Alvydas Butkus. Baltų krikštas ir krikščionėjimas

Autorius: Data: 2017-10-16, 08:34 Spausdinti

Alvydas Butkus. Baltų krikštas ir krikščionėjimas

Prof. dr. Alvydas BUTKUS, www.voruta.lt

Krikšto laikas

Istorijoje įprasta laikyti, kad krikšto data yra toji, kada krikštijasi genties ar šalies valdovas.

Dėl Lietuvos krikšto datos esama keleto nuomonių– tų datų nurodomos net trys: 1009, 1251 ir 1387 m. (LI 2012, 26, 29, 40, Kviklys 1985, 29). Pridėjus dar Vytauto vykdytą atgautosios Žemaitijos krikštą 1413 m., datų būtų jau keturios.

Latvijos atvejis keblesnis – Latvija resp. šiaurės baltai iki vokiečių ekspansijos nebuvo suvienyti ir savo valdovo neturėjo. XII a. gale šiaurės baltų ir finų (lyvių) žemėse pasirodę vokiečiai misionieriai orientavosi į atskirų bendruomenių ar genčių krikštą, bet jis nebuvęs sėkmingas. XIII a. pradžioje krikštas tapo karo pretekstu (1202 m. krikščionybei platinti Rytų Baltijoje buvo įkurtas Kalavijuočių ordinas); vokiečių karas su šiaurės baltais ir finais truko beveik iki to amžiaus pabaigos – 1290 m.[1] Nugalėtieji baltai ir finai, per karus netekę diduomenės, nebuvo nei masiškai krikštijami, nei kryptingai krikščioninami iki pat Reformacijos (XVI a.). Tačiau latvių istoriografijoje krikšto data priimta laikyti pirmosios bažnyčios pastatymo ir vyskupystės įkūrimo datą. Tokia vyskupystė buvo įkurta 1184 m. lyvių gyvenamojoje Ikškilėje (28 km į pietryčius nuo Rygos), o po metų buvo apkrikštyti pirmieji lyviai mainais į pažadą pastatyti jiems mūro pilį gintis nuo lietuvių (HLK I, 6).
Dėl panašių priežasčių neaiški ir prūsų bei Prūsijos lietuvių krikšto data. Pirmasis mėginimas pakrikštyti prūsus buvo 997 m., – jį Pagudėje mėginęs atlikti vyskupas Adalbertas buvo prūsų nužudytas netoli Drusensuosto Vyslos deltos rytinėje pusėje[2].

Pačių latvių, tiksliau, šiaurės baltų krikštijimas vykęs lėtai, priešokiais, supriešinant apkrikštytąsias gentis ar net jų dalis su dar nekrikštytomis, pavyzdžiui, kuršius su kuršiais, žiemgalius su žiemgaliais. 1207 m. pirmieji pradėti katalikiškai krikštyti sėliai ir Talavos latgaliai, nors pastarieji prieš tai buvę apkrikštyti Pskovo stačiatikių[3] (HLK XI, 6-7).

Sprendžiant iš keliautojų ir kronikininkų liudijimų, taip pat iš XV a. pradžioje išleistų potvarkių matyti, kad krikščionybė buvo mažai palietusi  Latvijos kaimo gyventojus – jie tebesilaikė ankstesnės tikybos ir garbino savo dievybes šventosiose giraitėse (Šterns 1997, 53). 1422 m. Valkos landtago išleistame teisyne buvo prisakyta, jog kiekvienas žemvaldys, „turintis pavaldžių nevokiečių, privalo žiūrėti, kad nevokiečiai savo vaikus pakrikštytų per mėnesį nuo jų gimimo. Taip pat niekas negali susilaikyti nuo krikšto ar jį nuplauti“[4], grasinant už tai mirties bausme. 1428 m. Rygos bažnyčios konsiliumo statute vėl kalbama apie latvių krikštijimą. Krikštas turįs vykti labai iškilmingai, o kunigas turįs išmokyti šios apeigos tiek tėvą, tiek motiną, kad šie galėtų ateityje patys pakrikštyti kūdikį, matydami, jog jam gresia mirtis. Tėvams krikštyti leista sava kalba, kunigas krikšto tekstą pasakydavęs lotyniškai (Šterns 1991, 60). Statutas reglamentavo ir kitas apeigas: konfirmacijos, vestuvių bei laidotuvių. Nesilaikantiems bažnytinių apeigų buvo numatytos baudos.

Lietuvos krikštas

Pirmasis nesėkmingas Lietuvos krikštas esą įvykęs 1009 m., pasibaigęs krikšto iniciatoriaus misionieriaus Brunono mirtimi. Kvedlinburgo analuose aprašytąją Brunono Bonifacijaus misiją kai kurie Lietuvos istorikai lokalizuoja Lietuvoje, o analuose minimą Netimerą, kuris Brunono triukų paveiktas sutiko apsikrikštyti, vadina Lietuvos „karaliumi“ (Bumblauskas 2005, 18). Brunoną su 18 jo palydovų esą nužudęs kitas lietuvis – Netimero brolis Zebedenas. Ši kriminalinė interpretacija, deja, platinama ir užsieniečiams išverstoje Lietuvos istorijos santraukoje (LI 2012, 26).

Brunono misijos lokalizavimas Lietuvoje motyvuojamas tuo, jog tų laikų metraštininkai esą neskyrę Prūsijos nuo Lietuvos, o vėlesni metraščiai, pvz., XII a. Magdeburgo analai, aprašę Brunono misiją, mini ją Lietuvoje, ne Prūsijoje (Bumblauskas 2005 16). Iš tikrųjų Kvedlinburgo analuose minima vieta „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ nereiškia, jog Brunonas buvo Lietuvą pasiekęs. Pagaliau ir paties misionieriaus tikslas buvo pamėginti dar sykį tai, kas nepavyko jo pirmtakui Adalbertui – pakrikštyti Lenkijai gretimus prūsus. Netimero ir Zebedeno vardus kalbininkai laiko jotvingių, ne lietuvių kilmės, nes vardų dėmenys artimi vakarų baltų (prūsų) leksikai ir jų asmenvardynui[5] (Zinkevičius 2000, 14, Zinkevičius 2009, 124-125,).Žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės, kurios vardas gretinamas su Aitra (slavų Jatra), Molčadės dešiniuoju intaku Nemuno aukštupyje (Zinkevičius 2009, 124).Vadinasi, įvykiai vykę jotvingių žemėje, Dainavoje, į pietus nuo Lietuvos, o Netimeras galėjęs būti vienas iš jotvingių sritinių valdovų. Netgi pagal anų laikų praktiką nebūdavo keliaujama per nekrikštytų pagonių žemes (jotvingiai tebebuvo pagonys) krikštyti už jų esančių kitų pagonių (šiuo atveju – lietuvių). Prūsai irgi pradėti krikštyti nuo Kulmo ir Pamedės, t. y. nuo arčiausiai krikščioniškų žemių esančių sričių, Šiaurės Baltijoje krikštas ties Dauguvos žiotimis ir jos žemupiu pradėtas nuo ten gyvenusių lyvių – net šalies pavadinimui (Livland, Livonia) pasirinktas lyvių etnonimas, nes su jais vokiečiai susidūrė pirmiausia.

Tikrasis Lietuvos krikštas įvyko 1251 m., krikštijantis Mindaugui. Jo krikštas atėjo iš vokiškosios Livonijos, iš Rygos, ir to krikšto užsilikusių pėdsakų esama dabartiniame lietuvių maldyne. Kad pirmieji krikščioniški tekstai galėjo būti išversti iš vokiečių kalbos, dar XX a. viduryje pastebėjo kai kurie lietuvių išeivijos atstovai – A. Mažiulis, P. Rabikauskas ir kt. (žr. Norvilaitė 2003). Išsamiai šį klausimą ištyrė prof. Zigmas Zinkevičius, atkreipęs dėmesį į tai, jog žegnonės pradžia lietuvių, latvių ir prūsų kalbose turi bendrą bruožą – joje minimas žodis Dievas: Vardan Dievo Tėvo…;DievaTēva /…/ vārdā;prūsiškoji žegnonė, suprantama, išliko tik raštiška forma: en Emnen Deiwasſteſſe Tawas (III katekizmas, p. 107, 109; 129[6]). Nei lotyniškojoje (Innomine Patris…), nei lenkiškoje (W imię Ojca…) ar rusiškoje (ВоимяОтца…) žegnonėje žodžio Dievas nėra, vadinasi, lietuviškoji, latviškoji ir prūsiškoji verstos ne iš šių kalbų. Pasirodo, taip XIII a. žegnodavęsi vokiečiai, tokią žegnonę išlaikę iš arijonų tradicijos[7], tad iš vokiečių kalbos ji buvo išversta į baltų kalbas – į latvių ir prūsų – todėl, kad šias tautas vokiečiai krikštijo tiesiogiai, jas pavergę, o į lietuvių kalbą – Mindaugo krikšto metu (Zinkevičius 2000, 26-30).

Kai kurių per mindauginį krikštą atlikto vertimo fragmentų užsilikę ir maldose. Pavyzdžiui, „Angelo pasveikinime“ frazės Tu pagirta tarp moterų žodis pagirta tiesiogiai išverstas iš lotynų benedicta ‘gerai pasakyta’; lenkų poteriuose vartojama reikšmė ‘palaiminta’ (Zinkevičius 2000, 34-35). Visa tai rodo, kad pirmieji poteriai į lietuvių kalbą buvo išversti irgi iš vokiečių ar lotynų kalbos mindauginio krikšto (1251) metu ir iki jogailinio krikšto (1387) įsitvirtino kaip tradicija, kurios nelaužė vėlesnis krikšto pakartojimas. Arijoniškos kilmės baltiškoji žegnonė buvo aprobuota popiežiaus nepaisant to, kad patys arijonai laikyti eretikais.

1387 m. įvyko dar vienas Lietuvos krikštas, vykdant Jogailos įsipareigojimus Krėvos akte (1385) mainais į Lenkijos sostą.Po mindauginio krikšto krikščionybės (katalikybės) plitimas Lietuvoje stagnavo – periferijoje ji platinama nebuvo. Įtakos tam turėjo Mindaugo mirtis (1263) ir po jos buvusi valdžios suirutė. Konfesiniu (ir kalbiniu) požiūriu LDK nebuvo unitarinė – tuo ji skyrėsi nuo kaimynų – Livonijos, Maskvos kunigaikštystės ir Lenkijos[8].Rytinę Lietuvos dalį sudarė stačiatikiškos slavų žemės, tad Lietuva ir iki abiejų savo krikštų buvo pusiau krikščioniška, tačiau stačiatikybė nebuvo orientuota į Vakarų Europą ir net konfrontavo su Europoje paplitusia katalikybe; tos konfrontacijos būta abipusės. Be to, stačiatikybė Lietuvos elitui buvo vasalinių ar aneksuotųjų sričių religija, o Maskvos religinė įtaka joms tik stiprino pagoniškojo Lietuvos elito atsparumą stačiatikybei, todėl jos plitimas sustojo ties etnine lietuvių riba – Polocko-Minsko-Gardino linija (Zinkevičius 2000, 13). Žinoma, Lietuvos valstybės sritiniai kunigaikščiai slaviškosiose žemėse apsikrikštydavo; iki XV a. vidurio net apie 50 Lietuvos kunigaikščių rytinėse žemėse buvo priėmę stačiatikystę (Zinkevičius 2000, 12).Tačiau abu katalikiški Lietuvos krikštai (1251 ir 1387) rodo, kad Lietuvos valdovai rinkosi Vakarų civilizaciją ir vakarietišką orientaciją. Stačiatikių Lietuvos slavų niekas neperkrikštijo – jie kaip iki tol buvo stačiatikiai (nuo 988 m.), taip ir liko.

Jogailinis krikštas (tiksliau – krikšto atnaujinimas) buvo kur kas platesnis už mindauginį. Pats Jogaila prieš metus (1386) jau buvo apsikrikštijęs ir tapęs Lenkijos karaliumi. Lietuvoje jis fundavo Vilniaus katedrą bei 7 bažnyčias periferijoje, Aukštaitijoje, iš jų, beje, toliausia į rytus buvo Obolcų bažnyčia (ir parapija) – tarp Vitebsko ir Oršos. Bažnyčios buvo statomos išimtinai naujakrikštams lietuviams, nes stačiatikiai Lietuvos slavai (rusėnai) jau kelis šimtmečius turėjo cerkves, o kitokių katalikų, išskyrus pakrikštytuosius lietuvius, periferijoje nebuvo. Vadinasi, XIV a. ir vėliau statytos katalikų bažnyčios Lietuvos rytuose liudija buvusį lietuvių arealą.

Visi trys krikšto atvejai kai kurių istorikų diferencijuojami taip: Netimero krikštas buvęs pirmasis krikštas Lietuvoje (iš tikrųjų jotvingių žemėje), Mindaugo krikštas buvęs Lietuvos valdovo krikštas, o jogailinis – Lietuvos krikštas (Bumblauskas 2005, 18). Manyčiau, kad Lietuvos krikštu derėtų laikyti mindauginį, nes ir kitose šalyse, apsikrikštijus valdovui bei jo aplinkai, periferija dar likdavusi nekrikštyta.Pavyzdžiui, lenkų kunigaikščio Mieško krikšto data(966) laikoma Lenkijos krikšto metais, nors, tarkim, vyskupas Adalbertas pakeliui į prūsų Pagudę 997 m. dar masiškai pakrikštijo Gdansko lenkus, o ir lenkų atsimetimo nuo krikšto būta ne vieno (Rutkauskienė 2016, 13).Skandinavijos šalių krikštas irgi siejamas su jų valdovų pirmuoju krikštu (Lägerkvists 2002, 22), nors į šalies gilumą krikščionybė ten skverbėsi irgi lėtai.

Jogailinio krikšto metu ir po jo vyko parodomasis ankstesniojo tikėjimo apraiškų naikinimas: gesinama šventoji ugnis, kapojami žalčiai, kertamos šventgirės, ąžuolai ir pan. Šito darbo aktyviai ėmėsi iš Lenkijos atvežti kunigai ir vienuoliai, nes savos gausios katalikų dvasininkijos lietuviai, suprantama, dar neturėjo. Kilmingieji buvo pakrikštyti Vilniuje individualiai, pašlaksčius juos vandeniu, nekilmingiesiems karalius pažadėjo marškinius ir vilnonius drabužius, todėl norinčių krikštytis susidarė ištisi būriai, ir juos krikštijo masiškai, įbridusius į upę. Būta tokių, kurie norėjo krikštytis ne kartą, kad vėl gautų žadėtuosius drabužius (LI 2012, 42).

Interpretuojant mindauginį ir jogailinį krikštą, pasitaiko teiginių, jog mindauginiam krikštui Lietuvos diduomenė nepritarė dėl antivokiškų nuostatų, bet nesipriešino, kai valdovas (Jogaila) pasirinko lenkiškąjį krikšto variantą (Gudavičius 2007, 94). Taip teigti būtų prasminga tik tuo atveju, jei abu krikštai būtų vykę tuo pačiu metu ir krikštijęsis būtų tas pats valdovas. Dabar gi abu krikštus skiria 136 metai, krikštijosi skirtingi valdovai ir skirtingomis sąlygomis. Mindaugui mainais į krikštą nebuvo siūloma tapti Livonijos karaliumi, o valstybės žemių dovanojimas už krikštą ir netrukus už karūną vargu ar puošė patį krikšto foną. Jogailai krikštas buvo viena iš sąlygų gauti Lenkijos sostą. Be to, per daugiau nei 100 metų ir Lietuvos diduomenės nuostatos evoliucionavo krikščionybės naudai, suvokiant, kad tai būsiąs vienas iš pagrindinių pretekstų reikalauti nutraukti užsitęsusius ir alinančius kryžiaus karus prieš Lietuvą, ypač suintensyvėjusius po prūsų ir šiaurės baltų pavergimo.Neprieštarauta net dėl valstybės statuso pažeminimo iki vasaliteto[9]. Tad vokiškojo ir lenkiškojo krikšto supriešinimas prasmės neturi, nes abiem atvejais krikštas tvirtintas popiežiaus, Livonijos ir Lenkijos vyskupų siuzereno.

Po kelerių metų (1403) popiežius iš tiesų uždraudė kryžiuočiams kariauti su Lietuva (LI 2012, 42).

Valdovo krikštas – politinis aktas

Vokiečiams prikišti galima ne tai, kad jie baltus vertė KRIKŠTYTIS, o tai, kad VERTĖ krikštytis[10]. Baltai ir lyviai su estais XIII a. Europoje buvo vieninteliai nekrikščionys. Krikščionybė buvo Europą vienijanti religija; būti krikščioniu reiškė priklausyti tuometinei Europos sąjungai, bendrai krikščioniškosios Europos kultūrai, integruotis į ją. Kiekvienos religijos vienas iš pozityvių bruožų yra visuomenės konsolidacija. Jei arabams Europoje būtų pavykę išplatinti ir įtvirtinti islamą[11], Europą vienijanti religija būtų tapęs islamas, o vienintelis ir tikriausias dievas būtų buvęs Alachas, ne Jahvė su Kristumi. Tad krikštas buvo neišvengiamas ne todėl, kad krikščionybė būtų pranašesnė už baltų religiją ar už bet kurią kitą pasaulio religiją. Baltams krikštas buvo neišvengiamas, norint įveikti politinę izoliaciją, panaikinti krikščionių agresijos pretekstą ir pilna teise bendrauti su tuometine Europa, kurios civilizacija tęsėsi nebe pagoniškosios antikos, o krikščionybės pagrindu. Kiekvienos valstybės valdovas, pirmasis priėmęs krikštą,savo poelgį grindė vienokiu ar kitokiu asmeniniu pretekstu. Mindaugui tai buvo kelias išardyti pavojingai Tautvilos-Vykinto-Danilos koalicijai ir likti kaimynų pripažintu Lietuvos valdovu. Jogailai tai buvo sąlyga vesti Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Tačiau už tų pretekstų slypėjo priežastis: nelikti izoliuotam nuo Europos, nebūti svetimkūniu Europoje ir nebūti agresijos taikiniu. Agresijos, kurios pateisinimas buvo to svetimkūnio šalinimas. Kad nutrauktų agresiją, buvo pasišovę krikštytis ir Vytenis, ir Gediminas (Jurginis 1987, 118), panašias krikšto sąlygas, tik su teritorinėmis pretenzijomis, buvo pareiškę ir Algirdas su Kęstučiu (HVK 90-91). Tad valdovo resp. valstybės krikštas anuometinėje Europoje pirmiausia buvo politinis aktas.

Grįžkim prie pirmojo „jeigu“ modelio. Jeigu būtų susikūrusios prūsų ir latvių valstybės, jų valdovai anksčiau ar vėliau būtų krikštijęsi patys ir krikštiję tautą. Tuometinėje konfesiškai agresyvioje Europoje buvo patogiau gyventi būnant krikščioniu.

Vadinasi, vokiečių vykdytas baltų „krikščioninimas“, arba smurtinis krikštas, nutraukė natūralią baltų genčių valstybingumo raidą ir diskreditavo pačią krikščionybę. Kad kryžiuočių smurtinis elgesys diskredituoja patį Kristaus tikėjimą, XIII a. gale ir XIV a. ne kartą yra pabrėžę Livonijos arkivyskupai ir Rygos magistratas skunduose popiežiui (Švābe 1939, 5-9)[12].Ordino brolių smurtavimu ir sutarčių nesilaikymu yra skundęsis ir Gediminas (GL 2003, 218, 228). Kad krikščionybė buvusi tik priedanga naujoms žemėms grobti, puikiai rodo XIII a. pradžioje kilęs livoniečio vyskupo Alberto ginčas su Danijos karaliumi dėl pretenzijų į danų užimtą ir krikštytą Šiaurės Estiją (ginčą Albertas tąsyk pralaimėjo) (HLK,XXIV, 2). Du šimtus metų puldinėję Žemaitiją ir protarpiais ją valdę, livoniečiai joje nepastatė nė vienos bažnyčios.

Ekspansyvioji krikščionybė

Anų laikų krikščionybės hierarchus ir sekėjus diskredituoja jau pats ginkluotų vienuolių (miles Christi) ordinų įkūrimas ir veikla, selektyvus Dekalogo, ypač penktojo įsakymo, taikymas, sugebėjimas krikščioniškąjį gailestingumą derinti su šventojo karo samprata. Kristus smurto nepropagavo, netgi tramdė išsišokėlius ar karštakošius (Lk 9, 54-55, Jn 18, 11,Mt 26, 52). Kryžiuočių agresyvumą lėmė tuometinė Romos bažnyčios nuostata, jog nekrikščioniški kraštai yra niekieno teritorija, kurią reikia padaryti Dievo globojama žeme. Todėl užgrobtąsias žemes skubėta pavadinti kokiu nors šventu vardu: Palestina kryžiuočių pavadinta švento Petro žeme, Rytų Baltija– Marijos žeme.

Ekspansyvumu krikščionybė varžėsi su islamu ir labai kontrastavo su pagoniškąja religine tolerancija. Ankstyvieji krikščionys metraštininkai stebėjosi pagonių baltų taikumu. Istorikas Jordanas (VI a.) rašo, jog aisčiai yra „labai taikinga gentis“ (BRMŠ I, 160). Adomas Brėmenietis (XI a.) stebėjosi prūsų humaniškumu (homines humanissimi) (BRMŠ I, 190-191), pabrėžė prūsų visuomenės uždarumą, kuris kartu reiškė ir nesikišimą į kaimyninių valstybių santvarką bei religiją. Baltų religija kaimyniniams krikščioniškiems kraštams negrėsė, baltai jos neeksportavo. Lietuvos nekrikščioniškieji karaliai, į kurių valstybės sudėtį įėjo ir krikščioniškosios slavų žemės, niekada neprimetinėjo vasalams pagonybės, toleravo krikščionybę (net kelias jos atmainas). Matyt, dėl to po Mindaugo mirties ir nebuvo persekiojami krikščionys Lietuvoje, nors šį faktą bažnyčios istorikai interpretuoja kaip krikščionybės plitimo pomindauginėje Lietuvoje įrodymą(Kviklys l985,26). Konfesinė trintis Lietuvos valstybėje prasidėjo po jogailinio krikšto, po kurio Lietuvos stačiatikiai iš karto pajuto suvaržymus[13].

O krikščioniškos valstybės, vos tik tapusios tokios, skubėdavo siųsti į pagonių kraštus misionierius, kurie, vėlgi, laisvai keliaudavę po kraštą, kol nepažeisdavę svečio statuso, t. y. kol nepradėdavę niekinti vietinių šventenybių ir brukti krikščioniškųjų tiesų. Tokia mazochistinė provokacija užsitarnauti dangų jiems paprastai ir baigdavosi tragiškai,o incidentas sukeldavo krikščioniškojo pasaulio pasipiktinimą, nors tragedija būdavo įvykusi nekrikščioniškame krašte.Nesėkmingos krikščionių misijos buvusios ir kitur. Pavyzdžiui, frankų vienuolis Ansgarijus net dukart – 829-830 ir 851-852 m. – mėgino krikštyti Birkos apylinkių švedus ir abu kartus nesėkmingai (Lägerkvists, 2002, 21-22). Vėliau dėl švedų krikšto tarp savęs ėmė konkuruoti vokiečių ir anglosaksų misionieriai, tačiau irgi be sėkmės: arba juos nužudydavę, arba apkrikštytieji, palaukę, kol misionieriai išvyks iš jų krašto, grįždavę prie senosios tikybos (Meлин et al. 2002, 34). Švedų krikšto data yra 1008 m., kai Husabyje (Husaby, Pietvakarių Švedija) krikštijosi karalius Olofas Šiotkonungas (Olof Skötkonung), bet ir po to, pasak Adomo Brėmeniečio, krikščionybės plitimas buvo pristabdytas paties karaliaus, nes daugelis kilmingųjų prioritetą buvo skyrę seniesiems dievams; krikščionybė čia neįsitvirtino dar labai ilgai (Hentile et al. 2005, 24, Lägerkvists 2002, 22).

Šiaip nesunku įsivaizduoti, kokią reakciją gali sukelti atvykėlis, atkakliai ir netaktiškai brukantis savo religines pažiūras, niekinantis vietinius papročius ir kt. –net šiais laikais turistinėse ar tarnybinėse instrukcijose vykstantiesiems į kitos religijos šalis primygtinai rekomenduojama nediskutuoti su vietiniais religinėmis temomis, kritikuoti jų papročius, elgesį ar net pačią šalį (Engelbert, Hain 2005). Turbūt ir dabartiniuose krikščioniškuose kraštuose koks nors aktyvus, tarkim, islamo misionierius bei jo palyda nebūtų sutikti su duona ir druska.

Krikščionybės ekspansyvumo ir kitų tikėjimų nepakantos šaknys yra evangelijose: aštrūs Kristaus ginčai su judėjų rabinais (plg. Mt 15, 38, 23,13-36;Lk 11, 39-52;Mk 12, 38-40), jo priesakai apaštalams, raginimas platinti šią tikybą(Mk 16, 15-18;Apd 1, 8), apaštalų veikla (Petro, Povilo ir kt. misijos). Tad misionierių elgesys pagoniškose baltų žemėse buvo nulemtas pačios krikščionybės ideologijos. Nesikišti į nekrikščionių kaimynų reikalus, nemėgdžioti apaštalų misijų anų laikų bažnyčia negalėjo, nes antraip būtų pažeidusi ar net išdavusi savo principus. Tiesa, fizinio krikščionių agresyvumo pavyzdžių evangelijose nėra, jei tuo nelaikysim apaštalo Petro poelgio Kristaus suėmimo scenoje (Jn 18, 10) ar Ananjo ir Sapyros neakivaizdžios bausmės mirtimi už Petro apgavimą (Apd 5, 1-10). Agresyvumą lėmė ideologinės aukščiau minėtos prielaidos ir turbūt pačių krikščionių iškentėti persekiojimai ankstyvosios krikščionybės laikais Romos imperijoje. Ilgainiui krikščionybės nepakanta kitatikiams atsigręžė prieš pačią krikščionybę, universalizavus Kristaus žodžius „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Mt 12, 30,Lk 11, 23), taip pat jo teiginį apie save kaip apie nesantaikos kėlėją (Mt 10, 34-35,Lk 12, 51-53). Tad nelikus Europoje pagonybės, atsirado kitų priešų jau tarp pačių krikščionių. Šventojo rašto skirtingą interpretaciją ir kaltinimus jo iškraipymu irgi bus lėmęs Kristaus perspėjimas sergėtis netikrų pranašų (Mt 7, 15-20,Mk 13, 56,Lk 6, 43-45) bei jo pavyzdys, interpretuojant Senąjį Testamentą jo diskusijose su rabinais. Krikščioniškasis fundamentalizmas su nauja jėga plykstelėjo XVI a., kai Europoje susidūrė Reformacija ir Kontrreformacija, o naujai atrastoje Amerikoje pradėta smurtu platinti europietiškoji civilizacija, krikščionybės vardu pateisinant net indėnų genocido apraiškas. Net ir dabar pasitaiko anų laikų krikščioniškojo fundamentalizmo recidyvų (plg. kad ir Šiaurės Airiją), nepaisant popiežių propaguojamos pakantos ir ekumenizmo tendencijų.

Baltų krikščionėjimas

Lietuvių bažnytinėje ir kartais mokslinėje literatūroje dažnai pabrėžiami du dalykai. Pirmiausia mėginama įtikinėti, jog lietuviai tapo krikščionys iškart po krikšto. Antra, Reformacijos laikais lietuviai pasirinkę katalikybę todėl, kad toji labiau atitikusi jų charakterį.

Krikšto ir krikščionėjimo laikotarpiai Viduramžių Europoje papras­tai nesutapdavo, nes krikščionėjimas buvo procesas. Tiek latviai su estais, tiek lietuviai krikščionimis tapo ne krikšto metu, o gerokai vėliau – krikščionėti pradėta tik nuo II tūkstantmečio vidurio. Masinis krikštas jokiu būdu nereiškė masinio tapsmo krikščionimis. Pats krikščionėjimas irgi vyko luomine bei socialine piramide žemyn; vėliausiai sukrikščionėjo gausiausias socialinis sluoksnis – valstietija. Iki Reformacijos Baltijos valstiečius bažnyčia (ten, kur ji buvo) galėjo traukti kaip didingas statinys, kuriame atliekamos įdomios apeigos gražioje, žibančioje aplinkoje. Kadangi tos apeigos vykdavo dažniausiai lotynų kalba, paprastam kaimiečiui tai būdavęs nebent įdomus, nekasdieniškas įvykis, spektaklis, ir niekas daugiau. Be to, latviui ar estui valstiečiui krikščionybė buvo dar ir užkariautojų, vėliau kitataučių ponų religija, svetima, primesta, todėl nepriimtina; krikščionių Dievas jiems buvo vokiečių dievas, o bažnyčia – vokiečių bažnyčia. Iki Reformacijos ir dar ilgai po jos Livonijos ir Lietuvos valstiečiai dar vis buvo pagonys, gamtmeldžiai. Minėtasis 1438 m. Rygos bažnyčios konsiliumo statutas rašo, jog net pakrikštytieji latviai savo mirusiuosius laidoja ne pašventintose kapinėse, o giraitėse kartu su ginklais ir kitose nešventintose vietose, kur senais laikais laidoti jų protėviai ir giminės. Ten pat piktinamasi, kad paniekinamas Dievas, kai dažnas žemdirbys laikosi piktųjų dvasių bei prietaringų dievybių garbinimo, kas pagal Kūrėjo tikėjimą ir šventąją nuomonę esą baustina. Su pasipiktinimu rašoma, kad latviai tikį gamtos jėgomis ir niekingais padarais, t. y. perkūnu, kurį vadina savo dievu, ropliais, vabzdžiais ir medžiais, iš kurių jie tikisi turto pagausėjimo ar laimės nelaimėje (Šterns 1991, 61).

Pagonybę liudija ir pirmųjų mūsų knygų autorių (XVI a. vidurys) piktinimasis, jog žmonės nelanką bažnyčios, garbiną žalčius, gyvates ir kitus šliužus, tuokiąsi ir krikštiją vaikus namuose ir dar ne su krikščioniškomis apeigomis ir pan. (plačiau žr. Slaviūnas 1947, 165-172). Ankstesnio, nekrikščioniško tikėjimo liudijimų Lietuvoje bei latvių kraštuose apstu net XVIII a. pabaigos dokumentuose – instrukcijose dvarų ekonomams, bažnyčių vizitacijų protokoluose ir pan. (plg. BRMŠ IV, 151, 156-159).

Kitas faktas, patvirtinantis pirmųjų lietuviškų knygų autorių apmaudą dėl krikščionybės nesilaikymo kaime, yra menkas anais laikais bažnyčių tinklas. Katalikiškoji literatūra mini, kad Mindaugo laikais buvusi pastatyta Vilniaus katedra, apie bažnyčias periferijoje neužsimenama (Kviklys 1980, 5). Po Lietuvos krikšto 1387 m. Jogaila pastatė (atstatė? – A.B.) Vilniaus katedrą ir 7 bažnyčias Aukštaitijoje. Žemaitiją 1413 m. krikštijo Vytautas. Jis Varniuose pastatė katedrą, o periferijoje 8 bažnyčias (Kviklys 1980, 13). XV a. gale Lietuvoje (turimos omenyje 1920 m. sutarties su Rusija sienos) buvo 109 bažnyčios, iš jų 91 Vilniaus vyskupystėje. XVII a. Lietuvoje būta 410 bažnyčių, XVIII a.– 600. Apie 1800 m. bažnyčios buvo jau beveik visose didesnėse Lietuvos vietovėse (Kviklys 1980, 5). Reikalingą bažnyčių skaičių rodo 1943 m. duomenys: tada Lietuvoje jų buvo 884 katalikų (90 proc.) ir 14 protestantų (10 proc.) (Kviklys 1980, 5). Vadinasi, vien dėl menko bažnyčių tinklo nei XV, nei XVI a.lietuviai valstiečiai negalėjo sukrikščionėti.

Reformacija ėmėsi skleisti krikščionybę vietinėmis kalbomis, atsisakė išorinio apeigų puošnumo ir butaforikos, orientavosi į krikščioniškųjų tiesų sąmoningą pažinimą ir suvokimą, šventųjų raštų individualų studijavimą, o tam reikėjo išmokyti žmones rašto ir leisti knygas jų kalba. Reformacijos ir katalikybės kova buvo kova dėl šalininkų, dėl auditorijos. Kovodami dėl sekėjų, kontrreformatai buvo priversti Dievo žodį skelbti nebe lotynų,bet irgi vietinėmis kalbomis, leisti knygas, sparčiai statyti bažnyčias irt.t. Būtent Reformacijos ir Kontrreformacijos kova pradėjo iš tikrųjų krikščioninti Rytų Baltijos kraštus.

Valstiečių krikščionėjimas taip pat nebuvo savanoriškas. Krikščionybė buvo valstybės proteguojama, bažnyčia turėjo dalį juridinių teisių (santuoka, krikštas, mirties fiksavimas, bausmė prie gėdos stulpo, prie šventoriaus vartų, trinkoje), pats bažnyčios lankymas buvęs privalomas. Dar 1387 m. vasario 22 d. raštu Jogaila prisiekė patraukti ar net jėga priversti lietuvius priimti katalikybę (LI 2012, 42). Bažnyčios lankymas buvo paverstas prievole, kurios nepaisymas grėsė bausmėmis, tarp jų ir fizinėmis.[14]Visatai VERTĖ laikytis krikščionybės. Pagoniškąsias apeigas bažnyčia arba pasmerkė (chtoniškųjų būtybių, medžių garbinimas ir pan.), arba pritaikė sau (įvairios kalendorinės su žemdirbystės ciklais susijusios šventės, paverstos šventųjų atminimo dienomis, vandens šaltinių garbinimas ir pan.). Krikščionybės ir vietinių tikėjimų hibridizacija, arba kitaip – regioniniai krikščionybės savitumai buvo neišvengiami, norint judėjų (semitų) mitologijos pamatus įdiegti į indoeuropietiškosios mitologijos foną. Sąmoningu valstiečių krikščionėjimu Rytų Baltijos regione galima laikyti nebent hernhūtininkų sąjūdį Vidžemėje nuo XVIII a. pirmosios pusės (plačiau žr. Butkus 1995, 35-36), tačiau šis sąjūdis pačios liuteronų bažnyčios vertintas gana prieštaringai.

Teiginys, jog lietuviai pasirinko katalikybę kaip jų charakteriui priimtinesnę krikščionybės šaką, neišlaiko elementariausios kritikos ir yra skirtas nebent populistinei katalikybės propagandai. XVI a. viduryje, Reformacijos ir Kontrreformacijos kovų įkarštyje, valstiečių niekas neklausė,kokį tikėjimą jie renkasi, juo labiau nebuvo (ir negalėjo būti) jokio referendumo. Tikėjimą rinkosi didikai ir valdovai, tad žemesniuose sluoksniuose jis įsigalėjo pagal principą cuius regio, eiusreligio „kieno valdžia, to ir religija“. Katalikybė Lietuvoje įsigalėjo tik todėl, kad dėl asmeninių motyvų taip apsisprendė tuometinis ATR valdovas Žygimantas Augustas ir kad jo apsisprendimą tęsė vėlesni valdovai, ypač Zigmantas Vaza, karštas katalikybės šalininkas, taip pat jėzuitų veikla.

Tik istorinės aplinkybės ir valdovų valia, o ne nacionalinis charakteris lėmė tai, kad Latvijos Vidžemėje, Žiemgaloje ir Kurše įsigalėjo liuteronybė, o ATR priklausiusi Latgala liko katalikiška. Šis konfesinis skirtumas vėliau nulėmė ir kultūrinius bei ekonominius skirtumus tarp lietuvių ir latvių, o pačioje Latvijoje – tarp liuteroniškojo Kuršo bei Vidžemės ir katalikiškosios Latgalos. Nuo XVI a. regiono katalikiškoji ir protestantiškoji visuomenė pradėjo skirtis, ir tie kultūriniai bei ekonominiai skirtumai ilgainiui tik didėjo. Katalikiškosios sritys minėtaisiais požiūriais gerokai atsiliko nuo liuteroniškųjų. XVIII-XIX a. (ir vėliau) išsilavinimu bei raštingumu protestantiškosios Mažosios Lietuvos lietuviai prilygo Kuršo, Vidžemės ir Estijos latviams bei estams, Didžiosios Lietuvos lietuviai – katalikiškosios Latgalos (Lenkų Infliantų, Vitebsko gubernijos) mažaraščiams ar beraščiams latgaliečiams.

Vėlyvas sukrikščionėjimas (ne vėlyvas krikštas!) buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl baltai taip gerai išlaikė daug senosios ikikrikščioniškosios kultūros elementų, kurie dabar stebina ir džiugina ne tik baltistus, bet apskritai indoeuropeistus. Centriniame Europos areale kosmopolitinė krikščionybė tuos savitumus kur kas labiau suniveliavo.

Krikščionybė ir raštas

Vardijant krikščionybės privalumus, mėgstama akcentuoti, jog krikščionybė tautoms davusi raštą, bet nutylima tai, kad raštas nebuvo krikščionių išradimas – jį krikščionys perėmė iš pagoniškosios antikos. Net kirilica buvo sukurta ne originaliai, o graikiškojo rašto pagrindu. Raštą turėjo ir nekrikščioniškos tautos – germanų kraštuose, pavyzdžiui, buvo paplitęs runraštis[15]. Be to, Europoje iki Reformacijos konfesinė, o kai kur ir kanceliarinė kalba buvusi lotynų. Lenkijoje krikštas datuojamas 966 m., tačiau pirmoji knyga lenkų kalba išėjo po gerų 500 metų – 1513 m. Pusiau krikščioniškoje Lietuvoje kanceliariniams poreikiams buvo vartota slavų kalba ir tuometinė kirilica; po jogailinio krikšto (XIV a. pabaiga) oficialaus lietuviško rašto Lietuva neturėjo iki pat XVI a. vidurio. Visa tai rodo, kad rašto atsiradimą ir vartojimą lemia jo vidinis poreikis. Reformatams toks poreikis buvo nuostata, kad krikščionybę reikia platinti žmonėms suprantama kalba – būtent ši nuostata juos ir skatino pritaikyti lotynų abėcėlę iki tol rašto tradicijos neturėjusioms tautoms. Tad tikslingiau būtų teigti, jog krikščionybė ne davusi, o išplatinusi raštą.

Neatmestina, kad pirmieji raštai lietuvių kalba galėję atsirasti ne XVI a., bet anksčiau. Seniausias iki šiol rastas lietuviškas rankraštinis tekstas (poteriai) yra 1503 m. leistoje lotyniškoje knygoje „Tractatus sacerdotalis“, skirtoje kunigams, tačiau, manoma, kad tai dar senesnio teksto nuorašas (Zinkevičius 2004, 71).

Prielaidą, kad mindauginio krikšto metu (XIII a.) galėjo būti RAŠTU išversti krikščioniški tekstai (Zinkevičius 2004, 218), sustiprina 1420 m. lotyniškai rašytas Vytauto laiškas Vokietijos imperatoriui; jame Vytautas užginčija kryžiuočių pretenzijas į Žemaitiją ir pateikia Žemaitijos bei Aukštaitijos kraštavardžių  etimologijas. Greta įvairių lotyniškų Žemaitijos ir žemaičių vardo užrašymų – Samaytarum, Samoyte, Samagitte, Samaytas, Samagicia– jis mėgina perteikti ir lietuvišką Žemaičių pavadinimo tarimą: ideo Szomoythvocatur  (BRMŠ I, 528). Lietuviškas priebalsis ž čia pažymėtas raidėmis sz(lotynų kalboje nėra garso [ž], tad nėra ir atskiros raidės jam reikšti). Vargu ar Vytautas pats jas sugalvojo – labiau tikėtina, kad jis rėmėsi jau esančia lietuviškos rašybos tradicija, nes šitaip šis priebalsis žymimas ir seniausiame rankraštiniame poterių tekste (XVI a. pradžia): szamyay ‘žemėje’, szalanu ‘žalon’, ir Mažvydo bei jo amžininkų raštuose (XVI a. vidurys): szadis ‘žodis’, szemaicziump ‘žemaičiump, žemaičių link’, szmanes ‘žmonės’, Volfenbiutelio postilėje (1573): nepaszinsta ‘nepažįsta’,uszgruwa ‘užgriūva’,ir vėliau, pavyzdžiui, karaliaus Vladislovo IV Vazos potvarkyje (1639): /…/ Didissis Kunigaikschtis /…/ Szemaicziu, ir kitur.

Krikščionybė ir baltų nacionalinis charakteris

Kokiais objektyviais kriterijais galima apibūdinti nacionalinį charakterį? Vienas iš jų, mano manymu, yra tautosaka. Šiuo metu net ne specialistai pastebi lietuvių ir latvių liaudies dainų emocionalumo skirtumus. Tradicinės lietuvių liaudies dainos sentimentalios, graudžios, ašaringos, čia dažnas skriaudos motyvas, o liūdesys dažnai pasakomas atviru tekstu. Latvių dainų turinys santūresnis, „fotografiškas“, tarsi nupasakotas iš šalies, jausmai reiškiami šykščiai ir netiesiogiai.

Tačiau ir lietuviai turi dainų, kurios jausmų raiškos santūrumu artimos latvių dainoms. Tai sutartinės. Jų turinio raiškai būdinga tai, kuo pasižymi daugelis latvių liaudies dainų. Sutartinės yra seniausias mūsų dainų sluoksnis. Jei taip, tai ir jų santūrumas yra senesnis už kitų liaudies dainų jausmingumą. Tada peršasi kita išvada: lietuviai jausmingi tapo vėliau; senovėje jie galėję būti panašaus charakterio į latvius.

Lietuvių ir latvių charakterio skirtumai galėjo pradėti rastis šioms tautoms krikščionėjant,t. y. nuo XVI-XVII a. Liuteroniškosios latvių tautos dalies mentaliteto skirtumus lėmė tai, kad toji dalis europėjo vokiškos kultūros fone, kaip ir mūsų tautiečiai Rytprūsiuose. Ir vieni, ir kiti europėjo nevaržomi ir neniekinami nei dėl savo kalbos, nei dėl etniškumo, todėl ir tapo daug kultūringesni nei jų tautiečiai Latgaloje ar lietuviai Didžiojoje Lietuvoje[16]. Latviai europėjo kaip latviai, o lietuviams ir latgaliečiams europėjimo kelias ir sąlyga buvo lenkų kalba ir lenkiškumas. Atvira Lietuvos polonizacija vyko visą laiką nuo pat jogailinio krikšto, Latgalos – nuo XVI a. pabaigos. Atvira germanizacija Rytprūsiuose prasidėjo tik XIX a. antrojoje pusėje, o latvių ir estų kraštai jos visai nepatyrė.

Nenuneigsi ir konfesinės įtakos mentalitetui formuotis. Protestantai orientuoti į asmenybės ugdymą, individualumą, savarankiškumą. Katalikai yra daugiau minios žmonės (čia ir jausmų orientavimas į išorę ir masiškumą), linkę į egzaltaciją, aukos įvaizdį, kančios akcentavimą(jis yra ir kulto atributikoje), netgi mėgavimąsi ja[17]. Tad lietuvių sentimentalumą ko gero lėmė katalikų bažnyčios egzaltuotumas. Latviams santūriems padėjo išlikti liuteronų bažnyčios orientacija į asmeninį bendravimą su Dievu per maldą ir giesmę, į santūrias apeigas ir pačių jausmų santūrumą. Vadinasi, katalikybė lietuviui tinkanti geriau ne todėl, kad jo buvo toks charakteris, o todėl, kad tokį jo charakterį suformavo katalikybė.

Manytina, jog katalikybė su lietuvybe buvo sutapatintos XIXa., spaudos draudimo laikais, kaip priešprieša carų vykdomai rusinimo politikai, katalikų bažnyčios persekiojimui ir stačiatikių bažnyčios mėginimams išstumti katalikybę už imperijos sienų. Imperija bijojo maištingųjų lenkų, tad po antrojo (1863) sukilimo spaudos draudimu etninėje Lietuvoje ir Latgaloje buvo stengiamasi šiuos katalikiškus imperijos pakraščius paversti buferine zona, sulaikančia lenkų kultūros, kalbos ir politinės įtakos plitimą į ne lenkų etnines sritis(dar plg. Merkys 1978, 27-28).Tačiau išėjo atvirkščiai – šios represijos tik paspartino lietuvių valstiečių lenkėjimą, kurį stiprino ir lenkiška katalikų bažnyčios nuostata, jog katalikybė esanti „polskawiara“ (lenkų tikyba).

Išvados

1. Iki vokiečių ekspansijos į baltų žemes čia vyko baltų genčių vienijimasis, lydimas tarpgentinių karų. Vokiečiai nutraukė ar sumažino baltų tarpusavio karus, tačiau sykiu nutraukė ir natūralų valstybių formavimąsi. Kovodamos su vokiečiais, baltų arealo pakraštinės gentys netiesiogiai sudarė sąlygas tęsti valstybės formavimą arealo viduryje esančioms gentims, pirmiausia lietuviams.

2. Baltų krikštas vokiečiams buvo tik priedanga naujoms žemėms grobti, nes apkrikštyti baltai nebuvo krikščioninami, o dėl užimtų žemių vokiečiai ginčijosi tiek su kitais krikštytojais, tiek ir tarpusavyje.

3. Krikštas buvo neišvengiama būtinybė II tūkstantmečio pradžios Europoje. Tai buvo integracijos sąlyga ir kelias. Sukūrę savo valstybes,prūsai ir latviai būtų krikštijęsi patys, kaip tai padarė Lietuvos valdovai.Krikštu motyvuotoji vokiečių ekspansija baltų neintegravo į krikščioniškąją Europą, sunaikino šiaurės baltų elitą, o prūsus net pražudė.

4. Lietuvai pirmasis krikštas (1251) atnešė tam tikrus teritorinius praradimus, o Jogailos tapimas Lenkijos karaliumi (1386) antrojo krikšto sąlygomis (1387) politiškai nužemino Lietuvą iki kunigaikštystės statuso ir de iure padarė ją Lenkijos karalystės vasale.Be to, Lietuvoje ir iš dalies Latgaloje konfesinę lotynų kalbą ilgainiui pakeitė lenkų kalba, protestantiškuose baltų kraštuose konfesine kalba tapo gimtoji gyventojų kalba – Kuršo kunigaikštystėje ir Vidžemėje – latvių, Mažojoje Lietuvoje – lietuvių.

5. Tikrasis baltų krikščionėjimas nepriklausė nei nuo krikšto laiko (latvių– XIII a., lietuvių– XIII-XIV a., vakarinės lietuvių dalies, arba žemaičių – net XV a.), nei nuo vyskupysčių įkūrimo; jis prasidėjo tik nuo XVI a. vidurio, vykstant Katalikų Bažnyčios kovai su Reformacija. Galutinai lietuvių sukrikščionėta XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje,susidarius pakankamam bažnyčių tinklui periferijoje.

6.Toks vėlyvas sukrikščionėjimas padėjo pasiekti mūsų laikus daugeliui senosios baltų ir indoeuropiečių etnokultūros elementams, kuriuos Vidurio Europos tautos prarado dėl ankstyvesnio sukrikščionėjimo.

7. Baltiškoji kultūra ir ikikrikščioniškoji Lietuvos istorija net ir šiais laikais neretai supriešinama su krikščioniškąja pirmosios nenaudai. Skandinavai, pavyzdžiui, pagoniškąjį vikingų laikotarpį ir jų religiją pateikia kaip švedų, danų, norvegų ir islandų tautų savastį, ja didžiuojasi, užuot ją niekinę ar traktavę kaip savo istorijos barbarybės ir tamsybės laikotarpį bei priešinę jį su vėlesniu krikščionybės periodu.

Šaltinių ir literatūros sutrumpinimai

Apd – Apaštalų darbai.

BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I / Sudarė N. Vėlius. Vilnius, 1996.

BRMŠ IV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I / Sudarė N. Vėlius. Vilnius, 2005.

Bumblauskas 2005 – Bumblauskas, A. Senosios Lietuvos istorija: 1009-1795. Vilnius.

Butkus 1995 –Butkus, A. Latviai. Kaunas.

Engelbert, Hain 2005 – Engelbert, S., Hain, G. Kaip elgtis užsienyje. Vilnius.

GL 2003 – Gedimino laiškai. Tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell. Vilnius.

Gudavičius 1998 –Gudavičius, E. Mindaugas. Vilnius.

Gudavičius 2007 – Gudavičius, E. Pora pastabų apie tautinės lietuvių savimonės atsiradimą // Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje: Mokslinių straipsnių rinkinys. Šiauliai. P. 85-96.

Hentile et al. 2005 – Hentile, S., Krecls, K., Pulma, P. Zieme ļvalstu vēsture. Rīga, 2005.

HLK – Henriko Latvio kronika; latviškasis leidimas: Indriķa hronika. Ā. Feldhūna tulkojums, Ē. Mugurēviča priekšvārds un komentāri. Rīga, 1993.

HVK – Hermano Vartbergės kronika; latviškasis leidimas: Vartberges Hermaņa hronika. No latīņu valodas tulkojis, priekšvārdu un komentārus sarakstījis Ē. Mugurēvičs. Rīga, 2005.

Jn – Jono evangelija.

Jurginis 1987 –Jurginis J. Lietuvos krikštas. Vilnius.

Kviklys 1980 –Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. T. 1. Chicago.

Kviklys 1985 –Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. T. 5 (1). Chicago.

Lägerkvists 2002 – Lägerkvists, O., L. Zviedrijas vēsture. Stockholm.

LI 2012 – Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietuvos istorija. Vilnius.

Lk – Luko evangelija.

Мелинet al. 2002 – Мелин, Я., Юханссон, А. В., Хеденборг, С. ИсторияШвеции. Москва.

Merkys 1978 –Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). Vilnius.

Mk – Morkaus evangelija.

Mt – Mato evangelija.

Norvilaitė 2003 – Norvilaitė I. Lietuviškų poterių ypatybės XVI-XVII a. tekstuose. // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 22, p. 239-260.

Rutkauskienė 2016 – Rutkauskienė, V. Dingusios Lietuvos karalystės paieškos. // Voruta, 2016, Nr. 7. P. 13.

Slaviūnas 1947 – Slaviūnas Z. Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose. Kn.: Senoji lietuviška knyga. Vilnius. P. 165-214.

Šterns 1997 – Šterns I.Latvijas vēsture: 1290-1500. Stockholm.

Švābe 1939 – Švābe, A. Latvijas vēsture savotu chrestomātija (1300-1500. g.). Rīga.

Zinkevičius 2000 – Zinkevičius, Z. Lietuvių poteriai: Kalbos mokslo studija. Vilnius.

Zinkevičius 2004 – Zinkevičius, Z. Lietuviški poteriai – raštijos pradžia // Rinktiniai straipsniai IV. Vilnius.

Zinkevičius 2009 – Zinkevičius, Z. Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis ir lietuvių kalbos mokslas // Lituanistica, t. 55, Nr. 3-4(79-80), p. 116-126.


[1] Paskutinės žiemgalių pilies Sidabrės (netoli dab. Joniškio) sudeginimas.

[2]Adalbertas Prahiškis Vaitiekus buvo aštroko temperamento, dėl kurio buvo priverstas palikti Prahą (joje 982-989 m. vyskupavo), nes su neseniai pakrikštytais prahiškiais konfliktavo, karštai reikalaudamas atsisakyti pagoniškų reliktų: daugpatystės, kunigų santuokų, kraujo keršto, prekybos vergais ir kt. Atsisakęs vyskupystės, gyveno Romoje, vienuolyne. 993 m. popiežiaus buvo grąžintas į Bohemiją, kur vėlėsi į didikų intrigas. Vėliau nuvyko į Lenkiją. Čia karalius Boleslovas Narsusis paskatino jį misijai į Prūsiją. Atvykęs į Prūsus, nesitenkino vien pamokslais, bet su savo palydovais kirto šventąsias giraites, tuo provokuodamas vietinių pyktį ir galop smurtą.

[3]Pasak kronikos talaviečiai net metę burtus, ar likti stačiatikiais, ar persikrikštyti katalikais. Burtai lėmė katalikybės naudai.

[4]Kronikose minimi atvejai, kai pakrikštytieji vietiniai gyventojai „nuplaudavę“ krikštą upėje. Taip, pavyzdžiui, pasielgę naujakrikštai lyviai, nusiplovę krikštą Dauguvoje (HLK I, 9) ir išsiuntę jį pasroviui „su  išvykstančiais saksonais“ (HLK II, 8).

[5]Prūsų ir jotvingių kalbos buvo artimesnės nei prūsų ir lietuvių.

[6]Mažasis Liuterio katekizmas prūsiškai išleistas 1561 m. Vadinamas trečiuoju, nes 1545 m. buvo išspausdinti pirmieji du trumpi prūsiški katekizmai (antrasis yra pataisytas pirmojo leidimas). III prūsų katekizme, kaip ir ankstesniuose, paraleliai spausdintas ir vokiškas originalus tekstas. Cituotoji žegnonė vokiškai atrodo taip: Jm Namen Gottes des Vaters / vnd des Sons / vnd desheiligen Geiſts / Amen(p. 108, 110; 130). Pirmuosiuose katekizmuose ir III katekizmo kai kuriose kitose vietose žegnonė yra be žodžio Deiws / Gott.

[7]Arijonizmas neigė Kristaus dieviškumą, todėl buvo atskirai pabrėžiamas jo tėvo (Jahvės) dieviškumas. Arijonizmas atsirado IV amžiuje kaip viena iš krikščionybės srovių (pradininkas – kunigas Arijus iš Aleksandrijos) ir tame pat amžiuje buvo pasmerktas Nikėjos (325) bei Konstantinopolio (381) susirinkimų kaip erezija. Išsilaikė iki VII a. Vėliau atgaivintas Vakarų Europoje po Reformacijos XVI a.

[8]Lietuvos valstybėje buvo vartojama keletas kalbų. Korespondencijai su Vakarų šalimis vartotos vokiečių ir lotynų kalbos, o vienu atveju – net graikų kalba. Kanceliarijoje, dokumentams rašyti buvo vartojama rusėnų kalba (neaišku tik, nuo kada).Viešumoje vartotos įvairios kalbos. Vienos šnekamosios kalbos Lietuvoje tada nebuvo – lietuviai kalbėjo lietuviškai, totoriai – totoriškai, gudai – gudiškai, rusai – rusiškai. Žydai kalbėjo Lietuvos jidiš.Nuo XIV a. pabaigos, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi (1386), Lietuvos diduomenėje ėmė populiarėti lenkų kalba, mėgdžiojant karaliaus dvaro aplinką ir manieras.

[9]Kunigaikštystė yra jau vasalinis darinys, priklausantis kuriai nors karalystei. Jogailai tapus kitos šalies – Lenkijos – karaliumi, jo iki tol valdyta Lietuva de iure tapo kunigaikštyste, Lenkijos karalystės vasale, o jos kunigaikštis – Lenkijos karaliaus vasalu. Vėlesni mėginimai vaduotis iš šio statuso ir atkurti turėtąjį valstybingumą – Vytauto ketinimai karūnuotis, Švitrigailos antiunijinė politika – buvo nesėkmingi.

[10]Spaudimo krikštytis ir jį lydėjusio smurto nepatyrė tik Skandinavijos tautos.Pavyzdžiui, islandų krikštas, datuojamas 1000 m.,buvo priimtas seniūnų altingo (parlamento) sprendimu. Islandams po krikšto buvo leista individualiai melstis vikingų dievams, laikytis kai kurių senų papročių (pavyzdžiui, pamesti nesveikus naujagimius, valgyti arklieną), o celibatas ten taip ir neįsitvirtino per visą katalikybės laikotarpį (Hentile 2005, 27).

[11]Islamo ekspansija, prasidėjusi VIII a. ir apėmusi Šiaurės Afriką, buvo įsimetusi ir į Pietų Europą – Pirėnų pusiasalį. Čia islamas išsilaikė iki XV a. pabaigos. Ispanijos istorijoje vadavimosi iš islamistų valdžios periodas vadinasi rekonkista. Ji truko apie 800 metų.

[12]Livonijos ordino kivirčai su Bažnyčia ir Rygos miestiečiais, dažnai lydimi smurto ir kruvinų susirėmimų, vyko iki pat valstybės žlugimo (XVI a.). 1297-1330 ir 1381-1391 m. tie kivirčai buvo peraugę į atvirus karus.

[13]Stačiatikiams buvo uždrausta užimti aukščiausius postus valstybės tarnyboje ir statytis naujas cerkves katalikiškoje šalies dalyje (LI 2012, 44). Situaciją švelninti ėmėsi Vytautas, 1415 m. įkūręs atskirą LDK stačiatikių metropoliją (metropolitą įkurdino Vilniuje, pastatė jam katedrą ir rezidenciją), palaikė LDK stačiatikių iškeltą unitų, t.y. graikiškų apeigų katalikų bažnyčios idėją, įgyvendintą 1439 m., jau po jo mirties.

[14]Pavyzdžiui, 1781 m. balandžio 23 d. ekonominės veiklos instrukcijoje Obelių dvaro ekonomui rašoma: „2. Taip pat reikia stropiai žiūrėti, kad visi valstiečiai eitų į bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir per šventes, tai yra, kad iš kiekvienų namų bent vienas žmogus ateitų į bažnyčią, o kas ketvirtą savaitę ateitų pats šeimininkas; [jei neateitų], bausti dviem lažo dienomis, o jeigu ši atgaila nepataisytų, tada rykštėmis nuplakti“ (BRMŠ IV, 151).

[15]Teigiama, kad runos atsirado III a. pradžioje,apie 200-uosius metus, germanams prekiaujant su Roma, kuri jiems dariusi didžiulį įspūdį. Runos yra lotynų ir graikų abėcėlių germaniškoji modifikacja (Мелин et al. 2002, 27)

Lietuvoje bei Latvijoje irgi randama akmenų su iškaltais ženklais, panašiais į runas, tačiau tų  ženklų gretinimas su runomis vertinamas kontroversiškai.

[16]Pavyzdžiui, po Klaipėdos krašto prijungimo 1923 m. dalis vietinių lietuvių ėmė gėdytis vadintis lietuviais (lietuvninkais) ir pasivadino mėmelenderiais (klaipėdiškiais), nes nenorėjo būti tapatinami su Didžiosios Lietuvos apslavėjusiais ir kultūriškai atsilikusiais lietuviais.

[17]Gal todėl lietuviams taip būdinga saviplaka ir pesimizmas, o estams, pavyzdžiui, savigyra ir gyvenimas laikantis savo susikurto gero įvaizdžio?

Istorija , ,



Susiję straipsniai

3 Comments


  1. Simas, Prieš 4 weeks ago Atsakyti

    Fantastiškai geras ir taiklus straipsnis! Pritariu, kad tai jau studija.


  2. Benas, Prieš 4 weeks ago Atsakyti

    Akivaizdžią tiesą prof. A. Butkus paryškina per „krikšto‘ ir „krikščionėjimo“ sąvokas. AČIŪ jam. Nepakankamai, mano manymu, profesorius išryškino stačiatikystę, kurios „gyvas“ paminklas, liudijantis Jaroslavo valdymo laikmetį ir jo pradėtą krikštą, stovi Mosėdyje. Vienok, tai menkniekis lyginant su per visą rašinį „juoda gija‘ einančią sąvoką „baltai“, kurią 1845 m. mums primetė F. Nesemanas. Jos įsikibę laikosi ne tik VDU, bet ir kiti mūsų istorikai. Žiūrint per tą mums primestą aistčių perkrikštijimo baltais prizmę, nublanksta ir „audra“ keliama dėl raidžių rašybos pasuose. „Baltų“ vartojimas vietoje Aisčių, – vienodai gėdingas, kaip ir krikščionių primesto „pagonys“ vartojimas.


  3. gyd.Juozas Prasauskas, Prieš 4 weeks ago Atsakyti

    Man labai patiko straipsnis,bet laikau tai daugiau–tai jau rimta studija–darbas…Puikūs šaltiniai,kaip kuriems sunkiai prieinami,bet darbas atsirado labai reikalingu laiku…Konkretizuoja daugelį žinomų,bet abejotinai pateikiamų dalykų–charakteris,dainos,krikšto metai,..Puikus darbas…Jis iškelia mintį—pagal monarchų taisykles –karalius negali savo noru atsisakyti karalystės–Jogaila buvo pirma Lietuvos Karalius,vėliau tik Lenkijos…Ar tai teisėtas poelgis.?Autorius puikiai išaiškina kokiomis kalbomis buvo dirbama Lietuvos raštvedyboje ir vedama korespondencija—manau ,dėl lotynų k.nežinojimo daugelis šios kalbos vengia,o kaip tik lotynų kalba ir ,,puošė,,Lietuvos karalių susirašinėjimą su kitais kraštais…Aš esu sužavėtas straipsniu ir autoriaus puikiu reikalo išdėstymu.Sėkmės.


Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra