Apie kunigaikščių ašaras, gyvatės kojas ir parašo reikšmę

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kodėl kunigaikštis Kęstutis, pamatęs sudegintą Kauno pilį, apsiverkė? Ar tikrai taip klydo XVI amžiaus liudininkai rašę, jog Lietuvoje gyvatės turi kojas? Kaip raštas skynėsi sau kelią Lietuvoje? Kaip krikščionybė ugdė individo sampratą?
Įdomūs klausimai, kurie kaitina pažinimo ir tyrinėjimo aistrą. Todėl nenuostabu, kad šeštadienį praleidau tarp malonių pareigų šeimai ir malonaus skaitymo naujos ir mūsų kontekste neįprastos knygos.
Ar kas nors Lietuvoje labai domėjosi kalbėjimo ir rašymo istorija? Tiksliau, kaip tai buvo suvokiama vienu ar kitu metu. Ką reiškė rašto atsiradimas Lietuvoje, kur gyveno beraščiai pagonys?
Kai kam Lietuvoje šie klausimai atrodo labai banalūs, net neverti dėmesio. Tačiau šiandienos humanitariniuose moksluose jie seniai yra išsikovoję savo „akademines pozicijas“. Ir ne tik ten – žmonėms jau pabodo nuogos, perkrautos faktų, be jokios siužetinės linijos politinės istorijos: tas su tuo kariavo, tas nekariavo, o vedė, o anas buvo nuodytas trečio.
Šiandien įdomu ne tiek kas, kiek kodėl? Kitaip tariant, žymiai įdomiau suvokti ir pabandyti rekonstruoti ano meto reikšmes, kurios šiandien atrodo svetimos, bet tik jos leidžia mums suprasti vienokį ar kitokį mūsų protėvių elgesį.
Tad po tokio ilgo įvado pereikime prie reikalo, t. y. Vytauto Ališausko knygos „Sakymas ir rašymas“. Veikalo pavadinimas aiškiai nusako apie ką tai – apie sakymą ir rašymą. Pagoniška kultūra buvo sakytinė, o štai krikščioniška – rašytinė. Kaip šios kultūros sąveikavo? Kaip raštas buvo priimtas sakytinėje kultūroje? Ir kaip sakytinė kultūra atsispindi rašytinėje kultūroje.
Tai labai intriguojami klausimai, juolab kad ir pats autorius naudoja detektyvinį metodą: vis klausia: kaip baltiškoji kultūra pirmąkart raides pažino, kaip apgauti nemeluojant ir pan. Tai intriguoja ir parodo, kad rimti akademiniai tyrinėjimai gali būti ne tokie ir nuobodūs.
Juk ko verta pasakojimo apie šv. Adalbertą, kurį nužudė prūsai, analizė, kuri parodo, koks buvo dramatiškas rašytinės ir oralinės kultūros susidūrimas. Pas prūsus atvykdavo įvairūs svetimšaliai ir sėkmingai išvykdavo. O štai šv. Adalbertas buvo nužudytas. Kodėl?
V. Ališauskas teigia, jog esminis dalykas buvo tai, kad jis iš knygos giedojo psalmes. Prūsams tai buvo naujas dalykas: giedojimas ir dainavimas jiems, be jokios abejonės, buvo žinomi dalykai, tačiau kad tai būtų daroma iš knygos, tai jau buvo keista ir nesuprantama.
Tiesa, gal tai nebūtų taip suerzinę prūsų, jei ne lemtinga data. Adalbertas buvo nužudytas šv. Jurgio dieną. Mitologiniai duomenys rodo, kad panašiu laiku prūsai aukodavo Pergrubrijui, kuris buvo atsakingas už tai, kad žemė būtų derlinga. Ir štai tokiu lemtingu momentu pasirodo Adalbertas, kuris gieda psalmes iš knygos. Tai prūsams pasirodė ne tik keista, bet ir pavojinga. Juk gal jis yra burtininkas, kuris panaikins Pergrubrijaus galias, o prūsų šeimos nieko neužaugins ir turės mirti iš bado.
Taip galime suprasti visą dramatizmą: kažkas daro kažką neaiškaus, kas gali pakenkti prūsų šeimoms. Tad nenuostabu, kad Adalbertą reikia rituališkai nužudyti ir kartu panaikinti kenkėjiškus jo veiklos pėdsakus. Krikščioniškos ir pagoniškos kultūros susidūrimas buvo dramatiškas iš abiejų pusių. Skirtingi kodai lėmė skirtingą situacijos įvertinimą.
Tokių atvejų kultūros antropologai žino ne vieną. Štai Marshallas Sahlinsas aprašo Cooko kelionę. Jis irgi dėl panašių priežasčių buvo nužudytas. Havajiečiai iš pradžių jį palaikė dievybe ir teikė visokias gėrybes, o kai jis dėl audros sugrįžo antrą kartą, buvo paaukotas.
Akivaizdu, kad rekonstruoti žodinę kultūrą, turint tik rašytinius šaltinius yra labai sudėtingas dalykas. Tačiau ir turimi trupiniai rodo, kokioje kultūroje gyveno mūsų protėviai. Aišku, kad neturint rašto buvo niuansuotas kalbėjimas. Skaitydamas šią knygą suvokiau, kad seniesiems lietuviams mūsų laikai, kai tvyro žodžio laisvė, galima išsakyti savo nuomones ir būti nepersekiojamiems, atrodytų baisi barbarybė, nežmoniška ir nepakeliama būtis. Juk kunigaikščio žodis laiduodavo taiką. Neįpareigotas ir neatsakingas kalbėjimas neegzistavo. Štai kodėl kelių vokiečių riterių užuominos apie tai, kad Vytauto motina buvo ne itin dorovinga, lėmė jų galvų atsiskyrimą nuo jų kūno. Be to, nekontroliuojamas kalbėjimas gali peraugti į magiją, kuri tampa pavojinga visai bendruomenei. Todėl kalbėjimas, jo niuansai buvo itin svarbūs žodinėje kultūroje.
Taip pat iš šios knygos veriasi vaizdas, jog kalbėjimas buvo labai niuansuotas: vieni dalykai buvo tariami pašnibždomis, kiti garsiai. Moduliacijos buvo reikšmingos. Ir tai nenuostabu, neturinti rašto kultūra ištobulina kalbėjimą. Ir galbūt mes visiškai negalėtume susikalbėti su XIII amžiaus lietuviais, nes labai daug informacijos būtų perduota garso moduliacijomis, kurių šiandien mes nesuprastume.
Beje, peržengimas į rašto kultūrą įvyko stebėtinai lengvai. Juk ar pagalvojote, kad Mažvydas apie skaitymą kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką. O juk jis parašė pirmą lietuvišką knygą. Taigi skaitymas neturėtų būti toks savaime suprantamas. V. Ališauskas čia pasiremia etimologija, tačiau plačiau nevysto šios minties. Skaityti galima ne tik raštą – skaityti galima ir gamtos ženklus. Tad ir oralinėje kultūroje buvo tam tikras skaitymas, tačiau jis buvo susietas su įvairias niuansais ir interpretacijomis: vis besikeičiantys ženklai galėjo reikšti įvairius dalykus. Šios temos neplėtoja, bet ji būtų labai įdomi.
Beje, Algirdas Julius Greimas yra nagrinėjęs Krikštų kaip metų pradžios šventę. Jis užsimena apie garsinį artumą žodžiui „krikščionybė“. Kadangi krikštai reiškė pradžią, tai lietuviams pasikrikštijimas nebuvo toks sudėtingas dalykas: jiems tai žymėjo naujo etapo pradžią. Ir čia prisimenu Gintarą Beresnevičių, kuris teigė, kad lietuvių religijos reformos darė įmanomą krikščionybės priėmimą.
Knygos pirma dalis yra skirta žodinei kultūrai, o antroji – rašto. V. Ališauskas parodo, kaip raštas skatino individualumo suvokimą. Knygos skaitymas neišvengiamai reiškė ir savo individualumo suvokimą.
Vytautas Ališauskas nauju kampu pažvelgė tiek į mitologinius, tiek į istorinius šaltinius. Mitologai iki šiol iš istorinių šaltinių bandė išskaityti lietuvių mitologines reikšmes, beveik nekreipdami dėmesio į tuometinį kultūrinį kontekstą, t. y. krikščionybės kodą. Istorikams kultūrinės reikšmės iš viso buvo neįdomios, o šioje knygoje analizuojami dokumentai greičiau buvo naudojami kaip iliustracija arba kaip šaltinis nustatyti, „kaip iš tiesų buvo“. V. Ališauskas žvelgia bando pažvelgti tiek iš pagoniškos – oralinės – kultūros taško, tiek iš krikščioniškos kultūros taško. Ir tokia pastanga priartina arčiau praėjusias epochas. Mes geriau galime suprasti savo protėvių poelgių motyvus.
Šią knygą tikrai verta perskaityti. Ji nebejotinai atgula šalia A. J. Greimo, N. Vėliaus, G. Beresnevičiaus, V. Kavolio fundamentalių darbų. O svarbiausia, parodo, kad atradimo džiaugsmas dar nedingo iš lietuviškų tyrinėjimų horizonto.
Komentaras paskelbtas socialiniame tinklaraštyje tinklink.lt
www.lrt.lt
Nuotraukoje: V. Savukynas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra