarta mane išvežti iš Vilniaus į Žagarę, civilinės valdžios verčiamas 1961 m. sausio 18 d. išvažiavau iš Vilniaus į Žagarę, kur pradėjau tremtinio gyvenimą.

Žagarėje apsigyvenau įgaliotinio nurodytame bute, dėl kurio jau anksčiau buvo įgaliotinio susitarta su Joniškio rajono vykdomojo komiteto pirmininku. Komunalinis, trijų kambarių butas, kurio gyvenamas plotas yra 34 kv. m yra avariniame name, be patogumų, be vandens, be vonios, be tualeto ir be centrinio šildymo. Vos atvykus į Žagarę, tuojau buvau iškviestas į Žagarės vykdomąjį komitetą, kur buvo man įteiktas buto orderis ir pasakyta, kad nedelsdamas prisiregistruočiau. Žinodamas, kad neturint dvasinės vyriausybės paskyrimo ir Religinių kultų įgaliotinio registracijos pažymėjimo, manęs nepriregistruos, o nepriregistruotam galės skirti administracines baudas arba net iškelti teisminę bylą, ir norėdamas eiti Žagarės bažnyčioje dvasininko pareigas, kreipiausi į Kauno arkivyskupijos valdytoją kun. J. Stankevičių 1961 m. sausio 23 d. raštu, prašydamas, kad suteiktų man, kaip svetimos vyskupijos dvasininkui, jurisdikciją, parašytų pagal nuožiūrą Žagarės altaristu ar rezidentu bei parūpintų Religinių kultų reikalų išduodamą registracijos pažymėjimą. Iš valdytojo kun. J. Stankevičiaus gavau 1961 m. sausio 27 d. tokio turinio raštą:

Jūsų Ekscelencija paskiriame pagal Jūsų 1961 m. sausio 23 d. prašymą Žagarės altaristu – išlaikytiniu ir suteikiame jurisdikciją Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos teritorijoje atlikinėti visas dvasininko pareigas.“ Neužilgo Kauno arkivyskupijos kurija atsiuntė man išduotą Religinių reikalų įgaliotinio 1961 m. sausio 127 d. registracijos pažymėjimą.

1961 m. sausio 29 d. kan. J. Stankevičius laiške į Romą rašė: Vyskupas J. Steponavičius persikėlė gyventi į Žagarę. Jo prašomas, jam parašiau Žagarės altaristo  išlaikytinio paskyrimą. Kaip tvarkysis Vilnius ir Panevėžys – įki šiol neturiu jokių žinių. Pas mus nieko ypatingesnio. Turime bent kiek susirūpinimo: kas pašventins kunigus? Vyskupo P. Maželio sveikata netarnauja pagal užsakymą.“

Vasario 8 d. kun. J. Juodagalvis telegrama pranešė, kad Vilniaus arkivyskupijos kapitula išrinko kapitulos vikaru kun. Česlovą Krivaitį. Panevėžio kapitula po vysk. J. Steponavičiaus išvežimo, buvo išrinkusi diecezijos kapitulos vikaru-valdytoju vysk. P. Maželį. Bet jis atsisakė. Valdytoju taipogi buvo išrinktas prel. P. Šidlauskas. Vėliau jis buvo ištremtas ir internuotas Merkinėje. L. Tulaba, apžvelgdamas Lietuvos Bažnyčios padėtį Lietuvoje, 1961 m. rašė: … Dėl vysk. J. Steponavičiaus nušalinimo iš pareigų Maskva griebėsi visų propagandos priemonių, idant galėtų paimti pilnai į savo kontrolę Bažnyčios gyvenimą ir veiklą Lietuvoje. Informavo mus laiškai žinomų kunigų, smerkdami vysk. J. Steponavičių ir girdami kan. Č. Krivaitį, pristatydami kaip tinkamą valdyti Vilniaus arkivyskupiją. Ir tuo pačiu davė leidimą ir paskatino kun. Dion, Amerikos ambasados Maskvoje kapelioną, aplankyti Rygą ir Vilnių, kad susipažintų su Bažnyčios padėtimi Latvijoje ir Lietuvoje, ir po to, žinoma, painformuotų Vatikaną. Rygoje jis buvo nuo 1961 m. iki vasario 20 iki 22, o Vilniuje nuo 22 iki 24 dienos. Kun. Dion atsiuntė iš savo lankymosi Latvijoje ir Lietuvoje pranešimą Šv. Sostui, bet pabrėžė, kad visą laiką buvo sekamas ir kontroliuojamas, ir galėjo susitikti ir kalbėtis tik su tais, kurie buvo KGB numatyti ir parengti, ką ir kaip kalbėti. Kas liečia vysk. J. Steponavičių, buvo teigiama, kad jis turėjo rezignuoti dėl nesveikatos, bet taip pat dėl pairusių nervų ir dėl nesutarimo su valdžia. Progą eiti į konfliktą su valdžia esą Ekscelencija davęs, atsisakydamas šventinti kunigais tris klierikus, kurie seminarijos vadovybės buvo rekomenduoti. Buvo minima taip pat kita versija: neva vysk. J. Steponavičius atsisakęs perkelti į kitą vietą Švenčionių kleboną, ko reikalavo Kulto komisaras. Be to, kun. Dion buvo pareikšta, kad vysk. J. Steponavičius pats pasirinkęs gyvenvietę Žagarėje, ir kad ten jis turįs geras gyvenimo sąlygas. Buvo taip pat jam pasakyta, kad vysk. J. Steponavičius, numatydamas, jog galįs būti priverstas apleisti arkidieceziją bei jos valdybą, buvo pavedęs valdymą kun. K. Pukėnui. Šis tačiau atsisakęs. Todėl likęs Kapitulos kanauninkas Elertas išrinkęs kapitulos vikaru kan. Č. Krivaitį, kuris kancleriu pasirinko kun. S. Mažeiką, MIC. Kun. Dion savo pranešime, jį baigdamas, rekomenduoja, kad Vilniuje būtų paskirtas Apaštališkasis administratorius. To tikėjos Krivaitis, to laukė Maskva. Visu šiuo reikalu informavau Šv. Sostą…“

Vyskupo tarnystė tremtyje

Žagarėje, atokiau nuo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, A. Ždanovo gatvėje (dabar P. Avižonio) kukliame komunaliniame name bėgo Vilniaus apaštalinio admistratoriaus, tremtinio vyskupo Julijono Steponavičiaus dienos, kupinos maldų, dvasinių mąstymų, asmeninio rūpesčio dėl ganomųjų, dėl tolesnės Lietuvos Katalikų Bažnyčios ateities.

Negalėdamas atlikti savo oficialių pareigų (į Žagarę jis buvo ištremtas altaristo teisėmis), savo varganoje gyvenamoje aplinkoje, pasak kaimyno Juozo Gedžiaus, vyskupas turėjo altorių, ant kurio kiekvieną dieną aukodavo šv. Mišių auką. Tai buvo medinis altorius, papuoštas gintaru. Namuose vyskupas Julijonas Mišias aukodavo vienas: nebuvo nei patarnautojų, nei klausytojų. Tačiau jei pas vyskupą atvažiuodavo svečių, jis būtinai pakviesdavo kartu švęsti Mišių auką. Daugelis Žagarės parapijiečių atsimena, kaip kruopščiai jis ruošdavosi šv. Mišioms bažnyčioje. Sovietų valdžiai diskriminuojant žmones dėl išpažįstamo tikėjimo, o jaunimui draudžiant kunigams patarnauti, vyskupas pats pasiruošdavo altorių: uždegdavo žvakes, jį apšviesdavo. Prieš pamaldas visada pasimelsdavo kartu su klebonu kun. G. Gudanavičiumi. Kai klebonas negalėdavo aukoti šv. Mišių, vyskupas J. Steponavičius mielai jį pakeisdavo.

Žagarėje, vyskupo Julijono kaimynystėje gyvenęs J. Gedžius, tapęs jo vairuotoju, draugu ir patikėtiniu, pasakojo: Jis man buvo dar daugiau – tėvas ir brolis. J. Steponavičių prisimenu kaip vieną paprasčiausių žmonių, kokį tik sutikau savo gyvenime. Juk vežiojau paprastu zaporažiečiu su neįgaliojo ženklu ir jis jautėsi taip, lyg važiuotų su prabangiausiu automobiliu. Vyskupas manim labai pasitikėjo, daug ką yra pasipasakojęs. Buvome tokie artimi, kad net išdrįsdavau klausti, kodėl jį į Žagarę atitrėmė. Sakė, neįtikęs, nes nesutiko įšventinti į kunigus dviejų KGB agentų. Ne, ne visais vyskupas pasitikėjo. Tik sugebėdavo to neparodyti. Kiek kartų virš jo galvos kybojo grėsmė?Žinau tik vieną. Vežiau jį į Telšius pas vyskupą Vaičių. Ta kelionė mums abiem galėjo būti paskutinė. Spėjau pamatyti, kaip tiesiai į mus atlekia dengtas kariškas sunkvežimis. Nė nebandė stabdyti. Neprisimenu, kaip peršokau žalią juostą. Sustojau. Aš niekam nesu pasakojęs, bet žinau, kad tokie dalykai tais laikais paprastai nevykdavo. Tekdavo jį įspėti, kad būtų atsargus savo namuose, nes jo pokalbiai net namuose buvo įrašinėjami. Patikindavo tai žinąs. Jeigu jam reikėdavo su kuo pasikalbėti, eidavo į parką, gatvę.“

Vysk. J. Steponavičiaus nekompromisinė laikysena, ištikimybė Bažnyčiai, mestas iššūkis buvo paskutinis valdžios pripažįstamų Bažnyčios hierarchų bandymas pasipriešinti sovietų režimo antibažnytinei politikai. Istorikas dr. A. Streikus teigia, jog galima daryti prielaidą, kad jo pavyzdys paskatino kai kiuriuos kunigus vykdyti savo pareigą nepaisant valdžios apribojimų ir taip prisidėjo prie tikinčiųjų teisių sąjūdžio atsiradimo. Tarp aktyviausių šio sąjūdžio Vilkaviškio vyskupijos kunigų buvo Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų kunigai: Jonas Buliauskas, Karolis Garuckas, Algimantas Keina ir kt. Pats vysk. Steponavičiaus ištrėmimo faktas taip pat tapo tikinčiųjų sąjūdžio katalizatoriumi. Kitaip negu pokario metais represuotų vykupų atveju, sovietų propaganda neturėjo jokio pagrindo pateisinti represijų prieš vyskupą Julijoną netgi tariamu politiniu nelojalumu sistemai. Buvo aišku, kad jis nukentėjo tik dėl to, jog gynė Bažnyčios teisę savanarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. Net ir atsidūręs tremtyje, vysk. Steponavičius nesiliovė ginti šios teisės. 1965 m. jis parašė laišką Panevėžio dekanui kan. Vladislovui Kupstui, kuriame ragino savo vyskupijos kunigus būti ištvermingais su bedievyste. Vyskupą ypač neramino Kauno kunigų seminarijos būklė dėl KGB nuolatinio kišimosi. 1970 m. jis netgi siūlė vysk. J. Labukui pagalvoti, ar nevertėtų visiškai uždaryti seminariją, jeigu vyskupijų valdytojams nėra galimybių jos savarankiškai tvarkyti.

Praėjus keleriems metams Maskva leido keliems kunigams aplankyti Romą. Prel. L. Tulaba rašo: „Stengėmės kiek įmanydami, privačiai išsikalbėti ir patirti, kokia iš tikrųjų yra Bažnyčios padėtis Lietuvoje. Gautas informacijas perdaviau ilgu raštu Vatikano valstybės sekretoriui. Visų pirma, nusakiau vyskupų padėtį ir veiklą. Internuotieji vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius siekia kokiu nors būdu būti naudingi Bažnyčiai, bet vyriausybė daro jiems visokius spaudimus.“

Vyskupai tremtiniai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius tapo pagrindiniais pogrindžio Bažnyčios lyderiais, dvasiniais autoritetais, mokytojais, pritarusiais Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimui, pogrindinės kunigų seminarijos kūrimui, globojusiais slapta veikiančias moterų vienuolijas, bet svarbiausia – savo asmeniniu pavyzdžiu liudijusiais ištikimybę Bažnyčiai. Abu visada pasirašydavo suredaguotus kreipimusis į sovietinę valdžią ir tuo paskatindavo kitus kunigus nebijoti pasirašyti.

Abu vyskupai tremtiniai, – yra pasakojęs kunigas Leonardas Jagminas SJ, – tarpusavy gražiai kontaktavo. Kunigystės šventimus man suteikęs vyskupas Julijonas Steponavičius buvo internuotas Žagarėje. Apvaizda taip sutvarkė, kad, mane paskyrus Skaitsgirio parapijos klebonu, su su ganytoju tapome netolimais kaimynais. Panevėžio rajone esantį Skaistgirį skyrė tik 17 kilometrų, todėl kas savaitę galėdavau aplankyti vyskupą Julijoną, ramios dvasios, paprastą žmogų, artimai bendravusį su mano buvusiu mokytoju kunigų seminarijoje vyskupu tremtiniu Vicentu Sladkevičiumi. Abu vyskupai buvo apsilankę ir pas mane, Skaistgiryje. Vyskupas Steponavičius mūsų bažnyčioje slapta įšventino 10 kunigų. Būdavo atvažiuoja anksti, kad niekas nematytų, niekam į akis nekristų, suteikia kunigystės šventimus ir atgal į Žagarę. Dažnai nei vargonininkė, nei mano mama nežinodavo, kas vyksta bažnyčioje.“

Apie tai liudijo ir kun. dr. Kazimieras Juozas Ambrasas SJ: Tada, kai taip nedaugel kas Lietuvoje galėjo įšventinti pogrindyje kunigą seminariją baigusius, jau buvau pats susitaręs, kad kunigystės šventimus suteiks kardinolas Vincentas Sladkevičius.Tačiau anuometinis mūsų lietuviškosios Jėzaus Draugijos vyriausiasis Jonas Boruta prisakė, kad būsiu įšventintas vyskupo Julijono, anuomet gyvenusio tremtyje netoli Skaistgirio parapijos Žagarėje. Provincijolo žodis – įsakymas. Užsimetę kuprinę ant pečių, atsidūriau lig tolei visiškai nepažįstamame lietuviškos Žiemgalos krašte, kur anuo metu dirbo mūsų jėzuitas Leonardas Jagminas. Jis slapčiomis iš vakaro pasikvietė savo kaimyną Ekscelenciją Julijoną. Iš vakaro, kai rugpjūčio 16-osios pavakarės padangėje sumirgėjo pirmosios žvaigždės, Skaistgirio bažnyčioje klebonas kun. Leonardas užžiebė šešias žvakes. Tada į nedidukę šios parapijos bažnyčią vienas po kito iš kaimiškos klebonijos visiškai ne kartu, o tik prorečiais, po pertaukėlės pėdino trise: tremtinys vyskupas, jau šventimams pogrindžio seminarijoje pasirengęs anuometinis sovietinis inžinierius Vytautas Vaičiūnas, dabartinis Šlienavos klebonas kanauninkas, ir Vilniaus universiteto dėstytojas Kazimieras Ambrasas. Tuščioje bažnytėlėje prie blausios žvakių šviesos kažkaip neįprastai garsiai aidi keturių vyriškių žingsniai. Tolumoje kur ne kur bažnytkaimyje amsi prie grandinių pririšti kiemsargiai… Per šv. Mišias, kurioms patarnavo vietos klebonas Leonardas, abudu atvykėlius po rimtų ir įsimintinų pokalbių ir palaiminimų vyskupas įšventina į diakonus. Mat tokia jau Bažnyčios nustatyta tvarka, kad tą pačią dieną įšventinamieji negali tapti kunigais. Todėl kitądien, anksti paryčiais, dar gaideliams negiedojus, šis ketvertukas vėlei susirenka į tą pačią bažnyčią. Iš jos po vienos kitos valandėlės jau išeina ne tik Skaistgirio klebonas, bet dar du kiti kunigai ir vienas vyskupas, kuris, nelaukęs net pusryčių, kad suspėtų į ankstyviausią pro šalį kasdien važinėjantį autobusą, išdarda į Žagarę, o du neoprostbiteriai, gavę po stiklą pieno, sūrio gabalėlį ir duonos riekę, patraukia savo keliais.

Po kiek laiko, jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje palikdamas savo parapiją ir išvažiuodamas į Kauną kun. L. Jagminas pasakė savo parapijičiams pamokslą. Savo atsisveikinimo žodyje jis pabrėžė, jog ne šiaip sau jums skaistgiriečiai, turite medinę bažnytėlę. Čia tikra katedra, kur paprastai šventinami kunigai. Joje sovietmečiu įšventinta net dešimt kunigų. Taip ir lik ne tik atmintyje, bet ir širdyje ši Palatvijo bažnyčia – Skaistgiris, o kartu ir Žagarė. Vienur pradėtas gana įvairus, sudėtingas, pavojų ir įvykių, kelionių ir susitikimų kupinas kunigo kelias, kuriame lyg Aušrinė žvaigždė, lyg gyvenimo kryžkelėse tvirtai ir aiškiai stovintis ryškiomis raidėmis ir ženklais įrašytas kelrodis šviečia susimąstęs, liūdnokas, bet tvirto žvilgsnio paženklintas veidas, o ausyse vis dar tebeskamba Jo andai, šventimų dieną, pasakyti tėviški priesakai, šventas palaiminimas – vyskupiški žodžiai.“

Bičiulystė: kun. Bronius Laurinavičius

Kelią į Žagarę žinojo kiekvienas, kuriam buvo brangus vyskupas Julijonas, kuriam reikėjo jo tėviško patarimo, padrąsinimo, išmintingo sprendimo. Visi buvo laukiami. Vyskupą aplankydavo ir Gervėčių krašto jaunų dienų bičiuliai – kunigai Stanislovas Valiukėnas ir Bronius Laurinavičius. Vysk. J. Steponavičius, kaip ir kun. B. Laurinavičius, buvo kilęs iš tos pačios Gervėčių parapijos. Jų gimtuosius kaimus – Miciūnus ir. Gėliūnus – skyrė tik 6-7 kilometrai. Ar įgimtas charakterio tvirtumas, ar reikalas lenkų okupuotame krašte nuolat ginti lietuvišką žodį gyvenime ir net bažnyčioje, išugdė tas jų savybes, kuriuos abu juos darė kažkuo panašius: tvirtai ir atkakliai ginančius tas vertybes, kuriomis jie tikėjo ir kurias sergėti pareigą jiems uždėjo kunigystė.

Jie abu gimtojoje Gervėčių parapijoje buvo to paties dvasininko – kunigo Ambraziejaus Jakavonio globojami, gavo jo skiepytos katališkos ir tautinės dvasios pradžiamokslį. Apvaizda taip lėmė, kad 1956 m. rugsėjo 23 d., Juljijonui Steponavičiui jau metus būnant Vilniaus vyskupu, kun. Bronius Laurinavičius buvo paskirtas į Švenčionėlius. Į tą pačią parapiją, kurioje kun. A. Jakavonis 1928 m. buvo pradėjęs statyti bažnyčią. 1959 m. liepos 22 d. valstybinė komisiją statinį priėmė. Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią rugpjūčio 9 d. pašventino Vilniaus vyskupas J. Steponavičius. Iškilmėse dalyvavo 25 kunigai, 9 klierikai ir tūkstantinės tikinčiųjų minios – buvo šventinama pirmoji po karo pastatyta nauja didelė bažnyčia.

Abu Gervėčių krašto sūnūs – vyskupas Julijonas ir kunigas Bronius – vienas kitą gerbė bei moraliai palaikė.

Seniausias išlikęs vysk.J. Steponavičiaus laiškas, rašytas kun. B. Laurinavičiui, yra 1971 m. kalėdinis sveikinimas. Be kita ko jame rašome: „Dievas tapo žmonių vaiku, kad mes taptume „Dievo vaikais“. Laiške vyskupas rašo, kad po operacijos sveikata pamažu stiprėja, ir dėkoja visiems, kurie už jį meldėsi ir lankė. „Nuoširdus ačiū Jums už parodytą rūpestį ir neparastą gerumą. Teatlygina gerasis Dievas“, – rašoma laiške. 1972 metų velykiniame sveikinime pabrėžiama: „Dvi velykinio džiaugsmo žymes: džiaugsmą tiesoje, ir džiaugsmą meilėje“, linki, kad šių vertybių skelbimas kun. B. Laurinavičiui būtų velykinio džiaugsmo šaltinis. Kalėdiniame sveikinime linki: „Kūdikėlio Jėzaus atneštos tikros ramybės ir tyro džiaugsmo geros valios žmonėms.“ 1973 m. rugsėjo13 d. kun. B. Laurinavičius parašė padėkos laišką vysk. J. Steponavičiui už gautus sveikinimus šešiasdešimtmečio proga. Pasidžiaugia, kad vyskupas žada, vykdamas į tėviškę, aplankyti Adutiškį: „Čia visi Jūsų Ekscelenciją dažnai mini. Labai Jūsų pasiilgę.“ Kun. B.Laurinavičius ketino kartu vykti ir į Gervėčius.

1974 m. vasario 16 d. kun. B. Laurinavičius sveikina vyskupą vardo dienos proga. Jis išreiškia žavėjimąsi vyskupo ištverme tiek metų būnant tremtyje ir toliau nedarant valdžiai jokių nuolaidų. Išreiškia viltį, kad „sugrįš į priklausantį postą“ ir valdys arkivyskupiją pagal Aukščiausiojo valią, o ne pagal eilinių mirtingųjų užgaidas. Sveikinimą baigia žodžiais: „Garbė, garbė, garbė Jums! Reiškiu pagarbą ir meilę!“

1976 m. sausio 16 d. laiške vyskupui kun. B. Laurinavičius rašo, kad sausio 7 d. buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį, kuris bandė aiškinti, kodėl vyskupui neleidžiama valdyti. Laiške rašoma: Atrodo, kad Ekscelencijos tremties galo nesimato. Gaila. Gaila. Gaila. Jei ir Jūs jaučiate, kad tremtis nesibaigia, maloniai kviečiu aš ir visi adutiškiečiai atvykti į Adutiškį. Čia ramiai ir gražiai pagyvensite.“ Toliau laiške įspėja dėl galimų valdžios klastų: „Jei kokį „kąsnelį“ pasiūlytų, malonėkite šaltai apmąstyti (…) Jei jau eit ordinaro pareigas, tai eit ir toliau garbingai; būti tik tituliariniu ordinaru ne tik negarbinga, bet ir žalinga. Labai būtų malonu, gera ir naudinga, jei parodytumėte, ką dar galite. Jei eiliniam piliečiui netinka būti dviveidžiu, tai ką kalbėt apie vyskupą ir kunigą. telaimina Jus Aukščiausiasis. Jums ištikimas kun. B. Laurinavičius.“ Laiške pasidžiaugia ir Adutiškio bažnyčioje įrengtu centriniu šildymu.

Vyskupas Julijonas 1978 m. birželio 10 d. atsakydamas į kun. B. Laurinavičiaus kvietimą liepos pradžioje Adutiškyje teikti Sutvirtinimo sakramentą, praneša, kad neatvyks, nes nenorįs aštrinti santykių su civiline valdžia: „Šis atvejis būtų pretekstas uždrausti lankytis Vilniaus arkivyskupijos parapijose ir ten atlikinėti kunigiškas pareigas, ką dabar kartais be trukdymų padarau. Sutvirtinimo sakramentų teikimas yra vyskupiškų pareigų ėjimas, todėl civilinei valdžiai duotų pretekstą tuojau įsikišti ir nedrausmingąjį sudrausminti. Be to, tą vienintelį kartą man suteikus Sutvirtinimo sakramentą atkristų kunigams mano suteiktų teisių teikti Sutvirtinimo sakramentą aiškinimas. Tą teisę konfirmuoti teikti Sutvirtinimo sakramentą suteikiau 1961 m. sausio mėn., kai atėjusiems pas mane kunigams, kurių tarpe ir Jūs buvote, pareiškiau, jog visiems Vilniaus arkivyskupijos kunigams suteikiama teisė parapijos ribose teikti Sutvirtinimo sakramentą šiais atvejais: a) jei mano paskirti Administratoriai negali eiti pareigų; b) jei arkivyskupija liktų liktų be Administratoriaus; c) jei Kapitulinis vikaras būtų išrinktas nekanoniškai. Šį paskutinį atvejį turime šiuo metu. Keista, kad net uolieji kunigai nenori pasinaudoti jiems suteikta teise, piestu stoja prieš tai, kad patys suteiktų Sutvirtinimą. Jeigu kunigai pradėtų teikti Sutvirtinimą, tai valdžia pamatytų, koks nepopuliarus ir be autoriteto yra kun.Krivaitis. Tada nesunku būtų jį nušalinti ir ieškoti tinkamesnio valdytojo. Žinoma, apie mano grįžimą negali būti ir kalbos. Bet dorą kunigą valdyti vyskupijai visuomet galima surasti. Tad nusistačiusiems prieš tai, kad kunigai teiktų Sutvirtinimą ir keliantiems net tokį argumentą, kad „geresnis“ už kun. Krivaitį nebus paskirtas, tenka pasakyti, kad tegul pasikviečia pas save kun. Krivaitį ir tegul pats juos jis teikia. Kalbama prieš kun. Krivaitį daug, bet kai reikia imtis darbo, kuriuo būtų įrodomas jo nepopuliarumas, tai ieškoma įvairių pasiaiškinimų. (…) Kai nėra sutarimo, abejotina, ar bent vienas paseks Jūsų pavyzdžiu. Todėl gal ir Jums prasminga kol kas susilaikyti nuo „maištavimo“. Paskelbkite, kad vyskupo nesulaukiame. Sutvirtinimo teikimas atidedamas kitiems metams. (…) Tegloboja ir telaimina Jus Aukščiausias. Su tikra pagarba ir meile Julianus Eppus.“

1981 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje pasklido žinia – tragiškai žuvo kun. Bronius Laurinavičius, Adutiškio klebonas, Lietuviškosios Helsinkio grupės narys. Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šį tragišką įvykį, vieningai tvirtino – tai KGB darbas. Lapkričio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už Velionį atvyko taip pats vyskupai tremtiniai Julijonas Steponavičius bei Vincentas Sladkevičius. Jie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Labai prasmingą žodį prie kapo pasakė vyskupas tremtinys J. Steponavičius: „… Tuo metu, kai daugelis Lietuvos kunigų buvo pabūgę ateistų spaudimo, Švenčionėliuose pas kun.Laurinavičių prie altoriaus vaikai patarnaudavo Mišioms, o mergaitės bėrė gėles procesijose. Matydamas skriaudžiamus tautiečius, velionis stojo ginti lietuvių tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių. Dėl to pas jį būdavo daromos kratos, dėl to susilaukdavo nemalonumų, tačiau visada ėjo tiesiu keliu. Paskutiniu metu buvo apšmeižtas laikraštyje už tai, kad traukė vaikučius prie Dievo. Ateistų akyse gal tai ir nusikaltimas, bet tikinčiųjų akyse – tai didelė garbė. Kiekvienas kunigas turi gerai atlikti savo pareigas, kad mūsų tautos ateitį išlaikytume lietuvišką ir katalikišką.“

Baigdamas kalbėti vyskupas tremtinys ragino kunigus uoliai darbuotis Dievo garbei, ginti Bažnyčios ir žmonių teises, o tikinčiuosius ragino atminti savo klebono pamokymus, išsaugoti tikėjimą bei perduoti jį savo vaikams.

Protestai

Atkakliai, nuosekliai, su giliu tiesos įsitikinimu ir jos troškimu tikintieji, vadovaujant uoliems, apaštalinės dvasios kunigams, 7-9 dešimtmečiuose kovojo už Lietuvos bažnyčios teises. Dokumentuose buvo išsakomas rūpestis dėl sovietinės valdžios kišimosi į Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojų bei klierikų parinkimą ir ypač dėl klierikų verbavimo į KGB agentus. Labai daug yra sukaupta atskirų vyskupijų kunigų kolektyvinių kreipimųsi dėl tikinčiųjų ar jų pačių teisių ir laisvių varžymų. Turbūt nė vienu kitu klausimu 1972 m. pogrindyje pradėjusioje eiti „LKB Kronikoje“ nėra įdėta tiek kreipimųsi į popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus, respublikos ir TSRS valdžią, kaip dėl vyskupų tremtinių Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus grąžinimo į savo vyskupijas. Antai 1971 m. pabaigoje Panevėžio vyskupijos kunigai kreipėsi TSRS Ministrų Tarybos pirmininką A. Kosyginą ir į Lietuvos TSR Ministrų tarybą. Pareiškime pažymima, kad nuo 1961 m. Panevėžio vyskupija neturi savo vyskupo, kuris LTSR vyriausybės nurodymu buvo ištremtas į Žagarę, Joniškio rajone. Kunigai prašo leisti vyskupui J. Steponavičiui eiti savo pareigas Panevėžio vyskupijoje, kadangi LTSR Konstitucija ir įstatymai teismo nenuteistiems piliečiams nenumato panašių teisių apribojimo. Dėl to RRT įgaliotinis kai kuriuos kunigus išbarė, primindamas, jog panašių apreiškimų rašymas yra beprasmiškas, nes į juos nebus kreipiama dėmesio.

Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimas LTSR Ministrų tarybai:

Vilniaus arkivyskupijos kunigams, mūsų tikintiesiems, taip pat visiems Lietuvos katalikams skaudu, kad jau penkiolikti metai, t. y. nuo 1961 metų pradžios Vilniuje nėra katalikų vyskupo. Apaštalų Sosto paskirtas vyskupas Julijonas Steponavičius valstybės valdžios patvarkymu nutremtas į tolimą Žagarę ir jam neleidžiama eiti savo pareigų.

Kunigams ir tikintiesiems toks valdžios organų sprendimas ir toks ilgas vyskupo nutrėmimas yra nesuprantamas. Mes pažįstame vysk. J. Steponavičių kaip ramų, sąžiningą, darbštų ir lojalų pilietį. Nei buržuaziniais, nei nacių okupacijos, nei tarybiniais laikais jis nėra padaręs jokių antivalstybinių pareiškimų, nei užsiiminėjęs bet kokia antitarybine veikla. Tapęs vyskupu, jis rūpinosi, kad kunigai tvarkingai dirbtų bažnytinį darbą. Kiek mums žinoma, tarp jo tuometinio Religijų reikalų įgaliotinio yra buvęs vienas kitas nesusipratimas, bet todėl, kad įgaliotinis, peržengdamas savo kompetenciją, kišdavosi į Bažnyčios vidaus reikalus, bandė priversti vyskupą, kad pats griautų savo autoritetą slopinančiais religinį gyvenimą potvarkiais. Jeigu tokių kišimųsi nebūtų buvę, vysk. J. Steponavičius niekuomet nebūtų prieštaravęs tarybinės valdžios atstovams.

Mes girdime, kad ir kitų kraštų tikintieji piktinasi vyskupo pašalinimu iš Vilniaus be jokio nusikaltimo iš jo pusės, vien už tikėjimo meilę ir savo pareigų gerbimą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Apaštalų sostas per vyskupą K. Paltaroką buvo suderinęs su vyriausybe kun. Julijono kandidatūrą į vyskupus, – jis nušalintas be konsultacijos su Apaštalų sostu ir be įspėjimo.

Kadangi pastaraisiais metais tarybinė spauda ir radijas nuolat akcentuoja Tarybinės vyriausybės nesikišimą į Bažnyčios vidaus reikalus ir kadangi visi mes norime normalių santykių tarp valstybės ir Bažnyčios, tarp vyriausybės ir tikinčiųjų piliečių, mes labai prašome Lietuvos TSR Ministrų Tarybą leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir ramiai eiti savo vyskupiškas pareigas.

1975 rugsėjo 25 d.

K. Garuckas, K. Pukėnas, J. Lauriūnas, V. Aliulis, S. Valiukėna, A. Keina, ir kt. 66 kunigai.

Dėl savo neteisėtos tremties netylėjo ir pats vysk. J. Steponavičius. Jis 1972 m. balandžio mėnesį kreipėsi į Maskvą reikalaudamas, kad jam būtų leista eiti ganytojo pareigas. Įgaliotinis J. Rugienis paaiškino, kad kol kas jo įdarbinti negalima. 1975 m. rugsėjo 15 d. pareiškimu LTSR Ministrų tarybos pirmininkui J. Maniušiui bei nuorašais vyskupams J. Labukui, J. Pletkui, L. Poviloniui, R. Krikščiūnui, V. Sladkevičiui, Kaišiadorių vyskupijos valdytojui kan. J. Andrikoniui bei Vilniaus arkivyskupijos kurijai išdėsto tikrąsias jo nušalinimo priežastis, šio veiksmo neteisėtumą, RKRT įgaliotinio savivaliavimus, kišimąsi į Bažnyčios gyvenimą ir prašo atitaisyti padarytą neteisumą – leisti eiti pareigas. Įgaliotinis buvo pasikvietęs vysk. J. Steponavičių į savo įstaigą Vilniuje. Jam atsakė labai neaiškiai, žadėdamas dėl jo grąžinimo į tiesiogines pareigas dar kalbėtis su Maskva ir tvirtino, kad šio klausimo sprendimas priklausysiąs nuo Maskvos derybų su Vatikanu.

1976 m. pavasarį buvo sušaukti į Vilniaus arkivyskupijos kuriją dekanai. Čia įgaliotinis K. Tumėnas daugiausia kalbėjo apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Jei vysk. J. Steponavičius nori grįžti į savo apeigas, turįs kai ką padaryti, pvz., uždrausti „LKB Kroniką“, kurioje jis ir pats bendradarbiaująs. Šalčininkuose, Švenčionyse, Ignalinoje, Trakuose, Varėnoje su kunigais kalbėjąsi įgaliotinis K. Tumėnas ir jo įgaliotinis Ruslanas aiškiai pasakė, kad kunigų pareiškimas dėl vysk. J. Steponavičiaus grąžinimo į Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus postą nebus patenkintas, nes vyskupas nepasitaisąs. Jo nepasitaisymo ryškiausias ženklas esąs pareiškimas civilinei valdžiai, kuris patekęs net į užsienį. Be to, vysk. J. Steponavičius nori, kad atvažiavę turistai iš užsienio ieškotų galimybių susitikti ir su vyskupais tremtiniais.

Švenčionyse įgaliotinio K. Tumėno referentas kelis kartus pakartojo, kad vysk. J. Steponavičius nepriimtinas tarybinei valdžiai. Kunigams prašant paaiškinti, kuo vyskupas nusikalto, referentas atsakė: „To aš jums pasakyti negaliu“ ir pagaliau išsitarė: „Vyskupas, valdydamas vyskupiją, žiūrėjo tik Bažnyčios kanonų, į valdžios įsakymus visiškai nekreipė dėmesio. Tarybinė valstybė negali leisti, kad bažnyčia būtų tarsi valstybė valstybėje. Apie vysk. J. Steponavičiaus sugrąžinimą negali būti nė kalbos. Mums reikia tokių vyskupų, kurie ne tik Bažnyčios kanonų žiūrėtų.“ Šalčininkuose įgaliotinio referentas kalbėjo: „Nematyti, kad vyskupo nusistatymas būtų pasikeitęs, nes pareiškimą vyriausybei parašė prokuroro tonu, už viską kaltindamas valdžią. Negalima leisti, kad jis grįžtų į pareigas, nes vėl bus daug nemalonumų. Geriau bus, jei Vilniuje iš vis nebus vyskupo.“ Trakuose tvirtino, kad vyskupo grįžimas priklausąs nuo jo paties, Vatikano ir valdžios, sakė: „Reikia, kad vyskupas būtų plačių pažiūrų“. Varėnoje, lyg pasityčiodamas iš kunigų, įgaliotinis K. Tumėnas kalbėjo: „Kad vyskupas sugrįžtų, kreipkitės pas popiežių. Mes vyskupų neskirstome. Juos skirsto popiežius.“ Įgaliotinis prikišo, kad vysk. J. Steponavičius parašė valdžiai laišką, „kuris pateko, kur reikia ir kur nereikia“, vyriausybė nutarė, kad neleis Steponavičiui dirbti Vilniuje, nes jis tarybinės valdžios atžvilgiu nelojalus.

Tačiau tokia pasaulietinės valdžios pozicija nepajėgė sumažinti kunigų pareiškimų, reikalaujančių į savo pareigas sugrąžinti tremtinius vyskupus. O ir jie patys neišsigando. 1979 m. 522 Lietuvos kunigai ir vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius pasisakė labai svarbiu Bažnyčiai klausimu, kad jie negalėsią laikytis Bažnyčiai primestų Religinių susivienijimų nuostatų bei reikalavo juos atšaukti. TTGKK nariai: kun. J. Kauneckas, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, V. Vėlavičius, J. Zdebskis laiške Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams 1979 m. gegužės 5 d. rašė: „Religijos reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis visose vyskupijose įkalbinėjo dekanus laikytis Religinių susivienijimų nuostatų. Pagal įgaliotinį, dekanai turi padėti, kad visi Lietuvos kunigai laikytųsi nuostatų. Iš įvykusių pokalbių seka išvados: RRT dekanams, o per juos ir kunigams nori įvaryti baimės, todėl dekanai ir buvo sukviesti ne į kurijas, bet į vykdomuosius komitetus;dekanų rankomis norima dusinti Katalikų bažnyčią;iš kunigų reikalaujama prisidėti prie bedievių vykdomo nusikaltimo, pažeidinėjant tikinčiųjų vaikų teises- jų nekatekizuoti, nuvaryti nuo altoriaus, iš procesijų ir t.t.“

1979 m. kovo 14 d. Kybartų parapijos atstovai kreipėsi į RRT įgaliotinį P. Anilionį, prašydami leisti vyskupui L. Poviloniui atvykti liepos 22 d. Atlaidų proga į Kybartus ir jaunimui suteikti Sutvirtinimo sakramentą. Įgaliotinis leidimo nedavė. Liepos 22-ąją Kybartuose buvo minimas 50 metų bažnyčios pastatymo jubiliejus. Į šią iškilmę be valdžios leidimo buvo atvykęs vyskupas tremtinys J. Steponavičius. Kybartiečiai entuziastingai sutiko valdžios persekiojamą vyskupą. Jis savo pamoksle ragino tikinčiuosius likti ištikimais Dievui ir drąsiai ginti savo tikėjimą.

1979 m. spalio 10 d. tremtiniai vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius pasiuntė Šv. Tėvui Jonui Pauliui II tokio turinio telegramą:

ŠventasisTėve,

Kūniškos pagarbos ir meilės paskatinti pirmose Jūsų pontifikato metinėse sveikiname Jūsų Šventenybę nuoširdžiausi trokšdami, kad per Jus, Šventasis Tėve, Kristaus Bažnyčiai būtų išlietos kuo gausiausiai Dievo malonės ir kad joje kuo ryškiausia sužibėtų Dieviškosios Apvaizdos maloningumas.

Mūsų tautos tikintieji Jūsų Šventenybę ne tik myli, bet taip pat labai žavisi. Mes norime ir viliamės Jus pamatyti savame krašte kaip mylimą Tėvą, lankantį savo vaikus.

Pasinaudodami šia proga, dėkojame Jūsų Šventenybei už mums parodytą tėvišką rūpestį ir nuolankiai prašome suteikti Apaštališkąjį Palaiminimą.“

Tvirta pozicija

Siekdama neutralizuoti stiprėjantį tikinčiųjų sąjūdį, kuris be kitų tikėjimo laisvės suvaržymų dažnai nurodydavo ir vyskupų tremties faktą, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje sovietų valdžia pradėjo svarstyti variantus, kaip būtų galima išspręsti šį klausimą, mažiausiai pakenkiant savo autoritetui ir interesams. Režimą labiausiai domino Vilniaus arkivyskupijos tolimesnio likimo klausimas, kadangi šios arkivyskupijos apaštaliniu administratoriumi Šv. Sostas ir toliau laikė vysk. J. Steponavičių. Po to, kai 1978 m. rudenį popiežiumi buvo išrinktas kardinolas Karolis Vojtyla, sovietų valdžios atstovai ėmėsi aktyvių veiksmų šiai padėčiai pakeisti. Pasak istoriko dr. A. Streikaus, beveik nėra abejonių, kad jiems pritariant ar net skatinant Vatikano akyse visiškai susikompromitavęs kan. Č. Krivaitis 1979 m. pradžioje buvo priverstas Vilniaus arkivyskupijos valdytojo pareigas perduoti ilgamečiam Šv. Teresės bažnyčios klebonui kun. Algirdui Gutauskui. Tikėtasi, kad šis valdžiai taip pat lojalus, tačiau morališkai švarus ir plačius ryšius su lenkų kunigais palaikęs dvasininkas turės didesnes galimybes išstumti vysk. J. Steponavičių, kuris 1979 m. vasarą aiškiai patvirtino savo teisę dalyvauti Vilniaus arkivyskupijos valdyme: vyskupas LTSR vyriausybei parašė raštą apie savo grįžimą į Vilnių ir apaštalinio aministratoriaus pareigų susigrąžinimą. Reaguojant į tai, 1980 m. pavasarį per vysk. Liudviką Povilonį buvo pradėtos neoficialios derybos su Šv. Sostu dėl Lietuvos vyskupijų adminstracinio sutvarkymo. Vatikanui buvo pasiūlytas planas, pagal kurį su sąlyga, jeigu Vatikanas vyskupais nominuos kunigus Antaną Vaičių, Telšių vyskupijos kapitulinį vikarą, Algirdą Gutauską ir Liudviką Mažonavičių, vysk. V. Sladkevičius galėtų padėti A. Vaičiui valdyti Telšių vyskupiją, o vysk. J. Steponavičius administruoti Kaišiadorių vyskupiją. Šv. Sostas iš esmės pritarė tokiam sprendimui su vienintele korektyva, kad vysk. V. Sladkevičius būtų skiriamas ne Telšių, bet Kauno vyskupo pagalbininku. Tačiau vysk. J. Steponavičius nepritarė tokiems žingsniams, parašė Šventajam Tėvui, kad Lietuvos Bažnyčiai nebūtų naudingi tokie pertvarkymai, jei ištremtiesiems vyskupams pirmiau nebus leista grįžti į savo vyskupijas. Principinga vysk. Julijono pozicija atsispindi LKB Kronikoje spausdintame jo rašte: Kai 1981 m. popiežius Jonas Paulius II buvo padaręs sprendimą paskirti mane Kaišiadorių vyskupijos apaštaliniu administratoriumi atsiuntė Viešųjų Bažnyčios reikalų tarybos raštą. Vatikano įstaigos, atliekančios Šv. Tėvo pavedimu parengiamąjį vyskupų paskyrimo ir perkėlimo darbą, dokumentą. Tame rašte, kuris buvo atsiųstas ne tik vyskupui L. Poviloniui, bet ir man, buvo pranešta, kad Šv. Tėvas yra nusprendęs mane paskirti Kaišiadorių vyskupijos apaštaliniu admnistratoriumi, o taip pat nurodyta, kad praneščiau Viešųjų Bažnyčios reikalų tarybai per vysk. L. Povilonį apie paskyrimo priėmimą. Nedelsdamas parašiau du raštus: vieną – tiesiogiai – Viešųjų Bažnyčios reikalų tarybai, antrą – vyskupui L. Poviloniui. Savo raštuose padėkojau Šv. Tėvui už suteikiamą galimybę grįžti į vyskupiškas pareigas ir paprašiau, kad būčiau paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru, o ne apaštaliniu adminstratoriumi. Kadangi tuo metu buvo dedama pastangų gauti Šv. Tėvo paskyrimą trims civilinės valdžios pasiūlytiems kandidatams vyskupais, todėl dar paprašiau Šv. Tėvą, kad nušalintųjų vyskupų: vyskupo V. Sladkevičiaus ir mano sugrąžinimas į vyskupiškas pareigas nebūtų jungiamas su naujų vyskupų paskyrimu, kad pirmiau būtų leista įdarbinti nušalintus vyskupus, paskiriant juos Šv. Tėvui į bet kurią Lietuvos vyskupiją vyskupiškoms pareigoms, o po to būtų vedamos derybos dėl naujų vyskupų Lietuvai paskyrimo. Matyt nebuvo susitarta dėl pasaulietinės valdžios pasiūlytų kandidatų paskyrimo vyskupais. Dėl to nebuvo nei sukliudytieji vyskupai sugrąžinti į vyskupiškas sugrąžinti į vyskupiškas pareigas, nei nauji vyskupai paskirti.“

Pagal viską, atrodo, kad sovietinė valdžia tremtinių vyskupų rimtai įdarbinti net nesiruošė – jai buvo svarbiausia kuo greičiau gauti naujus, sau naudingus vyskupus. Jeigu ketinimai būtų buvę gryni, apie sprendimą jiems būtų pranešta dar prieš išvykstant vysk. L. Poviloniui į Romą. Tikriausiai, pažymi LKB Kronika, sovietinės valdžios planas buvo toks: pasinaudojant Apaštalų Sosto noru įdarbinti tremtinius vyskupus, pravesti į vyskupus sau tinkamus kandidatus. Tikriausiai vėl būtų pasikartojusi 1969 m. vyskupų tremtinių „įdarbinimo“ istorija. Tada sovietų valdžia irgi žadėjo leisti tremtiniams vyskupams eiti savo pareigas, tačiau reikalavo melo ir paklusnumo duoklės. Nenuostabu, kad abu vyskupai kviečiami į konsekracijas atsisakė. Vysk. V. Sladkevičius atsakydamas kandidatams, kvietusiems jį ir vysk. J. Steponavičių, Kauno arkivyskupijos generalvikarui rašė:

Jūsų Prakilnybe,

nuoširdžiai atsiprašydamas pranešu, kad iškilmėse, į kurias Jūs maloniai mane pakvietėte, negalėsiu dalyvauti.

Pagrindinė priežastis, kad mūsų abiejų: vysk. Julijono ir mano padėtis dar nepasikeitusi ir mes tebelaikomi tremties sąlygose. Netinka vaidinti laisvus, kai tokiais dar nesame. Dalyvaudami iškilmėse sudarytume įspūdį, kad mūsų padėtis jau sutvarkyta, kai ji, deja, tokia dar nėra.

Šventimų skubotumas mums kelia rimtą įtarimą, kad norima tik pasinaudoti mumis, o mūsų reikalą vėl nustumti tolyn.

Nėra abejonės, kad būtų labai gražus ir reikšmingas broliško solidarumo gestas, jei jūs visi trys oficialiai pareikštumėte savo pageidavimą atidėti šventimus iki to laiko, kai sukliudytieji broliai pradės eiti jiems skirtas pareigas.

Reiškiu Jums savo brolišką pagarbą ir meilę.

Vysk. Vincentas Sladkevičius.

Vyskupystės jubiliejus ir… degutas

Šv. Tėvo sveikinimas Garbingajam broliui Julijonui Steponavičiui tituliariniam Antaraco vyskupui:

Artinantis laimingosioms Tavo prisiimtos garbingos vyskupo tarnybos dvidešimt penktosioms metinėms, didžio dvasinio džiaugsmo kupini, su dideliu palankumu siunčiame Tau šį laišką.

Iš tikrųjų, kai rašome, Mūsų dvasia skrieja ir krypsta į Tave, Garbingajai Broli, į tolimą Lietuvos kraštą, į garsią to krašto tautą, kuri Mums dėl jos krikščioniško tikėjimo yra labai miela ir Apaštalų Sosto ypatingai vertinama, iš kurios Tu esi kilęs, kurioje lig šiol tebegyveni. Mums atrodo, kad Mes, rašydami šį laišką, tarytum būtume su Tavimi, kalbėtumės ir malonią iškilmę, kuri jau artinasi, švęstume.

Tepasiekia tad Tave maloniausi troškimai, kylantys iš mūsų širdies, ir Tau reiškiami geriausi linkėjimai. Taip pat tebūnie Tau pareikšta pelnyta pagarba, kurią iš visos širdies siunčiame už tavo gryniausią tikėjimą, ganytojišką uolumą, dvasines bei intelektualines savybes ir įžymius nuopelnus, kuriuos įsigijai kilniai ir visu stropumu vykdydamas šventosios tarnybos pareigas, rūpindamasis žmonių sielų išganymu…

Be to, kad šis jubiliejus Tau, o taip pat ir Tavo tikintiesiems būtų vaisingas ir išganingas, duodame Tau galią tinkamu laiku po iškilmingųjų Mišių Mūsų vardu ir Mūsų autoritetu suteikti iškilmių dalyviams palaiminimą su visuotiniais atlaidais, laikantis Bažnyčios nustatytų apeigų ir atitinkamos liturginės formulės.

Pagaliau aukščiau išdėstytų dalykų patvirtinimu ir broliškos meilės Tau įrodymu tebūnie Apaštališkasis Palaiminimas, kurį iš šio kilnaus miesto su ypatinga meile suteikiame Tau, Garbingasai Broli, kitiems vyskupams,kunigams, įžadais Dievo tarnybai pasišventusiems asmenims – vyrams ir moterims, o taip pat visai šito žymiausio krašto liaudžiai.

Vatikanas, 1980 m. rugpjūčio 20 d. antraisiais Mūsų Pontifikato metais Popiežius Jonas Paulius II.

Vyskupystės 25 metų jubiliejų vysk. Julijonas šventė Vilniuje. Rugsėjo 10 d. 18 val. 30 min. daugybė jaunimo, pasipuošusio baltais ir tautiniais drabužiais, išsirikiavo Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Takas, kuriuo turės praeiti vyskupas, buvo nuklotas žiedais. Minios entuziazmas augo. Kažkas pasakė: „Jis vertas, kad jam po kojų mestų geriausias gėles. Jis tikrai to užsitarnavo.“

Pasirodžius Jo Ekscelencijai, prie vartų stovėjusios mergaitės ir jaunuoliai aukštai aukštai iškėlė tautines juostas bei ąžuolo vainikus, sudarydami tarsi gyvuosius vartus. Procesija pajudėjo aplink bažnyčią. Baltai išsipuošusios mergaitės bėrė gėles, tikintieji klaupėsi priimti Ganytojo palaiminimo. Tačiau džiaugsmas pynėsi su skausmu: žmonių nebuvo tiek daug, kaip buvo galima tokiu atveju tikėtis – jie… nežinojo.

Šv. Mišias koncelebravo vysk. Julijonas Steponavičius, kun. Stanislovas Valiukėnas ir kun. Kazimieras Pukėnas. Pamokslo metu Jo Ekscelencija drąsiai išaiškino priežastis, dėl kurių jis buvo ištremtas iš Vilniaus: jis nesutikęs su jam padiktuotais reikalavimais – siekė Bažnyčią statyti, o ne ją griauti. Po iškilmingų Mišių prasidėjo Jubiliato sveikinimai. Po iškilmių tikintieji vėl pasklido po šventorių, norėdami dar kartą parodyti meilę savo Ganytojui – iškilmingai jį išleisti. Vėl išsirikiavo ilgiausia eilė jaunimo, vėl biro gėlės, o kai vyskupas įsėdo į mašiną, minia gaivališkai pradėjo ploti ir skanduoti tik vieną žodį, kuriame viskas buvo sudėta – ir meilė, ir skausmas, ir viltis: „Laukiam. Laukiam. Laukiam…“

Vyskupystės iškilmių atmintinos akimirkos, Šv. Tėvo sveikinimo laiškas, tikinčiųjų meilė ir pagarba vyskupui Julijonui tuo metu buvo tam tikra moralinė atrama, įveikiant kitus lavina griūvančius sunkumus.

Sužlugus pasaulietinės valdžios projektui pravesti savo kandidatus į vyskupus, reikėjo kažką apkaltinti. Šitai padaryti pasišovė anonimas, kuris per 1981 m. Kalėdas įvairiais adresais išsiuntinėjo piktą ir šmeižikišką raštą, turintį tikslą dar labiau sujaukti protus Tėvynėje bei Vakaruose. Anonimas aiškino, kad tuo metu, kai Lietuvos vyskupijas valdė ne vyskupai, bet valdytojai, „pradėjo kurtis įvairios grupuotės iš puikuolių-karjeristų trukdydamos darbą ordinarams“. Kunigai-karjeristai elgėsi visiškai ne taip, kaip rašo tas anonimas. Tuo metu, kai trečdalis Bažnyčiai ištikimų kunigų kentėjo sovietiniame Gulage, kunigai-karjeristai leisdavosi įtraukiami į KGB voratinklį, pasirašydavo raštus net prieš popiežių Pijų XII ir tokiu būdu lipo karjeros laiptais. Tie kunigai, kurie bandė kovoti prieš KGB pastangas pajungti Lietuvos Katalikų Bažnyčią komunistinės valstybės interesams, karjeros nepasiekė. Jų karjera – tebuvo nuolatiniai barimai, gąsdinimai, užkampių parapijos, lageriai ir pan. „Vilkinimas, sprendžiant hierarchijos klausimą, galutinai baigia suskaldyti mūsų vienybę“, – rašė anoniminis autorius.

LKB Kronikos“ puslapiuose spausdintame analitiniame straipsnyje šiuo klausimu pažymėta: „Kai kompartija ir valstybinis saugumas paruošia ir pateikia kandidatų į vyskupus projektus ir siekia greitai „sutvarkyti“ Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos klausimą tik civilinei valdžiai priimtinomis sąlygomis, ar tai gali pasitarnauti Bažnyčios vienybei? Nejaugi anonimas toks naivus ir nežino, kas suskaldė Lietuvos kunigų vienybę? Bedieviai ir baimė patekti į lagerius. O dabar skaldo karjerizmas ir baimė, kad kelias atgal gali kainuoti gyvybę. Kuo paaiškinti, kad dalis kunigų dešimtis metų ignoravo vyskupus tremtinius? Kuo paaiškinti, kad valdžios nekenčiami ir persekiojami kunigai ne tik nesusilaukdavo kurijos moralinės paramos, bet taip pat būdavo ignoruojami ir net barami. Prie Lietuvos kunigų vienybės griovikų mes priskiriame ir anonimą, kurio mintys tobulai sutampa su kovingų bedievių mintimis.“

Anonimas kaltino, kad tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius neišlaikęs Apaštalų Sosto paslapties apie naujų vyskupų nominaciją.

Iš tikrųjų paslaptį pažeidė ne vyskupas Julijonas, bet kandidatai į vyskupus, kurie neturėdami Popiežiaus paskyrimo bulės, o tik slaptą Apaštalų Sosto pranešimą apie paskyrimą, ėmė viešai ruoštis savo konsekracijai: pasiskyrė konsekracijios dieną, pakvietė svečius ir pradėjo rekolekcijas, gi vyskupas J. Steponavičius parašė vyskupui Liudvikui Poviloniui raštą, remdamasis ne slaptu Apaštalų Sosto pranešimu, bet vyskupo L. Povilonio, kun. Algirdo Gutausko ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Petro Anilionio pasisakymais apie projektuojamą vyskupų tremtinių įdarbinimą naujų vyskupų paskyrimą. Sunku spręsti ir apie tai, ar asmenys, neišlaikę paslapties vyskupų skyrimo reikale, padarė nusikaltimą, nes kunigai, negaudami naujos Vakaruose leidžiamos teologinės literatūros, nežino Bažnytinės teisės nuostatų ir jos komentarų tuo klausimu.

Anoniminis autorius teigė, kad, girdi, vyskupo Julijono Steponavičiaus inspiruoti kunigai nepagarbiai kalbėjo apie Šv. Tėvą, kardinolą Kazaroli ir kitus aukštus Vatikano pareigūnus. Tai aiškus anonimo ketinimas sukompromituoti vyskupą Juljiną Steponavičių ir prieš jį nustatyti Apaštalų Sostą. Kas patikės, kad vyskupas, kuris už savo ištikimybę Bažnyčiai daugiau negu 20 metų gyvena tremtyje, nepagarbiai kalbėtų apie Šv. Tėvą? Be to, norėtųsi paklausti, iš kur anonimas žino, kad tariamai vyskupas Julijonas Steponavičius nepagarbiai kalbėjęs apie Šv. Tėvą?

Anonimas tiek įsikarščiavo, jog išdrįso pareikšti, kad jeigu vyskupai tremtiniai – Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius – būtų parodę gerą valią, tai jau prieš keliolika metų būtų buvę įdarbinti.

Lietuvos kunigai žino, kokios „geros valios“ valdžia reikalavo iš vyskupų tremtinių – išduoti Bažnyčios interesus, nekaltiems apkaltinti save ir paskelbti netiesą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį. Šitos vienos anonimo minties pakanka, kad būtų aišku, kas slepiasi po anoniminis autoriaus – „Bažnyčios gynėjo“ – kauke.

LKB Kronikos analitiniame straipsnyje aiškinama, kodėl pastaruoju metu taip atakuojamas vyskupas Julijonas. Tiesa, ir anksčiau valdiški bedieviai jo nekentė už principingumą ir ištikimybę Bažnyčiai. Bet ši neapykanta dar labiau sustiprėjo, kai popiežius paskelbė vieną kardinolą „in pectore“ ir pasaulio spauda pradėjo spėlioti, kad gal tas kandidatas esąs vyskupas Julijonas Steponavičius. Nejaugi vyskupas kaltas, kad Lietuva savo kančia ir aukomis nusipelnė Bažnyčios pripažinimo? Nejaugi vyskupas J. Steponavičius kaltas, kad Lietuvos tikintieji jį labai vertina už jo ilgametę ištikimybę Bažnyčiai ir tikrai džiaugtųsi pamatę ant tremtinio vyskupo galvos kardinolo skrybėlę.

Tuo pačiu metu Lietuvoje niekas neliko abejingas žiniai apie naujojo kardinolo paskyrimą Latvijos Katalikų Bažnyčiai. Visi gyvai diskutavo: ką tai reiškia? Žinant realią Latvijos ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, kardinolo paskyrimas Latvijai Lietuvos kunigus bei tikinčiuosius tiesiog šokiravo, atrodė – tai Latvijos Katalikų Bažnyčios pasyvios ir kapituliacinės laikysenos įvertinimas, o Lietuvos kunigų bei tikinčiųjų įdėtų aukų, atkaklios kovos ir ryžtingos laikysenos ignoravimas. Pareiškimai, kad naujasis kardinolas gal būsiąs tiltas tarp Maskvos ir Vatikano – į dabartinę tamsą mažai šviesos teįnešė. Spėliojimai, kad galbūt tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius esąs kardinolas „in pectore“, Lietuvos tikinčiuosius labai mažai guodė, juo labiau, kad iš Romos ateinantys lietuvių kunigų laiškai liudijo, jog garbingas tremtinys vyskupas Vatikane yra kažkieno gerokai suniekintas.

Paskyrus Latvijos Katalikų Bažnyčiai kardinolą, tremtinys vyskupas J. Steponavičius gavo keletą labai piktų anoniminių laiškų. Viename iš jų rašoma: „Tariamasis kardinole „in pectore“. Tai tu laimini svarinskų, tamkevičių, keinų, zdebskių ir į juos panašių Bažnyčios skaldytojų veiklą. Tai tavo ir „veikėjų“ darbelius Šventasis Sostas taip įvertino, kad ne katalikiška Lietuva, o protestantiškoji Latvija gavo kardinolą ir dar vieną vyskupą.“ Po tekstu pasirašė „daugumos kunigų nuomonę išreiškiantis konfratas“. Kitas anonimas ragino popiežių, vyskupus ir kunigus melstis, kad „nelabasis neveiktų Bažnyčios nenaudai per vyskupą Steponavičių.“

LKB Kronika“ tuo metu rašė, jog Lietuvą stebino ir kai kurių Romos lietuvių kunigų laiškai. Viename iš jų kaltinamas vysk. Julijonas Steponavičius ir „veikėjai kunigai“, kad popiežius paskyrė kardinolą ne Lietuvai, o Latvijai. Kuo paaiškinti šį nemalonų sutapimą – KGB Lietuvoje ir kai kurie kunigai Romoje kalba vienodai? Atsakymas gali būti tik toks: KGB meistriškai dezinformavo bent kai kuriuos įtakingus Romos lietuvių kunigus, o tuo pačiu ir Apaštalų Sostą. Džiugu tik tai, kad Šv. Tėvas nepaskyrė Lietuvai kardinolu pasyvią ir konformistinę poziciją užimantį asmenį. Šį Apaštalų Sosto sprendimą Lietuvos kunigai ir tikintieji tikrai yra dėkingi.

Vašingtono arkivyskupijos savaitraštis išspausdino kun. Doil straipsnį, kuriame jis svarsto, kodėl kardinolas buvo paskirtas Latvijai, o ne Lietuvai. Straipsnyje remiamasi prel. L. Tulabos gautomis patikimomis žiniomis iš Lietuvos, neva, Maskva yra pranešusi, kad vysk. J. Steponavičių viešai pakėlus kardinolu, Vatikanui tektų padaryti sunkų pasirinkimą, nes Maskva reikalautų, kad jis būtų ištremtas į darbo stovyklą Sibire arba priverstas išvykti į Vatikaną, iš kur jis niekada negalėtų sugrįžti Lietuvon. „Jei Lietuvai būtų buvęs paskirtas geras kardinolas, tai kur jis bebūtų – lageryje ar Romoje – kunigai ir katalikai morališkai būtų paremti. Deja, šiuo metu Lietuvoje triumfuoja tik KGB, o uoliausi kunigai ir pasauliečiai palikti „vienų vieni“. (LKB Kronika, 1983, nr. 56)

Likimo brolio žodis

1982 m. liepos mėnesį Apaštalų Sostas, Maskvai sutikus, paskyrė tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o kun. Antaną Vaičių nominavo vyskupu ir paskyrė Telšių vyskupijos bei Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratoriumi. Lietuva ypatingai džiaugėsi, kad vienas tremtinys vyskupas pagaliau gali užimti vyskupijos sotą, tačiau su nerimu klausė, koks bus antrojo vyskupo likimas. Ta proga „LKB Kronika“ pažymi: „Vilniaus vyskupo sostas jau daugiau kaip 20 metų laukia savo teisėto šeimininko – tremtinio vysk. Julijono Steponavičiaus, kuris Lietuvoje yra ypatingai mylimas. Kiekvienas, kas bandytų prisisdėti prie šio vyskupo moralinio sunaikinimo, taptų svetimkūniu tiek tautoje, tiek Lietuvos Bažnyčioje.“ Rugpjūčio 8 d. Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedroje įvyko vysk. V. Sladkevičiaus ingresas. Pamoksle sugrįžęs Kaišiadorių vyskupijos ganytojas pažymėjo: „Ar galima nušalinti vyskupą nuo savo tarnystės, jei jis siekia tik gero? Skriauda yra , jei vyskupas atskirtas nuo savo tarnystės, skriauda vyskupijai, Bažnyčiai ir visiems šalia Bažnyčios. Gerai, kad kai kurios klaidos atitaisomos, bet dar nepilnai, ir mes tikime, kad su laiku jos bus pilnai atitaisytos.“

Iškilmėse dalyvavo vyskupai L. Povilonis, A. Vaičius, J. Steponavičius, pasakęs jaudinantį žodį: „Šios dienos gražiai ir malonei iškilmei, būtent Jo Ekscelencijos iškilmingam įžengimui į savo Katedrą, sugrįžimui į savo tiesiogines pareigas, paryškinti yra labai tinkami Išganytojo žodžiai: „Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“ (Jn 16,20). Visa Lietuvos Bažnyčia liūdėjo matydama, kad beveik per visą pokario metą Kaišiadorių vyskupija buvo be vyskupo, nes jos tikrieji ganytojai buvo sukliudyti ir negalėjo eiti savo ganytojiškų pareigų. Liūdėjo ir Kaišiadorių vyskupijos kunigai bei tikintieji, kurie 35 metus buvo našlaičiai, be savo Tėvo ir Ganytojo. Liūdėjo tikrasis jų Ganytojas, kuris 25 metus buvo atskirtas nuo savųjų, ir turėjo gyventi nuošalume ir vienatvėje. Šiandien tas liūdesys pavirto džiaugsmu. Bet ši džiaugsmo diena Jums, mielasis Ekscelencija, atėjo po ilgų kančių, skausmų ir sielvarto metų. Matyt jau Dievo Apvaizdos planuose taip buvo numatyta, kad skausmuose pagimdytų vyskupijų ganytojai eitų skausmų keliu, gertų skausmų taurę iki dugno…. Ir Tave, mielas Ekscelencija, Dievo Apvaizda vedė į Kaišiadorių vyskupijos sostą aukos ir kančios keliu. Kada vyskupas Teofilius Matulionis, negalėdamas eiti pareigų, rūpinosi savo vyskupijos ateitimi, jo žvilgsnis nukrypo į Tave. Jis surado būdą, kad Šv. Tėvas Tave paskirtų vyskupų ir Tave pakonsekruotų. Deja, Tau neteko dirbti tarp savųjų. Gyvendamas tremtyje, buvai laikomas raupsuotuoju. Kažkas įkalbinėjo, kad pavojinga su Tavimi susitikti, ir kunigai, pasiduodami tai baimei, ėmė bijoti Tave net aplankyti. Kartą vienas Kaišiadorių vyskupijos garbės kanauninkas, kurio jau nėra tarp gyvųjų, manęs paklausė: „Kažin, ar galima aplankyti mūsų Ekscelenciją? Bijau, kad kas nesiteirautų, ko aš ten buvau nuvykęs ir ką kalbėjau“. Išgirdęs tokius samprotavimus, paklausiau: „O tamsta nebijai su manim kalbėti? Juk turbūt žinai, kad į mus abu vienodai žiūrima…“.

Kokie gi buvo tie raupsai, kuriais buvo gąsdinami kunigais, kuriais buvo galima apkrėsti? Jie buvo priskiriami tiek Jums, mielas Ekscelencija, o drauge ir man, Jūsų likimo draugui. Tie raupsai – tai ištikimybė Kristui ir Bažnyčiai, Dievo ir sielų meilė, rūpinimasis savo vyskupijos dabartimi ir ateitimi, sielojimasis dėl Kunigų seminarijos, sielojimasis dėl kai kurių kunigų laikysenos ir elgesio. Ir manau, kad neapsiriksiu pasakydamas, kad visi tie dalykai, dėl kurių aukojaisi, kentėjai, sielojaisi būdamas tremtyje, šiandien, išėjus Tau į viešumą, jie Tavo sielai ir širdžiai bus bus dar brangesni. Dievui ir sieloms, Kristui ir Bažnyčiai, visos mūsų krašto Bažnyčios gerovei, savosios vyskupijos gerovei, aukosi visas savo kūno jėgas ir dvasios galias, nenuilstamai darbuodamasis ir nuoširdžiai melsdamasis, prisimindamas šv. Apaštalo Pauliaus žodžius: „Su verkiančiais verkite, su džiaugiančiais džiaukitės“. (Rom. 12,15)

Šiandien noriu su visais pasidžiaugti, kad jums atsirado galimybė grįžti į savo vyskupiškas pareigas. Džiaugiuosi, kad sugrįžai pas savuosius ir kad aš Tau nepastojau kelio, ir kad per Tavo lavoną neužėmiau Kaišiadorių. Dėkoju Tau, kad aš nors ir toliau laikomas raupsuotu, teikeisi pakviesti mane šiandien į tas gražias iškilmes ir neatsitvėrei nuo manęs mūro siena. Tad tą gražią ir džiugią Tavo gyvenimo dieną priimk man, buvusio bendro Tavo gyvenimo likimo draugo, nuoširdžius sveikinimus su maldomis. Linkiu, kad Aukščiausiojo malonėmis stiprinamas, vadovautum savo vyskupijai vienybės dvasioje ir vestum visus bažnytinės dvasios keliu. Kažkas yra padalijęs mūsų kunigus į reakcingus ir pažangius, į ekstremistus ir susipratusius, o paskutiniu laiku atsirado ir naujas terminas: opozionieriai ir lojalieji. Bažnyčiai toks padalijimas yra svetimas. Bažnyčiai kiekvienas kunigas, tariant šv. Pauliaus žodžiais, yra Kristaus tarnas ir Dievo malonių teikėjas, iš žmonių paimtas ir žmonėms pastatytas. Ką gi, norisi palinkėti, kad Tavo vyskupijoje nebūtų, taip vadinamų, nei reakcingųjų, nei pažangiųjų, nei ekstremistų, nei susipratusių, kad visi kunigai būtų Kristaus tarnai ir ištikimi Bažnyčios sūnūs. Ir pagaliau linkiu, kad, aukos ir kančios išbandytas, šviestum tvirtiesiems savo kunigams drąsa ir ištikimybe, o silpnuosius ir abejojančius stiprintum. Tegul Gerasis Viešpats stiprina Tavo kūno jėgas ir dvasios galias, kad drauge su visais Lietuvos vyskupais, su savo vyskupijos kunigais, darbuotumeis šventai ir išganingai mūsų krašto Bažnyčios gerovei ir savo vyskupijos gerovei ir Gerasis Dievas telaimina Tavo maldas ir darbus.“

Treti stovi nepajudinami kaip ąžuolai“

Nuo 1938 m. Lietuvos vyskupai neturėjo galimybės atlikti į Vatikaną vizito ad limina su pranešimais apie savo vyskupijų būklę. 1983 m.pavasarį vyskupui L. Poviloniui pavyko viską suderinti ir sovietinė valdžia leido Šv. Tėvo pakviestiems – vysk. L. Poviloniui, vysk. V. Sladkevičiui, vysk. R. Krikščiūnui, kun. A. K. Gutauskui, kun. V. Michelevičiui – balandžio 6-24 d. apsilankyti Romoje. 1983 m. kovo 25 d. Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos nariai Jonas Lauriūnas, Algimantas Keina, Jonas Vaitonis, Mykolas Petravičius, Alfonsas Petronis, Marijonas Savickas, Kazimieras Žmonas, Edmundas Paulionis, Donatas Valiukonis, Ričardas Černiauskas priminė vyskupams, vykusiems į Vatikaną su vizitu ad limina, kad svarstant Vilniaus arkivyskupijos valdymo klausimus, savaime suprantama, būtina skaitytis su JE vysk. Julijono Steponavičiaus nuomone, nes juk jis yra tikrasis arkivyskupijos šeimininkas. Sprendžiant šiuos klausimus be jo pritarimo, į hierarchų ir kunigų tarpusavio santykius galėtų būti įnešta didelė disharmonija. „Jeigu Apaštalų Sostas būtų įžiūrėjęs mano laikysenoje nepaklusnumą, kai buvo vedamos derybos dėl mano sugrįžimo į vyskupiškas pareigas, tai būtų pritaikęs man atitinkamą bausmę, pavyzdžiui, atleisdamas mane nuo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio admistratoriaus posto, vienok to nepadarė, nes kasmet esu įrašomas viso pasaulio vyskupijų ir vyskupų sąraše („Annuaro Pontifico“) kaip Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis amnistratorius (sukliudytas – impedito).“

Nepaisydamas prieš jį nukreiptos šmeižto kampanijos, vysk. J. Steponavičius toliau tvirtai gynė Bažnyčios teises. Kad galėtų būti arčiau arkivyskupijos reikalų, 9-jame dešimtmetyje jis vis dažniau lankydavosi Vilniuje, kuriame dažniausiai apsistodavo kraštiečio ir artimo bičiulio kun. Stanislovo Valiukėno bute Baltupiuose. Iš išlikusių KGB opertatyvinio sekimo bylų, vestų kai kuriems aktyvesniems Vilniaus arkivyskupijos dvasininkams, matyti, kad vysk. Julijonas vis aktyviau dalyvavo diecezijos valdyme. Ypač aktualus uždavinys buvo suvaldyti 9-tame dešimtmetyje, išsiplėtus ryšius su kaimyninės Lenkijos dvasininkija, vėl sustiprėjusias separitistines lenkų tautybės Vilniaus arkivyskupijos kunigų nuotaikas. Neformaliu lenkų „frakcijos“ lyderiu buvo ilgametis Maišiagalos klebonas Stanislovas Obremskis, turėjęs didelę įtaką valdytojui kan. A. K. Gutauskui. Vysk. Steponavičiui ne kartą teko tramdyti prel. Obremskio pernelyg savarankiškus veiksmus. Pavyzdžiui, kai 1981 m. prel S. Obremskis mėgino tarpininkauti, kad Panevėžio katedros vikaras Aleksandras Kaškevičius (dabar Gardino vyskupas) susikeistų vietomis su kun. Vytautu Pūku, teigdamas, jog tai „polska sprava“, vysk. Steponavičius jį paragino pirmiausia žiūrėti ne „polska sprava“, o „katalicka sprava“. (dr. A. Streikus, LKMA metraštis, 2011).

1984 m. gegužės 22-23d. buvo skaičiuojami balsai į Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybą. RRT įgaliotinis Petras Anilionis, sužinojęs rinkimų rezultatus, labai barė arkivyskupijos valdytoją kun. Algirdą Gutauską, kam tas sutiko su vyskupo J. Steponavičiaus nurodymu rinkimus pravesti slaptu balsavimu ir kad į kunigų tarybą nesutrukdyta slaptu balsavimu išrinkti kunigus: Algimantą Keiną, Joną Lauriūną bei Donatą Valiukonį. Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo J. Steponavičiaus adresu P. Anilionis grasino, kad už kišimąsi ne į savo pareigas (arkivyskupijos kunigų tarybos bei konsultorių tarybos sudarymą), šis bus ištremtas iš Žagarės į tokią vietą, kur niekas prie jo negalės prieiti.

Rugpjūčio 19 d. Utenos bažnyčioje buvo švenčiami jubiliejiniai Šv. Kazimiero atlaidai. Į iškilmes pakviestas vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. Vyskupas laikė Sumą, kurios metu pasakė turiningą pamokslą. Po šv. Mišių Utenos jaunimas Šv. Kazimiero garbei surengė montažą, jį papildydami giesmėmis. Jubiliejinių atlaidų proga Utenos bažnyčios šventoriuje buvo pastatyti trys meniški kryžiai, kuriuos, pasibaigus pamaldoms, vyskupas Julijonas pašventino.

Rugpjūčio 20 d. Utenoje buvo paminėta kun. Petro Raudos, praeityje buvusio Kauno kunigų seminarijos vicerektoriaus, Utenos gimnazijos direktoriaus ir parapijos klebono, dešimties metų mirties sukaktis. Kun. P. Rauda mirė 80 metų, ir 18-ka metų praleido sunkiomis nelaisvės sąlygomis; senatvėje neteko regėjimo. Prie kun. P. Raudos kapo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Julijonas Steponavičius, prisimindamas sunkų, bet prasmingą kun. P. Raudos gyvenimą, kalbėjo: „Vieni sunkumuose dreba kaip drebulės lapai, kiti – kaip vėjo linguojamos nendrės, o treti – stovi tvirti ir nepajudinami kaip ąžuolai.“ Savo kalboje vyskupas iškėlė kunigišką P. Raudos uolumą, tvirtumą bei drąsą.

Rugpjūčio 21-ąją vysk. J. Steponavičius Gruzdžių (Šiaulių raj.) bažnyčioje savo pamoksle pasakė, kad vaikus privalome mokyti tikėjimo, negalima jų palikti mokyti ir auklėti tik mokytojams. Vaikai turi būti mokomi poterių ir tėvai turi žiūrėti, kad savęs bei savo vaikų nepadarytų bedieviais. Nėra tokių įstatymų, kurie uždraustų tėvams auklėti savo vaikus pamaldžiais, Bažnyčiai ir Dievui atsidavusiais žmonėmis.

Praėjus kelioms dienoms, rugpjūčio 24 d., į Žagarę pas vyskupą Julijoną atvyko RRT įgaliotinis Petras Anilionis ir prisistatė: „Atvykau kaip valdžios atstovas įspėti.“

Įgaliotinis vyskupui pateikė tokius kaltinimus:

1. Vyskupas pasirašęs po pareiškimu dėl Religinių susivienijimų nuostatų kartu su 500 kunigų.

2. Pasirašęs po Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškimu dėl suimtų kunigų – Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus.

3. Vyskupas važinėja į Atlaidus, jubiliejus ir laidotuves.

4. Meldėsi už valstybinius nusikaltėlius, pvz., neseniai Utenoje meldėsi 10-ųjų mirties metinių proga už nusikaltėlį kun. Petrą Raudą – nereabilituotas. Pamokslo metu vyskupas pasakęs: „Praleisti metai lageryje auka ir meile Bažnyčiai atžymėti“. Pamoksle dar paminėjo, jog mūsų tautoje šiandien skiriasi trečdalis susituokusiųjų. Tai yra antitarybinis pasisakymas.

5. Prieš kelis mėnesius Telšiuose meldėsi už vyskupą P. Ramanauską ir kitus tos vyskupijos mirusius vyskupus.

6. Pokalbiuose su kunigais jis raginęs kunigus: „Reikia katekizuoti vaikus“, – t. y. skatino nesilaikyti tarybinių įstatymų.

7. Kišosi į Vilniaus arkivyskupijos reikalus. Išsiuntinėjo kurijoms raštą dėl kunigų tarybos ir konsultorių kolegijos sudarymo. Jis neturįs teisės kištis į arkivyskupijos reikalus. Valstybė jo veiksmų nepripažįsta.

Sukurstė Panevėžio vyskupijos valdytoją prel. K. Dulksnį savarankiškai sudaryti kunigų tarybą ir konsultorių kolegiją. Čia vyskupas J. Steponavičius priminė P. Anilioniui: „Jūs kišatės į Bažnyčios reikalus, pvz., reikalaujate į kunigų tarybas ir konsultorių kolegijas skirtis tuos, kuriuos nurodote, o spaudoje, per televiziją skelbiate, kad nesikišate į kanoninę ir liturginę Bažnyčios veiklą.“ Po tokių žodžių įgaliotinis, piktai pasižiūrėjęs į vyskupą, tylėjo.

Įsidrąsinęs įgaliotinis nepatarė vyskupui važiuoti į Vilnių, į Šv. Kazimiero atlaidų užbaigos pamaldas rugpjūčio 26 d. Jo Ekscelencija į visa tai atsakė: Nesijaučiu padaręs jokio nusikaltimo prieš civilinę valdžią. Į šv. Kazimiero iškilmes važiuosiu, nes, manau, taip bus geriau ir jums, ką apie jus užsienis pasakys, jei sužinos, kad jūs tai draudžiate?“ P. Anilionis nerimavo, kad vyskupas gali perduoti pokalbį į „LKB Kroniką“. J. Steponavičius į tai atsakė: „Aš visiems papasakosiu, kad jūs pas mane buvote ir už ką įspėjote.“

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“

Pradėjus eiti pogrindžio leidiniui „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. KGB turėjo tik apytikrių duomenų, kas galėtų būti leidėjai bei organizatoriai. Bet kas iš jų buvo pagrindiniai LKB leidėjai, kas – redaktorius, ilgai buvo nežinoma.

1976 m. sausio 31 d. į Vilniaus saugumo komitetą buvo pakviesta Vilniaus respublikinės bibliotekos vyr. redaktorė ses. Elena Šuliauskaitė. Tardymas truko daugiau nei 6 val. Tardytojas Rimkus klausinėjo apie vysk. J. Steponavičių ir kun. S. Tamkevičių. Buvo manoma, kad „LKB Kroniką“ redaguoja Žagarėje gyvenantis vysk. J. Steponavičius, kad pogrindinis leidinys persiunčiamas į Lenkiją, kurioje dauginamas ir išsiuntinėjamas į kitus kraštus.

KGB ieškojo būdų, sudarinėjo įvairius planus, vedė platų pasiklausymą. Pavyzdžiui, 1972 m. rugsėjo13 d. slapto klausymosi būdu užfiksuota, kaip vysk. J. Steponavičius patarė kun. A. Keinai parašyti į „LKB Kroniką“ apie kun. Bronių Laurinavičių ir apie tai, kaip už vaikų katekizavimą Nemunėlio Radviliškyje buvo terorizuojamas vysk. Vincentas Sladkevičius. KGB pažymi, kad ši informacija tikrai buvo paskelbta „Kronikoje“ ir kad kun. Algimantas Keina papasakojo vysk. J. Steponavičiui apie leidinio dauginimui naudojamą ERĄ. Be galo daug nemalonumų Lietuvos valdžiai ir kagėbistams pridarė Jungtinėms Tautoms perduotas 1971-1972 m. Lietuvos katalikų memorandumas, kurį pasirašė daugiau kaip 17 tūkst. Lietuvos tikinčiųjų ir kuriame buvo papasakota apie sovietinės valdžios vykdomą Bažnyčios diskriminavimą bei tikinčiųjų persekiojimus: apie vyskupų J. Steponavičiaus ir V. Sladkevičiaus tremtį. Turbūt nė vienu kitu klausimu Kronikoje nebuvo įdėta tiek kreipimųsi į popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus, respublikos ir SSSR valdžią, kaip dėl šių vyskupų grąžinimo į savo vyskupijas.

Vysk. J. Steponavičius kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais pasirašė pareiškimą dėl kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus suėmimo bei teisimo. „Mūsų spauda, aprašydama teismo procesą, nenurodė nė vieno nusikaltimo, už kurį teisiamas kun. A. Svarinskas, prieš valstybę ar jos santvarką. Nurodyti tariami nusikaltimai buvo grynai religiniai veiksmai, kurie valstybei nedarė jokios žalos.“

1983 m. spalio 5 d. į Vilniaus saugumo komitetą tardymui, kaip liudininkas kun. Sigito Tamkevičiaus byloje, buvo iškviestas vyskupas J. Steponavičius. Tardymo metu vyskupas J. Steponavičius atsisakė būti liudytoju kun. S. Tamkevičiaus byloje ir pareiškė, kad, kaip vyskupas, jis gali tik didžiuotis tokiu kunigu, bet jokiu būdu jo neniekinti. Į klausimus, ar yra matęs „Kroniką“, ar neprisidėjęs prie Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto dokumentų rašymo ir t. t., vyskupas atsisakė kalbėti. Tardymas truko apie tris valandas. Po tardymo protokolu vyskupas J. Steponavičius nepasirašė.

KGB pareigūnas, išleisdamas vyskupą pietų pertraukai, pasiliko jo pasą ir įsakė 15 val. prisistatyti į saugumą. Po pietų tardytojas ir dar vienas čekistas prikaišiojo ir mokė vysk. J. Steponavičių, kam šis priimąs pas save kunigus, tikinčiuosius ir šiaip įvairius interesantus, barė, kad remiąs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, pogrindžio leidinį „Kroniką“, kodėl nenori ramiai gyventi, kam rūpinasi ne savo reikalais ir panašiai. Toks pokalbis tęsėsi iki pusantros valandos.

Išėjęs iš KGB rūmų, vyskupas staiga pajuto galvos svaigulį. Jis prarado sąmonę ir parkrito. Atsipeikėjo pirmosios tarybinės ligoninės priimamajame. Dėl to sunerimę buvo net patys kagėbistai. Greitosios pagalbos gydytojas sakė, kad tai buvo labai pavojingas šokas. Visu svoriu kritęs vyskupas Julijonas, laimė, nesusižeidė. Jis greitai pateko į ligoninę, ir čia jam buvo išgelbėta gyvybė. Rytą jau buvo užsukęs į kun. Stanislovo Valiukėno butą nusiraminti ir pailsėti.

Kun. S. Valiukėnas gyveno Vilniaus Baltupių mikrarajono pakraštyje Didlaukio gatvėje, kur jį lankydavo vyskupas Julijonas Steponavičius. Pelesos krašto Izidorius Šmelionis atsimena, kad vyskupo „Volga“ dažnai stovėdavo Didlaukio gatvės kieme, nes kun. Stanislovo butas tapo neoficialia vyskupo rezidencija. Tuo metu Pelesos žmonės puoselėję viltį atgauti ir atstatyti Šv. Lino Kankinio bažnyčią, per kunigą Stanislovą susisiekė su vyskupu Julijonu, kuris patobulino I. Šimelionio rašytą tekstą, popiežiui Jonui Pauliui II skirtą kreipimąsi, pakoregavo ir išvertė į lotynų bei lenkų kalbas.

Kai buvo areštuotas kun. S. Tamkevičius, su kun. J. Zdebskiu būdavo dažnai tariamasi įvairiais Kronikos reikalais, – atsiminimuose rašo ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė. – Dar iš didžiųjų padėjėjų, globėjų ir rėmėjų pažymėtinas vysk. Julijonas Steponavičius. Kai nuvažiuodavau pas jį (kun. S. Tamkevičiaus ar J. Borutos siųsta, o kartais ir pačiai prireikus), jis apie viską išklausinėdavo, viskuo domėdavosi, rūpindavosi. Visi numanėme, kad esame slaptai sekami slaptojo klausymosi įtaisais iš butų, todėl kalbėdavome tyliai. Ekscelencija kalba, kalba tyliai ir neiškenčia: kad pasakys ką nors garsiai…

Jis mums buvo didžiausiais autoritetas. Kai būdavo kas nors neaišku, paskaitai tą vietą, paaiškini jam, ir jis visuomet savo nuomonę pasakydavo tvirtai ir aiškiai.“

Iš vyskupo Jono Borutos atsiminimų: 

Su kun. S. Tamkevičiumi palaikėme artimus santykius nuo mano kunigystės šventimų: jis susitarė su vysk. Julijonu Steponavičiumi, kad man suteiktų šventimus mažytėje Skaistgirio bažnytėlėje, lydėjo ten ir su kun. Leonardu Jagminu SJ buvo vieninteliai mano kunigystė šventimų liudytojai.

Kuomet vyko kun. A. Svarinsko teismas ir kun. S. Tamkevičiui reikėjo į jį važinėti, jis paskivetė mane, kad jį pavaduočiau. Nujaučiau, kad „Kronikos“ leidybos centras yra Kybartuose, tačiau niekad apie tai nekalbėjome. Kai areštavo kun. S. Tamkevičių,„Kronikos“ leidybos krizė neištiko: jo viskas buvo suorganizuota, kad kitam numeriui buvo ir informacijos parinkta, ir techninė bazė paruošta, ir seserys vienuolės tam darbui tęsti parengtos, pajėgios bei pasiryžusios. Jau anksčiau buvau pažįstamas su ses. Gerarda Elena Šuliauskaite, viena iš pagrindinių kun. S. Tamkevičiaus talkininkių „Kronikos“ leidyboje. Su ses. Gerarda ir ses. Pija Brone Vazgelevičiūte kalbėjomės: aptarėme, kaip atrinkti ir suskirstyti gautą medžiagą (kas tinka „Kronikai“, o kas „Aušrai“), kaip ją parengti ir kiekvienam numeriui gauti vyskupo tremtinio J. Steponavičiaus – Žagarėje – bažnytinę aprobaciją.

Kas keli mėnesiai vis apsilankydavau Žagarėje su naujo „Kronikos“ numerio medžiaga. Atvežtus straipsnius vyskupas skaitydavo įsijungęs radiją, kad tylios kalbos neišgirstų nematomos ausys. (Paskui, grįždamas į Vilnių, tą radijo aparatą paliko man). Skaitydavo tyliai, bet kai prieidavo kokią jį sudominusią, intriguojančią vietą, nejučiomis imdavo garsiai komentuoti. Tekdavo pridėti pirštą prie lūpų ir įspėti: „Ekscelencija, Ekscelencija…“. Jis nusišypsodavo, pagarsindavo radiją ir toliau skaitydavo.

Vysk. J. Steponavičiaus nuomonė buvo labai vertinga. Jis nenorėjo, kad būtų spausdinama anoniminė informaciją, už kurią tarsi niekas nebūtų atsakingas. Pavyzdžiui, vienas jaunas kunigas parašė gerą straipsnį apie Šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą. Vysk. J. Steponavičius perskaitė ir sako: „Jei jis būtų su tikinčiųjų parašais ir pasiųstas valdžiai, tada jis turėtų visai kitą vertę.“

Kai aš pradėjau globoti „Kroniką“ ir ji ėjo toliau, kun. J. Zdebskis vis nerimo, kas dabar vadovauja jai. Kitų metų pavasarį, po areštų, vienų rekolekcijų metu Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresnioji ses. Ksavera Julija Kuodytė priėjo prie manęs ir sako: „Aš negaliu kun. J. Zdebskiui nesakyti, kas dabar globoja „Kroniką“.“ Kai po to su kun. J. Zdebskiu susitikau, mūsų pokalbis buvo labai dalykiškas: sprendėme Tikinčiųjų teisėms ginti pogrindinio komiteto ir „Kronikos“ santykių klausimą. Netrukus su juo (vairuojant Sauliui Kelpšai) nuvažiavome pas vysk. J. Steponavičių. Paėmę jį draugėn, nuvykome į Latvijos miškus ir ten aptarėme reikalą. Buvo nuspręsta, kad pogrindinis TTGKK teveikia, o jo dokumentai „Kronikoje“ bus skelbiami informacijos forma, jų turinį perpasakojant savais žodžiais. Pogrindinio TTGKK nariai kartkartėmis susirinkdavome, aptardavome „Kronikos“ leidybos, jos perdavimo į Vakarus ir kitas Bažnyčios problemas.“

Jubiliatas: kovojančios Lietuvos Bažnyčios simbolis

Tarybų valdžios atstovų ir jai lojalių dvasininkų skleidžiamus gandus, kad vysk. Julijono Steponavičiaus autoritetas Šv. Sosto akyse smarkiai sumažėjęs po to, kai jis atsisakė priimti Kaišiadorių vyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas, vienu ypu paneigė „LKB Kronikoje“ paskelbtas vysk. Steponavičiui skirtas popiežiaus Jono Pauliau II sveikinimo laiškas jo kunigystės 50-mečio proga, pasirašytas 1986 m. gegužės 20 d. Šiame laiške Šv. Tėvas nedviprasmiai išsakė savo paramą kovojančiai Lietuvos Bažnyčiai, kurios simboliu buvo jubiliatas.

Garbingajam Broliui Julijonui Steponavičiui, tituliniam Antarados vyskupui.

1980 metais, minėdamas Tavo 25 metų vyskupystės šventimų sukaktį, pasiunčiau Tau, Garbingasai Broli, kupiną palankumo ir meilės laišką, išryškinome Tavo veiklą ir tarsi giesme džiugiai pašlovinome. Tavo ganytojiškas uolumas, Tavo drąsa, tvirtumas negandose buvo tokie, kad Tavo pagerbimas teisingai gali būti palygintas su apaštalų dorybėmis, kurių garbingume dalyvauji. Ta proga kartu su Mumis Tave pagerbė ne tik ganomieji, kuriais nuolatos rūpiniesi, bet ir visa Bažnyčia, kuri su liūdinčiais liūdi ir su besidžiauginačiais džiaugiasi.

Bet štai, Garbingasai Broli, jau artinasi kitas Tau ir visiems Tave mylintiems malonus įvykis: Tavo kunigystės penkiasdešimties metų sukaktis, kuri yra Tavo turimos vyskupystės pradžia ir šaknis. Iš tikrųjų laiminga diena, nes tą dieną Dievas išsirinko Tave iš daugybės žmonių kunigu pagal Jo Širdį, išskyrė Tave iš kitų lyg ostiją. Kad aukotumeisi kartu su Jo Sūnumi ir tą dieną paskyrė ištikimiausiu savo tarnu, o Tu pagaliau pasiekei tokį garbingumą kaip tas, kuris naudojasi Kristaus kunigystės suteiktomis galiomis. Nuo tos dienos Tu, Garbingasai Broli, bažnyčios vardu bėrei Dievo žodžio sėklą, kuri visada nešė gerų vaisių dangui: atleisdavai nuodėmes, apvalydamas kalčių slegiamas širdis, atnašaudavai šv. Mišių auką, gelbėdavai nuo pikto ir apsaugodavai nuo amžinojo pasmerkimo sielas, iškeliaujančias į amžinybę ir esančias išganymo pavojuose, stiprindamas jas dieviškomis malonėmis. Visuomet gi Tu rūpinaisi tikinčiaisiais kaip tėvas savo vaikais, kruopščiai mokydamas tikinčiąją liaudį, stiprindamas tikėjimą ir apgindamas nuo gresiančių pavojų.

Kai 1955 metais Tavo kunigystė praturtėjo vyskupystės šventimas, tada kunigystės pilnatvė dar labiau padėjo augti toms dorybėms Tavo sieloje, tarsi Tavo kunigystė būtų apimta malonės liepsnų. Tavo sielą, kurią šv. Dvasia pašventė savo šventove, tapo krikščionių tikėjimui saugoti tvirtove, kurios negali sugriauti jokie vėjai, jokios audros, jokios negandos. Tokiu būdu, Garbingasai Broli, tikintiesiems tapai vėliava, po kuria jie rikiuojasi, o netikintiesiems – nerimu.

Galbūt tokie buvo Apvaizdos planai, kad daugiau padėtum saviesiems eidamas kančios keliu, negu būdamas visų aukštinamas ir gerbiamas. Šitaip visuomet būna šventų žmonių gyvenime, nes tautų gerovė dažnai siejama su vadų ir ganytojų dorybėmis.

Tad būk, ištvermingas, Garbingasai Broli, karštai mylėdamas Dievą, šventai brangindamas tikėjimą, ištikimai jį liudydamas ir drąsiai jį išpažindamas. Šie dalykai tikrai yra Tavo ir Bažnyčios garbė.

Kas mane liečia, tai meile, malda ir bet kuriuo kitu galimu būdu garbingame Lietuvos mieste Vilniuje, ypač besiartinant krikščionybės įvedimo sukakčiai. Tegu neišblėsta tais metais įsižiebusi šviesa, bet vis ryškiau šviečia tarsi giedrame danguje iškilęs gražus mėnulis.

Meldžiu Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Gailesgingumo Motiną, Lietuvos Globėją ir Pasididžiavimą, kad teiktų stiprybės, tautai pagalbos ir visuomet globotų Tavo Tėvynę. Jei taip visuomet bus, tuomet visi galės gyventi ramybėje.

Baigdamas šį laišką, sveikinu Tave šią džiugią dieną, nuoširdžiai dėkoju už Tavo triūsą ir prašau Dievą visokeriopų malonių ir gėrybių Tau ir Taviesiems, suteikdamas Apaštališkąjį palaiminimą Tau ir visiems Lietuvos vyskupams, kunigams, vienuoliams, vienuolėms ir tikintiesiems, kurie yra man nepaprastai brangūs.

Vatikanas,1986 m. gegužės mėn. 20 d. aštuntaisiais mūsų pontifikato metais Jonas Paulius II.

1986 m. birželio 29 d. Žagarės bažnyčioje suplaukę iš visų Lietuvos kampelių tikintieji minėjo JE vyskupo Julijono Steponavičiaus 25 metų tremties, 50 metų kunigystės ir 75 metų amžiaus jubiliejus. Pamaldų metu pamokslus pasakė Žagarės klebonas kun. Gustavas Gudanavičius, kun. Ladislovas Baliūnas ir kun. Leonardas Jagminas. Prieš jubiliejines apeigas buvo perskaitytas popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinimo laiškas vyskupui J. Steponavičiui, kuris suteikė daug džiaugsmo jubiliatui ir visiems tikintiesiems. Vyskupas Julijonas pasakė: Šiandien, kai mano sieloje didis džiaugsmas, nenoriu prisiminti gyvenimo nesėkmių ir nemalonumų, nes noriu džiaugtis tuo, kiek Viešpats man yra gero padaręs. Dėkoju Dievui… meldžiuosi už visus.“

Dar vienas Šv. Sosto solidarumas su vysk. J. Steponavičium ženklas buvo duotas priimant sprendimą dė jo tolesnės padėties. Sulaukęs 75 metų amžiaus, 1986 m. pabaigoje, kaip to reikalauja Bažnyčio kanonai, paprašė jį atleisti iš Vilniaus arkivyskupijois apaštalinio admistratoriaus pareigų. Kadangi iki Lietuvos Krikšto jubiliejaus buvo likę tik metai, Šv. Tėvas norėjo spręsti ne tik vyskupo J. Steponavičiaus, bet ir kitų Lietuvos Bažnyčios reikalų. Ta proga buvo sukviestas tuometinės Viešųjų reikalų tarybos visų narių susirinkimas, kuriame dalyvavo 25 kardinolai ir arkivyskupai. Prieš tai buvo apklaustos daugelio šalių ambasados, norint sužinoti jų požiūrį į politinę Lietuvos situaciją. Taryba buvo supažindinta su Lietuvos istorija, Bažnyčios kančių keliu. Po ilgo svarstymo, išklausius visų tarybos narių nuomonę, nutarta palikti ir nieko nekeisti Lietuvos bažnytinės provincijos struktūroje. Anot tų pasitarimų liudininko kardinolo Audrio Juozo Bačkio, vienas iš argumentų, sulaikiusių nuo kokių nors teritorinių pertvarkymų, buvo Šventojo Tėvo rūpestis dėl Baltarusijos katalikų dvasinio aptarnavimo. Tuomet juos dažnai aptarnaudavo kunigai iš Lietuvos, o, pakeitus vyskupijų ribas, tam galėjo atsirasti papildomų kliūčių. Vatikano Viešųjų reikalų taryba 1987 m. liepos 3 d. datuotu laišku, kurio vertimas jau po kelių dienų gulėjo ant LTS KGB pirmininko stalo, patvirtino vysk. J. Steponavičiui, kad jo atsistatydinimo prašymas gautas, tačiau apie tai informuoti nuspręsta tik tuomet, kai bus palankios sąlygos paskelbti įpėdinį.

Toks Vatikano sprendimas buvo savotiška dovana Lietuvos krikšto jubiliejaus proga. Jubiliejinių iškilmių metu vysk. J. Steponavičius dar kartą pademonstravo savo principingą laikyseną, vengdamas tų renginių, į kuriuos aktyviai kišosi valdžia. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkui arikivyskupui L. Poviloniui ir visiems vyskupams bei valdytojams parašė laišką:

Jūsų Ekscelencija,

Lietuvos Bažnyčios vyskupai ir valdytojai atsiuntė man jų parašytą š. m. raštą, kuriame kreipiasi į mane su pasiūlymu vadovauti Lietuvos krikšto 600 m. Jubiliejaus iškilmingoms pamaldoms, kurios vyks Vilniuje, šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, ir pasakyti pagrindinį pamokslą. Tas Ekscelencijų ir Prakilnybių raštas duoda man galimybę pasisakyti dėl Jubiliejaus iškilmių. Didžiosios Jubiliejaus pamaldos turi būti vyskupų konferencijos ir Krikšto jubiliejaus trijų metų pasirengiamojo darbo vaisius.

Manau, kad tiek vyskupų konferencija, tiek Krikšto jubiliejaus komisija savo posėdžiuose apsvarstė ir priėmė konkrečius nutarimus, kaip turi būti švenčiamos Lietuvos Krikšto 600 m. jubiliejus. Nedalyvaudamas nei viename vyskupų konferencijos posėdyje, nes į jos posėdžius nesu kviečiamas, nieko nežinau, kokie buvo padaryti nutarimai ir duoti nurodymai, kurių tenka laikytis, kad Jubiliejaus iškilmės būtų didingos ir įspūdingos. Todėl nedrįstu vadovauti Jubiliejinėms iškilmėms, būgštaudamas nukrypti nuo vyskupų konferencijos priimtų nutarimų Jubiliejinių iškilmių klausimu. Be to, gyvendamas Žagarėje, toli nuo Vilniaus, neturiu galimybės pasitarti su šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu ir Krikšto Jubiliejuas komisijos nariais dėl Jubiliejinių iškilmių tvarkos ir eigos.

Siūlyčiau, kad pamaldos vyktų 5-iose bažnyčiose, kiekvienoje bažnyčioje vadovautų vyskupas, kuris pasakytų pagrindinį pamokslą ar paprašytų jį pasakyti ką nors iš kunigų. Apie Jubiliejaus iškilmių laiką, vietą ir tvarką reikėtų iš anksto paskelbti visose Lietuvos bažnyčiose.

Tepraeina Didžiosios Jubiliejaus iškilmės Vilniuje taip, kad jos būtų mūsų krašte Bažnyčios gerovei ir garbei bei tikinčiosios liaudies džiaugsmui ir dvasinei naudai.

Su tikra pagarba ir meile – vyskupas J. Steponavičius. 1987 kovo 28 d.

RRT įgaliotinis P. Anilionis, 1987 m. birželio 16 d., artėjant Jubiliejaus iškilmėms Romoje, vykusiame instruktaže nepraleido progos profilaktiškai vyskupams pagrasinti, kad nebūtų antitarybinių išsišokimų, girdi, į Romą jau pasiųsti valdžios žmonės, kurie stebės, kaip elgsis delegacija. Reikalavo vyskupus įspėti, kad visa delegacija gali būti atšaukta anksčiau nei įvyks iškilmės. Tuo esą pasirūpins TSRS ambasada Romoje. Reikalavo budėti, kad išsišokimų nebūtų ir Vilniuje. Girdėjęs, jog Panevėžio vyskupijos prelatas K. Dulksnys, kuris yra paskirtas pravesti Jubiliejaus pamaldas šv. Mikalojaus bažnyčioje, planuoja užleisti jam paskirtą vadovavimą vyskupui J. Steponavičiui. Ir čia, kreipdamasis konkrečiai į prel. K. Dulksnį, įspėjo: „Jeigu taip atsitiks, atsimink, kad tau dar reikės gyventi Tarybų Sąjungoje. Tokios paslaugos ekstremistams – nedovanosime“. RRT įgaliotinį piktino vyskupo dalyvavimas bei jo pasakytas pamokslas birželio 14-ąją – 1940 m. didžiųjų trėmimų į Sibirą dieną, surengtose jubiliejinėse pamaldose Valkininkų bažnyčioje. Palaipsnio sovietų režimo laisvėjimo sąlygomis jo atstovams neliko nieko kito, kaip tik išlieti visą savo susierzinimą dėl nesugebėjimo sutramdyti vysk. J. Steponavičių, išmetant dar vieną dezinformacijos dozę apie jo padėtį ir tremties priežastis. 1987 m. rugpjūčio 8 d. „Tiesoje“ buvo išspausdintas P. Anilionio straipsnis „Kodėl vyskupas gyvena Žagarėje“.

Lietuvos Krikšto 600 metų centrinis minėjimas įvyko 1987 m. birželio 28 d. Vilniuje šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Sumos metu iškilmingoms pamaldoms vadovavo arkivyskupas Liudvikas Povilionis. Bene šilčiausiai, dvasiškai pakilioje nuotaikoje minėjimas praėjo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tikintieji labai šiltai ir nuoširdžiai sutiko savo ganytoją vyskupą Julijoną Steponavičių. Nepaisydamas valdiškų bedievių reikalavimo iškilmių metu pasakyti tik vieną pamoklsą – perskaityti ganytojinį laišką – vyskupas į gausiai susirinkusius tikinčiuosius prabilo tiesiogiai nuo altoriaus. Savo pamoksle jis jautriai apžvelgė šešių šimtų metų Katalikų Bažnyčios kelią mūsų tėvynėje, suklupimus ir prisikėlimus, kuriuos patyrė Bažnyčia bei tauta: „Ryškiausiais vaidmuo atiteko nenuilstamiems pjūties darbininkams, tiems dvasios galiūnams ir neužgesinamiems šviesuoliams, kurie savo pavyzdžiu ir darbais įrodė ne tik savo tautai, bet ir pasauliui, kad Bažnyčia – tvirčiausia uola, nepasiduodanti jokiems pragaro gundymams ir puolimams. Kiekvienas sunkus Bažnyčiai laikotarpis, nepelnyti praradimai ir kančios, taip pat ir šiandieninis valstybinis ateizmas, Dievo malonei veikiant, pagimdo ir iškelia naujus tikėjimo gynėjus ir net kankinius. Ne baimė ir išsižadėjimas, o drąsa ir ištikimybė turi lydėti tuos, kam brangus mūsų tikėjimas, kam Kristus – tvirčiausia Atrama ir gelbėtojas.“

Sugrįžtant

1988 m. spalio 4 dieną, per Šv. Pranciškaus šventę Romoje šv. Petro bazilikoje, popiežius Jonas Paulius II konsekravo vyskupu tik vieną asmenį Audrį Juozą Bačkį. Tai maloni išimtis lietuviui, nes paprastai popiežius šventina kelis kunigus iš karto. Konsekracijos pamaldose dalyvavo nemažai kardinolų, vyskupų, įvairių valstybių diplomatų, konsekruojamojo tėvai iš Vašingtono, brolio Ričardo šeima iš Paryžiaus. Su Šventuoju Tėvu koncelebravo Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Juozas Preikšas (nes konsekruojamasis priklauso Kauno arkivyskupijai) ir kardinolas Achile Silvestrini, buvęs JE A. J. Bačkio vadovas Vatikano viešųjų reikalų tarnyboje. „Savo konsekraciją aš visuomet prisimenu kaip Dievo Apvaizdos dovaną, – atsiminimuose rašė JE A. J. Bačkis („Tėvynės sargas“, 1993, nr.3). - Juk tuomet pirmą kartą iš Lietuvos galėjo atvažiuoti vyskupas J. Steponavičius, o su juo kartu buvo ir vyskupas J. Preikšas, tuometinis Kauno arkivyskupijos administratorius (o aš gimęs Kaune). Tai buvo 1988 metais. Vyskupas J. Preikšas mane konsekravo kartu su Šv. Tėvu. Ir kas galėjo pamanyti, kai mane siuntė nuncijumi į Olandiją, kad po trejų metų Švento Tėvo valia grįšiu į Tėvynę.“

Vyskupas J. Steponavičius 1988 m. balandį dar nebuvo išleistas kartu su visais vyskupais vizitui ad limina į Romą. Kai vienas iš KGB agentų, „prisilaikydamas nustatytos elgesio linijos“, pradėjo aiškinti, kad „būtina spręsti Kauno ir Vilniaus vyskupijų valdymo klausimą“, Vatikano Viešųjų Bažnyčios reikalų tarybos sekretoriaus pavaduotojo pareigas tuomet ėjęs A. J. Juozas Bačkis pareiškė, kad vysk. J. Steponavičius galės būti atleistas, kai jį asmeniškai pamatys pats popiežius. Pagaliau Ekscelenciją Julijoną pasiekia džiugi žinia: jis gauna Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo A. Kazarolio 1988 m. gegužės 25 d. data pažymėtą laišką, kuriame yra kviečiamas atvykti į Romą susitikti su Popiežiumi. Iš Vilniaus vyskupas išvyko 1988 m. rugsėjo pabaigoje, lydimas kun. Vaclovo Aliulio. Pirmą kartą po ilgų tremties metų į Romą atvykęs vyskupas Julijonas visų Lietuvos tikinčiųjų vardu šiltai pasveikino naująjį arkivyskupą A. J. Bačkį. Lietuvos Episkopato vardu sveikinimo iškilmėse žodį tarė vyskupas Juozas Preikšas, maloniai atsimenantis tų dienų įvykius: kartą galėjo dalyvauti svečiai iš Lietuvos: vyskupas tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius, vysk. Juozas Preikšas, kunigas – kankinys Alfonsas Svarinskas ir Liturginės komisijos pirmininkas kun. Vaclovas Aliulis. Be to, dalyvavo vyskupai Paulius Baltakis ir Antanas Deksnys. Kun. V. Aliulis MIC, lydėjęs vyskupą Julijoną į Romą, atsiminimuose rašė: Palydėjau vyskupą Julijoną į Valstybės sekretoriatą, ilgai su juo kalbėjosi sekretoriato vadovai (laukiau koridoriuje). Kitą dieną Ossevatore Romano skelbia, kad popiežius Jonas Paulius II privačioje audiencijoje priėmė Vilniaus arkivyskupijos apaštalinį administratorių Julijoną Steponavičių. Kai vyskupas grįžo į VLLa Lituania, sužinojome, kad audiencija įvyko prie pietų stalo. Man buvo gaila, kad Šventasis Tėvas nesurado laiko atskirai su tremtiniu vyskupu išsikalbėti. Spalio 4 d. vakarą popiežius pats suteikė vyskupo sakrą savo bendradarbiui, monsinjorui Audriui Juozui Bačkiui, kurį čia pat pakėlė arkivyskupu ir pasiuntė prononcijum į nedėkingą Olandiją. Abu iš Lietuvos atvykusius vyskupus (J. Preikšą ir J. Steponavičių) pasikvietė savo asistentais-konkonsekrantais. Apeigų metu meiliai pasikalbėjo su mūsų didžiuoju kovotoju, monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Vyskupas Steponavičius neatrodė nusivylęs savo pasimatymu su Šventuoju Tėvu, bet dar laukė antro pakvietimo. Sakė, į jokius Romos renginius nevyksiu, o jei popiežius vėl pakviestų – taip.“

Vyskupas Juozas Preikšas pasakojo: Svetingai mus su vyskupu Julijonu Steponavičiumi pasitikusi Roma lygiai taip pat šiltai atsisveikino. Džiaugiausi, kad dvidešimt aštuonerius metus tremtyje buvęs vyskupas Julijonas Popiežiaus ir kitų aukštų katalikų dvasininkų buvo gražiai pagerbtas. Mudu į Lietuvą grįžome traukiniu, gyvenome viename kupe. Turėjau progos įsitikinti, koks malonus, aukštos dvasinės kultūros žmogus buvo vyskupas Steponavičius, nors valdžios atžvilgiu laikėsi aiškios principingos pozicijos. Didelę staigmeną patyrėme sugrįžę į Vilnių – geležinkelio stotyje pasitiko jūra žmonių su trispalvėmis vėliavomis. Tą dieną Vilniuje Gedimino pilies bokšte pirmą kartą po daugelio metų oficialiai buvo iškelta Lietuvos trispalvė vėliava. Žmonės, sužinoję, kad iš Romos grįžta vyskupas Steponavičius, visu būriu atėjo pasitikti.“

Į Lietuvą vysk. J. Steponavičius sugrįžo lemtingų permainų išvakarėse. 1988 m. spalio 22 d., Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo metu, buvo paskelbta apie Vilniaus Arkikatedros grąžinimą. Tą pačią dieną Lietuvos tikintieji parašė pareiškimą TSKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, kad Vilniaus vyskupui J. Steponavičiui būtų leista grįžti iš Žagarės į Vilnių ir netrukdonai eiti savo pareigas. Tų pačių metų gruodžio 5 d. politinių kalinių ir tremtinių globos grupė pateikė pareiškimą LKP CK sekretoriui Algirdui Mykolui Brazauskui, Ministrų tarybos pirmininkui Vytautui Sakalauskui ir JE kardinolui Vincentui Sladkevičiui, prašydama, kad vysk. J. Steponavičiaus sugrįžimas nebūtų varžomas jokiu oficialiu dokumentu: „Džiaugdamiesi sugrįžus iš tremties politkaliniams į Lietuvą, dar ryškiau jaučiame įsisenėjusią gilią žaizdą – mus jaudina jau 28 metus trunkanti Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus tremtis Žagarėje. Vyskupo J. Steponavičiaus 1979 09 15 pareiškime LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui J. Maniušiui sakoma: „Aš iki šiol nežinau, dėl ko, už ką ir kuriam laikui esu ištremtas“. Nesutarimų su valdžia, religinių kultų įgaliotiniu J. Rugieniumi būta tik dėl to, kad kišimąsi į bažnytinius reikalus vyskupas J. Steponavičius atsakydavęs pagal sąžinės ir pašaukimo balsą. Dėl vyskupo sugrąžinimo siųsta daug pareiškimų, prašymų, tačiau veltui… Prašome, kad oficialiu dokumentu būtų sankcionuotas nevaržomas jokiomis išlygomis vyskupo Julijono Steponavičiaus sugrįžimas į savo postą, net ir tuo atveju, jei tremtis buvo tik pateikus žodinį ultimatyvų reikalavimą.“

1988 m. gruodžio 25 d. „Tiesa“ dar išspausdino RRT įgaliotinio atsakymą į skaitytojų klausimą „Kodėl vyskupas tebegyvena Žagarėje?“, kuriame jis melagingai tebetvirtino, kad vysk. J. Steponavičius pats nesikreipia į atitinkamas valdžios įstaigas dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. Tačiau gruodžio 29 d. P. Anilionis išsiuntė telegramą vyskupui, kuria pranešė, kad jam nebėra jokių kliūčių grįžti į Vilnių.

Vilniaus arkikatedra, Šv. Kazimiero relikvijos, kasdienybė …

1989 m.vasario 5 d., po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo, Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę – Vilniaus katedrą. Iškilmių dieną nuo ankstyvo ryto miestas sveikino džiaugsmingai nusiteikusius maldininkus. katedra nesutalpino norinčių į ją patekti, istorijos momentą pergyvenantys Lietuvos gyventojai užpildė katedros aikštę. Tą diena pamaldas iš Vilniaus arkikatedros bazilikos tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija.

Arkikatedros vidus švietė atnaujintu altoriumi. Dailės muziejaus darbuotojai, remonto valdybos darbininkai ir tikintieji per trumpą laiką labai daug padirbėjo, kad iškilmių dienai katedra būtų kiek įmanoma gražesnė, tačiau ne viskas buvo suspėta: nemažai koplyčių dar uždarytos – reikalingi remonto darbai, be grindų. Grindys dar nepilnai sudėtos ir vienoje iš šoninių navų. Katedrai trūksta liturginių indų ir drabužių, tačiau materialiniai trūkumai nemažino šventės džiaugsmo. Aukštai navose virš didžiojo altoriaus tautiniais drabužiais pasipuošęs jaunimas laikė Popiežiaus ir Lietuvos vėliavas.

Keliolika minučių prieš 12 val. kunigų, klierikų ir sunkiai suskaitoma baltais bei tautiniais drabužiais pasipuošusio vaikų bei jaunimo procesija išėjo sutikti iš 28-erius metus trukusios priverstinės tremties į Katedrą grįžtančio Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus. Ganytojas keliais žodžiais kreipėsi į maldininkus, kviesdamas visus bendra malda kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti ir padėkoti Visagaliui, kad po 40 metų pertraukos vėl gali grįžti į savo sielos namus – Katedrą: „Viešpats tikrai laimins ir jo palaima mus lydės“.

Prasidėjo Arkikatedros atšventinimo apeigos. JE vyskupas J. Steponavičius gula kryžiumi prieš didįjį altorių. Klierikų choras gieda Visų šventųjų litaniją. Giedant atgailos psalmes, atšventinamas altorius, katedros sienos. Prieš aukojimą klierikai ir tautiniais drabužiais pasipuošęs jaunimas apdengė didįjį altorių drobulėmis, papuošė gėlėmis, padėjo ir uždegė žvakes, altoriaus centre pastatė kryžių, atnešė šv. Mišių auką – duoną, vyną ir pintinę vaisių. Mišių pradžioje pamokslą pasakė katedros šeimininkas, popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru, vyskupas J. Steponavičius:

Šiandien švenčiame džiugią Lietuvos Bažnyčios šventę – tikinčiųjų sugrįžimą į Vilniaus atkikatedrą, garbingą istorinę mūsų tautos šventovę, primenančią mums karaliaus Mindaugo, kunigaikščių Vytauto, Jogailos laikus. Lietuvos krikščionybės lopšys, mūsų bažnyčių Motina šiandien atgaus savo pirmykštę paskirtį: skleisti Dievo garbę ir vesti žmones tikėjimo, doros ir tiesos keliu į išganymą. Šiandien Arkikatedra vėl svetingai priima tikinčiuosius, joje laikomos šv. Mišios, skamba religinės giesmės, skelbiamas Dievo žodis.

Sunku išsakyti tą skausmą, kurį per 40 m. pergyveno tikintieji. Šventajame Rašte skaitome Dievo įkvėptus žodžius: „Viskam yra savas metas. Yra metas liūdėti ir metas džiaugtis, metas griauti ir metas statyti, metas tylėti ir metas kalbėti, metas dirbti ir metas melstis.“

Metas liūdėti… Iš tiesų, su Arkikatedros uždarymu mūsų krašto Bažnyčiai ir visai tautai atėjo liūdesio ir gedulo metai. Pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, o mūsų tėvynę apgaubė juodi tamsūs debesys. 1948 m. buvo paskelbtas bažnyčių, jų inventoriaus ir visų Bažnyčios žinioje esamų pastatų nacionalizavimas, pagal kurį tikinčiųjų pastatytos bažnyčios tapo valstybės nuosavybe. Tikintieji, norintys naudotis bažnyčia, turėjo sudaryti religines bendruomenes iš 20 asmenų, taip vadinamus dvidešimtukus, kuriuos valdžia, savo sprendimu, įregistruodavo arba ne. Tik įregistruota bendruomenė galėjo sudaryti sutartį su valdžios atstovais ir išsinuomuoti bažnyčią. Jei kaimo gyventojams buvo mažiau kliūčių sudaryti religines bendruomenes, tai miesto tikintieji patyrė daug sunkumų… Ir taip Vilniuje iš 33 prieš karą veikusių bažnyčių sudaryti religines bendruomenes buvo leista tik 10, tarp jų Vilniaus Arkikatedrai. 1948 m. rugpjūčio mėnesį Arkikatedrai buvo paskirtas klebonas, bet po metų iš jo buvo atimtas registracijos pažymėjimas ir Katedra palikta be kunigo, o 1950 m. pradžioje tam tikra komisija pranešė bažnytiniam komitetui, kad Arkikatedra yra valstybės nuosavybė ir joje bus įrengtas muziejus. Net šešerius metus Dailės muziejus laukė, kol jam bus perduota Katedra. Per tuos šešerius metus, kol valdžia ieškojo Arkikatedrai šeimininko, ji net tris kartus buvo apiplėšta: išvogta daug vertingų kūrinių, religinių, liturginių reikmenų. Pradžioje buvo planuojama įrengti traktorių remonto dirbtuves, vėliau – paversti sandėliu. Pagaliau 1956 m. Arkikatedra buvo atiduota Dailės muziejui. Arkikatedrą pavertus Paveikslų galerija ir koncertų sale, iš jos buvo šalinama visa, kas turėjo ryšį su religiniu kultu. Tiesa, negalima nepaminėti, kad sugrąžinus Katedrą tikintiesiems, Dailės muziejus parodė daug geros valios, sugrąžino nemažai religinio meno ir kulto vertybių. Remonto organizacija atliko remonto darbus, ir šiandien susirinkę mes galime melstis išpuoštoje Dievo šventovėje. Už visa tai nuoširdus ačiū Dailės muziejaus direktoriui ir visiems muziejaus darbuotojams bei remonto valdybos darbininkams.

Pokario laiku daug bažnyčių Vilniuje, visoje Lietuvoje buvo išniekintos, jos paverstos šokių ir koncertų salėmis, muziejais, sandėliais. Masiškai buvo griaunami pakelių kryžiai ir koplytstulpiai, kuriais mūsų liaudies menininkai puošė Lietuvą, pelnydami jai Kryžių šalies vardą. Kas besuskaitys, kiek nuostolių padaryta vien architektūros ir dailės kūriniams, nekalbant jau apie dvasinius nuostolius. Dievas buvo raunamas iš žmonių širdžių, šalinamas iš visuomenės gyvenimo. Ir tuo pačiu paminami Dievo įstatymai, ypatingai artimo meilės įsakymas – masinės nekaltų žmonių deportacijos, trėmimai, labiausiai palietę dorus, darbščius žemdirbius, Lietuvos ūkininkus; prisiminkim tik, kiek inteligentų, tarp jų dvasininkų, buvo suimta, ištremta, o likusiems Tėvynėje teko išgyventi daugybę pažeminimų, persekiojimų dėl tautinių ir religinių įsitikinimų. Kraštui tai atnešė didelius moralinius ir materialinius nuostolius. Sunku išsakyti visas tas kančias, kurias išgyveno mūsų tauta ir Bažnyčia tais sunkiais pokario metais.

Bet štai po 40 metų atrodytų, jog atėjo metas kai kuo ir pasidžiaugti, išaušo tautos atgimimo pavasaris: grąžinta Vilniaus Arkikatedra, Šv. Kazimiero bažnyčia, Klaipėdos Taikos Karalienės šventovė, kai kurios provincijos bažnyčios; Vilniuje, Pašilaičių-Justiniškių mikrorajonų susidūrime, leista statyti naujus maldos namus. Papūtė nauji vėjai, į religiją pradėta žiūrėti kitu, blaivesniu požiūriu. Tie, kurie anksčiau neigė krikščionišką moralę, dabar kviečia kunigus bendradarbiauti – kelti tautoje dorą, žadinti dvasingumą; ragina bendromis jėgomis kovoti prieš moralinio sugedimo apraiškas: nesąžiningumą, girtuokliavimą, narkomaniją, palaidumą. Žvelgdami į paskutinių mėnesių įvykius Tėvynėje, džiaugiamės ir dėkojame Dievui už Jo išmintingo veikimo patvarkymus, už tą globą, patirtą Švč. Mergelės Marijos, mūsų krašto globėjų Šv. Kazimiero bei palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimu; dėkojame ir kartu meldžiame dangų ir toliau globoti mūsų tautą, einančią atgimimo keliu.

Taigi, atėjo metas melstis ir darbuotis… Mūsų bažnyčios yra maldos namai, dar daugiau – jos yra Dievo namai. netrukus per šv. Mišias Kristus nužengs ir pasiliks tarp mūsų, kviesdamas pas save visus žmones: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu.“

Arkikatedra nuo šiol bus Tiesos, Gėrio ir Grožio skleidėja ir ugdytoja. Nuo šiol Joje bus skelbiamas Kristaus mokslas, aiškinamos tikėjimo tiesos: kūdikiams ir suaugusiems bus teikiamas krikštas, vaikučiai priims Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, jaunavedžiai gaus krikščioniškos santuokos palaiminimą, nusidėję – kalčių atleidimą; čia tūkstančiai tikinčiųjų semsis malonių iš šv. Mišių ir Komunijos. Arkikatedroje tikintiesiems bus teikiami visi religiniai patarnavimai, kaip ir kiekvienoje kitoje parapijinėje bažnyčioje. Sekmadieniais vyks jaunimui skirtos pamaldos, kviečiame jaunimą dalyvauti, kad pažinęs Kristaus mokslą, Eucharistinės liturgijos malonėmis pastiprintas jis būtų doras ir dvasingas.

Atminkime, kad žmogui reikia ne tik duonos kasdieninės, bet ir dvasinės. Bendraudami su Kristumi, atsigaivinsime dvasia, sustiprėsime. Kristus – Tiesa, Kelias ir Gyvenimas, Jis rodo ir veda mus tikruoju keliu.

Su Tautos atgimimo pavasariu atėjo ir metas dirbti, siekti dvasinės pažangos, kurti doresnį rytojų. „Melstis ir darbuotis“ – yra krikščioniško gyvenimo šūkis. Iš maldos tetrykšta jėga darbui, o iš darbo teplaukia šviesa maldai. Vykstant dvasiniam tautos atgimimui, negailėkime jėgų savęs tobulinimui ir kitų dvasinei pažangai. Protui šviesos semkimės iš Kristaus Evangelijos. Nepasitenkinkime religinėmis žiniomis, įgytomis vaikystėje. Kas taip elgiasi, panašus į suaugusį, o neretai ir į pražilusį žmogų, besistengiantį tilpti į vaikystėje nešiotus marškinėlius; todėl praplėskime ir pagilinkime savo religines žinias. Valiai stiprybės semkime iš antgamtinio gyvenimo versmių – kasdieninės maldos, šv. Mišių ir Sakramentų praktikos. Palaikykime savyje gyvą krikščionišką dvasią, sukurkime tikrą krikščionišką asmenybę. Tik būdami asmenybėmis sugebėsime kitiems parodyti meilės, pagarbumo, pakantumo ir padėti tiems, kuriems reikalinga mūsų pagalba – dvasinė ir fizinė. Tad uoliai vykdykime apaštalo šv. Pauliaus nurodymą: „Broliai, saugokitės pikta, darykite gera, karštai mylėkite kitus brolius tikra meile, lenktyniaukite savitarpio pagarba, gyvenkite vienybėje ir taikoje, blogį nugalėkite gerumu.“

Visi turime jausti didžią atsakomybę už Tautos dabartį ir ateitį. Tauta bus stipri, dora ir kilni, kai mes būsime tikri lietuviai ir geri katalikai, kai būsime darbštūs ir sąžiningi, blaivūs, skaistūs, vieningi ir taikingi; todėl savo tolesnį gyvenimą ir darbus ryžkimės tvarkyti uoliai vykdydami šv. Pauliaus raginimą: „Broliai supraskime, koks dabar laikas, išmušė valanda pabusti iš miego. Naktis praėjo, diena prisiartino. Nusimeskime tamsos darbus… būkime uolūs ir darbštūs.“

Kristui laiminant, Jo malonėms padedant, Švč. Mergelei Marijai, Aušros Vartų Gailestingumo Motinai ir mūsų globėjams užtariant, prasmingai praleiskime Eucharistinius metus, uoliai darbuodamiesi, nuoširdžiai melsdamiesi savo sielos atsinaujinimui ir visos Lietuvos – Marijos žemės ir Kryžių šalies – dvasiniam atgimimui. Amen.“

Šv. Mišias koncelebravo vyskupai – Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas ir prelatai – Kazimieras Dulksnys, Algirdas Gutauskas, kun. Viktoras Butkus. Giedojo naujai susikūręs katedros choras, pamaldose dalyvavo svečiai – kitų religinių konfesijų dvasininkai: Vilniaus pravoslavų arkivyskupas Viktorinas ir liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis) bei Kestono kolegijos vedėjas anglikonų kunigas Maiklas Burdo (jis yra parašęs knygą apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, pavadintą „Kryžių Lietuva“).

Po beveik trijų valandas trukusių iškilmingų pamaldų JE vyskupą J. Steponavičių sveikino Lietuvos kunigai, arkivyskupijos jaunimas, „Caritas“ sambūris, kaimyninės Latvijos jaunimo delegacija. Politinių kalinių ir tremtinių vardu kalbėję kun. Jonas Kąstytis Matulionis ir ses. Nijolė Sadūnaitė, buvusiam tremtiniui vyskupui padovanojo tremtinės Bronės Česiuokaitės iš duonos padarytą ir išsaugotą rožančių.

Vyskupą J. Steponavičių sveikino Atgimimo sąjūdis, atskiros parapijos,Vilniaus katalikiškas jaunimas:

„Didžiai gerbiamas ir mylimas Ganytojau, sostinės jaunimas sveikina Jus po ilgų ir tamsių tremties metų sugrįžusį į senąjį Vilnių, krikščionybė žiedą – Katedrą, kur tiek metų buvo tuščias Ganytojo sostas, užgesusi amžinoji lempelė, šventovės skliautuose nutilę maldos aidai. Tik toli, Žagarės lygumose, budėjo Jūsų tėviška širdis, jautri Bažnyčios negandoms ir jos vaikų skausmui.

Mes džiaugiamės sulaukę Jūsų ir dėkojame Jūsų Ekscelencijai už kančią ir auką, tai didelis įnašas Tautos ir Bažnyčios atgimimo rytmečiui; Jūsų karžygiška ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai mums yra didžiausia taurumo mokykla.

Linkime Dievo palaimos, geros sveikatos ir ilgiausių metų.“

Po mėnesio kovo 4-ąją įvyko kita jaudinanti, arkivyskupo J. Steponavičiaus suorganizuota šventė, Šv. Kazimiero relikvijų sugrąžinimas į Arkikatedros karališkąją koplyčią. Tą dieną vilniečiai ir svečiai, pilni pagarbios rimties, judėjo viena kryptimi – į Antakalnį. Dar gerokai prieš 10 val., kada turėjo prasidėti šv. Mišios ir parapijos atsisveikinimas su šventojo karalaičio relikvijomis, aikštė prieš bažnyčią buvo pilna žmonių, patekti bent į šventorių jau buvo nebeįmanoma. Šventoriuje rikiavosi jaunimas – nemaža dalis maldininkų atsivežė savo parapijų vėliavas. Žmonės gyva garbės sargyba iki pat Katedros rikiavosi Antakalnio, Kruglevskio, Kostiuškos gatvėse.

Mišias Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje celebravo JE Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, pamokslą pasakė bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Vaičekonis. Pamokslininkas palietė 1950 metus, kai, uždarius Katedrą, vienintelio Lietuvos šventojo relikvijoms grėsė pavojus būti sunaikintoms. 1952 m. spalio 9 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko rūpesčiu iš Katedros jos neviešai buvo pervežtos į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kurioje išbuvo trisdešimt šešis su puse metų. Po Mišių iškilminga procesija: priekyje kryžius, vėliavos, šimtai tautiniais drabužiais pasipuošusio jaunimo, Kauno Kunigų seminarijos auklėtiniai, dėstytojai, Lietuvos vyskupai ir valdytojai, apie 100 kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų melsdamiesi pajudėjo į Katedrą. Karstą su karalaičio Šv. Kazimiero relikvijomis, sveriantį maždaug 500 kg, visą kelią tarpusavy pasikeisdami nešė Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos auklėtiniai. Maldingoje eisenoje klierikų choras giedojo Šv. Kazimiero pamėgtą giesmę „Omni die…“, o artėjant prie Katedros – Šv. Kazimiero litaniją.

Prie Arkikatedros durų trumpą sutikimo žodį pasakė katedros klebonas kun. Kazimieras Vasiliauskas. Vėliavos, jaunimas su gėlėmis ir verbomis gyva garbės siena iš abiejų pusių pasitiko į savo pamėgtąją Katedrą sugrįžtantį Šventąjį Tremtinį. Karstas su Jo relikvijomis buvo padėtas presbiterijoje ant specialiai paruošto paaukštinimo.

Vien jaunimas užpildė didžiąją vidurinę Katedros navą; tik nedidelę dalį maldininkų sutalpino Katedra, likusieji rikiavosi Gedimino aikštėje ir čia per garsiakalbius sekė pamaldų eigą. Šv. Mišias koncelebravo: Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai – Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas ir Vladas Michelevičius, Panevėžio vyskupijos valdytojas Kazimieras Dulksnys, kun. Algirdas Gutauskas, seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus bei svečias iš Romos – Šv. Grigaliaus universiteto profesorius Antanas Liuima. Mišios buvo laikomos pagal specialiai šiai iškilmei Apaštalų Sosto patvirtintus tekstus.

Pamaldose dalyvavo svečiai: iš Romos atvykę prof. A. Liuima ir buvęs Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas kun. Vytautas Kazlauskas, iš kaimyninės Latvijos Rygos ir Liepojos vyskupo J. Carkov pasiuntinys bei grupė klierikų, Stačiatikių arkivyskupas Viktorinas. Atvyko maldininkų iš Estijos, Latvijos, Moldavijos bei Baltarusijos.

Pamokslą pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius. Neslėpdamas džiaugsmingo susijaudinimo, kardinolas pasveikino visus su iškilme, trumpai apžvelgė Šv. Kazimiero biografiją ir sąlygas, padėjusias taip anksti subręsti šventumui; ragino maldininkus pasekti jo pavyzdžiu. Ištisą dieną maldininkai lankė Šv. Kazimiero sarkofagą. Popietiniu laiku kardinolas V. Sladkevičius, vyskupai, vyskupijų valdytojai, Apaštalų šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. P. Vaičekonis ir katedros klebonas kun. K. Vasiliauskas patikrino šv. Kazimiero relikvijas, medinio karsto atidaryti nereikėjo – 1922 m. palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio ir kapitulos patikrinimo metu uždėti antspaudai rasti neliesti. Buvo surašytas naujas patikrinimo dokumentas ir pridėtas prie jau ten esančių.

Po vakarinių šv. Mišių sarkofagas su Šv. Kazimiero relikvijomis buvo įkeltas į savo seną, specialiai jam skirtą vietą – karališkosios koplyčios altorių.

xxx

Arkivyskupas Julijonas Steponavičius, pasak istoriko dr. Arūno Streikaus, audringų permainų vėjų tiesiog atblokštas į vyskupo sostą, iš karto pateko į dinamiškų visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo sūkurį. Sovietų valdžios iškreiptas kunigų dislokacijos pertvarkymas, katalikiškos spaudos ir literatūros leidybos bei jos platinimo organizavimas, karitatyvinės veiklos atkūrimas – tai tik patys svarbiausi ordinarą ir jo artimiausius pagalbininkus užgriuvę rūpesčiai, kurių sprendimas besivaduojančioje iš totalitarizmo gniaužtų visuomenėje reikalavo didžiulės išminties bei valios pastangų. Visiškai suprantama, kad tokioje situacijoje garbaus amžiaus sulaukęs vysk. J. Steponavičius stengėsi kuo greičiau išsirūpinti vyskupą augziliarą. Dar 1989 m. rudenį jis pradėjo judinti šį reikalą Vatikano kurioje, o 1990 m. vasario pradžioje išsiuntė siūlomų kandidatų sąrašą.

Šv. Sosto sprendimo teko laukti, vykstant reikšmingiems įvykiams Lietuvoje: 1990 m. kovo 11-ąją patvirtintas Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktas, 1991-ųjų sausio 13-osios dramatiška naktis… Siekdamas išsaugoti griūvančią imperiją, Kremlius nesibodėjo jokiomis priemonėmis. Viena iš jų – tautinės ir religinės nesantaikos kurstymas, kuris buvo itin jaučiamas labai mišrioje Vilniaus arkivyskupijoje. Ordinaras nuosekliai laikėsi Vilniaus lenkų integravimo į bendrą arkivyskupijos gyvenimą politikos: atsisakė įvesti Arkikatedroje vienas šv. Mišias lenkų kalba, kai lenkiškoji Šv. Dvasios parapijos bendruomenė atmetė jo pasiūlymą pariteto pagrindu įsivesti lietuviškas pamaldas.

Atšventina Pelesos šv. Lino bažnyčia, pašventinti Ignalinos bažnyčios, Vilniaus pal. J. Matulaičio statybos kertiniai akmenys… „Bet… jau Dievo Apvaizda ištikimą savo tarną kviečia pas save – 1991 m. gegužės mėn. pražioje išvyksta į Vilniaus Santariškių ligoninę…“, – taip yra kalbėjęs Vilniaus vyskupas augziliaras Juozas Tunaitis, kurį 1987 m. gegužės 19 d. arkivyskupas J. Steponavičius Vilniaus arkikatedroje konsekravo. Po mėnesio 1991 m. birželio 18 d. arkivyskupas Julijonas Steponavičius Santariškių klinikose mirė.

Kun. V. Aliulis MIC tada rašė: „1991 m. birželį Jonas Paulius II lankėsi Lenkijoje ir susitiko Lomžoje su maldininkais iš Lietuvos. Pasakęs pamokslą ir palaiminęs, popiežius beišeinąs iš katedros ir besuturįs lygiai ties manim. Pačiumpu jo ranką ir sakau:

- Šventasis Tėve, arkivyskupas Steponavičius sunkiai sega, labai silpnas.

- Pasakyk arkivyskupui, kad aš meldžiuosi už jį.

Naktį grįžome į Vilnių, rytą su vyskupu Tunaičiu nuvažiavome į ligoninę. Arkivyskupas iš tiesų silpnutis. Pasakiau, kas liepta.

- Dėkui, – vos girdimai atsakė. Po poros dienų iškeliavo.

Jaučiausi laimingas, gavęs tą vieną vienintelį iš tikro asmeninį Šventojojo Tėvo pavedimą ir suspėjęs jį išpildyti.“

Šaltiniai:

1. Ark. J. Steponavičiaus rašyta autobiografija, mašinraštis, kun. L. Jagmino dovana.

2. „LKB Kronika“ (1972–1989) 1–10 tomai, Čikaga.

3. LKM metraštis, 2011 m., A. Streikus „Bažnyčia tremtyje: vyskupas Julijonas Steponavičius“, p. 10–26.

4. Aidai, 1958 m. nr. 4.

5. Naujasis Židinys, 2005 m. nr. 3–4.

6. A. Streikus „ Sovietų valdžios antibažnytinė politika“ (1953–1967).

7. Vysk. J. Borutos, ses. G. E. Šuliauskaitės, kun. L. Jagmino atsiminimai.

8. L.Tulaba „Nuo Dusios iki Tiberio“, atsiminimai, 1993, Roma.

Nuotraukoje: Arkiv. J. Steponavičiius

Katalikų (arki)vyskupai , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra