Arkivyskupas Mečislovas Reinys ir kunigas Stasys Yla: gyvenimiškos paralelės

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2008 m. Lietuva mini svarbius jubiliejus. Pats reikšmingiausias – Švč. Mergelės Marijos pasirodymo Šiluvoje 400 m. jubiliejus.

Kalbant apie Šiluvos jubiliejų būtina pasidžiaugti ką tik išleista kunigo Stasio Ylos knyga „Šiluva Žemaičių istorijoje“ (Kaunas, 2007, 448 psl.), kurią parengė Gediminas Mikelaitis. Knyga šiuo metu ypač aktuali – 2008 m. rudenį minėsime Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejų. Tai dar vienas svarbus akcentas pristatyti kunigą S. Ylą mokslo visuomenei.

Šįmet minime ir knygos autoriaus kun. S. Ylos (1908-1983) jubiliejus: 100-ąsias gimimo ir 25-ąsias mirties metines.

Kun. S. Ylos gyvenime ir plačiašakėje veikloje įžvelgiama nemaža paralelių su Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884-1953) gyvenimu.

Abiejų dvasininkų gimtinės Aukštaitijoje, toje pačioje Panevėžio vyskupijoje. M. Reinys gimė Madagaskaro vienkiemyje (Daugailių parapija, Utenos r.), S. Yla – Luciūnų kaime (Žemaitkiemio parapija, Anykščių r.).

Būsimi dvasininkai gimė skirtingu laiku (1884 ir 1908) tame pačiame laikmetyje: Lietuva priklausė carinei Rusijai. Tačiau tas 24 m. tarpsnis jau bylojo pakitusią padėtį. Jei M. Reinio vaikystėje dar galiojo lietuviško žodžio (spaudos, mokyklos) draudimas, tai S. Ylos gimimo metu jau buvo sugrąžinta lietuviška spauda, kūrėsi lietuviškos švietėjiškos draugijos. Tad Mečislovo ir Stasio vaikystėje jau buvo kitokia politinė aplinka.

Abudu augo gausiose šeimose – kiekvienoje šeimoje gimė po 11 vaikų, deja, ne visi vaikai išaugo (Stasio – tik šeši). Ir Mečislovas, ir Stasys buvo dar visai maži, kai mirė vieno ir antro tėvas. Tad abu mokslų siekė sunkiomis sąlygomis, besirūpinant motinoms, vyresniesiems broliams ir seserims, kurie pastebėję ir pajutę jų godulį ir gabumus mokslo žinioms, palaikė mažųjų troškimą.

Mečislovas aukso medaliu baigęs Aleksandro III gimnaziją Rygoje (1900), mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje; Stasys – 1925 m. baigęs Ukmergės gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją. Vėliau vienas teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje (1905-1909), kur apgynęs licenciatą (Krikščionybės pasirodymas daug prisidėjo prie dorovės kilimo) išvyko studijuoti į Vakarus (Liuveną ir Strazbūrą). Stasys mokėsi VDU Teologijos – filosofijos fakultete ir čia 1934 m. apgynęs licenciatą (Lietuvių „apologetinė“ literatūra) tais pačiais metais gilinti žinių išvyko į Vakarus (Belgiją, Prancūziją).
M. Reinys kunigu buvo įšventintas 1907 m., o S. Yla – 1932 m.

Abu dvasininkai dirbo VDU Teologijos – filosofijos fakultete. Tik M. Reinys vos jam įsikūrus (nuo 1922 m.), S. Yla – nuo 1935 m. Abu dirbo iki 1940 m.

Itin žymų pėdsaką ir  M. Reinys, ir S. Yla paliko Lietuvių katalikų mokslo akademijoje (LKMA). M. Reinys buvo vienas Akademijos organizatorių, o 1922 m. įkūrus LKMA tapo jos moksliniu sekretoriumi ir šias pareigas užėmė iki 1926 m., iki buvo paskirtas vyskupu. Tačiau ir vėliau aktyviai dalyvavo LKMA veikloje: suvažiavimuose skaitė pranešimus, 1939 m. buvo išrinktas akademiku. M. Reinys tapo vienas iš pagrindinių Lietuvos katalikų universiteto organizatorių ir vėliau rektoriumi, o jo įkūrimą atidėjus neribotam laikui buvo vienas iš Draugijos Lietuvos katalikų universitetui remti organizatorių (1932).
Į LKMA veiklą S. Yla įsijungė jau baigęs mokslus ir dirbdamas universitete, taigi 24 m. vėliau negu M. Reinys, tačiau tokio pačio amžiaus. Ypač svarbi jo veikla išeivijoje – ne tik aktyvus LKMA suvažiavimų dalyvis, bet ir vienas pirmųjų pradėjęs tyrinėti LKMA istoriją (str. „Lietuvių katalikų mokslo akademijos istorija. Bendras žvilgsnis į praeitą kelią“, išspausdintas 1964 m. leidinyje LKMA Suvažiavimo darbai. T. 5). S. Yla, dirbdamas Vatikano archyvuose ir gyvendamas Romoje, įsijungė į LKMA Istorijos mokslų sekcijos veiklą, tapo aktyviu nariu. Jis, kaip ir M. Reinys, buvo išrinktas LKMA akademiku (1961).
Abu dvasininkai kentėjo kalėjimuose ir mirė būdami toli nuo gimtojo krašto.

S. Yla išvengė sovietų susidorojimo – 1940 m. suspėjo pasitraukti į Vakarus ir į Lietuvą sugrįžo 1942 m. Tačiau jis neišvengė kitų okupantų – nacių žiaurumo. S. Yla 1943 m. kovo 16 d. buvo suimtas gestapo ir kartu su 46 vadovaujančių profesijų atstovais kalintas keturiuose kalėjimuose (Kauno, Tilžės, Marijampolės ir Marienburgo). Nuvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir čia iškentėjęs visą nužmoginimą 1945 m. karo pabaigoje buvo išlaisvintas.

M. Reinio kaip kalinio kelias ėjo į Rytus. 1919 m. bolševikų suimtas pusę metų buvo kalintas Vilniaus, Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose. Antrą kartą į sovietinį kalėjimą pateko per KGB rankas. 1947 m. birželio 12 d. suimtas, tardytas ir laikytas Vilniaus saugumo rūsiuose bei nuteistas 8 m. kalėjimo. 1947 m. pb. su specialia apsauga išvežtas į Vladimiro kalėjimą (netoli Maskvos), iš kurio jau nebesugrįžo.
Ir būdami sunkiausiose lagerio sąlygose jie abu rūpinosi kitų dvasine savijauta, galvojo apie proto lavinimą, todėl skaitė paskaitas. Jau tapęs laisvas S. Yla rašė: „Pastebėjom, kad jos (t.y. paskaitos – A. V.) pagyvina stingstančias mūsų smegenis: praturtina mintis. Tas paskaitas sugalvojom tęsti, įvairinti, diskusijomis pagyvinti“. Taip atsirado slapta „Štuthofo Akademija“. Tačiau jei minėtoje „Štuthofo akademijoje“ tarpusavyje bendravo tik lietuviai, tai M. Reinys paskaitas skaitė įvairių tautų atstovams sugrūstiems vienoje kameroje. Vladimiro kalėjime, pastebėjęs, kad kiti nuo kasdieninės rutinos tampa apatiški, pradėjo kameros draugams skaityti filosofijos paskaitas. M. Reinys mokėjo net 9 užsienio kalbas, todėl galėjo bendrauti su dauguma kalinių. Arkivyskupas ne tik dėstė, bet išdėstęs leisdavo apmąstyti, o paskui klausinėdavo ir išprovokuodavo diskusijas. Taip sugebėdavo priversti mąstyti, skatino tikslingą ir kryptingą protinę veiklą. Šios jo studijos buvo labai svarbios ne tik moksliniu požiūriu; jos neleido palūžti, žiebė viltį tikėjimo ateisiančia laisve… Į laisvę sugrįžęs vokiečių Užsienio reikalų ministras Gotholdas Starke vėliau rašė apie šias „Filosofijos studijas Vladimiro kalėjime“ ir jų svarbų poveikį dvasingumui, siekiamai nužmoginti asmenybės vertės pajautai.

Kaip jau minėta, abu dvasininkai mirė toli nuo tėvynės – tik vienas laisvėje, kitas – būdamas kalinys. Taigi, vieno kapas žinomas, kito – ne. M. Reinys mirė baigdamas 70-uosius (iki jų trūko trijų mėnesių), S. Yla – tik peržengęs 75-erių m. slenkstį ir neseniai paminėjęs kunigystės 50-metį. M. Reiniui iki šios datos pritrūko ketverių metų.

S. Yla mirė Amerikoje (nuo 1950 m. jis buvo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno Putname kapelionu) 1983 m. kovo 24 d. ir palaidotas Putnamo Dangaus vartų kapinėse. Jo kapą, kaip pageidavo pats kunigas, puošia kuklus medinis kryžius. Identiškas kryžius buvo pastatytas 1991 m. jo gimtuosiuose Luciūnuose.

M. Reinys mirė 1953 m. lapkričio 8 d. bei ilsisi bendrame Vladimiro kalėjimo kalinių kape. Identifikuoti ir sugrąžinti į Tėvynę palaikus realių galimybių nėra. Tačiau Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebono, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriaus, monsinjoro Petro Baltuškos iniciatyva Daugailių bažnyčios šventoriuje 1990 m. prie simbolinio M. Reinio kapo buvo pastatytas medinis kryžius. Kapo, kuriame palaidota iš Vladimiro kalėjimo kalinių kapų atvežta žemių kapsulė. 1990 m. kryžius M. Reiniui pastatytas ir prie kelio, atsišakojančio nuo kelio Daugailiai-Antalieptė, į M. Reinio gimtąjį Madagaskarą. 2007 m. jo kunigystės 100-osios metinėms pastatytas koplytstulpis Skapiškyje (Kupiškio r.).

Nepriklausomoje Lietuvoje tiek M. Reinys, tiek S. Yla intensyviai bendradarbiavo spaudoje, jaunimo (ateitininkų, pavasarininkų) bei kitoje katalikiškoje veikloje. Nemaža jų straipsnių publikuota prof. Prano Dovydaičio įsteigtuose ir redaguojamuose leidiniuose.

S. Ylos rašytinį palikimą, be publikacijų laikraščiuose ir žurnaluose, sudaro beveik 40 knygų. Jis tyrinėjo laisvamanybę ir komunizmą Lietuvoje; analizavo ir kritikavo ateistiškai nusiteikusius besipuikuojančius liberalizmu ir nacionalizmu; tyrinėjo Marijos apsireiškimus Lietuvoje; svarbų dėmesį skyrė Lietuvos vardą garsinusioms asmenybėms; parašė darbų skirtų ateitininkijai.

Paliko ir poezijos posmų. Tačiau poetiškiausi jo kūriniai, pasak Alės Rūtos, yra jo sukurtos maldos. Nuo 1941 m. S. Yla parengė aštuonias maldų knygas. Daugelis S. Ylos posmų, virtę giesmėmis, įdėti į 1976 m. išleistą kompozitoriaus Broniaus Budriūno leidinį „Mišių giesmės“.

M. Reinio darbai yra pabiri. Tai straipsniai įvairiuose mokslo žurnaluose, periodikoje, kuriuos būtina surinkti, susisteminti ir išleisti jo raštų tomais. Knyga „Rasizmo problema“ (1938) kritikuojanti komunizmą ir nacizmą – tai pirmoji tokia komunizmo ir nacizmo kritika Europoje – atsiliepimas į popiežiaus Pijaus XI encikliką.

Šiai svarbiai temai, kaip matėme, nebuvo abejingas ir kun. S. Yla. „Laisvamanybė Lietuvoje“ (1935), „Komunizmas Lietuvoje (1937) – tai komunizmą kritikuojantys darbai, kuriuos pasirašė Juozo Dauliaus slapyvardžiu.

Kalbant apie jo parašytus darbus skirtus Šiluvai, paminėtina, kad 1958 m. „Aiduose“ buvo išspausdintas straipsnis „Šiluva“ – tai miestelio istorijos aprašymas. Medžiagą šiam darbui 1957 m. rinko Romoje, paprašytas Putnamo seselių (Putnamo seselės sugalvojo pastatyti Šiluvos Dievo Motinai statulą ir jos pašventinimo proga paprašė kapelioną S. Ylą parengti leidinėlį). Vėliau kunigas dar pusantrų metų (1965-1966) dirbo Romos archyvuose. Tyrimų rezultatas – keli darbai, išspausdinti serijoje „Krikščionis gyvenime“: „Stebuklingoji Dievo Motina, padėk mums varguose“ (čia pateikiama stebuklingųjų Marijos paveikslų Lietuvoje glausta istorija, Marijos giesmės); „Vainikuotoji Šiluvė“ (1957, 16 psl. leidinys išspausdintas Marijos Šiluviškės statulos pašventinimo Putname proga. Pateikiama Marijos apsireiškimo Šiluvoje istorija); „Marija prabilo Lietuvai“ (1964, 47 psl. knygelė apie Šiluvos ir Skiemonių apsireiškimus, išleista Lietuvių katalikų spaudos biuro). Alė Rūta teigia, kad remdamasis šiais tyrimais, S. Yla parengė religinių kovų ir 500 m. kulto apžvalgą – „Šiluva žemaičių istorijoje“, pirmoji jos dalis išspausdinta 1970 m.

Pažvelgus į abiejų dvasininkų kūrybą, gali kilti klausimas – kodėl kun. S. Yla, palyginus su Dievo Tarnu arkivyskupu M. Reiniu, parašė daug daugiau darbų? Atsakydami į šį klausimą žvilgterėsime į politinę situaciją ir asmenybės laisvę.

S. Yla Štuthofe kalėjo pora metų, vėliau nuo 1950 m. gyveno Amerikoje, globojamas Putnamo seselių, kur galėjo daug laiko skirti kūrybai. M. Reinys okupacinėje Lietuvoje neturėjo galimybės talento sklaidai, o paskutinieji aštuoneri arkivyskupo brandaus gyvenimo metai – Vladimiro kalėjimas, kur, aišku, apie jokią kūrybą negalėjo būti nė kalbos.

Neužėmęs jokių valstybinių postų S. Yla nežengė bažnytinės hierarchijos ar mokslo karjeros laiptais. Visai kitokia M. Reinio padėtis. Jis – užsienio reikalų ministras (daugiau negu pusę metų), o 1926 m., įkūrus Lietuvos Bažnytinę provinciją tapo vyskupu. Buvo Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso padėjėju – koadjutoriumi, o 1940 m. – pakeltas arkivyskupu – Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju, šiam pasitraukus į Lenkiją antrąjį kartą tapo Vilniaus arkivyskupijos valdytoju. Tad tokios atsakingos pareigos atitraukė M. Reinį nuo kūrybinės – mokslinės veiklos.

Ir dabar požiūris į juodviejų kūrybą nėra lygiavertis.

Po daugelio metų Lietuva sulaukė S. Ylos  perspausdintų knygų: „Žmonės ir žvėrys dievų miške – kaceto pergyvenimai“ (Kaunas, 1991), „M.K. Čiurlionis“ (Vilnius, 1992). 1997 m. ,,Aidų” leidykla išspausdino 372 psl. Gedimino Mikelaičio knygą ,,Tolyn į laiką – gilyn į gelmes … Kun. Stasys Yla raštuose ir atsiminimuose”, kurią labai išsamiai ,,Drauge” straipsnyje „Kun. Stasio Ylos statytos dvasinės pilies lobiai“ pristatė dr. Romuladas Kriaučiūnas. Kunigo šimtmetis ir mirties 25-metis, kaip jau minėta, pasitinkamas nauju leidiniu – knyga „Šiluva Žemaičių istorijoje“.

Jei S. Ylos kelios knygos pakartotinai išleistos Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, tai M. Reinio įvairia tematika parašyti straipsniai naujai nepublikuoti.
Būtų gražu ir kilnu, kad ir šito Dievo Tarno kūrybai atiduotume deramą pagarbą: surinktume įvairiuose leidiniuose išspausdintus jo straipsnius, juos susistemintume ir išleistume Mečislovo Reinio darbus raštų tomais. Belieka laukti ir tikėtis.

Nuotraukose:

1. Kunigas Stasys Yla.
2. Arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Voruta. – 2008, vas. 23, nr. 4 (646), p. 10.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra