Andželika Špiliova. Teatras Tilžėje 1694–1944 m.

Autorius: Data: 2021-12-10 , 11:33 Spausdinti

Andželika Špiliova. Teatras Tilžėje 1694–1944 m.

 

Pasienio krašto teatro (Grenzlandtheater) pastatas po 1936 m. Atvirukas. Iliustr. iš Andželikos Špiliovos asmeninio archyvo

 

Andželika Špiliova (Анжелика ШПИЛЁВА), istorikė, muziejininkė*, paminklosaugininkė, Tilžė (Sovetskas), Rusijos Federacija

Tilžėje teatro menas ėmė gyvuoti dar iki teatro pastato statybos. Atskaitos tašku tapo pirmasis klajojančių komediantų pasirodymas 1694 m. liepos 19-ąją. Raštiškas šio fakto patvirtinimas aptiktas Tilžės gyventojo Agasfero Vendos (Agasheros Wenda) prašyme kurfiurstui. Šis apkaltino vaistininką Georgą Falką (Georg Falk) nesąžininga konkurencija: „Ypač didelį pelną turi ponas Falkas, nes visi pravažiuojantys aukšti ponai apsistoja jo prabangiuose vyno namuose Vokiečių gatvėje [Deutsche Strasse]. Jis taip pat nuomoja didelę salę komediantams ir švenčių rengėjams.“[1] Iš Karaliaučius žinomų aktorių trupių kelias į Rygą–Peterburgą–Maskvą vedė per Tilžę. Čia jie sustodavo ir, turbūt, taip pat dirbo.

Antrasis dokumentas apie komediantų apsilankymą Tilžėje pažymėtas 1771 m. data. Šiuo oficialiu raštu Tilžės magistratas duodavo sutikimą griežtai „privilegijuotiems“ teatro renginiams, patvirtintiems licencija. Į ją galėjo pretenduoti gerai pasirodžiusios teatro trupės. Garsioji Konrado Ernsto Akermano (Konrad Ernst Ackermann) trupė iš Karaliaučiaus ir „geriausią reputaciją turinti Caroline Schuch draugija“ iš Dancigo leidimus pasirodymams gaudavo besąlygiškai. O štai aktoriai Delenas, Donestas ir Leonhardtas turėjo pateikti patvirtintą originalios licencijos kopiją. Be šios Tilžės policijos magistratas draudė jiems rengti pasirodymus, grasindamas 10 talerių bauda.

Pirmojo Tilžės teatro pastatas, buvęs Vokiečių g. 50. Šaltinis – „100-летие Тильзит-театра“ (1993)

Apie Karolinos Šuch (Caroline Schuch) draugijos, vykusios per Tilžę į Kurliandiją (Kuršo gubernija), gastroles pasakoja raštiškas 1772 m. patvirtinimas.

Po 35 metų knygų leidėjas Heinrichas Postas savo 1807 m. kovo 15-osios dienoraščių įrašuose atskleidė, kur XIX a. pradžioje vyko komediantų pasirodymai: „Jau aštuonios dienos čia yra artistų draugija, kurie šiandien vakare parodė savo pirmąjį spektaklį. Rodė „Išpažintį“, o paskui – „Repeticijas“. Vaidino gana gerai, nusipelnė aplodismentų. Draugija labai maža, todėl statyti didelių pjesių negali. Spektaklį rodė mugių balaganuose už ligoninės.“[2]

Tilžėje pirmoji nuolatinė scena atsirado Vokiečių g. 27 ir Lynų g. kampe (Deutsche Strasse 27 / Seilerstrasse) ir buvo susijusi su teatro trupės vadovo Heckerto vardu. 1806 m. birželio 20 d. jis gavo licenciją Rytų, Vakarų ir Naujosios Rytų Prūsijos provincijų miestams, išskyrus Karaliaučių ir Dancigą.

Heckerto 20-ies aktorių trupė iš pradžių vaidino Tilžėje, Įsrutyje (Insterburge) ir Gumbinėje. Vėliau savo pagrindinę veiklą perkėlė į Klaipėdą. Vien Tilžėje Heckertas už pasirodymus sumokėdavo didelį kasmetį 20 talerių mokestį. Savo gastrolėms išduodavo abonementus 6–12 pasirodymų, o tai, matyt, buvo labai pelninga. Tai, kad reikalai klostėsi sėkmingai, liudija tas faktas, kad 1811 m. Heckertas įstengė Klaipėdoje suplanuoti nuolatinio teatro statybą, o Tilžėje iš karinio iždo nuomojamą ligoninę pertvarkyti į nuolatinę sceną. Naujajam savininkui Tilžės statybos policija priešgaisrinės apsaugos tikslais nurodė medinį fachverkinio statinio stogą uždengti čerpėmis. Heckertas taupymo sumetimais nurodymą įvykdė ne iki galo. Todėl 1811–1814 m. sprendžiant klausimą dėl teatro pastato triumfavo biurokratizmas. Buvo rašomi prašymai, leidimai, vedamos derybos, kol pagaliau apskrities direktorius, policijos direktorius ir miesto burmistras leido Heckertui tolesnius darbus nevykdant nurodymų.

Tilžės teatro pastato rytinis fasadas. 1893 m. Atvirukas. Iliustr. iš Andželikos Špiliovos asmeninio archyvo

Tilžės laikraštis „Tilsiter gemeinnutzige Wochenblatt“, kurį pirmą kartą 1816 m. gegužės 1-ąją išleido spaustuvės savininkas Heinrichas Postas, patvirtina 1816 m. gegužės 17 d. ir rugpjūčio 2 d. spektaklių pastatymus adresu: Vokiečių g. 27 ir Lynų g. kampe (Deutsche Strasse 27 / Seilerstrasse).

XIX a. pradžioje Karaliaučiaus laikraščiai jau seniai spausdino išsamią teatro kritiką, ko nepasakysi apie Tilžę. Bet 1817 m. H. Postas pabandė išleisti laikraštį „Teatro lapelis“. Bet šis, matyt, nesusilaukė ypatingo publikos ir artistų dėmesio, todėl netrukus jo nebeliko.

Tuo laiku, kai Heckerto grupė vaidino Klaipėdoje, Tilžės sceną nuomojosi kitos draugijos. 1816 m. gegužę čia vaidino aktorių Verterių (Werther) ir Maurerių šeimos, Karaliaučiaus teatro nariai, o rugpjūtį – sutuoktiniai Heldenmutai (Heldenmuth). Šios trupės turėjo laikinus leidimus ir dažniausiai vaidino vieno veiksmo pjeses, o tai rodo, kad jų trupės buvo mažos.

1820 m. savo 70-ąsias gastroles Tilžėje surengė Karaliaučiaus teatro direktorius Danielis Hurėjus (Daniel Huray). Jis, kaip ir Heckertas, išsiskyrė rimtu vadovavimo aktoriams stiliumi, pjesių parinkimu, pirmenybę teikdamas Hamburgo dramaturgijai. Pradžioje pelnęs pripažinimą Dancige ir Elbinge, ketvirtį amžiaus dirbęs Karaliaučiuje, puikų įvertinimą gavo Tilžėje: „Be to, savo meistriškumu ypač išsiskiria Huray draugija, kurio pasirodymai čionykščiame departamente palieka gerą įspūdį, nes aktoriai tobulina savo meną. Kadangi publika jį pakvietė į Tilžę, mes nutarėme Huray išduoti jo prašomą leidimą.“[3]

Visa tai patvirtina, kad Tilžės publika išmanė teatro spektaklių kokybę, ir jos D. Huray nenuvylė. Jis iki mirties 1825 m. vaidino Tilžėje. Iš to Heckertas turėjo naudos: jam vien tik 1820 m. Huray už nuomą sumokėjo 200 talerių.

Teatro programa, 1930 m. ŠALTINIS – „100-ЛЕТИЕ ТИЛЬЗИТ-ТЕАТРА“ (1993)

D. Hurėjaus įpėdiniu tapo Bernhardas Koehleris, atvykęs į Tilžę 1826 m. Pagal oficialaus recenzento atsiliepimus, jo gastrolės „nepadarė žalos teatro menui“[4]. Garbingą vardą Tilžėje užsitarnavo teisininkas, į atsargą išėjęs vyresnysis žemės teismo asesorius, slaptasis koncesijos patarėjas ir Karaliaučiaus teatro vadovas Artūras Voltersdorfas (Arthur Woltersdorf).

Penkiolika metų jis džiugino miestą savo nuolatinėmis gastrolėmis. Apie Tilžės gyventojų pasiaukojimą teatrui A. Voltersdorfas 1848 m. rašė: „Iš tų penkių įvardytų gyvenamųjų vietovių yra tik viena, būtent Tilžė, kurioje, atsižvelgdamas į subtilų meninį jos gyventojų skonį, galiu nedvejodamas tikėtis, kad su savo trupe vaidinsiu šešias ar aštuonias savaites, nepatirdamas didelių nuostolių.“ Ir per sąstingį vasarą jis dar kartą išreiškė dėkingumą tilžiečiams: „Ir net dabar, kai kitų miestų gyventojai dėl alinančio karščio vengia eiti į teatrą, tilžiečių meilė teatrui tokia didelė, kad jie nuolat išperka visus bilietus.“[5]

Kartu su A. Voltersdorfu Tilžėje 1840-aisiais gastroliavo Franco Morohno trupė. Po jo mirties darbą sėkmingai pratęsė jo našlė Johana (Johanna) Morohn, paskui – patyręs režisierius Karlas Emilis Paulas Linckė (Carl Emil Paul Lincke).

Jo vadovavimo laikais mieste gastroliavo žinomi aktoriai Otas Lefheldas, Johana (Johanna) Buska ir Marija Zėbach-Nyman (Maria Seebach-Niemann). Jie atitiko aukštus reikalavimus publikos, norėjusios dramos spektaklių tik su geriausiais aktoriais, bet pirmenybę teikusios operai ir operetei.

Laikui bėgant, Heckerto XIX a. atliktos statybos pasirodė nepakankamos, teatro pastatas palaipsniui nyko. Dėl to 1847 m. laikraštis „Wochenblatt“ rašė: „Mūsų miesto teatras negali nieko džiuginti, kol mūsų mūzų šventovė glaudžiasi po daržinės stogu, kol menas randa prieglobstį nykiose daržinės salėse.“[6]

Dėl apgailėtinos pastato būklės teatras persikėlė į „Burgerhalle“ ir lošimo namus, kuriuose vaidino geras mėgėjų teatras. Šis statė operas – Karlo Marijos fon Vėberio (Carl Maria von Weber) „Laisvasis šaulys“ ir Konradino Kroicerio (Conradin Kreutzer) „Naktinė stovykla Granadoje“, sujungdamas oratorijų, pilietinės visuomenės ir karinio orkestro jėgas.

Tilžės teatro pastato rytinis fasadas (dabar čia įsikūręs Karaliaučiaus krašto jaunimo teatras „Jaunimas“). 2021 m. Andželikos Špiliovos nuotr.

1855 m. aptriušęs teatro pastatas buvo parduotas ir paverstas tranzitinių prekių – dažniausiai silkės ir druskos – sandėliu[7]. Bet vis atkakliau skambėjo miesto bendruomenės balsas dėl teatro statybos. Ir tais pačiais 1855 m. įsikūrė Teatro statybos komitetas, kuris parengė preliminarią teatro statybos sąmatą. Vis dėlto tuo metu magistratui svarbiau buvo mokyklų ir ligoninių statyba, todėl teatro projektas buvo atmestas.

Tuomet suaktyvėjo pilietinės iniciatyvos. Pirklys Naujoksas (Naujocks), iš pirklio Veinšteino (Weinstein) įsigijęs sandėlį už 4 000 talerių, į jo pertvarką ir remontą investavo dvigubai didesnę sumą. Miestas gavo trokštamą teatro pastatą: „malonios išorės“, „elegantišką ir jaukų viduje“, o tai „retai rasi provincijos teatruose“[8]. Teatras su 700 žiūrovų vietų įsikūrė adresu: Vokiečių g. 50 ir Ilgosios g. kampe (Deutsche Strasse 50 / Langgasse). Sprendžiant iš dailidės Zarfaso (Sarphaso) 1857 m. piešinio, pastatas buvo klasicizmo stiliaus. Tam metui naujoviška tai, kad žiūrovų eilės buvo išdėstytos laiptų principu pagal nuotolį nuo scenos. A. Voltersdorfas už šio pastato nuomą Naujoksui mokėjo metinį 500 talerių nuomos mokestį. Daugiau nei 30 metų statinys buvo tilžiečių mūzų šventovė, bet 1889 m. statybų priežiūra paskelbė varžytines statiniui nugriauti.

Norėdami pastatyti naują teatrą, tilžiečiai buvo užsispyrę, atkaklūs ir nuoseklūs. Vėl buvo įkurtas Statybos komitetas, į kurį susibūrė ne tik miestelėnai, bet ir valstiečiai, pirkliai iš visos apskrities. Specialūs muzikos mokytojų ir jų auklėtinių, karinės įgulos orkestrų koncertai, labdaringa Pilietinės draugijos pagalba padėjo surinkti svarią sumą suplanuotai statybai. Lemiamą vaidmenį statant teatrą suvaidino Tilžės pirklys Augustas Engelsas, kuris gyveno Vokiečių g. 46-47 (Deutsche Strasse 46-47)[9]. Jis, matyt, buvo nuolatinis teatro spektaklių lankytojas ir jų aistringas gerbėjas. Būtent jis 1892 m. suteikė žymų, 60 000 markių viršijusį įnašą naujo pastato statybai. A. Engelsas visiems laikams užėmė garbingą vietą Tilžės teatro istorijoje. Tuomet paprastai santūrus magistratas neatlygintinai suteikė statybos vietą ir net sumokėjo likusias statybos išlaidas. Bendra pastato (adresu Am Anger 31) kaina siekė 145 000 markių.

Nauja 560 vietų Melpomenės šventovė buvo neorenesanso stiliaus. Respektabilumo ir džiaugsmingumo statiniui suteikė rustikos elementais išdailintos sienos, kolonos ir piliastrai, baliustrados, plokščios formos nišos ir frontonai, girliandos ir dekoratyvūs atikai, keraminės vazos. Fasadas buvo papuoštas medalionais su dramaturgų Frydricho Šilerio (Friedrich Schiller) ir Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang Goethe) portretais. Didžiulės arkos kiaurymės formos portalas, pakeltas per visą statinio aukštį, su simetrinėmis šoninėmis dalimis atrodė iškilmingai. Arkos viduje buvo trys įėjimai ir du langų aukštai, tarpusieniuose stovėjo skulptūros. Simetriški rizalitai arkos šonuose darė portalą kompoziciškai panašų į Romos triumfo arką.

1893 m. spalio 6-ąją teatras buvo iškilmingai atidarytas žiūrovams. Uždanga pirmą kartą pakelta skambant K. M. fon Vėberio „Jubiliejinei uvertiūrai“, o paskui buvo vaidinama J. V. Gėtės drama „Egmontas“, kurią pastatė pirmasis teatro direktorius Emilis Hanemanas (Emil Hannemann). Šį spektaklį kritika sutiko gana palankiai: „Dekoracijos paliko malonų įspūdį. Kūrinys pateiktas itin kruopščiai ir sulaukė labai šilto įvertinimo. Pagrindinės scenos, kaip antai Egmonto susitikimas su Oranijos princu, Egmonto apsilankymas pas Klarą, scenos kalėjime nusipelno pagyros visais požiūriais ir suteikė išrankiems klausytojams daug malonumo.“[10]

1894 m. sezonui meno vadovu tapo Hufartas, bet netrukus grąžino E. Hanemanui. Dėl to, kad taupusis miestas nepatenkino jo prašymo skirti teatro išlaikymui 1 000 markių.

Nors Hufarto veikla buvo trumpalaikė, jam pavyko sėkmingai pratęsti K. E. P. Linckės ir E. Hanemano liniją, palikus pėdsaką Tilžės scenos istorijoje. Tuomet į Tilžę buvo kviečiami žymūs artistai. Tarp jų – iš Karaliaučiaus kilęs Adalbertas Matkovskis (Adalbert Matkowski). Puikus klasikinių vaidmenų – Romeo, Otelo, Makbeto, Fausto, Oloferno – atlikėjas, pavergęs žiūrovus savo ryškiu dramatiniu temperamentu ir giliu emocingumu. Nuo 1889 m. A. Matkovskis vaidino Berlyno karališkajame teatre. Vienas žymiausių XIX–XX a. vokiečių ir austrų aktorių Jozefas Kaincas (Josef Kainz), pelnęs pasisekimą Meiningene, vaidinęs Miunchene ir Berlyne, išeidavęs ir į Tilžės teatro sceną. Paskui gavo pakvietimą į Vienos „Pilies teatrą“ („Burgtheater“). Tokios įžymybės kaip Marija (Marie) Reisenhof ir Rudolfas Kristiansas (Rudolph Christians) atvykdavo į gastroles Tilžėje. Savo pavyzdine vaidyba ne tik žavėjo žiūrovus, bet ir ugdė šio teatro aktorius. Vis dėlto ir Tilžės trupė turėjo gerų aktorių.

E. Hanemanas buvo garsus charakteringų komiškų vaidmenų atlikėjas. Sentimentalius puikiai atliko jo duktė Kėtė (Käthe Hannemann), vėliau pelniusi šlovę Vienos liaudies teatre. Mokėdamas įžvelgti jaunuosius talentus, E. Hanemanas suteikė šansą padaryti aktoriaus karjerą paprastam Tilžės dailidės sūnui Maksui Valteriui Gulstorfui (Max Walter Gülstorff). 1901 m. E. Hanemanas gavo pasiūlymą iš vyriausybės sukurti Gumbinėje jungtinį Įsručio, Klaipėdos ir Gumbinės miestų teatrą, kad jų gyventojai taip pat galėtų gėrėtis menu. Bet atsisakė, nes įprato dirbti specialiai teatrui pritaikytame pastate. Jam buvo nepriimtinos netobulos Įsručio ir Gumbinės salės, bet Klaipėdoje pastatas atitiko meninius reikalavimus, todėl jis šio miesto teatro scenoje mielai rengė gastroles. Tokiu būdu E. Hanemanas palaikė seną Tilžės ir Kalipėdos teatro ryšių tradiciją. Ir pakvietimuose teatras ilgai buvo vadinamas „Tilžės ir Mėmelio [Klaipėdos] miestų teatru“.

Po E. Hanemano mirties 1902 m. teatrui vadovauti ėmė jo žmona, našlė, dailininkė Liudmila Haneman (Liudmilla Hannemann). Ji sėkmingai tvarkėsi šešerius metus.

Po 1903 m. rekonstrukcijos teatras buvo patobulintas techniniu požiūriu, žiūrovų vietų skaičius padidėjo iki 650. Vėl teatro uždanga pakilo vienai geriausių XIX a. Vienos operečių – Richardo Hoibergerio (Richard Heuberger) „Vienos pokyliui“, sukurtai pagal Alfredo Delakuro (Alfred Delacour) ir Alfredo Henekvino (Alfred Hennequin) komediją „Rožinis domino“.

1908 m. teatro vadovu tapo Frančeskas Siolis (Francesco Sioli). Jis savo sėkminga veikla užsitarnavo prestižą ir dividendus, padėjusius padengti milžiniškas 1903 m. teatro rekonstrukcijos išlaidas. F. Siolis sugebėjo teatro statusą pakelti aukščiau gero provincijos teatro, ugdė aktorius ir žiūrovus, pavyzdingomis manieromis. Jis, kaip ir E. Hanemanas, mokėjo atrasti jaunuosius talentus. Kai kurie Tilžės teatre F. Siolio pastebėti aktoriai vėliau spindėjo didžiosiose scenose. Tarp jų galima paminėti Kurtą Elvenspoeką (Curt Elwenspoek), kuris dėl charakteringų vaidmenų aktoriaus karjeros atsisakė teisininko darbo Karaliaučiuje. Jis su 19-mečiu Fricu Raspu (Fritz Rasp), kurį F. Siolis pasikvietė iš Bairoito kone nuo mokyklos suolo, vaidino rektorių Zonenštichą vokiečių autoriaus Franko Vedekindo (Frank Wedekind) dramoje „Pavasario pabudimas“. Šiame spektaklyje Moricą Štefelį suvaidinęs F. Raspas vėliau tapo pasaulinio lygmens kino įžymybe, vienu išraiškingiausių Vokietijos aktorių. Apie 100 filmų – toks buvo aktoriaus F. Raspo bagažas, sukauptas per 60 metų karjerą.

„Pavasario pabudimas“ pelnė F. Raspui ne tik ankstyvą šlovę. Dėl šio spektaklio Tilžės teatras įgijo avangardinės pakraipos reputaciją. „Pavasario pabudimas“ – pagrindinis anuometės dramaturgijos ir reikšmingas F. Vedekindo kūrybos darbas – buvo parašytas 1891 m. Pjesė, kurios žanrą autorius apibūdino kaip vaikų tragedijos, sutikta nevienareikšmiškai. Skirta draudžiamai to meto temai – lytiniam brendimui – drama aštriai kritikavo seksualinių represijų persmelktą XIX a. Vokietijos kultūrą. Dėl to „Pavasario pabudimas“ buvo negailestingai cenzūruojamas ar net draudžiama jį statyti. Taip nutiko ir Karaliaučiuje. Pjesė buvo uždrausta dėl amoralaus turinio – toks buvo vyriausybės prezidento vertinimas. Bet F. Siolis, sugebėjęs įžvelgti meninę ginčytino kūrinio prasmę ir sceniškumą, nusprendė dramą pastatyti bet kokia kaina. Gumbinės apskrities vyriausybė pritarė drąsiam F. Siolio sumanymui ir jo rizikingas žingsnis pasiteisino. Pjesė sulaukė didžiulio žiūrovų antplūdžio. Pažiūrėti tuometinio daug aštrių diskusijų sukėlusio „Pavasario pabudimo“ žmonės plūdo ne tik iš Karaliaučiaus, bet ir iš kitų atokių kampelių. Kadangi bilietai buvo ilgai paklausūs, F. Siolis pradėjo rengti vadinamuosius svečių spektaklius. Šie prasidėdavo po pietų, kad Karaliaučiaus žiūrovai po trijų valandų kelionės galėtų grįžti namo dar iki vidurnakčio.

Tilžės teatro pastato pietinis fasadas. 2021 m. Andželikos Špiliovos nuotr.

Paskutinio ikikarinio teatro sezono pabaigoje F. Siolis surengė milžiniškos sėkmės sulaukusį vadinamąjį operos mėnesį. Šis muzikinis žanras užėmė pirmąją vietą teatro repertuare. Buvo įtraukiami ne tik klasikiniai kūriniai, kaip antai Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) „Stebuklingoji fleita“, Richardo Vagnerio (Richard Wagner) „Tanhoizeris“, „Valkirija“, „Zigfrydas“, „Lohengrinas“. Buvo statomos Džakomo Pučinio (Giacomo Puccini) „Madam Baterflai“, „Bohema“, Engelberto Humperdinko (Engelbert Humperdinck) „Karaliaus vaikai“. Ir dideliam tilžiečių džiaugsmui – Richardo Štrauso (Richard Strauss) „Salomėja“.

Garsusis Salomėjos šokis, reikalaujantis didelio choreografinio meistriškumo, dainininkei niekaip nesisekė. Atlikėja manė, kad ją geriau būtų pakeisti dublere. Bet F. Siolis nesutiko. Jis, siekdamas virtuoziško šokio atlikimo, repeticijų metu apšvietėjui liepdavo šokėją vis labiau ir labiau „gramzdinti“ tamsoje. Kai dievaitė pasiskundė, kad jos visiškai nesimato, režisierius atsakė: „Jūs ir neturite būti matoma.“ Taip F. Siolis kaitino atlikėjos savimeilę. Šis būdas padėjo pasiekti tai, ko reikalavo režisierius. Operos spektaklio metu scena buvo ryškiai apšviesta: šokėja susidorojo su savo partija. Ne tik aktoriams F. Siolis darė pedagoginį poveikį, bet ir žiūrovams. Jis kviesdavo į Tilžę to meto žinomus meninio skaitymo autorius. Tarp jų buvo rašytojas ir dramaturgas, apsakymų vaikams „Obelų apdangalas“ ir pjesės „Flaksmanas, auklėtojas“ autorius Otas Ernstas (Otto Ernst). Redaktorius, leidėjas, libretų autorius Hansas fon Volzogenas (Hans von Wolzogen), labiausiai žinomas savo darbais apie kompozitoriaus R. Vagnerio gyvenimą ir kūrybą, meninio žodžio meistras Marselis Zalceris (Marcell Salzer), tuo metu pasiekęs savo populiarumo viršūnę. Įvadiniais pranešimais apie numatomus ano meto pjesių pastatymus F. Siolis žadino publikos norą suvokti pateikiamos medžiagos esmę. Paprastai iki pasakojimo apie dramas įvadinį žodį tardavo vyriausiasis „Tilsiter Zeitung“ redaktorius Raušenplatas (Rauschenplat), o operas ir kitus muzikinius kūrinius pristatydavo jau minėtas režisierius Valteris Moleris (Walter Moller). Pastarajam Tilžė tapo antrąja tėvyne, o miesto scenoje pastatyta jo pjesė „Naktis“ atrado kelią ir į kitus vokiečių teatrus.

Amžių sandūroje į provinciją buvo žiūrima iš aukšto ir su ironija, pirmiausia – į teatrus. Tilžės magistratas, norėdamas pakelti meninį miesto teatro lygį ir reputaciją, kasmet skirdavo žymias sumas būtinai įrangai įsigyti, naujoms dekoracijoms sukurti. Tokia parama, pirmiausia kruopščiai atrenkant pastatymus, gera režisūra pasitarnavo teatro pažangai ir padėjo užsitarnauti visuomenės ir žiniasklaidos pripažinimą. 1911 m. liepą teatro kritikas Lotaras Vendė (Lothar Wende) žurnale „Teatras“ rašė: „Iš šimto provincijos teatrų radau tris, kurie verti imti iš jų pavyzdį – tai Graudenco, Elbingo ir Tilžės. Tilžės teatro pastatas persmelktas šių laikų dvasios, modernizuotas. 45 000 gyventojų miestas turi puikią meno šventovę. Pagal išorę, patogumus žiūrovams ir mechanizuotą sceną pastatas atitinka reikalavimus, kurie gali būti keliami geram teatrui. Direktorius Frančeskas Siolis, aukštai pakėlęs teatro prestižą, buvo visapusiškai įvertintas žiūrovų ir žiniasklaidos…“[11]

Dar iki išvykstant iš Tilžės, F. Sioliui teko patirti itin įsimintiną teatro vakarą. Tomis 1912 m. gruodžio dienomis buvo surengtas šventinis spektaklis Tauragės konvencijos šimtmečiui, į kurį atvyko žymių veikėjų. Tarp garbingų svečių buvo generolo feldmaršalo Liudvigo Jorko fon Vartenburgo (Ludwig Yorck von Wartenburg) šeimos nariai, didysis kunigaikštis Kirilas Vladimirovičius Romanovas, 1-ojo kariuomenės korpuso vyriausiasis vadas, generolas pulkininkas Aleksanderis fon Kluckas (Alexander von Kluck) ir Vilniaus karinės apygardos kavalerijos generolas Pavelas fon Renenkampfas (Pavel von Rennenkampf, tikr. Paul von Rennenkampf). Jis, praėjus pusantrų metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, pradėjo vadovauti 1-ajai rusų armijai.

1913-aisiais Tilžėje baigėsi F. Siolio era. Tolesnis jo kūrybinis kelias nusidriekė per Halberštatą, Manheimą ir Acheną. F. Siolis mirė 1942 m., būdamas 85 metų, Šlėzvigo-Holšteino žemėje.

Sunkiu Pirmojo pasaulinio karo pradžios laikotarpiu (1913–1915) Tilžės teatro direktoriaus postą užėmė Vilis Stuhlfeldas (Willy Stuhlfeld). Tuo metu, kai buvo sutrikusios visos gyvenimo sritys, į sceną dažnai išeidavo gastroliuojantys, karine uniforma vilkintys dainininkai ir muzikantai. Ir V. Stuhlfeldas papildė teatro repertuarą naujomis geromis operetėmis. Bet į istoriją įėjo ne dėl savo veiklos Tilžėje, o kaip 1929 m. išleisto fundamentinio leidinio „Iliustruota vokiečių teatro istorija“ autorius.

1914–1915 m. sezono metu karas tiesiogiai palietė Tilžę – teatras buvo uždarytas, sutartys su personalu nutrauktos. 1915–1921 m. teatrui vadovavo Kurtas Grebienas (Curt Grebien), scenoje atlikdavęs ir komiškus vaidmenis. Jis išplėtojo energingą ir įvairią veiklą, didelį dėmesį skirdamas operetei. Jo žmona Lili (Lilly) buvo viena mylimiausių Tilžės teatro operetės dainininkių, bet atlikdavo ir pagrindinius operų vaidmenis.

K. Grebienui vadovaujant, nuo 1916 m. Tilžės miesto teatro scenoje vaidino aktorius Konradas Veidtas (Conrad Weidt).

Jo sceninė karjera prasidėjo nuo 20 metų amžiaus, kai 1913 m. gegužę baigė Makso Reinharto (Max Reinhardt) teatro mokyklą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Veidtas buvo nusiųstas į frontą. 1915 m. gegužę po persirgtos geltos ir plaučių uždegimo iš Rytų fronto paskirtas arklių prižiūrėtojo tarnybai į Tilžę. Šią, matyt, atliko Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulke nr. 1. Paskui kurį laiką dirbo Vokiečių teatre Liepojoje. K. Veidtas pirmuosius savo reikšmingus vaidmenis atliko Viljamo Šekspyro (William Shakespeare), F. Šilerio, Henriko Ibseno, Augusto Strindbergo pjesėse.

Išėjus K. Grebienui, vadovavimą teatrui perėmė patyręs vengrų kilmės dirigentas virtuozas Markas Groskofas (Marco Grosskopf). „Ugningojo Marco“, kaip dėl savo karšto temperamento buvo vadinamas Tilžėje, širdis priklausė operai ir operetei. Ir tai sutapo su tilžiečių skoniu. Jo puikūs operų – Liudvigo van Bethoveno (Ludwig van Beethoven) „Fidelio“, R. Vagnerio „Valkirijos“ ir „Niurnbergo meisterzingerių“, Eženo d’Albero (Eugene d’Albert) „Slėnio“ ir K. M. fon Vėberio „Laisvojo šaulio“ pastatymai žiūrovams tiesiog gniaužė kvapą. Liudininkų prisiminimai byloja, jog didžiulį įspūdį palikdavo Džakomo Mejerbero (Giacomo Meyerbeer) opera „Afrikietė“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlikdavo nuostabioji Ida Ditė (Ida Dittes). Susižavėjusių žiūrovų į sceną kviečiamas dirigentas galantiškai bučiavo ranką „afrikietei“. Paskui, smagaus publikos juoko palydimas, nušluostydavo juodą grimą nuo atlikėjos veido. Ir tai darydavo taip žavingai!

M. Groskofo pastatyti dramos spektakliai buvo neeiliniai. Ilgą laiką netilo kalbos apie F. Šilerio tragediją „Marija Stiuart“, dėmesio nusipelnė ir H. Ibseno „Peras Giuntas“.

Bet tilžiečiai dievino operetę, o tai M. Groskofas išnaudojo kaip galimybę papildyti teatro kasą. Kai palydimas griausmingų aplodismentų dirigavo Johano Štrauso (Johann Strauss) „Čigonų baronui“ ir judėjo kiekviena jo didelės galvos plaukų garbana, jis buvo savo stichijoje. Muzikos įkvėpti žiūrovai vakarą dažnai pratęsdavo kavinėje „Imperatoriškoji karūna“ („Kaiserkrone“). Iš ten rytą tilžiečiai rankiniu vežimėliu išveždavo girtutėlį savo dievaitį M. Groskofą. Anuomet teatro ir žiūrovų santykiai buvo nuoširdūs.

Faktą, kad sunkiu pokario laiku miesto magistratas padengdavo visas teatro išlaidas, galima laikyti didžiuliu pasiekimu. Juk dėl Klaipėdos krašto atskyrimo ir infliacijos anuometė finansinė Tilžės padėtis nebuvo gera.

1924 m. teatro almanacho duomenimis, čia dirbo 18 operos, operetės artistų ir 14 artisčių, 15 dramos artistų ir 13 artisčių, 8 baleto šokėjai. Be to, dar choras, orkestras, techninis personalas, valdyba, kasa[12]. Atrodo, gana įspūdingas kolektyvas. Bet, iš tikrųjų, daugelis atlikdavo dvigubas ar net trigubas funkcijas.

Gozvinas Mozbaueris (Goswin Moosbauer), pakeitęs direktoriaus poste M. Groskofą, geriau išmanė ekonominius teatro reikalus nei jo pirmtakas, bet ne tiek gerai nutuokė apie žiūrovų skonį. Režisieriumi buvo patyręs Karlas Šteinas (Carl Stein), kurio pastatymai išsiskyrė darniai parinkta aktorių trupe.

Anuomet Tilžės teatre dirbo žymūs aktoriai. Aktorius ir kino režisierius, vienas vokiečių ekspresionistinio kino pradininkų Paulis Vėgeneris (Paul Wegener) teatro scenoje vaidino rotmistrą A. Strindbergo tragedijoje „Tėvas“ ir M. Moro (Mohr) monodramoje „Ramperis, žmogus žvėris“. Dėl stebėtino panašumo į Prūsijos karalių Frydrichą Didįjį jį kino aktorius Otas Gebuhras (Otto Gebuhr) suvaidino 1920–1942 m. dvylikoje filmų. Jis spindėjo ir Tilžės teatro scenoje rodytame spektaklyje „Karaliaus balerina“ apie garsiąją XVIII a. šokėją Barbarą Kampanini (Campanini).

Probleminis buvo operų pastatymas pagal Hunoldo Štrakošos (Hunold Schtrakoscha) režisūrą, pasirinkus tokius kūrinius kaip R. Vagnerio „Zigfrydas“, Makso fon Šilingo (Max von Schilling) „Mona Liza“, kurie kėlė aukštus reikalavimus atlikėjams. Klaidinga buvo statyti operas, kurios Tilžės scenai buvo pernelyg sudėtingos dėl dekoracijų ir aktorių sudėties galimybių. Dėl šios priežasties 1927 m. sutartis su G. Mozbaueriu nebuvo pratęsta.

Jam išėjus, miesto valdyba nusprendė nebeužsiimti savo dramos spektaklių pastatymais, juos pakeisti dviejų Rytų Prūsijos valstybinių teatrų gastrolėmis. Muzikinius spektaklius – operas ir operetes – statyti pagal savo režisūrą. Remiantis konkurso rezultatais, buvo pasirinktas Josefas Frydrichas Trumeris (Joseph Friedrich Trummer), kuris išsiskyrė pedantiškumu ir buvo puikus kapelmeisteris (vadovas). Bet ir J. F. Trumeris padarė tokią pat klaidą kaip ir G. Mozbaueris – statė pernelyg gremėzdiškas operas, netinkamas Tilžės teatrui, neturėjusiam nei choro, nei orkestro, kurių reikėjo „Fidelijui“ ar „Tanhoizeriui“. Neigiamai teatro lankomumui atsiliepė ir J. F. Trumerio abejingumas operetei.

Po dviejų sezonų lėšų trūkumas tapo toks didelis, kad miesto deputatų susirinkimas nusprendė teatrą uždaryti. Miestas atidavė savo pastatą susivienijimui „Rytų Prūsijos scena“, kuris vaidino pagal savo gastrolių planą, neatsižvelgdamas į Tilžės teatralų pageidavimus. Ir dėl to teatras beveik visada buvo tuščias.

Atsižvelgdama į miestelėnų troškimus, miesto valdyba 1929 m. spalį pradėjo derybas su teatro direktoriumi Ernstu Giunteriu Šerceriu (Ernst Günter Scherzer), pasiūliusi jam vadovauti ir meniniams muzikiniams pastatymams.

1929 m. gruodžio 6-ąją pilnutėlio žiūrovų teatro uždanga pakilo Eduardo Kuneckės (Eduard Kunnecke) operetei „Pusbrolis iš niekur“. Paskui buvo Oskaro Štrauso (Oscar Strauss) „Valsas-svajonė“, Žano Žilibero (Jean Gilbert) „Lembergo miesto viešbutis“, Franco Leharo (Franz Lehár) „Šypsenų šalis“. Nepaisant visų pasiekimų, muzikiniai pastatymai buvo pernelyg brangūs privačiam teatrui, o maža trupė negalėjo patenkinti visų pageidavimų.

Padedant daktaro Ernsto Salgės (Ernst Salge) vadovaujamam miesto magistratui ir deputatų susirinkimui, kuriam pirmininkavo daktaras Jakobis (Jacoby), 1930 m. buvo įsteigta ribotos atsakomybės draugija. Jai vadovavo komercinis direktorius, magistrato patarėjas daktaras Vanderis (Wander), užsiėmęs operų ir operečių pastatymu. 1930 m. rudenį teatras melomanams pasiūlė K. M. fon Vėberio operą „Laisvasis šaulys“, Jaromiro Veibergerio (Jaromír Weiberger) „Švanda“ („Švanda dudák“) ir J. Štrauso operetę „Čigonų baronas“.

1932-ųjų vasarą atnaujintos sudėties, nauju politiniu kursu pasukęs Tilžės miesto deputatų susirinkimas nepritarė tolesnėms teatro dotacijoms. Siekdamas, kad teatras nebūtų visiškai uždarytas, tuo metu Elbingo teatro direktoriumi dirbęs G. Mozbaueris ir kaip privatus verslininkas E. G. Šerceris (E. G. Scherzer) bandė išlaikyti operetės ir dramos spektaklių pastatymus, tačiau dėl sunkios ekonominės 1932–1933 m. krizės žiūrovų vis mažėjo, o inscenizacijos darėsi vis kuklesnės.

Įvedus nacistinį režimą 1933 m. vokiečių teatras toliau staigiai smuko žemyn. Vadovavimą kultūrai perėmus liaudies švietimo ir propagandos ministrui Jozefui Gebelsui (Joseph Goebbels), teatras, kaip ir kinematografija, radijas, vaizduojamasis menas, literatūra bei žiniasklaida, tapo „koordinavimo“ (vok. „Gleichschaltung“) politikos objektu. Imperijos teatro rūmai, vadovaujami paskirto naujo vidutinių gebėjimų dramaturgo Hanso Johsto (Hanns Johst), buvo kontroliuojami propagandos ministerijos.

Pirmasis nacistų valdžios žingsnis buvo iš teatro išvyti visus žydus – režisierius, direktorius ir aktorius. Daugelis iš jų sėkmingai dirbo kine ir teatre. Tilžės teatras netapo išimtimi. Pasibaigus 1933 m. sezonui, po aštuonerių darbo metų iš teatro dėl draugystės su žydais buvo atleistas E. G. Šerceris (Scherzer). Po jo direktoriaus postą užėmė berlynietis Ernstas Badekovas (Ernst Badekow). Šis, vadovaujant pirmtakui, dirbo aktoriumi komiku, o paskui vyriausiuoju režisieriumi.

Nors E. Badekovo vaizduotė nebuvo tokia turtinga kaip F. Siolio ir M. Groskofo, jam buvo būdingas uolumas ir atsakingas požiūris į darbą. Kruopščiai parinkdamas repertuarą, atsižvelgdavo į kiekvieno aktoriaus individualumą, jiems suteikdavo pakankamai erdvės atsiskleisti ir tobulinti kūrybinį potencialą. Remiantis aktorių Karlo Langės (Carl Lange), Kurto Groskurto (Kurt Grosskurth) ir charakteringų komiškų vaidmenų atlikėjo, vėliau Vienoje kūrusio pagrindinius vaidmenis Hugo Lindingero (Hugo Lindinger) prisiminimais, E. Badekovas buvo išskirtinai mandagus ir paslaugus. Būdamas nearogantiškas ir netoleravęs tironiško vadovavimo teatrui ir repeticijoms, užsitarnavo pagarbius kolegų atsiminimus.

1935–1936 m. teatras buvo pakartotinai rekonstruotas. Pastatas atsikratė architektūrinio pertekliaus, taip pat J. V. Gėtės ir F. Šilerio bareljefų. Statinys įgavo aiškias ir griežtas, funkcionalias linijas, bet neprarado frontonų ir atikų, romaniško stiliaus langų ir sandrikų. Remontas palietė žiūrovų salę ir fojė, žymiai patobulinta ir techninė teatro įranga. Vėlesniais metais žiūrovų salėje buvo pastatytos naujos kėdės ir 1940 m. įrengta sukamoji platforma, leidusi greitai keisti dekoracijas. Tai atvėrė platesnes galimybes įgyvendinant sceninius pjesių sumanymus.

1936 m. teatro valdymas vėl perėjo į miesto valdžios rankas ir šis gavo Pasienio krašto teatro (Grenzlandtheater) pavadinimą.

Paminklinė lenta, ant teatro pastato pakabinta 1993 m. pastato 100-mečio proga. Andželikos Špiliovos nuotr.

Pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, 1939–1940 m. sezono metu, teatre pastatytos 109 operos ir operetės, 59 dramos ir šokių spektakliai. Be to, išvykų metu teatras aptarnavo 16 miestų ir daugelį kaimo bendruomenių. Tarp jų – Įsrutį, Gumbinę, Geldapę, Vėluvą, Tepliavą, Stalupėnus, Labguvą, Eitkūnus, Šlosbergą, Girduvą, Kaukėnus, Angerapę, Frydlandą, Ašvėnus, Alną, Mielaukius.

1943 m. Pasienio krašto teatras minėjo savo 50-metį. Jubiliejus sutapo su išlydėtuvėmis E. Badekovo, vykusio perimti vadovavimo Legnicos teatrui. Šventė truko dvi dienas. Hanso Hiombergo (Hans Hömberg) pjesė „Romos vyšnios“, pastatyta praėjus kelioms savaitėms po premjeros Leipcige, paskutinį kartą pademonstravo E. Badekovo inscenizacijos meną. Nepaisant karinės padėties ir santūraus tilžiečių požiūrio į dramą, salė buvo pilnutėlė. Kitą dieną buvo parodytas muzikinis Otmaro Geršterio (Ottmar Gerster) spektaklis „Jūros baladės“. Jį pastatė režisierius Ernstas Šėras (Ernst Huette-Scheer), muzikinės dalies autorius Arno Hufeldas (Arno Hufeld). Įspūdingos dailininko scenografo Ėricho Šmito-Heidenso (Erich Schmidt-Heydens) dekoracijos – sukurtos viliojančios jūros ir dangaus platybės – prisidėjo prie spektaklio sėkmės. Pagrindinę spektaklio partiją atliko baritonas Bruno Kolbas (Bruno Kolb).

Kad 1944 m. vasarą teatras dar veikė, žymi 1944 m. birželio 12 d. straipsnis „Memelwacht“. Jis buvo skirtas sėkmingam prancūzų kompozitoriaus Šarlio Luiso Ambruazo Tomo (Charles Louis Ambroise Thomas) operos „Minjon“ („Mignon“) pastatymui. Režisierius – E. Šėras, dailininkas scenografas – E. Šmitas-Heidensas. Savo straipsnyje teatro kritikas Arminas Fotas (Armin Fauth) rašė: „Žiūrovai buvo nuoširdžiai sužavėti spektaklio ir atlikėjus ne kartą kvietė į sceną. Ypač daug kartų kukliąją Minjon, kurios vaidmenį atliko Heidi Šolc [Heidi Scholz].“ Tikriausiai galima spėti, kad ši premjera buvo paskutinė Tilžės teatro istorijoje.

1944 m. spalį, artėjant fronto linijai, teatras buvo uždarytas. Trupė, vadovaujama paskutinio teatro meno vadovo Pauliaus Šulco-Vernburgo (Paul Schulz-Wernburg), kaip ir visi Tilžės gyventojai, paliko miestą.

 

Iš rusų k. vertė Ona Kacėnaitė

 

Versta iš: Анжелика Шпилёва, „Театральная жизнь в Тильзите в 16941944“ (2021)

Literatūra

 

Adressbuch fuer die Stadt Tilsit auf das Jahr 1894, Tilsit, 1894.

Au, Annemari in der, „Zweimal Tilsiter Stadttheater“, in: Tilsiter Rundbrief. Hrgst von Tilsiter Stadtgemeinschaft, Tilsit, e. v., Kiel 1978–1979, S. 36–40.

Fauth, Armin, „Goethes „Mignon“ in der Oper“, in: Memelwacht, 12.06.1944.

Kirriniss, Herbert, Tilsit die Grenzstadt im Deutschen Osten, Tilsit, 1935.

Kuning, Ida, „Die Geschichte des Theaters“, in: Tilsit-Ragnit. Stadt-und Landkreis. Ein ostpreussisches Heimatbuch. Zsgst.u.erard. von Fritz Brix. Wurzburg 1971, S. 106–120.

Kurschat, Alexander, Tilsit in seine geschichtlichen Entwicklung, Tilsit, 1911.

Scherzer, Ernst Gunther, in: Tilsit-Ragnit. Stadt-und Landkreis. Ein ostpreussisches Heimatbuch. Zsgst.u.erard.von Fritz Brix. Wurzburg 1971. S, 120–123.

Kultur in Ostpreußen. Prieiga per internetą – <http://kultur-in-ostpreussen.de/>.

Прилепская, Л. А., Нет маленьких театров, Калининград, 2011.

Урупина, Т. C., Тильзитские доминанты, Тильзит–Советск, 2020.

_________________________________________

* Straipsnio autorė 2010–2018 m. dirbo Tilžės (Sovetsko) istorijos muziejaus direktore.

[1] Kuning, Ida, „Die Geschichte des Theaters“, in: Tilsit–Ragnit. Stadt-und Landkreis. Ein ostpreusisches Heimatbuch. Zsgst.u.erard. von Fritz Brix. Wurzburg 1941, S. 107.

[2] Ibid., S. 108.

[3] Ibid., S. 109.

[4] Ibid., S. 110.

[5] Ibid., S. 111–112.

[6] Ibid., S. 112.

[7] Kurschat, Alexander, Tilsit in seine geschichtlichen Entwicklung, Tilsit, 1911, S. 51.

[8] Kuning, Ida, op. cit., S. 113.

[9] Adressbuch fur die Stadt Tilsit auf das Jahr 1894, Tilsit, 1894, S. 66.

[10] Kuning, Ida, op. cit., S. 114.

[11] Au, Annemari in der, „Zweimal Tilsiter Stadttheater“, in: Tilsiter Rundbrief. Hrgst von Tilsiter Stadtgemeinschaft Tilsit, e. v., Kiel 1978–1979, S. 36.

[12] Ibid., S. 37.

 

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, nr. 3 (873), 2021 m. rugsėjis, p. 13–19.

Mažoji Lietuva , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra