Antanas Tyla. Trijų Anykščių krašto moterų žmogiškos brungenybės ir lemtis

Autorius: Data: 2017-02-06, 13:12 Spausdinti

Antanas Tyla. Trijų Anykščių krašto moterų žmogiškos brungenybės ir lemtis

Geležinkelis ties Vorkuta, G. Aleknos nuotr.

Antanas TYLA, www.voruta.lt

Gyvenimas ošia, banguoja, kaip vandenynas. Ant jo bangų mūsų rūpesčiai, pergyvenimai, drąsa, narsa, ryžtas, meilė, pasiaukojimas, nepastovumas, išmintis, skurdas…Viskas, viskas. Tos bangos ritasi ir krantą pasiekę susigeria į jo smėlį, kaip į žemės smegenis. Kartais tų bangų nešamam žmogui kelią pastoja netikėta kliūtis, reikalaujanti pasiaukojimo, dėl jos reikia staigiai apsispręsti ir skirti save dėl kito žmogaus, dėl kito žengti sekantį lemtingą žingsnį.

Jau kelinti metai neduoda ramybės anykštėnių moterų egzistenciniai apsisprendimai, liudijantiys kiek gražių jausmų slypi žmoguje, kurie sutviska tik ypatingų laiko šviesų apšviesti. Sublizga taip, kad sukelia nerimą ir neduoda ramybės ilgus dešimtmečius.

„Ar nežinai Tamsta, kur mano Petriukas?“

Neprisimenu, kiek laiko praėjo kada paskutinį kartą skaičiau Rašytojo Jono Biliūno „Liūdną pasaką“. Dabar susiradau tarp knygų seną, namuose turimą atskirą leidinį (Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka, Vilnius, 1963), perskaičiau iš naujo ne kaip grožinį kūrinį, bet kaip šaltinį, kad galėčiau sugretinti dviejų jaunų žmonių tarpusavio sambūvį–gyvenimą ir jo, anot Konstantino Sirvydo, kaip „brungybės“ supratimą. Ir atradau, kaip rašytojas jautriai ir subtiliai atskleidžia jaunos mažažemio Petro Banio ir Juozapotos šeimos dvasingumą, abipusę pagarbą, meilę ir atsakomybę vienas kitam ir abiejų ateičiai. Ją reikėtų perskaityti visoms jaunoms šeimoms ir pasisemti, lyg iš sidabrinio šulinio, patirties, kaip reikia branginti vienas kitą dabarčiai ir ateičiai, kad apsaugotų nuo lengvo šeimų sudraskymo. Tačiau leiskim kalbėti rašytojui, o veikti Juozapotai ir Petrui.

Buvo 1863 m. Kažkur tarp Andrioniškio ir Anykščių, greičiausiai Rašytojo gimtajame Niūronių kaime. Ore tvyrojo duslus nerimas. Palengva su įtampa slinko baudžiavos panaikinimas, žadantis žemdirbiams neįprastą savarankišką ūkininkavimą ir kartu sėjantis baimę, kad ponas apgaus, nuskriaus. Žvangėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią. Knebiuose sustojo visos  vaivadijos sukilėliai, jų aukšti vadai. Ir šalia viso to glaudėsi Juozapotos ir Petro kuklus gyvenimas.

Rašytojas pasakojo: „Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir šalta. Viena Juozapota tą jo gyvenimą šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargo naštos nejautė. Tačiau atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną valandą gali tą brangią moterį jam iš rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo karšta ugnimi. Bet kaip tik Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų į jį žvilgterėdavo, visa užmiršdavo…“ (p. 20).

Ir abu į sukilimą žiūrėjo, į jį ėjo, kaip į rizikingą bandymą, kad po jo bus jų šeimai lengviau, geriau. Kai po mūšių Petras patekęs į nelaisvę, atsidūrė Vilniuje, Juozapota pėsčiomis su ryšulėliu užkandžių (kurį, deja, pakeliui prarado) pasiekė Vilnių ir paskui skubančius vilniečius, beieškodama savo Petriuko, pasiekė Lukiškių aikštę (p. 42).

„Dieve, kiek ponų…kokie gražūs! stebėjos Juozapota, stovinėdama, nežinodama, kur dėtis.

„Ko čia dairais? Ar ką pametei? – paklausė apdriskęs „ponas“, matyt, kiemo sargas. Juozapota krūptelėjo, bet, pamačius, kad į ją žiūri, apsidžiaugė ir nedrąsiai paklausė: –Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…(p. 44). Po to: „Pamatė žilą, malonaus veido senelį, į ją žiūrintį, ir bailiu balsu paklausė: – Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ „Netikėtai žvilgtelėjo į šulus su permėtėmis…Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant  žemės…“ (p. 45).

Po to dar buvo nelaimingas gimdymas, proto sutrikimas ir Petriuką pakeitusių to krašto žmonių parama ir globa. Juozapota liko ištikima jų abiejų su Petriuku svajonei, kad bus geriau. Šiandien sakytume didvyrė Juozapata elgetavo, nešiodama po kaimus skaidrų ištikimybės šviesulį. Kur jis pasklido, reikia, kaip paparčio žiedo, paieškoti.

Julės drąsa ir pasiaukojimas

Praėjo 83 metai. Buvo graži 1946 m. birželio 13 diena. Artėjo šienapjūtė. Jau buvau pargrįžęs iš gimnazijos ir prisidėjau prie ūkio darbų.. Žmonės laukuose rengė pūdymą. Dirbau lauke. Staiga už Samanykštės, Rudokų sodybos pusėje pokštelėjo du šūviai. Pokštelėjo ir nutilo, tačiau buvo aišku, kad kažkas ten atsitiko.

Jau vėliau Rubikių kaimo moterys pasakojo, kad anksti rytą, tik saulei, dar raudonai, pakilus virš Debeikių bažnyčios, eidamos į Rubikių stotelę į rytinį traukinį, matė kaip laukais šuoliavo du ginkluoti Debeikių skrebai Šostakas ir Dragūnas…Per miškelį ir rugius atlėkę į Rudokų sodybos kiemą, skrebai nušoko nuo arklių, juos paleido ir puolė prie jų anksčiau nepastebėjusio partizano Juozo Gutausko. Jis ėjo iš svirno į trobą pusryčiauti, nes ruošėsi palydėti Julę į Kurklelių kaimą, kur ji pas žmones siuvo. Ginklą Juozas buvo palikęs svirne. Juozas buvo tvirtas, drąsus ir nemanė pasiduoti. Tuo tarpu skrebai, pagriebę Juozą už plaukų, pradėjo daužyti galvą į namo sieną, ją praskėlė. Jis neteko jėgų, prarado sąmonę. Viskas vyko labai greitai. Pamačiusi grumtynes iš trobos išpuolusi Julė, griebė skrebo ant pečių užkabintą šautuvą, tačiau nespėjo. Tuo laiku grįžo pabėgusius arklius pasivijęs antrasis skrebas ir puolė gelbėti savo draugą. Skrebas, nusiėmęs šautuvą paleido šūvį Julei į krūtinę. Tuo pat  laiku su kirviu į pagalbą iš trobos iššoko Julės tėvas Stasys Rudokas, tačiau pamatęs, kad jau per vėlu, grįžo į trobą. Kraujuojančią Julę įnešė į trobą. Netrukus ji mirė. Į šermenis ėjome kartu Mama, sesė Julė. Palaidojo Julę Burbiškio kapinėse, kur jau ilsėjosi partizanas brolis Juozas, žuvęs 1945 10 17 po išdavystės prie Burbiškio malūno kartu su bendražygiu Petru Tyla, brolienės Onutės broliu. Kaip ir visad skaudžios buvo laidotuvės. Prisiminiau, kai Julė mokėsi Burbiškio pradžios mokykloje dviem skyriais aukščiau, negu aš, bet mano ir Julės skyriai buvo toje pačioje klasėje.. Julė buvo visiems draugiška, sava, maloni, mes mažesnieji ją gerbėme, ji mus globojo… Ir štai dabar stoviu Burbiškio kapinėse prie paskutinių didvyrės Julės namų – kapo duobės. Duobkasiai nuleido jos karstą į smėlėtą duobę, dunksėjo užpilama žemė, o krūtinę draskė skardus, daugiausia moterų giedamas „Viešpaties angelas“.

Skrebai žuvusį Juozą išsivežė į Debeikius ir slaptai palaidojo. Giminės išsiaiškino palaidojimo vietą, pastatė paminklą. Per Vėlines pagal galimybes jo kapą aplankome. 1948 m. gegužės 22 d. visą 6 asmenų Rudokų šeimą –Tėvą, motiną Salomėją, dukras Anelę, Oną ir Bronę, bei sūnų Antanuką –ištrėmė į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą. Ten mirė tėvas. Kitiems šeimos nariams leido iš tremties grįžti 1959 m., tačiau namai buvo išardyti, šeima išsisklaidė po Lietuvą. Nepriklausomybės metais su Brone, su kuria buvom mokesi Burbiškio pradžios mokykloje, susirašinėjom, buvom susitikę, ji papasakojo apie Julės žūties aplinkybes. Gyveno ji su šeima Vaišvydavoje prie Kauno. Po kurio laiko sužinojau, kad ji susirgo ir mirė.

Panašus ir kaimyno Antano Šaltenio šeimos likimas. Ji aktyviai rėmė partizanus. Jonas buvo ryšininkas, o viešai dirbo dešimtininku. Pas juos buvo įrengtas Vytauto apygardos partizanų nuo Stabulunkių bunkeris. Su jais bendravo ir mūsų šeima: kartu mūsų pirtyje prausdavomės, mūsų tvarte buvo laikomas jų arklys. Per žiemos atostogas būnant namuose, susitikdavome, kai jie su reikalais ateidavo dienos metu ar tai arklio, ar tai pirties išsikūrenti. Apsirengę būdavo taip, kaip ir visi kaimiečiai: su kailiniais, sermėgomis. 1947 m. žiemą Utenoje turgaus dieną du iš jų bandė iš paplentėje buvusios įstaigos paimti spausdinimo mašinėlę. Juos sulaikė. Vienas pasakė kur yra jų bunkeris. Tos pačios dienos vakarą Šaltenio sodybą užklupo enkavedistai. Pasilikusį ir iš Stasio Rudoko sodybos grįžtantį partizaną Tamošiūną nuo Stabulankių susišaudymo metu enkavedistai nukovė. A. Šaltenį ir sūnų Joną suėmė ir nuteisė 5 m. Kai jie buvo konclageryje, M. Šaltenienę, dukrą Janę ir sūnų Bronių 1948 m. gegužės 22 d., kaip ir Rudoko šeimą, ištrėmė į Sibirą. Po tremties ir konclagerio visi sugrįžo į Lietuvą, išskyrus Bronių, kuris pasiliko Rusijoje. Jų namus kolūkis nugriovė. Janė Šaltenytė–Uosienė gyveno Utenoje. Su ja kurį laiką, jau Nepriklausomybės metais, bendravome, kalbėjomės, jautėme abipusį pasitikėjimą, nes kai dar maži su broliu Jonu buvome ir tėvai kur nors išvykdavo, prašydavo Janę pabūti su mumis. Janė papasakojo daug čia minimų įvykių kitiems nežinomų detalių. Ji niekada nesigailėjo pasirinkto pokario gyvenimo vertybių.

Nuo tų Laisvės kovų įvykių, Rudokų ir Šaltenių ūkių ir šeimų sunaikinimo praėjo daug, jau 70 metų. Okupantai nužudė, ištrėmė dorus, sąžiningus, okupacijai nenusilenkusius šio krašto – kaimyninių Bičionių ir Pagraužių kaimų lietuvius, žemdirbius, sunaikino jų sodybas. Kai vasarą ten nuvažiuoju, tų sodybų vietoje išsiplėtusiuose laukuose, šiūruojančiuose javų plotuose girdisi mūsų krašto žemdirbių ir laisvės kovotojų–paprastų didvyrių likimo sakmės. Kai nuvykstu ir įžengiu pro Burbiškio kapinių vartus, čia pasitinka mane Tėvų, Brolių, artimųjų ir čia palaidotų Laisvės kovotojų brangus ir amžinas atminimas.

 „…ar toli Andrioniškis? Kaip man parvažiuoti Andrioniškin?“

Tai buvo 1948 m. gegužės 22 d. ištremtų vieno ešelono aukštaičių, po ilgos kankinančios kelionės išsodintų Krasnojarsko krašto Kamarčiugo geležinkelio stotyje, dramatiškų giminių susitikimų, susiradimų, glebėsčiavimosi ir verksmų Golgotos kalnas. Tame sovietinio genocido samišyje blaškėsi išvargusi, vieniša, pasimetusi Tėvynės ir Tėviškės netektyje senutė Lietuvė – Motina ir kiekvienam sutiktam bendro likimo tremtiniui uždavinėjo jai išsigelbėjimo vilties, egzistencinį klausimą, „…ar toli Andrioniškis? Kaip man parvažiuoti Andrioniškin?“,

Tas klausimas man panašus, kaip ir Juozapotos Lukiškio aikštėjė „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ Taip kartojosi Anykštėnių moterų skaudūs likimai.

Apie tą Tremtinę Lietuvę rašoma tremtinės Emilijos Balčiūnaitės parengtame leidinyje Pranciškus Balčiūnas ir jo šeima: prisiminimus rašo Pranciškaus Balčiūno šeimos nariai, Vilnius, 2012. Autorė kilusi iš tuometinio Troškūnų valsčiaus Purvynų viensėdžio, įsikūrusio prie geležinkelio vidurkelyje tarp Anykščių ir Troškūnų.

***

Čia papasakojau per 83 metų laikotarpį iš skirtingų Anykščių krašto vietų kilusių anykštėnių moterų parodytą ištikimybę jų pasirinktoms vertybėms. Atmintis apie jas tegul bus paminklu Jų sielos, dvasingumo grožiui. Ir ne vien – filosofai aiškina, kad žmogus yra etinė būtybė, jai būdingas žmoniškumas, kuris padeda suprasti kitų džiaugsmą ir skausmą.

2017 02 05

Tremtis ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra