Algimantas Liekis. Gegužiukų agresijos svetimame lizde sindromas

Autorius: Data: 2019-03-04 , 07:29 Spausdinti

Algimantas Liekis. Gegužiukų agresijos svetimame lizde sindromas

Algimantas Liekis. Asmeninė nuotr.

Prof. dr. Algimantas LIEKIS, www.voruta.lt

Neužilgo  lenkais besivadiną Vilniaus krašte rengiasi  didžiulėmis demonstracijomis pažymėti tariamai „savo“ – Lietuvos lenkų sąjungos ir jos išperėtos Lenkų rinkiminės akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos 30 – metį. Tačiau nepriklausomos Lietuvos kūrėjams ir gynėjams – tai ir 30 – metis nuo išdavikiško to krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų šovinistų – stalinistų, vadovaujamų TSKP CK ir KGB pastangų paversti tą kraštą tik lenkišku, atplėšus  nuo nepriklausomos Lietuvos ir įjungus į  TSRS ar Baltarusijos TSR,  Lenkijos sudėtį.   Apie tuos įvykius ir jų ištakas gan išsamiai buvo nušviesta prof. dr. Algimanto Liekio dvitomyje „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (monografijos:V.2011m. 504 p., ir 456p.), bei 2014 m. monografijoje „Svetimi lietuvių namuose“ (662 p.), taip pat 6 – tomyje, skirtame pirmojo Lietuvos  Prezidento A.Smetonos gyvenimui ir darbams nušviesti.Paprašėme autoriaus prisiminti apie tą  lenkų – bolševikų sąmokslą 1988 – 1992 m.atplėšti nuo nepriklausomos Lietuvos Rytų Lietuvą, galėjusį nulemti ir Kovo 11 – osios Lietuvos likimą.

Neapykantos lietuviškumui pagimdyta

    Prieš 30 m. sprendėsi ne tik mūsų Tautos beveik  50 m.  kovų prieš okupantus  tikslo –  Kovo 11- osios  nepriklausomos Lietuvos sukūrimo siekio įgyvendinimo, bet   ir bent TSRS okupacijos metais turėtų etninių savo žemių išsaugojimo klausimai. Okupantai ir jų klapčiukai įsitikinę  mūsų Tautos pasiryžimu Laisvei ir Nepriklausomybei, nuo   1988 m. vasaros  laikraščiuose, per radiją ir televiziją ėmė skelbti, jog, jei Lietuva atsiskirtų nuo TSRS, Vilnius ir jo kraštas būtų perduoti Baltarusijai ar Lenkijai, o Klaipėda ir jos kraštas – prijungti prie RTFSR Kaliningrado srities. Tačiau jei Klaipėdoje (jau nekalbant apie jos rajoną) šiems grasinimams pritarė tik okupacinės kariuomenės, dislokuotos pa­jūryje, karininkija ir 1989 m. pabaigoje įsikūrusios bolševikinės LKP (ant TSKP platformos) vadukai, tai Rytų Lietuvoje, kur gyveno daug sulenkėjusių ir lenkų,  baltarusių,  rusų, jie šias idėjas, vadovaujami komisarų iš Maskvos ir Varšuvos   ėmėsi  ir įgyvendinti. Ir jiems gan gerai sekėsi, nes  šiame krašte visur va­dovais buvo beveik tik okupantų gynėjo, nepriklausomos Lietuvos priešo – LKP (TSKP pagrindu) – bolševikų veikėjai ir lenkų šovinistai. ( Po 1989 m. pabaigoje LKP atsiskyrimo nuo TSKP , apie – 90 proc. buvusių tos partijos narių – lietuvių, perėjo  į  savarankišką LKP -socialdemokratinio tipo partiją,  pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą. Tuo tarpu dauguma  Vilniuje ir jo krašte TSKP –  LKP narių – lenkai, rusai, gudai  atsisakė atsiskirti ir  liko „ant TSKP platformos“ – stalinizmo gynėjais).

     Kadangi šiame krašte lie­tuvių kalba persekiota  valdžioje buvusių lenkų, rusų, baltarusių,  nesunku buvo žmones įgąsdinti, kad, jei laimėtų „lietuviškieji nacionalistai“, reikėtų ir jiems  jau tik lietuviškai kalbėti, būtų iš darbo  ir pan.  Tad vietos bolševikėlai – lenkintojai,  rusintojai vėl prisiminė 1939 m. pabaigoje Lenkijos vado V.Sikorskio ir jo palydovų derybas Kremliuje su Stalinu, kad  jis apjungtų tuomet  TSRS okupuotąją Lenkijos dalį (pagal susitarimą su Hitleriu) su Rytų Lietuva  (jei ne su visa) ir  paskelbtų ją Lenkijos tarybine respublika ar jau bent lenkų autonomine respublika. Tad tokios nuostatos apie to krašto ateitį – paskelbti Rytų Lietuvą  lenkų respublika ar kraštu,  skleistos ir tarp to krašto žmonių  nuo 1988 m. rudens. Kadangi tuo laiku ir visa valdžia tame krašte buvo atėjūnų ir kolonizatorių palikuonių rankose, tai apie „lenkų autonomiją“ nuolat kalbėta  ir tos valdžios organizuotuose   antilietu­viškuose  mitinguose, susirinkimuose. Tam tikslui lenkų šovinistų buvo įkurta  ir Lietuvos lenkų sąjunga (LLS), kurios 30 – metį didingomis demonstracijomis Vilniaus gatvėmis  rengiasi gegužės 4 d.  pažymėti buvę „autonomininkai“. Dėl savo neišsilavinimo, istorijos nežinojimo sutiko jiems talkinti ir nemažai lietuvių, tarp jų bene ir lietuvių „Trimito“ dūdoriai ir kiti.

1791 m. gegužės 3 d. vadinamosios lenkų konstitucijos titulinis puslapis

Apie LLS kūrimąsi ir veiklą žinomas nepriklausomos Lietuvos patriotas Ryšardas Maceikianecas  rašo (Alkas, 20160807): „… Apie lenkų „problemas“ , jų teisių gynimą, komunistinė spauda pradėjo rašyti likus keleriems metams iki Nepriklausomybės paskelbimą. Pavyzdį rodė dienraštis „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“, TSKP – LKP CK organas; dabar –„Kurier Willenski“, vadovaujamas Z.Balcevičiaus, kuris anksčiau partijos vardu koordinavo  Vilniuje administracinių tarnybų, taip pat ir KGB veiklą (antilietuvišką – A.L.). Nevengė joje dalyvauti ir „Gimtasis kraštas“, vadovaujamas tuščiagarbio A.Čekuolio, taip pat „Tarybinis mokytojas“, „Atgimimas“ ir  kt. redakcijos.   Apie tų metų lenkų tautybės žmonių pjudymą Lietuvoje Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki),iš Vilniaus kilęs rašytojas , bešališkai stebėdamas iš svetur to meto propagandinę „Czerwony Sztandar“ veiklą, pateikė tokį įvertinimą: „[…] Europos vidury, viso pasaulio akyse, JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su  kalinių biologiniais organizmais, čia daromas su vienos ar kitos tautos sielomis…“.

Taip, dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, sovietinė valdžia įkūrė Lietuvos lenkų sąjungą, o LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė „Tautinių mažumų įstatymą“, kuris ir tapo oficialiu „įrodymu“, kad „lenkų tautinė mažuma“ egzistuoja ir turi daugybę problemų, tapdamas bergždžiu ginčų ir diskusijų objektu, didinančiu  lenkų  ir „užsispyrusių lietuvių“ priešiškumą.  Šiandieną tai vykdo  organizuota asmenų grupė, veikianti su partijos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“  iškaba,  ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai, studentai ir absolventai […]. Tačiau nenagrinėjama, iš kur Lietuvoje atsirado grupė žmonių, kurie Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo pradėti atkakliai vadinti „lenkų tautinė mažuma“, vienareikšmiškai  be įrodymų peršant mintį, kad ji yra lenkiškos kilmės, t.y. kilę iš Lenkijos, ir yra dalis tautos, gyvenančios kaimyninėje šalyje. Ir dėl to Lenkija neva įgyja teisę kištis į Lietuvos ir kitų šalių, kurios  yra istorinės LDK teritorijoje, vidaus reikalus, tariamai  „ginant teises  tautiečių“, paliktų  „savo kresose“. Bet […] visi senieji raštai liudija, kad ir Vilniaus ir jo krašte dar ir Liublino unijos metais lenkų būta tik vienetai ir niekur net neužsiminta, kad  Rytų Lietuvoje būtų gyvenusi  kokia tai  „lenkų tautos dalis“.  Tik joje gyvenę gudai dažniau ėmė periimti jiems artimesnę lenkų, negu lietuvių kalbą.[…].

Krėvos sutartis

 Tad svarbu ne tiek lenkų kalba, o krašto žmonių pilietiškumo ugdymas, nes  nuo Vilniaus iki dabartinės Baltarusijos vyrauja  ne lenkų, o tik panašios į lenkų ir baltarusių  – „paprasta“, vilnietiško dialekto  kalba, nors ją vartojantys ir mėgsta save  lenkais vadinti […]. Naujai „lenkų problemą“ nepriklausomoje  Lietuvoje sukėlė 2000 m. gegužės mėn. Prezidento V. Adamkaus,o taip pat A.Kubiliaus  ir dar kelių iš Lietuvos valdžios  susitarimas su kai kuriais Lenkijos vadais, leisti netrukdomai Lietuvoje veikti Varšuvos „Wspolnotos“  organizacijai, didinti Lenkijos įtaką Lietuvos lenkų aplinkai, skiriant lyderius tai aplinkai, organizuojant Lenkijos globą  moksleivijai, mokymų bei perkvalifikavimo ir kitose srityse. Po šio susitarimo ir prasidėjo atviras V.Tomaševskio, posovietinės jo aplinkos ir sąjungos su promaskvietiškais rusais rėmimas. Lietuvos valdžiai laiminant  ir dėl savo neišmanymo į tą procesą aktyviai įsitraukė net  Nepriklausomybės Akto signatarai.

     Buvo patvirtinta išdavikiška  Lietuvoje švietimo koncepcija, kad mokyklose su lenkų kalba mokymas turi būti susietas su Lenkijos  istorija ir kultūra, dėl ko nelieka jokios galimybės ugdyti Lietuvos valstybės piliečių […]. Visur  lenkams imta skelbti apie tariamas  „grėsmės iš lietuvių pusės“  – veiksmingą instrumentą, leidžiantį manipuliuoti Lietuvos lenkų masėmis […]. V.Tomaševskis, tapęs europarlamentaru, savo pirmuoju ir pagrindiniu patarėju pasiskyrė buvusį KGB majorą, rusą Balakiną, gaunantį pensiją iš Maskvos[…].Kitas LLRA lyderis, kuris kartu tapo ir Lenkų sąjungos prezidentu, M. Mackevičius, buvo, kaip sakyta, komunistinių dienraščių „Czerwony Sztandar“ ir „Sovieskaja Litva“ redaktorius, Maskvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis (kiti tvirtina, kad  Maskvos KGB mokyklos), kuris tradiciškai rinkimų į Seimą metais rengia lenkų  eitynes centrinėmis Vilniaus gatvėmis su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis, dažnai nuvedant lenkų minią ir melstis prie Aušros Vartų.Dažnai su juo žygiuoja Lenkijos ambasadoriai […].Tai,kad ir Lietuvos visuomenei trūksta gilesnio suvokimo kas yra Lietuvos lenkas. Tuo pasinaudoja ir lietuvių kiršintojai prieš lenkus, kaip ir šovinistai iš Lenkijos, skelbiantys kad lyg Vilniaus krašo lenkais įsivardinantieji yra lyg Lenkijos piliečiai, todėl  ir Lenkiją privalanti jais rūpintis, kištis ir į Lietuvos vidaus reikalus bei  į  Rytų Lietuvos lenkų gyvenimą […].

     Ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija kaip ugnies vengia inicijuoti ir organizuoti lietuvių kalbos mokymą Lietuvos lenkų  gyvenamose teritorijose, nesiima tyrimų ir istorikai, etnografai, nepakeičiami vadovėliai, viską tai paliekant daryti įsibrovėliams iš Lenkijos […]. Norėtųsi tikėtis, kad tiems, kurie ir pagal tarnybines pareigas privalo stiprinti mūsų nepriklausomos  Lietuvos valstybingumą bei demokratiją ir šviesti žmones,  turi negailėti pastangų, kad  nebebūtų  tariamos „lenkų tautinės mažumos“  vardu  naudojamasi, sprendžiant tik savo ar klano, bet ne  nepriklausomos Lietuvos, jos valstybingumo  išlikimo   klausimai “.

 Svetimų vertybių pinklėse

     Apie Atgimimo metais Vilniaus krašte susitelkusių  atkuriamos nepriklausomos  Lietuvos  išdavikų  agitaci­nę veiklą akad. Z. Zinkevičius, kurį laiką buvęs ir LR švietimo ir mokslo ministru, rašė: „…Ypač aktyviai reiškėsi Lenkų kultūrinės draugijos pirmininkas J. Sinkevičius, Vilniaus r. švietimo skyriaus inspektorė E. Čepulkovska (…). Svarbiausias antilietuviš­kos veiklos ideologas iš pradžių buvo Ivanas Tichonovičius (pasirašinėjęs – Jan Ciechanowicz), atsikėlęs iš Gudijos, uolus ateistas, vėliau agitavęs už Lenkų šovinistų kortas, tik lenkiškas bažnyčias. Jo kalbos priminė prieškarinius „Marsz na Kowno“ oratorius. Jos buvo kupinos neapykantos gyvenamosiose  lietuvių tautai (…). Pagal jį tikras lenkiškumas  turįs būti pradėta  suvokiamas kaip antilietuviškumas, visos pastangos turinčios būti nukreiptos prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tos kalbos tiek įkaitin­davo klausytojus, jog pasigirsdavo balsų, kviečiančių naikinti lietuvius ir panašiai. Nenuostabu, kad po tokių susirinkimų jaunimas (lenkų – A. L.) griebdavosi chuliganiškų veiksmų. Antai sufanatinti lenkai – Nemenčinės vidurinės mokyklos auklėtiniai – primušė mokinį lietuvį (1988 10 29), prie Papiškių kaimo buvo sumušti mišką sodinę gediminaičiai (1989 m. pava­sarį) ir panašiai. Draskė lietuvių tautinius simbolius, nuplėšdavo Trispalvę (Avižieniai, Lavoriškės, Mickūnai, Nemėžis, Rūkainiai, Sužionys, Vaidotai, Vaičiūnai .., dėl to iškelta daugybė bylų), niekino lietuviškus kryžius, nuri­tino karaliaus Mindaugo karūnavimo 737-osioms metinėms pastatytą pa­minklinį akmenį Juozapinės kalne prie Medininkų (1990 08 13) ir t.t. (…).

 

     Lenkų kunigai „apaštalaudami“ – ypač Vilniuje – per pamokslus kurstė ti­kinčiuosius prieš lietuvius, Sąjūdį ir Lietuvos vadovybę. Imta viešai vartoti prieškarinius sulenkintus vietovardžius (Korvi, Kovalčiuki, Medniki …), lenkiškus Vilniaus gatvių pavadinimus (Konska, Pohulianka Vielka, Zavalna …). Prie viso to dar prisidėjo Lietuvoje lengvai gaunama, plačiai skaito­ma Lenkijos spauda, kurioje irgi buvo daug tendencingų, vienašališkų ir istorinę tiesą iškraipančių straipsnių. Antai tvirtinta, kad bus uždarinėja­mos lenkiškos mokyklos, neleidžiama gimtąja kalba melstis ir panašiai (…). Visu tuo grėsmingu bruzdesiu siekta sudaryti regimybę, kad Vilnija (Wilenczyzna) – tai „lietuvių engiama“ Lenkijos dalis, nutylint, jog Vilnius nuo amžių buvo Lietuvos sostinė, lietuvių įkurtas lietuviškose (ne lenkiškose) žemėse, jog čia – lietuvių tautos ir valstybės lopšys (ne periferija) (…). Kad lenkiškumas ir lenkų kalba čia atneštiniai, apie tai net neužsimenama (…). Pradėta reikalauti Pietryčių Lietuvoje valstybine kalba paskelbti lenkų (…), o tai reiškė įteisinti tolesnį priverstinį krašto lenkinimą (…).“ (Z. Zinkevi­čius. Lietuviai. V., 2013. P. 254, 255, 256).

     Apie tą LLS 1991 m. sausio 5-12 d. „Atgimimo“ laikraščio straipsnyje „Są­jūdis ir LLS ideologija“ rašyta: „[…]  klausimus  – politinė organizacija su fiksuoja­ma naryste ir bilietu, praktiškai – partija, kuriai priklausyti gali tik vienos tautybės žmonės. J. Senkevič, A. Plokšto reikalauja, kad Lenkijos vyriausy­bė darytų Lietuvai politinį spaudimą ir „apgintų“ lenkus Lietuvoje. LLS nariai yra orientuoti į Lenkiją ir nesuvokia savęs, kaip Lietuvos pi­liečių. Tie patys žmonės, kurie 1988 m. rudenį organizavo „Jedinstvos“ gru­pes, 1989 m. rudenį prisidėjo prie „autonomijos“ kūrimo. Jie didžiuojasi priklausą LLS ir „Jedinstvos“ organizacijoms. Visa jų veiklos esmė – kova prieš lietuvių tautą ir jos nepriklauso­mybę. 88% Šalčininkų ir 57% Vilniaus rajono komunistų pasisakė prieš sa­varankiškos LKP įkūrimą. Mat rajonų vadukai žino, kad kėdes bus galima išlaikyti, tik LKP likus stalinine – TSKP padaliniu  ir paskelbti kraštą „lenkų autonominiu.“

     „Autonomininkus“  visaip globojo ir  KGB.  LTSR KGB pirmininkas, generolas majoras S. Caplinas 1989 m. rudenį savo tarnybiniame pranešime TSRS KGB rašo: „Dalis lenkų inteligentų galėtų imtis  ir vadovaujančiojo vaidmens ir tapti lyderiais konsultuojant Vil­niaus krašto lenkus. Lyderiu galėtų būti piliečių judėjimas „Vilenščiznos atgimimas“, tačiau jis neturėtų atrodyti kaip politinė partija. Optimalus va­riantas – Sąjūdžio arba lenkų „Solidarnosc“ tipo organizacija […].“

Kas liko iš galingosios LDK po Liublino unijos pasirašymo Lenkijai okupavus ir aneksavus apie pusę LDK teritorijos – beveik visą dabartinę Ukrainą.

     Ir toliau svarstoma, kas iš lenkų inteligentų galėtų būti lietuvių tautos „judais“. Svarstomos žinomiausių lenkų veikėjų kandidatūrų biografijos, nurodoma, kad LTSR KGB I skyriaus jau yra užverbuotas ir parengtas žval­gybos reikalams agentas „Janekas“. „Jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra vy­riausiasis redaktorius, turi galimybių dažnai lankytis Lenkijoje, moka rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas. Agentas patikimas ir patikrintas. Jis pažįsta Lenkijos užnugario kariuomenės viršininką, 59 metų gen. Kazi­mierą Bogdanovičių; Lenkijos kariuomenės Vyriausiosios politinės valdy­bos viršininką, Auklėjimo departamento direktorių gen. Kšištofą Ovčareką (apie 45 m.); gen. Goželiančiką (apie 62 m.) – Žuvusiems užsienyje lenkams įamžinti klubo prezidentą, turintį ryšių su gynybos ministru, vadovaujan­čiu Lenkijos karo laivynui; majorą Ježį Lesickį (apie 47 m.) – Šlionsko ka­rinės apygardos vadovybės spaudos sekretorių, majorą Ježį Lesickį, turintį ryšių su Žemutinės Silezijos žurnalistais (apie 47 m.); kardinolą E. Gulbinavičių (apie 60 m.), turintį ryšių Vatikane […].“

    „Tremtinio“ laikraštis (1992 m. sausis, Nr. 2(59), pateikęs dokumentų apie KGB veiklą tarp Vilniaus ir jo krašto lenkų, nurodo, kad KGB ypač gerai vertinęs Vilniaus rajono tarybos pirmininką ir TSRS Aukščiausio­sios Tarybos deputatą A. Brodavskį, taip pat TSRS AT deputatą J. Tichanovičių. O tokie lenkų veikėjai, kaip R. Maceikianecas ir Z. Balcevičius, esą naudingi tam, kad „viešai atrodytų, jog „lenkų klausimu“ dirba ne Maskva, o patys Lietuvos lenkai“. Buvo užverbuota daug lenkų abituri­entų, vykstančių studijuoti į Lenkijos aukštąsias mokyklas ir t.t.

 Durklas į prisikeliančios  Lietuvos nugarą

     Ypač didelį džiaugsmą tarp Vilniaus krašto „autonomininkų“ sukėlė TSKP CK 1989 m. rugsėjo plenume patvirtinta „TSKP nacionalinė plat­forma“, kurios esmė – sukurti atsvarą stiprėjančiam tautiniam atgimi­mui Baltijos šalyse: skaldyti ten žmonių vienybę, siekti sukurti tautinių mažumų, pirmiausia slavų, atskirus rajonus. Tad, pagal TSKP CK nuro­dymus, 1989 m. rugsėjo 6 d. įvykusioje Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje ir buvo priimtas nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono pa­skelbimo Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje“.Nutarime rašyta, kad „svarbi rajono ypatybė, jog čia ne tik vyrauja lenkų tautybės žmonės, bet ir artimi jiems kiti slavai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Panaši gyventojų struktūra būdinga Šalčininkų, Eišiškių mies­tams, Baltosios Vokės ir kitoms apylinkėms, t.y. rajono žmonės etniškai la­bai skiriasi nuo lietuvių tautybės žmonių […].“ Ir toliau rašoma, kad rajonas yra blogiau aprūpinamas statybinėmis medžiagomis, energetiniais ištekliais negu visa Lietuva, kad mažesnis procentas iš rajono baigia aukštąsias moky­klas ir pan.

    Ypač piktintasi, kad 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR AT paskelbė lietuvių kalbą valstybine. Ir todėl „vykdydama TSKP direktyvas sprendžiant tarpnacionalinius santykius, taip pat vadovaudamasi TSRS ir LTSR konstitu­cijomis, Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba nusprendžia: paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu auto­nominiu rajonu LTSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos;  Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuo­jančias Tarybų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą; 1989 m. ketvirtame ketvirtyje rajono liaudies deputatų tarybos se­sijoje priimti Šalčininkų Lenkų teritorinio rajono statuto nuostatas […]“.

   Statutui parengti sudaryta deputatų komisija: Č. Vysockis – partijos Šalči­ninkų rajono komiteto antrasis sekretorius, E. Tašlinskis – partijos Šalčininkų rajono komiteto sekretorius, L. Jankelevičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir šios komisijos pirmininkas, J. Olechnovičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, B. Paškevičius – rajono vykdomojo komiteto sekretorius, T. Slyževskis – Ei­šiškių miesto deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas, J. Songinas – Eišiškių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas, A. Aliukas – „Dainos“ kolūkio pirmininkas, V Šarapajeva – pensininkė.

     Šį savo nutarimą „autonomininkai“ nusiuntė TSKP CK ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai į Maskvą, išspausdino savo laikraštyje „Lenino priesakai“. Kremlius pritarė lenkų šovinistams, bet spalio 4 d. savo pareiškime pasmerkė Lietuvos Res­publikos AT Prezidiumas ir Vyriausybė, nurodydami, kad atsakomybė už neteisėtą ir beprasmišką politinės padėties destabilizavimą tenka neapykan­tos kurstytojams Lietuvoje, o ypač – TSRS konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Tačiau tai lenkų „patriotų“ nenuramino. Priešingai – jie dar daugiau rašė į TSKP CK, į Kremlių, į Varšuvą, klykė, kad Lietuvoje valdžią paima „lietuviškieji nacionalistai“, kurie pažeidžia jų, didžiųjų TSRS patriotų-lenkų komunistų  teises, kėsinasi į jų kultūrą, ir pan. Nemažai tų J. Pilsudskio laikų kolonizatorių palikuonių laiškų spausdinta Len­kijos laikraščiuose ir žurnaluose.

     Pavyzdžiui, „Gazeta wyborcza“ 1990 m. vienuoliktajame numeryje, tarsi atsiliepdama į laiškus iš Vilniaus, ramino: „Vilnius ir Lvovas, lygiai kaip Krokuva ir Varšuva, visada buvo lenkiški ir atimti neteisėtai. Anksčiau ar vėliau turėsime jų pareikalauti […]. Rygos sutarties sienos (Lenkijos ir TSRS 1923 m. sutartis – A. L.) buvo mūsų le­galios sienos. Sienos, kurios mums priklausė šimtus metų, kur viešpatavo lenkų kultūra, žemės, už kurias kovojo mūsų kariai, už kuriuos sunkiau­siuose varguose kovojo AK (Armija Krajova – A. L.) divizijos […].“ Tai buvo lenkų Lietuvoje sie­kiai, kurių taip viešai ir akiplėšiškai nedrįsdavo skelbti net Hitleris ir jo tarnai. Tačiau jų Lenkijoje niekas nepasmerkė. Dar daugiau – šios idėjos ir toliau buvo propaguojamos. Net ir po to, kai Lenkijos valdžia formaliai tarsi ir pritarė lietuvių tautos pastangomis atkurti savo nepriklausomą vals­tybę; po to, kai 1989 m. gruodžio 27 ir 28 dienomis Lenkijos parlamento rūmuose Varšuvoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio delegacija, vadovau­jama LPS Seimo Tarybos pirmininko V. Landsbergio, pasirašė su Lenkijos piliečių parlamento klubo pirmininku B. Gernieku raštą, dėl tarpusavio pa­sitikėjimo ir ūkinio bendradarbiavimo; po to, kai buvo patvirtintas susisie­kimo per sieną susitarimas, kuriame pabrėžtas esamų sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos neliečiamumas.

      1989 m. vasarą Lenkijoje minint Liublino unijos 420-ąsias meti­nes, beveik visuose minėjimuose akcentuota, kad Lietuva neteisingai buvo atplėšta nuo Lenkijos, kad šventa kiekvieno lenko pozicija – gin­ti savo „brolius“ nuo lietuvių nacionalistų. 1990 m. liepos 1 d. didelės grupės vadinamųjų Lenkijos inteligentų pasirašytame Memorandume (jis buvo įteiktas tuometiniam Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui ir daugeliui Lenkijos vyriausybės narių, taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai, Europos tarybai Strasbūre ir kt.), įrodinėta, kad Vilnius ir jo kraštas turi būti „grąžinti“ Lenkijai, kaip „nuo amžių lenkų žemės“ arba paskelbta to krašto lenkų autonomija; kad būtina nedelsiant imtis priemonių tikriesiems šio krašto gyven­tojams lenkams apginti nuo „okupantų“ lietuvių; kad nedelsiant Vilnius būtų paskelbtas  lenkų autonominio krašto sostine  ir pan. Bet buvo nutylima Lenkijos viršininko J.Pilsudskio agresiją ir to krašto aneksija, kaip ir tai, kad Lenkija neteisėtai valdo per 20 tūkst. kv.km. etinių lietuvių žemių (Suvalkų, Balstogės ir kitus kraštus, kad suokalbišku Stalino, Ruzvelto, Čerčelio  susitarimu jai neteisėtai karui baigiantis ir Prūsų Lietuvos žemės nuo Gdansko beveik iki Karaliaučiaus ir t.t.). Bet nepaisant to, tas  lenkų šovinistų-agresorių memorandumas buvo išspausdintas len­kų žurnale „Magazyn Wilenski“, Vilniaus rajono tarybos laikraštyje „Draugystė“ ir kituose leidiniuose. Tą memorandumą nuolat kartojo savo prane­šimuose Lenkų sąjungos Lietuvoje pirmininkas J. Senkievičius (J. Senkiewicz), taip pat dažnas lenkų politikas   Varšuvoje.  Kokią „brolybę“ kovojančiai dėl savo Nepriklausomybės lietuvių tautai propagavo Lenkijos valdžia, matyti iš 1990 m. rugsėjo 28 d. Lenkijos seimo deputato St. Niesiolovskio (St. Niesiolowski) pareiškimo:

     „Remdamasis iš Lietuvos Respublikos gauta informacija, konstatuoju, jog ir toliau vykdoma sisteminga bei planinga Vilnijos kolonizacijos akci­ja (lietuviai „kolonizuoja“  nuo amžių savo kraštą! – A.L.). Persekiojami nuo amžių šiose teritorijose gyvenantys lenkai, prieš juos rezgamos intrigos. Šiandien Lietuvoje gyvena per 300 tūkstančių lenkų, daugiausia Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonuose. Čia lenkų persekiojimai įgavę plačiausią užmojį. Lietuvos Aukščiausioji Ta­ryba 1990 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą sulietuvinti Lietuvos gyven­tojų nelietuvių (faktiškai lenkų) pavardes, vardus ir tėvavardžius, taip pat vietovardžius. Ši akcija iš esmės nesiskiria nuo neseniai Bulgarijos Živkovo režimo vykdytos prievartinės makedoniečių ir turkų bulgarizacijos, kurią pasmerkė visas pasaulis. Lietuvos valdžia tarp lenkų gyventojų pas­kutiniuoju metu atrado dvi naujas tautybes – „tuteišus“ („vietinius“), kaip priešpriešą lenkams (kadangi lenkai Vilnijoje gyvena šimtmečius, vadinasi, bemaž automatiškai nutraukiami ryšiai su lenkiškumu), ir „vičius“ – taip apibūdinami žmonės, kurių pavardės baigiasi galūne „vič“. Taigi išeitų, kad Adomas Mickievičius buvo ne lenkas, o „vičius“ (žemaičiuose vadinti „vištgaidžiais“- A.L.).

    „Vičiai“ yra slavų kalba kalbantys lietuviai. Lietuvių kalbininkai energingai dirba, siekdami sukurti naują kalbą, kuri būtų lenkų kalbos tarmės, baltarusių kalbos ir lietuvių kalbos vilnietiškos tarmės mišinys. Lenkams užkirstas kelias įgyti aukštąjį išsilavinimą, jie negali užimti aukštų pareigų, jiems praktiškai neįmanoma patekti į vienintelę Lietuvoje Kauno dvasinę seminariją. Lietuvių spaudoje vyksta nuolatinė antilenkiška kampanija, kurioje Armijos Krajovos kariai neretai vadinami „fašistais“ ir „banditais“.

     Mokyklų su dėstomąja lenkų kalba Vilnijoje sumažėjo nuo 345-ių 1953 m. iki 92-ejų 1989 m. Lietuvos valdžia neleidžia net užsiminti apie lenkų universitetą Vilniuje, o po karo Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkų mokytojų institutas, kuriame buvo rengiami pradinių klasių mokytojai, 1961 m. buvo uždarytas. Nepaisant lenkų visuomenės pastangų, nėra nė mažiausios vilties, kad jis bus vėl atidarytas. Dėl tokios lietuvių valdžios švietimo politikos lenkų inteligentijos padėtis Vilnijoje yra katastrofiška.

      Lenkų su aukštuoju išsilavinimu tūkstančiui gyventojų yra šešis kartus mažiau nei lietuvių. Lenkų aukštojo išsilavinimo rodiklį galima palyginti nebent su čigonų rodikliu. Paskutiniuoju metu Vilnijoje lenkų kalba lei­džiamas laikraštis „Kurier Wilenski“ 1990 m. rugsėjo 6 d. informavo, kad Trakų Vokėje (nepaisant to, jog mokyklos direktorius buvo sutikęs vietinėje mokykloje atidaryti lenkišką klasę) lietuvių mokytojai, pritariami lietuvių tėvų ir mokinių, išmetė iš mokyklos lenkų vaikus pirmokus ir jų motinas. Susilaikysiu nuo komentarų, pacituosiu tik jau minėtą „Kurier Wilenski“: „Lenkų vaikų išvarymas iš lietuvių mokyklos smarkiai užgavo ne tik jų tė­vus, kurie tą dieną išliejo daug ašarų, ir ne tik apylinkės gyventojus. Šį įvykį tegul prisimena tie, kurie taip uoliai ir triukšmingai kovoja vien prieš lenkų nacionalizmą“.

    Visame Vilniaus rajone, kuriame gyvena lenkai, nėra nė vienos ligoni­nės, o iš keliolikos Šalčininkų rajono kandidatų į medicinos studijas šiais metais nebuvo priimta nė vieno. Nesiliauja „nežinomų kaltininkų“ vykdo­ma lenkiškų paminklų naikinimo ir niekinimo akcija. Per paskutiniuosius trejus mėnesius „nežinomi kaltininkai“ sunaikino paminklinius antkapius Rasų kapinėse Vilniuje, išniekino Juzefo Pilsudskio mauzoliejų ir sudaužė lenkų seserų vizitiečių katakombas. Lietuvių policijai kaltininkų sugauti dar nė karto nepavyko.

    Ponas maršalka, aukštasis parlamente! Lenkijos Respublika pateikė pakankamai įrodymų, kad trokšta draugiškų broliškų santykių su nepri­klausoma Lietuvos Respublika. Nepaisant mums visiems žinomų sunku­mų ir pavojų, pasislinkome, kiek tai įmanoma, toli, pripažindami teisėtus Lietuvos siekius atgaunant nepriklausomybę. Visiškai remiu šios Lenkijos vyriausybės politiką, tačiau ji neturi reikšti pritarimo lenkų persekiojimui. Kaip suderinti dabar Lietuvoje valdančio Sąjūdžio vadovų pareiškimus, propaguojančius norą palaikyti su Lenkija gerus santykius, su faktu, kad to paties Sąjūdžio organe „Gimtasis kraštas“ 1990 m. balandžio 26 dienos 16-ajame numeryje pasirodė straipsnis, postuluojantis Karaliaučiaus pri­jungimą prie Vokietijos. Esą Lietuva galėtų turėti bendrą su vokiečiais sieną ir tuo pačiu užsitikrintų atitinkamą įtaką Europos politikoje. Baigdamas galbūt pernelyg dažnai paskutiniu metu perfrazuojama Adomo Mickevi­čiaus citata „Jeigu užmiršime apie juos, tegul Dievas apie mus užmiršta“, pranešu apie savo paklausimą išdėstytu klausimu.“ ( Atgimimas. 1990 m. gruodžio 5-17. Nr. 48.).

 Atgimusių judų pabučiavimai

      Deja, niekas nei Lenkijos Seime, nei iš Lietuvoje gyvenančių len­kų nepasisakė prieš tokį gebelsinį pareiškimą. Nepasmerkė jo ir mūsų tautiečiai JAV bei kitose šalyse. Beje, jie neretai kaltino Sąjūdį ir sava­rankišką LKP dėl nesugebėjimo susitarti su lenkais. Akivaizdžiu pavyz­džiu galėtų būti Vakaruose gyvenantis rašytojas Tomas Venclova (1940 m. vasarą „Stalino Saulę“ parvežusio A. Venclovos sūnus). 1990 m. lapkričio 7-14 dienos „Atgimimo“ 42-44 numeriuose išspausdintame straipsnyje „Atmesti skrupulus, siekti susitarimo su lenkų lyderiais“ šis po pasaulį tada be­siblaškantis ir save intelektualu įsivaizduojantis – lenkiško  ir žydiško  internacionalizmo propaguotojas,   įrodinėjo, kad ir  Sąjūdis nuo pat įsikūrimo vykdo ydingą politiką Lietuvos lenkų bei žydų atžvilgiu. Tas veikėjas  Lietuvą ir pasaulį įtikinėjo, kad  lenkų auto­nominio krašto ar respublikos  Lietuvos ribose jau neįmanoma sustabdyti. Jis teigė: „Tad ar ne geriau būtų jį įkurti teisėtai, tuo pačiu šiame regione užfiksuojant Lietuvos Respublikos kompetenciją (…).“

     Buvusio lenkų okupuoto Rytų Lietuvos krašto žmonių skatinimas siekti autonomijos ir saugotis nuo tariamo lietuvių persekiojimo buvo ypač sustiprėjęs „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos valdymo laiko­tarpiu, svajojęs kaip ir J.Pilsudskis apie Lenkiją su buvusios LDK provincijomis. Tad  tais metais    ir  „autonomininkai“ Rytų Lietuvoje  ir jų globėjai Varšuvoje  buvo tapę ypač akiplėšiški. Jie, kaip  matyti ir  iš kai kurių  stalinistų – platformininkų baudžiamųjų bylų,  mėgino su jais užmegzti bendradarbia­vimo ryšius. Mat LKP (TSKP pagrindu) buvo Kremliaus įnagiu nepriklausomai Lietuvai pasmaugti. Iš dalies tą atspindi ir buvusio Len­kijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio kontaktai su išdavikiškos TSKP – LKP („platformininkų“)  vadu, prof. M. Burokevičiumi ir kai kuriais kitais šios partijos veikėjais.

      Archyvuose yra A. Kvasnievskio, kai jis dar vadovavo Lenkijos socialdemokratams, susirašinėjimo su M. Burokevi­čiumi, bendradarbiavimo su tų bolševizmo ir „vieningos“ TSRS  gynėjų partija  projektai ir  kiti  dokumentai. Užbėgant priekin, reikėtų pasakyti, kad iš visų Lenkijos prezidentų sąžinės nebuvo praradęs tik minėtasis  L. Valensa – tik jis vienas atsisakė aukš­čiausiojo Lietuvos apdovanojimo. Kaip skelbta žiniasklaidoje, jis 2013 m. rugpjūčio pabaigoje atsisakė priimti nepriklausomos Lietuvos aukščiausią­jį apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Iš tikro, reikėtų būti kiaule, kad priimtum apdovanojimą iš to, kuriam kenkei, prieš kurį kurstei, kurį siekei susilpninti. Beje, nepasekė to lenko pavyzdžiu nemažas skaičius lietuvių veikėjų, politikų ir mokslininkų, ypač istorikų, apdo­vanotų ordinais „Už nuopelnus Lenkijai“. Jei nei vienas nepriklausomos Lietuvos pilietis neatsisakė Lenkijos apdovanojimų, matyt, jie jautėsi ir jaučiasi nusipelnę Lenkijai, verti jos aukščiausių valstybinių ordinų. Neatsitiktinai Lenkijos ambasadorius Vilniuje Ježis Bahras (Jerzy Bahr) 2013 m. rugpjūčio 27 d. „Delfi tinklalapyje rašė: „Mes Lietuvoje turime labai daug bičiulių. Labai sunku išrinkti geriausius. Bet iš metų nuotolio matyti, kuriuose mūsų bendradarbiavimo baruose dirbama geriausiai […].“ Ypač mėgo demonstruot per TV meilę – pasibučiavimus su  Lenkijos vadais Prezidentas V. Adamkus.

Lenkijos vadas V. Sikorskis(1939 m. pabaigoje)ir gen. V Andersas pas Staliną, dėl Lietuvos pavertimo lenkų tarybine respublika ir raudonosios lenkų kariuomenės TSRS Orenburgo srity formavimo

      Pradiniame Lietuvos išsivadavimo ir nepriklausomybės atkūrimo etape (1988-1991 m.) TSRS ir Lenkijos ir Vilniaus krašto lenkų „vanagų“ siekiai visiškai suta­po: neleisti atsikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tik rusai siekė išlaikyti ją TSRS „tautų šeimoje“, o lenkų šovinistai, kad įgyvendintų J. Pil­sudskio ir palikuonių siekius – paversti lenkiška, Lenkijos provincija. Bet juo toliau, juo didesnes pretenzijas atsikuriančiai Lietuvai ėmė reikšti ir Baltarusijos TSR bolševikai.  1990 m. balandžio 1 d. „Izvestijų“ laikraščio numeryje buvo  išspausdintas antilietuviškas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas, kuriame rašyta:

    „Tiems, kurie bando Lietuvoje įvesti 1938 m. gegužės 12 d. Konstituciją, vertėtų atminti, jog 1938 m. Lietuvos Respublikos teritorija buvo visiškai kitokia, ir tiktai TSRS labai aukštų organų nutarimu, Lietuvos Respublikai ir LTSR buvo perduotos senovinei Baltarusijai priklausančios teritorijos.Jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS, Baltarusijos TSR anuliuos visus įsta­tymus, nutarimus ir aktus, kurių pagrindu Lietuvai buvo perduota dalis baltarusiškų žemių.Teritorinių klausimų aktai tarp Baltarusijos TSR ir Lietuvos TSR pa­grįsti 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymu „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į TSRS“, kurį šiuo metu Lietuva vienpusiškai paskelbė negaliojančiu.Kartu ji imasi atsakomybės už tai, kad prarado savo galią nurodyto 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS AT įstatymo 2 punktas dėl LTSR Švenčionių rajono ir dalies Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Radūnios rajonų, priklausiusių Baltarusijos TSR, perdavimo, taip pat Baltarusijos TSR AT Prezidiumo ir LTSR AT nutarimas ir jo pagrindu priimtas 1940 m. lapkri­čio 6 d. TSRS AT Prezidiumo įsakas „Dėl sienų tarp Baltarusijos TSR ir TSRS nustatymo.“

      Baltarusijos TSR AT Prezidiumas bus priverstas peržiūrėti dėl adminis­travimo ir teritorinių atitinkamų Baltarusijos TSR sričių sudėties priimtus sprendimus, atitinkančius minėtus aktus, jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS […]. Be to, atsižvelgus į Lietuvos vadovybės pareiškimą, kad ji nepasiren­gusi visiškai laikytis 1939 m. spalio 10 d. TSRS AT Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Prezidento sutarties „Dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties“, kyla klausimas ir dėl joje numatytų teritorinių pakeitimų Lietuvos naudai galiojimo.

    Minėta Sutartis, be kita ko, palietė interesus Baltarusijos gyventojų, gy­venančių šioje teritorijoje, kuri nuo 1939 m. rugsėjo antrosios pusės buvo tarybinėje jurisdikcijoje. Sutartis buvo sudaryta be Baltarusijos TSR sutiki­mo ir žinios.Be to, nereikia pamiršti, kad ši Sutartis buvo sudaryta slaptųjų susitari­mų, susijusių su 1939 m. rugpjūčio 23 d. TSRS-Vokietijos nepuolimo su­tartimi, pagrindu, o ji, kaip nurodoma 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS Liau­dies deputatų suvažiavimo nutarime, neteko galios pagal tarptautinės teisės normas, Vokietijai užpuolus TSRS, t.y. 1941 m. birželio 22 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas taip pat pasmerkė „Slaptuosius papildomus protokolus“ prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties ir kitų slaptųjų susitarimų su Vokietija pasirašymo faktus. Suvažiavimas pripažino slaptuosius protoko­lus negaliojančiais ir neteisėtais nuo jų pasirašymo momento. Remdamiesi tuo, mes būsime priversti reikalauti baltarusiškų žemių grąžinimo Baltaru­sijos TSR.“

     Pareiškimo demagogiškumas ir akiplėšiškumas nekėlė abejonių. Tad ir Lietuvos Vyriausybė į jį neatsakė. Ir Baltarusijos TSR valdžia apie jį lyg daugiau ir nebeužsiminė. Tačiau tą pareiškimą kaip argumentą ne kartą pateikdavo ne tik Vilniaus krašto „autonomininkai“, bet ir jų ideologinis vadas – LKP(TSKP pagrindu) CK, KGB, TSKP CK.

 Okupantų padlaižių patriotizmas

        Vilniaus krašto „autonomininkų“ veikla suaktyvėdavo, kai KGB, oku­pacinė kariuomenė, omonininkai, LKP(TSKP pagrindu) ir jos „maitintoja“ – TSKP imdavo smarkiau pulti atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos pasienio postus, grobti pastatus, palaikyti Lietuvos ekonominę blokadą. 1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkuose susirinkę „autonomininkai“ drau­ge su rajono deputatais priėmė nutarimą „Dėl svarbiausiųjų rajono Ta­rybos uždavinių ryšium su politine situacija Lietuvoje“. Jame rašyta: [„…] Taryba pažymi, kad politinė-ekonominė situacija pasiekė ribą, už kurios visuomeniniai procesai gali įgyti nevaldomą charakterį. Vienpusiš­ki, antikonstituciniai dabartinės Respublikos vadovybės veiksmai, nukreip­ti atplėšti Lietuvą nuo TSRS, nulėmė šią gilią ekonominę-politinę krizę. Vyksta tarybinės socialistinės santvarkos demontažas. Didžioji dauguma rajono gyventojų yra tos nuomonės, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba ne­turėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti apie Lietuvos TSR išsto­jimą iš Tarybų Sąjungos […].

     Rajono Taryba yra tos nuomonės, kad tas klausimas turi būti sprendžia­mas tik bendru susitarimu tarp TSRS ir sąjunginių respublikų. Nežiūrint į naujai suformuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, Lietuva ir toliau lieka TSRS dalimi pagal visur priimtas tarptautines normas.

    Situacija, susidariusi dabar, stumia Lietuvą į pražūtingą ekonominę suirutę ir gilius socialinius bei ekonominius prieštaravimus visoje TSRS, respublikoje ir rajone […]“.Toliau „autonomininkai“ priėmė tokį nutarimą:

    „Visiškai pritarti TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo nutarimui dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų, TSRS Prezidento M. Gorbačiovo kreipimuisi į Lietuvos liaudį ir Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kad būtų nenukrypstamai vykdoma TSRS Konstitucija; prašyti TSRS Prezidento ir TSRS Vyriausybės imtis ryžtingų priemonių, kad būtų įgyvendinti visi TSRS Prezidento ir Vyriausybės nutarimai dėl Lietuvos TSR; Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba, vadovaudamasi dau­gumos rinkėjų valia, nusprendžia, kad rajono teritorijoje veikia tik TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija ir tie normatyviniai aktai, kurie neprieštarauja TSRS Konstitucijai;naudoti oficialiai pavadinimą: Lietuvos TSR Šalčininkų lenkų nacionalinis-teritorinis rajonas. Tarp svarbiausiųjų Tarybos uždavinių – suvienyti visas politines ir nacionalines jėgas nurodytiems uždaviniams įgyvendinti. Sesija visiškai re­mia LTSR Piliečių komitetų veiklą, siekiančią apginti savo tarybinių pilie­čių teises ir socializmą; išreikšti protestą prieš „Sąjūdžio“ monopolį masinėms informacijos priemonėms ir pareikalauti iš Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kad visi Lietuvos TSR piliečiai nepriklausomai nuo jų partinio priklausomumo, turė­tų vienodas galimybes naudotis masinėmis informacijos priemonėmis […]. Rekomenduoti visiems rajono ūkiniams organams stiprinti ir plėsti ekonominius ryšius su TSRS, Baltarusijos TSR ir kitomis tarybinėmis respublikomis.

     Nutarimą pasirašė Šalčininkų rajono Tarybos pirmininkas Č. Vysockis“.

AK davatkų pilna dar J.Pilsudskio buvusioje  okupuotoje  ir aneksuotoje  Rytų Lietuvoje. Tik, gaila, dar gyvų AK banditų ar jų  garbintojų niekas Lietuvoje, kaip nusikaltėlių nepersekioja, neišsiunčia į savo valstybę, dėl kurios kovojo ir tebekovoja.

    Iš tikrųjų šis nutarimas – viešas kvietimas nuversti teisėtai išrinktą Lie­tuvos Aukščiausiąją Tarybą, sugrąžinti okupacinį režimą. Tad 1990 m. ge­gužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė tokį Šalčininkų lenkų išpuolį ir nurodė, kad „sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, Lietuvos valstybės te­ritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės kons­titucija […]“ Buvo pripažinta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti ir nesukelia jokių teisinių pasekmių.“

      Tačiau „autonomininkai“ ir toliau nerimo. Maža to, jie, vadovaujami LKP(TSKP pagrindu) CK ir asmeniškai jo sekretorius M. Burokevičiaus bei TSKP CK sekretoriaus O. Šenino (jis Kremliaus buvo paskirtas koordinuoti lenkų „autonomininkų“ ir TSKP CK, KGB  veiklą), rengė naujus planus, kaip atskirti Lietuvos Rytus, jei lietuvių tauta neatsisakys nepriklausomybės.

    1990 m. birželio 1 d. Šalčininkų rajono Zavišonių gyvenvietėje lenkai organizavo Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų tary­bų deputatų suvažiavimą, kuriame priimtas Kreipimasis į TSKP CK ge­neralinį sekretorių M. Gorbačiovą. Jame maldauta išgelbėti lenkus nuo „lietuviškųjų nacionalistų“. Kreipimesi rašoma:„[…] Žinomi 1939-1940 m. įvykiai tragiškai atsiliepė šio krašto lenkų likimui. Lenkai nebeteko galimybės išsaugoti savo nacionalinį savitumą, kultūros ir švietimo ugdymą […]. Toje teritorijoje palankią dirvą savo vys­tymuisi turėjo rusai, žydai, baltarusiai ir kitos tautos. Siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas vietiniam nacionaliniam atgi­mimui, praėjusiais metais Vilniaus, Šalčininkų kaimiškųjų rajonų ir miestų tarybos, vadovaudamosi TSKP CK platforma nacionaliniais klausimais, paskelbė įkuriančios nacionalinį-teritorinį lenkų rajoną. Tačiau tą nutarimą Lietuvos TSR AT Prezidiumas paskelbė antikonstituciniu. Bet ir naujai išrinktos šio krašto tarybos patvirtino minimą nutarimą, kurį vėl pareikalavo atšaukti Aukščiausioji Taryba kaip prieštaraujantį Lietuvos Konstitucijai […].“

     Kreipimasis baigtas prašymu, kad M. Gorbačiovas nedelsiant imtųsi priemonių „sugrąžinti tvarkai Lietuvoje.“

     „Autonomininkai“ oficialiai skelbė norį atsiskirti nuo Lietuvos, nes jos valdžia pakankamai nesirūpinanti šio krašto socialinėmis-ekonominėmis, kultūrinėmis problemomis. Iš dalies tą atspindi LKP(TSKP pagrindu) Šal­čininkų rajono komiteto antrojo sekretoriaus Č. Vysockio interviu „At­gimimo“ laikraštyje (1990 m. birželio 20-27 d.). Lenkų išdavikų lyderis kalbėjo:„[…] Mūsų ir Vilniaus rajonuose gyvena daug lenkų, yra ir kitų tau­tybių žmonių. Tad šiuose rajonuose lygias teises turi turėti ir lenkų, rusų, lietuvių kalbos […]. Socialinėms ir ekonominėms problemoms spręsti buvo sudarytos keturios komisijos, bet reikalai nepajudėjo. Eišiškėse vis nepa­statyti kultūros namai […]. Nesuprantu, kam reikėjo to Kovo 11-osios akto? Jis buvo priimtas tinkamai neapsvarsčius. Juk Respublika ir iki tol galėjo tvarkytis savarankiškai, Maskva netrukdė. Ar gali atsitikti, kad Šalčininkų rajono gyventojai nuspręstų prisijungti prie Baltarusijos TSR? Man sunku pasakyti. Žinau tik, kad ne vienas rajono deputatas apie tai kalba […]“.

    Rytų Lietuvos lenkai-autonomininkai siuntė to krašto „vietinių tarybų“raštus   TSKP CK generaliniui sekretoriui ir TSRS prezidentui  M. Gorbačiovui,   kad jis ( J.Pilsudskio ir jo gaujų okupuotą ir kolonizuotą   Vilnių ir jo kraštą),   Rytų  Lietuvą paskelbtų bent Lenkų nacionaliniu rajonu, kuriame tebegalioja TSRS ir LTSR teisiniai aktai; siūlė, kad tame lenkų krašte valstybinėmis būtų rusų ir lenkų kalbos. O, kad tą lenkų kraštą apsaugojus nuo lietuvių „autonominikai“ buvo numatę  apriboti jų apsigyvendinimo  tame krašte galimybes, o kurie vis dėl to įsiveržtų, tai turėtų kiekvienas lietuvis – atiskėlėlis suumokėti lenkų savivaldybėms „nuo galvos“ po 21 tūkst. rublių „atvykimo  mokestį“. Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis 1990 m. rugsėjo 21 d. raštu kreipėsi į okupantų pasodintą generalinį prokurorą A. Petrauską, kad jis priverstų Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą pripažinti Vilniaus rajono deputatų nutarimą įkurti Lenkų nacionalinį rajoną.

 Skaldyti ir valdyti

      Lenkų „autonomininkų“ veiklą visą laiką, kaip sakyta, kontroliavo ir rėmė Krem­lius ir Varšuva.  Artėjant Lietuvos ir TSRS derybų pradžiai, TSRS Ministrų ta­rybos pirmininkas N. Ryžkovas pareikalavo iš Lietuvos, kad į derybų de­legacijos sudėtį būtų įtraukti ir atstovai iš Vilniaus, Šalčininkų rajonų. Vil­niaus rajono taryba liepos 26 d. sesijoje tokiais atstovais patvirtino: rajono tarybos pirmininką A. Brodavskį, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatą R. Maceikianecą ir rajono tarybos deputatą, Rukainių apylinkės seniūną J. Sapkievičių. Tačiau Lietuvos Vyriausybei pasiprieši­nus, derybos buvo pradėtos be „autonomininkų“.

    1990 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmi­ninkė K. Prunskienė LR AT Prezidiumo ir Vyriausybės vardu paskelbė pareiškimą dėl lenkų autonomijos. Jame rašyta: „Prasideda konsultacijos tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos oficialiųjų delegacijų dėl derybų Lie­tuvos nepriklausomybės klausimu. Konsultacijose ir derybose bus spren­džiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos valstybės egzistencijos užtikrinimo klausimai, jos istorinės perspektyvos problemos […]. Tačiau tai ne visiems patinka. Prieš Lietuvos Respubliką nusiteikę žmonės ir atskiros jų grupuo­tės, remiami iš Tarybų Sąjungos, mėgina suskaldyti Lietuvos žmonių vieny­bę, skelbdami, neva Lietuvos Respublikoje pažeidžiamos tautinių mažumų teisės, o joms apginti būtina kurti Lenkų autonominę sritį Lietuvos Respu­blikos teritorijoje.

     Lenkų autonominės srities Lietuvos Respublikoje kūrimas įgyja vis aštresnį pobūdį dėl neslepiamos teritorinių-nacionalinių konfliktų eskala­cijos politikos, kurią vykdo Tarybų Sąjungos konservatyviosios jėgos […], kurios ypač skatina „lenkų teritorinio vieneto“ paskelbimą. Kurstantys pareiškimai ir lenkų spau­doje apie Lietuvos Respublikos neva vykdomą lenkų persekiojimą, – kai vien per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje atidarytos 34 naujos lenkiškos mokyklų klasės, 66 lenkiškos grupės vaikų darželiuose, pradėta retransliuo­ti Varšuvos televizija ir pasirodė keli nauji lenkų periodiniai leidiniai, – visiškai prieštarauja tikrovei […]. Dezinformacija, planingai skleidžiama tiek mūsų, tiek Vakarų šalyse, turi vieną pagrindinį tikslą – sukiršinti žmones, žlugdyti artėjančias Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos derybas, pa­likti nepanaikintas 1940 m. agresijos pasekmes ir sutrukdyti Lietuvai, La­tvijai ir Estijai grįžti į pilnateisių Europos valstybių šeimą…“

     Ir toliau   Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Vyriau­sybė  dėstė, kad lenkai specialai kurstomi prieš lietuvius ir Lietuvą, kad gal didesnį to krašto atsilikimą lėmė atsikėlėlių, sulenkėjusiųjų  atsiribojimas nuo likusios Lietuvos, pasidavimas polonizacijai ir rusifikacijai. Nurodė, kad  Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į SNO Žmogaus teisių komisiją, prašydama sudaryti ir atsiųsti į Lietuvos Respubliką specialią komisiją, kuri pagelbėtų ištirti čia gyvenan­čių rusų, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų tautinių mažumų  tikrąją padėtį.Ir toliau tame pareiškime buvo nurodyta, kad Lietuva „gins  savo politi­nį  ir teritorinį vientisumą, neatsižadės kelio į nepriklausomybę;  atsakomybė už (…) neteisėtą ir be­prasmį politinės padėties Lietuvos Respublikoje destabilizavimą tenka įvai­rių kraštutinių nuomonių reiškėjams, neapykantos kurstytojams Lietuvoje ir ypač – Tarybų Sąjungos konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Pastarųjų tikslas – suardyti gal pirmą karta istorijoje taip pozityviai besi­klostančius Lietuvos-Lenkijos santykius (…).  Neleiski­me, kad siauras provincializmas ir pikta valia pakenktų visu mūsų Lietuvai ir naujiems santykiams tarp Europos valstybių.“

 Gegutės svetimame lizde

     Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos  sudaryta  Valstybinė komisija  ištirti lenkų „autonomininkų“ veiklai, vadovaujama jos  pirmininko R. Ozolo,  1990 m. spalio 20 d. „Tiesos“ 204-ajame numeryje paskelbė: „[…] Rytų Lietuvos autonomizacijos negalima kitaip paaiškinti kaip paramą TSRS vadovybei […]. Lietuvos Respublika niekada nesutiks su jos teritorijos vientisumo pažeidimu. Konfliktas šia­me rajone TSRS vadovybei dabar reikalingas kaip oras. Mes tikimės, kad Lietuvos lenkai nesileis daugiau išprovokuojami, netaps akmeniu Lietuvos Nepriklausomybės kelyje. Kiekvienas kivirčas dabar būtų pragaištingas ir lietuviams, ir lenkams. Lenkams jis, beje, būtų susijęs ir su jų moralinio prestižo likimu […]. Kviečiu ir siūlau nepriimti jokių skubių sprendimų, o eiti bendrų nuostatų paieškos keliu. Prielaidų draugiškam gyvenimui šian­dieną daugiau negu bet kada anksčiau. Nėra neįveikiamų dalykų, jeigu tik juos norima įveikti.“

Vilniuje vis gausiau, prisidengdami tariamu „“istorinės atminties saugojimu“ lenkiškąjį šovinizmą demonstruoja lietuvių Tautos valstybingumo budelio J.Pilsudskio palikonys (nuotr. iš „Delfi“)

        Tačiau lenkų bolševikų – šovinistų, atrodo, neveikė jokie argumentai. Ir jie 1990 m. spalio 6 d. vėl susirinko iš Vilniaus, Šalčininkų, dalies Trakų, Švenčio­nių ir Širvintų rajonų į Eišiškes, į savo suvažiavimą. Čia paskelbė įkurią Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą, tik jau … Lietuvos sudėtyje. 1989 m. gegužės 12 dieną susirinkę „autonomininkai“ – deputatai ir Lenkų sąjungos nariai  Vilniaus rajone, Mickūnuose,  pirmininkaujami Šalčininkų rajono tarybos vado Č.Vysockio, apsvarstė, kaip pasitarnauti „lenkų reikalui“ ir paversti vėl lenkiškomis J. Pilsudskio buvusias okupuotas Rytų Lietuvos žemes, kaip jose įgyvendinti tik lenkų valdymą.  Tam susirinkusieji  sudarė  komisiją, kurios beveik visi nariai buvo „platformininkai“, rajono tūzai: partijos rajono komiteto sekretorius Č. Vysockis, kolūkio pirmininkas A. Aliukas, vykdo­mojo komiteto pirmininko pavaduotojai B. Daškevičius, J. Olechnovičius, Eišiškių vykdomojo komiteto pirmininkas J. Jonginas ir kiti. Kai kurie jų –  Aleksandras Davydovičius, Martynas Roscinševskis, Šinkovskis,  Zygmantas Komarovskis, Ježis Dovgirdas, Genrikas Staurila, Jonušas Markovskis,  Liucija Poškovska, Adamas Rybinskis, Zygmantas Lienas, Danuta Ceselska, Marekas Stašinskis, Tomašas Radašovskis, Stanislavas Šalapokas ir kiti pasirašė ir išsiuntė  memorandumą Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui,  kitiems Lenkijos vadams  apie tai, kaip jie, lenkai patriotai yra engiami,  skriaudžiami  lietuvių, kurie net tą savo kalbą pasiskelbę valstybine ir reikalavo, kad Lenkija nedelsdama pripažintų  Vilniaus kraštą  tik kaip  Lenkų autonomine sritimi.  Jeruzelskio atsakymo nepasisekė rasti.

   1990 m. gegužės 15-ąją keletas šimtų   lenkų – autonomininkų, susirinkę Šalčinin­kuose apsvarstė ir  savo tolimesnių  diversijų planus prieš lietuvių tautą ir nepri­klausomą Lietuvos valstybę. Pirmininkaujami  Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Č.Vysockio, priėmė nutarimą,  jog  Lietuvos Respublikos valdžia, siekdama išplėšti Lietuvą iš TSRS sudėties, kelia pavojų visai socialistinei sistemai ir pasaulio taikai ir , kad  Lietuvos Aukščiausioji Taryba netu­rėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti, kad Lietuva išstoja iš TSRS (priimti Kovo 11-osios Akto dėl nepriklausomos Lietuvos valsty­bės atkūrimo). Ir toliau savo nutarime lenkai aiškino, jog „išstoti“ buvo galima tik susitarus su  TSRS vyriausybe. Ir toliau reikalavo, kad naujoji Lietuvos valdžia, visi komunistai  pritartų  TSRS prezidento M. Gorbačiovo ir TSRS Vyriausybės reikalavimams, kad Lietuvoje būtų laikomasi tik TSRS Konstitucijos ir užtikrinamas TSRS nedalomumas, o visiems lenkams nurodyta  va­dovautis tik TSRS Konstitucija ir TSRS įstatymais ir, kad visas lenkų gyvenamas kraštas turi vadintis tik Lenkų nacionaliniu kraštu, kiek vėliau – Lenkų tarybine Respublika.

    Nutarimas bai­gtas nrodymu ir lenkų  „ūkiniams organams“ stiprinti ekonominius ryšius tik  su Baltarusijos TSR, su TSRS  ir kitomis „broliškomis tarybinėmis respublikomis“. Visi „autonomininkai“ pritarė, kad „jų respublika“ pasirašytų su TSRS „Sąjunginę sutartį“.  Į tą lenkų stalinistų – šovinistų „respubliką“ turėjo įeiti  Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono, Pabradės ir Margūnų apylinkės, Trakų, Senųjų Trakų, Paluknio, Kariotiškių apylinkės, dalis Jauniūnų apylinkės, Širvintų rajonas. Administracinis tos lenkų respublikos centru  paskelbtas  Vilniaus miesto rajo­nas – Naujoji Vilnia. Pagal lenkų – autonomininkų – stalinistų reikalavimus  pripažinimas faktiškai reiškė buvusios J.Pilsudskio okupuotos Rytų Lietuvos  perdavimą jei ne TSRS, tai Lenkijos vanagams.Dar daugiau planuota, kaip sakyta visai išgyvendinti lietuvius iš to krašto. Tam turėjo pasitarnauti ir 1990 m. gegužės 26 d. lenkiškos  Vilniaus rajono tary­bos nutarimas „Dėl priemonių apriboti mechaninį gyventojų daugėjimą Vilniaus rajone“, pagal kurį naujiems lietuviams atsikelti į tą kraštą buvo sudaryta begalės sunkumų, o senųjų išgrūdimą turėjo priversti visokie administraciniai apribojimai,  beteise paverčiant ir  lietuvių kalbą ir t.t.

 Pažinus „brolius“

    Kolonizatorių palikuonių siekis užgrobti Rytų Lietuvos žemes, pri­versti atsisakyti nepriklausomybės sukėlė visos  Lietuvos lietuvių  pasipiktinimą.Visur praėjo protesto mitingų bangą prieš gresiančią naują lenkų okupaciją ir aneksiją. 1990 m. spalio 13 d. į Vilnių susirinkę Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų rajonų lietuvių kalbos ir literatūros moky­tojai pasmerkė lenkų vadukų – bolševikų išdavystę, jų toliau vykdomą Vilniaus krašto polonizaciją, lietuvių mokytojų ir kitų specialistų persekiojimą tame krašte. Kauno miesto Sąjūdžio įgaliotinių susirinkimas  1990 m. lapkri­čio 8 d. kreipėsi į LR Aukščiausiąją Tarybą specialia rezoliucija „Dėl Pietryčių Lietuvos“:

   „Aptarę Pietryčių Lietuvos reikalus dalyvaujant jos atstovams, antrą kartą kreipiamės, konstatuodami: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo nu­traukti užsienio valstybių organizuotą separatistinę veiklą ir Respublikos piliečių teisių pažeidinėjimus. Paskelbti, jog š.m. spalio 6 d. Eišiškėse įvykdytas vadinamojo „Vil­niaus lenkų krašto“ sudarymas siekia legalizuoti 1920-1939 m. Rytų Lie­tuvos okupaciją, yra antikonstitucinis, negaliojantis ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių nuo jo priėmimo momento. Santykiai su Lenkijos Respublika turi būti tik tarpvalstybinio lygio. Turi būti pasmerkta generolo Želigovskio akcija, kompensuota padaryta žala, grąžinta užgrobta teritorija.

     Kviečiame Lietuvos Respublikos miestų, rajonų savivaldybių ir Sąjū­džio Tarybas palaikyti Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonų lojalius Respublikai piliečius, už Respublikos ribų gyvenančius lietuvius, teikti jiems visokeriopą pagalbą. Būtina per spaudą, radiją, televiziją platin­ti istorinę tiesą apie Lietuvos valstybės centrą, kuris yra Pietryčių Lietuva.“

      1990 m. lapkričio 24 d. Vilniuje įvyko Rytų Lietuvos gyventojų atsto­vų suvažiavimas, kuris priėmė tokį nutarimą: „Mes, Rytų Lietuvoje gyvenančių lietuvių, gudų, lenkų, totorių, žydų, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių Lietuvai lojalūs atstovai, remiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės pastangas išlaikyti Tė­vynės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, visų tautybių piliečių teises. Suvažiavimas smerkia 1919-1990 m. Lenkijos, Vokietijos bei TSRS okupacijas ir pripažįsta, jog bet kokios teritorinės pretenzijos Lietuvos Res­publikai yra nepagrįstos ir prieštarauja tiek bendrosios tarptautinės teisės, tiek Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo principams. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Ministrų Tarybai siūlome tarpusavyje daugiau bendradarbiauti ir perimti iniciatyvą, spren­džiant savo Respublikos rytinės dalies problemas. Aukščiausiojoje Taryboje išsamiai apsvarstyti Rytų Lietuvos reikalus ir patvirtinti atitinkamą programą. Papildyti valstybinę Rytų Lietuvos komisiją ir pratęsti jos darbą, pa­pildomai įkuriant atleistųjų iš darbo ir kitamanių, kitataučių persekiojimo, Armijos Krajovos nusikaltimų  Lietuvoje tyrimo grupes ir išplečiant švietimo grupę. Perredaguoti vietos savivaldos, švietimo, tautinių mažumų, rinkimų įstatymus. Atsižvelgiant į vietinių tarybų, gyventojų pageidavimus naujajame Lietuvos Respublikos administraciniame paskirstyme juos sujungti į Vil­niaus apskritį (…).

1923 m. Europos  spaudoje platintas  „pilsudskinę Lenkiją“ vaizduojantis piešinys

     Vadovaujantis Konstitucijos 16 straipsniu, Tautinių mažumų įstaty­mu, patvirtinti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, autochtonų ir tautinių mažumų teisių gynimo komitetus. Sudaryti sąlygas pietryčių Lietuvoje pasirinkti mokyklas gimtąja kal­ba ir pamokas (lietuvių, lenkų, gudų, rusų k. ir t.t.). Išplėsti Lietuvos radijo, televizijos tautinių mažumų redakcijas ir lai­das Rytų Lietuvai bei lietuviams už Respublikos ribų, spausdinti daugiau atitinkamos literatūros. Įkurti Rytų Lietuvos institutą, Vilniuje […]. V. Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą laikome šio krašto Tėvynei lojalių piliečių valios išreiškėju, o mūsų priimtus dokumentus –  vykdytinais visose įstaigose.Laikotarpiu tarp Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimų jų valios vyk­dytoja yra visuomeninė Rytų Lietuvos reikalų taryba (…). Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą prašome patvirtinti naują Visuo­meninės Rytų Lietuvos reikalų tarybos sudėtį, sudaryti sąlygas Tarybai su­sipažinti su pietryčių Lietuvos savivaldybių darbu ir teikti joms pasiūlymus“.

    Panašaus pobūdžio susirinkimų įvyko ir kitose Lietuvos vietose. Štai Panevėžio miesto demokratinių judėjimų sueigos nutarimas:„Niekas neturi teisės pažeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Kovo 11-ąją paskelbto Akto nuostatos, jog Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma. Priešiškų Lietuvai jėgų, kurios eskaluo­ja tautinę nesantaiką Pietryčių Lietuvoje (…). Tie  veiksmai privalo būti vertinami kaip anti­valstybiniai. Kadangi antilietuviška veikla Pietryčių Lietuvoje vykdoma ir toliau, šiame krašte nuolat užregistruojami faktai, kai niekinami Lietuvos Respublikos simboliai. Todėl manome, jog Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo imtis radikalių priemonių, kad būtų stabdoma anti­valstybinė veikla šiame rajone.Viena iš padėties stabilizavimo priemonių šiame krašte (…).Lietuvos Respublikos teisėsaugos organai privalo ginti lietuvybę šiame krašte propaguojančius ir nuolatos kitamanių užpuldinėjamus žmones. Kol kas įvykiai klostosi priešinga linkme, tad manome, jog būtina stiprinti Vil­niaus krašto prokuratūrų ir VRS kadrus tais Lietuvos piliečiais, kurie savo darbe pasirengę vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Tam nederėtų gailėti lėšų. Manome, kad Lietuvos Vyriausybė visokeriopai privalo skatin­ti vykstančiuosius ten dirbti, suteikdama jiems gyvenamąjį plotą. Padėki­me žmonėms, kurie pasiruošę viską daryti Lietuvos labui.

      Deja, šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas: Pietryčių Lietuvoje apsigyvenę kitataučiai pri­imami į geresnius darbus ir savo veikla daro neigiamą įtaką lietuvybės plė­tojimui šiame krašte.Tikslinga toliau leisti laikraštį „Vilniaus balsas“, kuris būtų skirtas Vil­niaus krašto žmonėms. Šis laikraštis galėtų suvienyti „Vilnijos“ draugijos žmones konstruktyviai veiklai, plėtojant draugiškumą tarp visame šiame krašte gyvenančių tautų.Pirmieji Krašto apsaugos departamento parengti apsaugos būriai priva­lėtų būti dislokuoti Lietuvos-Baltarusijos pasienyje bei kitose Rytų Lietuvos vietovėse. Tai padėtų užtikrinti normalų ten gyvenančių žmonių gyvenimą.Nedelsiant turi būti organizuota Lietuvos Respublikos Prokuratūros ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisija, kuri ištirtų kiekvieną atvejį, kai nepaisoma Lietuvos Respublikos įstatymų. Tokie vadovai turi būti tuoj pat atleisti iš užimamų pareigų kaip nepaisantys Lietuvos Respublikos įstatymų.Vyriausybė privalo spaudoje oficialiai paskelbti, kad kiekvienas įstaty­mų nepaisymo faktas bus ištirtas, o kaltininkai nubausti įstatymų numatyta tvarka.Vyriausybė privalo imtis priemonių, kad būtų sustabdyta kitų respu­blikų gyventojų migracija į Vilniaus krašto rajonus. Tai reikia daryti nedel­siant.

    Manome, kad šie pasiūlymai neliks be atgarsio. Rytų Lietuvos proble­mos turi rūpėti kiekvienam          žmogui, organizacijai, o pirmiausia – Lietuvos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.“

      Po pareiškimu pasirašė LS Panevėžio miesto taryba, LS Panevėžio rajono taryba, Nepriklau­somybės partija, Demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, So­cialdemokratų partija, Žaliųjų partija, Lietuvos Laisvės Lyga, Tautininkų sąjunga, Tremtinių sąjunga, Pramonės sąjunga. Pramonės asociacija, „Vilnijos“ draugijos skyrius.

     Šalčininkų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas Juozapas Šapoka tuo metu „Atgimime“ (1990, spalio 17-24 d. 41-asis nr.) rašė: „Lenkų nacionalinio-teritorinio krašto“ paskelbimas nėra kaprizas, tai toliamatė Len­kijos valdžios  politika. Tai pirmasis žingsnis atkurti 1920-1922 m. buvusią „Litwa Srodkowa“ (Vidurinę Lietuvą), po to kartu su Baltarusijos, gal ir Ukrainos dalimis ją prijungti prie Lenkijos. Dabartiniai TSKP (LKP ant „platformos“ – A. L.) lyderiai taip toli nesiekia, tačiau apie tokį tikslą svajoja lenkų tautiniai lyderiai, inteligentai, kai kurie paprasti žmonės. Lenkų nacionalistai remia idėją įkurti atskirą lenkų darinį (nors TSRS sudėtyje), kad paskui – tegu dar ir negreit – byrant TSRS, šis darinys pareikštų, prie ko jis nori prisijungti.

      Kita vertus, socializmo ir komunizmo ideologinis kuinas tiek nukaršo, kad juo jau nebepajosi, todėl KPSS ir pabalnojo lenkiškumo, lenkų autonomijos idėją […].“ Toliau „Atgimime“ aiškinama, kad Šalčininkų ir kituose svetimšalių atėjūnų valdomuose  rajonuose žmonės tegali skaityti tik prokomunistinius laikraš­čius, kaip „Soviety Lenina“, „Sovetskaja Litva“ (pervadintą į „Echo Litvy“), kad  iš darbo atleidžiami lietuviškai kalbantys ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakantys žmonės. Rajone keletas tūkstančių  LKP (TSKP pagrindu) narių, o savarankiškos LKP – tik apie 150. Lietuvos lenkų sąjunga veikianti drauge su antilietuviškąja probolševikine „Jedinstvos“ organizacija. Tad tas, kuris išdrįsta paprieštarauti, pakritikuoti „autonomininkus“, daž­niausiai ir išvejamas  iš darbo, nors ir būtų geriausias specialistas.

 Rinktųjų išdavystė 

     Antilietuviška veikla užsiėmė ir kai kurie lenkai – Lietuvos Aukščiau­siosios Tarybos deputatai. Jų frakcija LR Aukščiausiojoje Taryboje 1990 m. gruodžio 1 d. rašė Lenkijos prezidentui L. Valensai (jo rinkiminiam štabui), Lenkijos Vyriausybės nariams, taip pat didžiųjų Lenkijos laikraščių redak­cijoms: „[…] Lenkai Rytuose yra lenkų tautos dalis (vadinasi, Lenkija privalo gelbėti tą tariamai savo „tautos dalį“ – A.L.) ir mes tikimės, kad būsimasis Prezidentas bei jo suformuota vyriausybė rūpinsis mūsų likimu.Lenkai Rytuose – tai daugiausia tie žmonės ir jų vaikai, kurie turi teisę į Lenkijos Respublikos pilietybę, nes Lenkijos pilietybės niekada neatsisakė ir niekas neturėjo teisės jos iš jų atimti, tai tūkstančiai Armijos Krajovos ka­reivių. Lenkai Rytuose – tai paliktosios žemės, kuri pagimdė didžių poetų ir tautinio veržlumo vadovų, sargai, tai kapų ir kapinių, lenkų kultūros ir tautinių tradicijų globotojai (…).Ko  nori lenkai Lietuvoje? Turėti savo nacionalinę-teritorinę savivaldą Lietuvos sudėtyje, kad būtų išsaugotas tautinis savitumas. Nori, kad baigtų­si Vilnijos skurdinimas, neteisingai skirstant materialines gėrybes, grobuo­niškas šeimininkavimas jos tėvų žemėje. Nori turėti galimybę atkurti savo tautos inteligentiją, teisę vartoti gimtąją kalbą įstaigose ir bažnyčiose, turėti savo nepakeistą vardą ir pavardę, nepakeistą gimtojo kaimo ir miestelio pavadinimą.

     Tikime, jog Lechas Valensa supras ir geranoriškomis kaimyniškomis de­rybomis padės spręsti lenkų gyventojų problemas. Todėl kreipiamės į savo tėvynainius, buvusius rytinių pakraščių gyventojus, į visus, kas neabejingas mūsų likimui, paremti Lecho Valensos kandidatūrą į prezidento postą.Taip pat tikime, jog Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje (L. Valensa tuo metu gyveno Londone – aut.), kuris yra tautos dvasios tvir­tumo simbolis, tikėjimo ir vilties atrama, perduodamas valdžią į laisvuose rinkimuose išrinkto Prezidento rankas, savo istoriniu testamentu perduos ir savo pareigą rūpintis lenkų gyventojais, kurie ne savo valia atsidūrė už Lenkijos valstybės ribų.

     Lenkų frakcija Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje.“

    1990 m. gruodžio 12 d. įvyko Vilniaus rajono daugiausia iš deputatų tarybos sesi­ja, kurioje buvo svarstoma visuomeninė ir politinė padėtis rajone. Dide­lį pranešimą tuo klausimu perskaitė Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis. Savo pranešime visą kaltę dėl pablogėjusios ekonominės padėties jis suvertė „lietuviams nacionalistams“, pirmiausia LR AT Pirmi­ninkui prof. V. Landsbergiui. Po to nepagailėjo kaltinimų Rytų Lietuvos lietuviams, kurie lapkričio 24 d. organizavo savo suvažiavimą ir nepa­kvietė jų, rajonų vadų, taip pat išdrįso reikalauti sau lygių teisių su kitų tautų atstovais, pirmiausia lenkais, ir t.t. Jis piktinosi LR Aukščiausiąja Ta­ryba, kuri iki šiol nėra pripažinusi Lenkų nacionalinio krašto, ir pan.

    Paskui susirinkusieji patvirtino A. Brodavskio parengtą nutarimą. Jame pareikštas protestas LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, Valstybės komisijos Rytų Lietuvos problemoms tirti pirmininkui R. Ozolui dėl to, kad lapkričio 24 d. jie leido sušaukti Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą, kuriame, girdi, įžeidžiamai buvo atsiliep­ta apie Rytų Lietuvos vadovus ir tuo „kurstyta tarpnacionalinė nesantaika“. Buvo parengtas specialus nutarimas-prašymas okupantų pasodin­tam prokurorui A. Petrauskui, kad patrauktų baudžiamojon atsakomybėn minėto suvažiavimo organizatorius ir nubaustų pagal LR baudžiamojo kodekso 72 straipsnį (dėl  tarpnacionalinės nesantaikos kurstymo).

1998 m. vasario 15 d., kai visa Lietuva rengėsi minėti Vasario 16 – osios Akto 80 –metį, Širvintų rajono Draučių kaimo  Leonardas Zavistonovičius (58 m. amžiaus), nutarė pakartoti karo ir pokario metais  tame krašte veikusios AK „žygdarbius“: pasiėmęs medžioklinį ir čekišką karabiną iš pasalų iššaudė  kaimo gyvenusius 8 lietuvius, dar du sužeidė. Žudęs,  kadangi jo manymu, tai tik lenkams priklausantis kraštas.

      Neapykanta nepriklausomai Lietuvai, lietuvių tautai, melu buvo persunkta lenkų vadeivos A. Brodavskio kalba 1990 m. pabaigoje  TSRS liaudies deputatų IV suvažiavime Maskvoje: „[…] Aptardami globalines ekonomines programas, mes privalome kalbėti apie opius, sudėtingus tarpnacionalinius santykius. Juk kol mes tokioje daugianacionalinėje, unikalioje šalyje neapsispręsime dėl nacionalinės-valstybinės sandaros, jos formų ir turinio, jokia ekonominė programa, kad ir kas ją bebūtų parengęs, nepradės veikti. Gali atsitikti taip, kad jos paprasčiausiai nebus kam vykdyti. Taigi mano balsas – tai balsas iš dar vieno Sąjungos kampelio, kuris pagal kitų regionų liūdną patirtį gali pavirsti taip pat karštu tašku.Taigi pietryčių Lietuvoje yra toks Vilniaus kraštas, kur tankiai gyvena per ketvirtį milijono lenkų tautybės gyventojų. […].Suprantama, gali kilti klausimas, o čia kas per problema. Beje, tai ilga istorija, siekia ji tolimus laikus, bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Tuo pačiu tai precedento neturintis pavyzdys, kai nedidelės lenkų tautos dalies likimas daugelį amžių buvo sprendžiamas jai pačiai nedalyvaujant.Tam patvirtinti pateiksiu kad ir visiškai neseną laiko atkarpą.

       Po Spa­lio revoliucijos, dvidešimtaisiais metais, Vilniaus kraštas įėjo į atsikūrusios Lenkijos valstybės sudėtį (buvo J.Pilsudskio ordų okupuotas – A.S.). Tai buvo pripažinta ir Tarybų Rusijos, ir Tarybų Lygos. Pagyvenę ne visus dešimt metų Lenkijoje, krašto gyventojai vienu plunksnos brūkštelėjimu staiga atsidūrė jau Lietuvoje, taip pat, beje, bur­žuazinėje. Pasirašydamas žinomojo Ribentropo-Molotovo pakto slaptą papildomą protokolą, 1939 m. spalio 10 d. Stalinas sutriuškintos Lenkijos Vilniaus sritį su Vilniumi perdavė Lietuvai (nuo amžių ne tik šis kraštas, bet ir lenkų kolonizuotos lietuvių žemės šiauriau Vyslos – tai Lietuva.- A.L.) . Dovanėlė ( nemaža, taip sakant, draugiško abipusio susitarimo tvarka. O tai pusė rajono gyventojų, tarp jų – 320 tūkstančių lenkų. Na, o vėliau, 1940-aisiais mes jau atsidūrėme TSRS.Gal kai kam pasirodys gana keistas faktas, jog mes nežinome, kur, kieno įtakos sferoje esame šiandieninėje situacijoje. Iš vienos pusės, tarytum oficialiai TSRS sudėtyje, kur galioja TSRS Konstitucija, sienos taip pat TSRS, ir pan. Antra vertus, nuo š.m. kovo 11-osios atsidūrėme tariamai  nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

      Beje, ir vėl gyventojų nuomonės niekas nepasiklausė. Taigi šiuo požiūriu TSRS Konstitucija – tai jau kaimyninės, svetimos valsty­bės Konstitucija. O mūsų dalyvavimas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo darbe – jau veiksmas, darantis žalą Lietuvos valstybės piliečiams. Žodžiu, esame kolaborantai. Pavyzdžiui, šiandien Respublikos teritorijoje veikia dvi viena nuo kitos nepriklausančios prokuratūros – TSRS ir Lietuvos,  du nepriklausomi šaukimo į armiją organai. Vienas šaukia, kitas – atšaukia, dvi sienos, ir panašiai.Štai taip jau devynerius mėnesius gyvename „trumpo sujungimo sąly­gomis“. Nuotaikas, žmonių padėties vaizdą sunku perteikti, reikia patiems išvysti ir pajusti.

     Vėl gali kilti klausimas: o kas gi neramina lenkus šioje situacijoje? Ko jiems bijoti gyventi nepriklausomoje Lietuvoje? Ogi jie bijo to paties, ko ir vadinamieji rusakalbiai gyventojai. Suvažiavimo dalyviai šia tema daug pri­siklausę. Krašto gyventojai, pasimokę iš karčios istorijos patirties, priėmus Kovo 11-osios aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, šį kartą norėtų žinoti, kas jų laukia šioje valstybėje, ir nesiruošia būti vedami kažkur užriš­tomis akimis. Beje, reikia pridurti, kad lietuvių ir lenkų santykius slegia dar ilgametės istorijos krūvis. Dabar, plūstelėjus atgimimo bangai, atsirado retas istorijos šansas – padėti tašką, vadovaujantis gerai patikrintu metodu: yra tauta – yra problema, nėra tautos – nėra problemų. Pavyzdžių čia galima pateikti užtektinai. Kad nekaitinčiau ir taip įtemptos suvažiavimo atmosfe­ros, neišpūsčiau nacionalinių aistrų, susilaikysiu, tačiau pabrėžiu, kad šios kampanijos centre – lietuvinimo forsavimo politika, naudojant čia įvairias priemones, net tokias, kaip regionų skaldymas, kur tankiai gyvena lenkų tau­tybės gyventojai, ruošimasis įvesti šiame regione administracinį valdymą, „kitakalbių lojalumo“ tikrinimas, nelojaliųjų atleidimas iš darbo, ir pan.

        Didžiausias pavojus yra tas, jog tai daroma siauro Respublikos vadovau­jančiųjų asmenų rato, kartu su tam tikrų politinių jėgų ir grupuočių lyderiais, prisidengiant, beje, lietuvių tautos vardu. Kol sąjunginiame lygyje vyksta įstatymų kova, kol politikai aiškinasi santykius ir kyla debatai dėl valstybinės santvarkos, kol tvyro tokia painiava ir nesutarimai, darbas bus padarytas.

     Mes už tautų teisę apsispręsti. Paprastai ši teisė siejama su nepriklauso­mos valstybės sukūrimu, tai pas mus Lietuvoje ir įvyko kovo 11 d. Tačiau valstybės nepriklausomybė dar nėra jos piliečių laisvė. Valstybės laisvė turi tapti kiekvieno jos piliečio asmenybės laisvės garantu. Mes sutinkame ir solidarizuojamės su Rolanu Bykovu, aistringai kalbėjusiu apie tai suvažiavimo pradžioje. Deja, dar ne visi išmoko šią teisę praktiškai įgyvendinti, ir, ko gero, dar ilgai mokysimės. Taip sakant, iš karto veržiamės šokti, dar neišmokę vaikščioti. Vieną diktatūrą pakeičiame kita, kuriai esant, įsigalioja net tokia teisė, kai viena tauta tampa kitos tautos nuosavybe. Vadinasi, reikia parengti tikslų tautinių mažumų, mažų tautų gyvybiškai svarbių interesų gynimo me­chanizmą, kad daugumos valia būtų derinama su mažumos interesais.

     Mūsų krašto gyventojai viena iš tokio mechanizmo realių formų laiko autonominio vieneto sukūrimą. Savo valią jie ir pareiškė 1990 metų spa­lio 6 d. krašto savivaldybių vietos tarybų deputatų suvažiavime, sukurda­mi Vilnijos teritorijoje lenkų nacionalinį-teritorinį kraštą su savo statusu. Deja, anksčiau minėtos politinės jėgos, grupuotės, kai kurie Respublikos vadovybės lyderiai po to antiautonominę kampaniją dar labiau sustiprino.

       Gerbiamieji deputatai! Tai ne eilinis vienetas suverenitetų parade. Šiuo klausimu mes kalbėjome pirmosiomis savo deputatinės veiklos dienomis ir pirmajame suvažiavime, ir kituose. Mes kreipiamės su deputatų paklausi­mu į suvažiavimo prezidiumą, į Aukščiausiąją Tarybą ir į TSRS Aukščiau­siosios Tarybos Prezidiumo Pirmininką. Deja, pavydėtinai nuosekliai visa tai, apėję mus, vėl patekdavo į respublikinį centrą, tą „gimtąjį glėbį“, kurio jėga po tokio klausimo iškėlimo didėjo geometrine progresija.

     Didžiai gerbiamas prezidente! Savo aktyvia užsienio politikos veikla jūs prisidėjote prie pastarųjų revoliucinių pertvarkymų vystymosi visoje Rytų Europoje. Įgyvendintas dar visai neseniai buvęs kone nesuvokiamas dvie­jų Vokietijos valstybių susivienijimas. Vakarų politikai vadina jus Europos kūrėju. Mes kreipiamės į jus su deputatų klausimu, kaip į TSRS pirmąjį Prezidentą, turintį didžiulių teisių ir įgaliojimų. Mes kreipiamės į aukštąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą: nejau Vilniaus krašto gyventojai, kaip ir praėjusiais dešimtmečiais, gyvens nuolatinės baimės dėl savo egzistavi­mo, dėl savo vaikų ateities atmosferoje, nejau, visą gyvenimą buvę kažkie­no įkaitai, ir toliau liks tame pačiame vaidmenyje? O gal, jeigu mes esame Europos centre – o geografai nustatė, jog Europos centras kaip tik ir yra mūsų krašte, – ir mūsų problemą reikėtų spręsti europietiškai?

      Tegu krašto gyventojai savo referendumu, kurio, beje, šiuo klausimu, esant dabartinei Lietuvos vadovybei, mes niekada nesulauksime, patys nusprendžia, kaip jiems toliau gyventi. Turimas galvoje jokiu būdu ne pokario metais nusta­tytų sienų tarp valstybių pakeitimas, o šio krašto gyventojų ypatingo statu­so ir teritorinės savivaldos įtvirtinimas. Jie turi teisę į tokį statusą, nes patys niekada neperžengė savo valstybinės sienos. Tik pati siena ne kartą juos peržengdavo, prieš jų valią atimdama iš jų pilietybę.Vadinasi tas, kuris sienas kilnojo anksčiau, dabar turi atstatyti teisin­gumą. Mes tikime, jog Jūsų pagalba, Aukščiausiosios Tarybos pagalba bus sukurta speciali deputatų komisija ir ši paradoksali istorinė neteisybė bus ištaisyta, tuo pačiu užtikrintas šiame regione gyvenančių žmonių ramus gy­venimas ir normalūs bendražmogiški santykiai mūsų bendruose namuose…“.

     Skaitant šio ir kitų „autonomininkų“ mintis prieš nepriklausomą Lietuvą, gali su­sidaryti nuomonė, kad nepriklausomos Lietuvos vyriausybė buvo abejin­ga kėsinimuisi į valstybės teritorinį vientisumą ir nesigilino, kiek teisingos lenkų, rusų pretenzijos. Bet tada atsikuriančiai Lietuvos  valstybei buvo šimtai kitų pro­blemų. Tarp jų ir valstybės pripažinimas, jos valdymo organizavimo, ekonominė blokada ir t.t.

 Bedantė teisė

    Nepaisant visa  to, dėta nemažai pastangų apraminti lenkų šo­vinistams, užsimojusiems, pasinaudojant atsikuriančios nepriklausomos valstybės sunkumais, įgyvendinti savo aneksinius tikslus – vėl prijungti prie Lenkijos nuo amžių buvusias lietuvių žemes.  Lietuvos Aukščiausioji Taryba, tarp pirmesnių savo nutarimų, 1990 m. kovo 20 d. iš lietuvių ir lenkų parlamentarų sudarė Laikinąją Rytų Lietuvos komisiją. Jos nariais išrinkti: Stanislovas Akanovičius, Zbignevas Balcevičius, Julius Beinortas, Leonas Jankelevičius, Česlovas Juršėnas, Egidijus Klumbys, Stasys Kropas, Česlovas Kudaba, Ryšardas Maceikianecas, Česlovas Okinčicas, Vytautas Paliūnas, Vidmantas Povilionis, Stanislovas Peško, Eugenijus Petronis, Liu­dvikas Narcizas Rasimavičius, Romualdas Rudzys, Benediktas Vidmantas Rupeika, Valentina Subač, Rimvydas Raimondas Survila, Aurimas Taurantas, Edvardas Tomaševičius ir Kazimieras Uoka. Po mėnesio iš Komisijos išstojus S. Kropui, į ją įtraukti Juozas Dingelis, Petras Giniotas ir Serge­jus Pirožkovas. Pirmininkais išrinkti Ryšardas Maceikianecas ir Rimvydas Survila.

1325 m. Lietuvos kunigaikščiai Algirdas (1296–1377) ir Kęstutis (1247–1382) išlydi iš Vilniaus Lenkijon savo sesę Aldoną, ištekėjusią už jos karaliaus Kazimiero (dail. Jono Brunzos piešinys iš kn.: „Trumpa Lietuvos istorija paveiksluose“. 1387–1937. Čikaga

     1990 m. gegužės 15 ir gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukš­čiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybes dėl skatinimo kurti lenkų autonominius rajonus, toliau vadovaujantis TSRS Konstitucija ir kitais okupacijos metais veikusiais teisiniais aktais. Nutarime dėl Šalčininkų tarybos veiklos buvo pasakyta: „[…]. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės Konstitucija […].“ Ir toliau AT nurodė, kad „[…] rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti […].“

    „Autonomininkams“ ir toliau nerimstant, o Komisijos darbą paraly­žiuojant kai kuriems jos nariams – lenkų šovinistams,  Lietuvos Respublikos Aukš­čiausiosios Tarybos prezidiumas 1990 m. liepos 6 d. sudarė naują 17 narių Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms ištirti. Jos pirmi­ninku išrinktas vicepremjeras Romualdas Ozolas, pirmuoju pavaduoto­ju – AT vicepirmininkas Kazimieras Motieka, Komisijos pirmininko pava­duotojais – Vidmantas Povilionis ir Rimvydas Survila, nariais – deputatai Irena Andriukaitienė, Medardas Čobotas, Zenonas Juknevičius, grupė Vy­riausybės atstovų – Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, Kultūros ir švietimo ministro pavaduotojas Aurimas Juozaitis, Žemės ūkio ministro pavaduotojas Antanas Sviderskis, Socialinės apsaugos ministerijos Gyven­tojų užimtumo skyriaus viršininkas Leonas Perkumas, Tautybių reikalų departamento direktorė Halina Kobeckaitė, Krašto apsaugos departamen­to patarėjas Artūras Merkys, taip pat – Vilniaus miesto tarybos deputatas Gintaras Songaila bei keletas visuomenininkų – Lietuvių kalbos instituto skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazas, Baltarusių kultūros draugijos na­rys Steponas Dušanskas-Duš ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Arūnas Eigirdas.

      Valstybinė Komisija, ištyrusi lenkų bolševikų-šovinistų keliamo triukš­mo Rytų Lietuvoje priežastis, padarė išvadas, kad jis keliamas vietos val­džios pagal nurodymus iš Varšuvos ir Kremliaus, žinoma, kiekvienam jų turint savus tikslus. Komisija greitai įsitikino, kad visa Vilniaus, Šalčinin­kų rajonų ir apylinkių tarybų veikla nesuderinama su nepriklausomos Lietuvos teisiniais aktais, yra nusikalstama, tad rekomendavo nušalinti lenkų tarybas ir jų vadovybes nuo pareigų, o vietoj jų įvesti tiesioginį valdymą. Tarp kitko išvadose nurodyta, kad „Lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio  leidimas centrinėse Lie­tuvos valstybės  žemėse dar nepasiekus jos, kaip valstybės tarptautinio pripažinimo, būtų aiškinamas  tik   kaip istorinių Lietuvos teisių į šias savo žemes atsisakymas   ir kaip pačios Lietuvos valstybės paneigimas.Be to, teigta, „Lenkiškos teritorinės autonomijos“ kūrimas, šalia egzistuojant Lenki­jos valstybei, ateityje gali sudaryti sąlygas jai pretenduoti į šias teritorijas. Juolab, kad Lenkija iki šiol nėra oficialiai pasmerkusi J.Pilsudskio – Želigovskio agresijos ir jų  įvykdytos tos  Lietuvos dalies aneksijos ar kita forma atsisakiusi preten­zijų į šį kraštą.

       Kol Lenkija nepripažįsta Lietuvos Respublikos (ir jos terito­rijos),nepasmerkia agresorių yra pavojus, kad egzistuojančiuose Lenkijos-TSRS santykiuose gali būti neatsižvelgta į Lietuvos teises bei interesus.Tuo labiau, kad  tame krašte ypač didelį vaidmenį tebevaidina Kremliaus padalinys – stalinistinė  LKP (TSKP pagrindu) ir jos  nariai sudaro absoliučią daugu­mą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybose bei užima daugelį vadovaujan­čiųjų postų Rytų Lietuvos rajonuose, turi daug savo etatinių darbuotojų. Lenkų sąjunga Lietuvoje (LSL)    taip pat remia „lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio sukūrimą. Savo doku­mentuose LSL reiškia lojalumą Lietuvos Respublikai, tačiau ir šioje organiza­cijoje, ypač Vilniaus rajone, didelę įtaką turi LKP (TSKP pagrindu) nariai.

          1990 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino įstatymą „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo.“ Jame nurodyta, kad „[…] tiesioginis valdymas įvedamas palei­dus atitinkamos teritorijos savivaldybės Tarybą, atleidus iš pareigų Tarybos skirtus ar rinktus vadovaujančius savivaldybės darbuotojus ir sustabdžius čia vietos savivaldos įstatymų galiojimą“. Pagal tą įstatymą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo), Vyriausybė nedelsdama skiria šiai teritorijai savo įgaliotinį tiesioginio valdymo funkcijoms įgyvendinti, kuris „ […]. Jis atitin­kamoje teritorijoje vykdo būtinas valstybinės valdžios ir valdymo organų funkcijas, tiesiogiai vadovauja savivaldybės organų žinioje buvusių bei jų reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai […]. Pra­dėdamas eiti pareigas, Vyriausybės įgaliotinis turi teisę atleisti iš pareigų ki­tos savivaldybės darbuotojus ir priimti naujus […]. Vyriausybės įgaliotinis turi teisę naikinti atitinkamoje teritorijoje esančių žemesnės pakopos savi­valdybių Tarybų bei jų valdymo organų aktus, o prireikus gali sustabdyti šių organų įgaliojimus ir vykdyti jų funkcijas arba ten paskirti savo atstovą […]. Administracinio teritorinio vieneto tiesioginis valdymas pasibaigia, kai įstatymo nustatyta tvarka išrenkama ir pradeda veikti nauja savivaldybės Taryba.“

 Internacionalas prieš Nepriklausomybę

 LR AT Įstatymas dėl galimo tiesioginio valdymo įvedimo, sukėlė ne­rimą Rytų Lietuvą bandžiusiems užvaldyti lenkų šovinistams. Tačiau jo įgyvendinti nespėta dėl sustiprėjusios TSRS okupacinės kariuomenės, LKP (TSKP pagrindu), „Jedinstvos“ ir kitų smurtinių organizacijų puolimo prieš nepriklausomos Lietuvos institucijas, prieš lietuvių Tautą. Antilietu­viškos – okupacinės jėgos lemiamą smūgį laisvėn pakilusiai lietuvių tautai planavo smogti 1991 m. sausio 12-13 d., pirmiausia užimant radiją ir te­leviziją, Parlamento, Vyriausybės rūmus ir kitus objektus.

    Pasklidus žiniai apie okupantų ir jų talkininkų planus, šimtai lietuvių rinkosi prie Parla­mento, radijo ir televizijos pastatų, kad apgintų juos, o tuo pačiu – ir Lie­tuvos nepriklausomybę. Nerimą didino tai, kad okupacinės kariuomenės daliniai dar intensyviau ėmė užiminėti valstybinius pastatus, kad dar akiplėšiškiau savo priešiškumą demonstravo rusų-lenkų organizacijos, pirmiausia Jedinstvo“, ir kad nemažai buvusių Lietuvos  milicininkų,  ,vadovaujamų būrio štabo viršininko Boleslovo Makutinovičiaus, sausio 12-osios naktį pagrobę 15 policijos mašinų ir ginklų, perėjo į okupan­tų ir jų talkininkų pusę. Vakare, apie 23 val., okupantų sudarytas LTSR „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ (sudarytas iš LKP (TSKP pagrin­du) CK, „Jedinstvos“, Rytų Lietuvos lenkų) išplatino atsišaukimus, kuriuose kreipėsi per radiją į Lietuvą, į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Girdi, dabartinė valdžia nustūmusi Lietuvos liaudį prie bedugnės, nebekontroliuojanti pa­dėties Respublikoje, todėl šio komiteto pareiga esanti paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje, kad tariamai  būtų išvengta brolžudiško karo ir ekonominio kracho, o iš tikrųjų, kad Lietuvą išlaikytų savo naguose. Tai ypač akivaizdu iš TSKP CK ir KGB organizuotų sąmokslų prieš Lietuvą po Kovo 11-osios Akto paskelbimo (1990 m.) ir iš 1991 m. rugpjūčio 18-23 d. pučo. Tada, prisidengus probolševikine LKP (TSKP pagrindu), antilietuviškomis rusų, lenkų organizacijomis – KGB, okupacinės kariuomenės struktūrų padali­niais, reikalauta, kad Lietuva ir toliau liktų TSRS sudėtyje, valdoma „vie­ningos“ komunistinės partijos ir sovietinės valdžios.

1991 m. liepos 29 d. Lietuvos atstovas V. Landsbergis ir Rusijos Prezidentas B. Jelcinas pasirašo tarp šių valstybių bendradarbiavimo sutartį

    Toms, prokomunistinėms jėgoms, svarbią paramą teikė Vilniaus, Šalčininkų ir kai kurių kitų rajonų lenkai – šovinistai. Pasinaudodami ypač sunkia nepriklausomos Lietuvos padėtimi (kaip ir 1919-1920 m.), jie sten­gėsi sekti kareivos J. Pilsudskio pavyzdžiu ir atplėšti nuo Lietuvos jos rytinę dalį, paskelbiant ją lenkų autonominiu kraštu (sritimi). O jei Lietuva išstotų iš TSRS – tariamąjį lenkų kraštą palikti TSRS ar Baltarusijos TSR sudėty­je. Tokiam lenkų siekiui TSKP, LKP (TSKP pagrindu) bei KGB visiškai  pritarė ir ėmė teikti lenkams visokeriopą paramą, kad jie tik kuo giliau įvarytų lietuviams į nugarą savo užnuodytą durklą. Iš archyvinių dokumentų atrodo, kad talkininkais jiems  buvo ir kai kurie LTSR valdžios nomenklatūrininkai. Taip 1991 m. pradžioje  buvęs  LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas V. Sakalauskas, jo pavaduotojas Vilius Kazanavičius, TSRS oro desantinės kariuomenės vado pirmasis pavaduotojas generolas Osvaldas Pikauskas ir divizijos vadas, ge­nerolas A. Žitnikovas tarėsi, kaip išsaugoti Lietuvą tarybine, TSRS sudėty­je. Tuomet suokalbininkai į Maskvą, į KGB pranešė, kad „jeigu būtų aiški Centro pozicija ir palaikymas, galima būtų duoti reikiamą atkirtį […]“.

   Tuo laiku TSRS prezidentas ir TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas paskelbė įsaką „Dėl papildomų priemonių, įgalinančių užtikrinti tarybinių piliečių teises, apsaugoti TSR Sąjungos suverenu­mą Lietuvos TSR teritorijoje“. Įsake, be kitko, nurodė nepriklausomos Lietuvos vyriausybei paleisti savanorių formuotes, surinkti visus gy­ventojų turimus ginklus, sugriežtinti atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų iš Lietuvos kontrolę ir t.t.

   Priedanga pasmaugti nepriklausomą Lietuvą buvo LKP (TSKP pagrin­du), rusų, lenkų organizacijos, taip pat 1990 m. balandžio 28 d. slapta su­darytas Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas (LNGK), turėję perimti nuverstos nepriklausomos Lietuvos valdžios funkcijas.

   Padėti pasmaugti laisvės siekiančias jėgas TSKP CK, jos „vietininko“ – LKP (TSKP pagrindu) CK įsakymu žiniasklaida privalėjo diskredituoti ne­priklausomos Lietuvos valdžią, jos pastangas suteikti lietuvių kalbai vals­tybinės kalbos statusą, sugrąžinti nepriklausomos Lietuvos valstybinę sim­boliką ir pan. Mėginta bauginti, pirmiausia svetimtaučius, kad Lietuvą norima paversti fašistine, o rusus, lenkus – beteisiais vergais; įrodinėta, kad, jei Lietuva išstosianti iš TSRS, neteksianti Klaipėdos, Vilniaus ir jo kraštų, kuriuos perimsianti Lenkija bei Rusija.

   Kad tariamai apgintų „tarybinių žmonių interesus“, nurodymais iš Kremliaus ginkluoti KGB, milicijos ir kariuomenės daliniai ėmė užiminėti valstybinių įstaigų pastatus (pirmiausia priklausiusius buvusiai LKP, persitvarkiusiai į Savarankišką LKP), saugoti paminklus (Lenino, TSKP veikėjų ir kt.). Gatvėse, pirmiausia Klaipėdoje, pradėjo patruliuoti kariškiai, kuriems buvo suteikta teisė bet ką suimti, iš­vaikyti mitingus ir demonstracijas.

    Remiantis priedanga, kad reikia garantuoti jaunuolių ėmimą į sovietų kariuomenę, TSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu į Lietuvą buvo įvesta Pskovo desantininkų divizija, o kartu su ja – ir KGB grupė „Alfa“.

    1991 m. pradžioje ir LKP (TSKP pagrindu) CK pirmasis sekretorius M. Burokevičius savo laiške TSRS prezidentui M. Gorbačiovui reikala­vo nedelsiant Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Tikslas – kad būtų atkurta tarybų valdžia, o Lietuva toliau liktų TSRS sudėtyje. Taip pat jis siūlė paskelbti ypatingąją padėtį, kad tvarka Lietuvoje „būtų stabilizuota“.

     1991 m. sausio 9 d. M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą nepriklau­somai Lietuvai: „[…] nedelsiant atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimus, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitu­cinius aktus […]“.

     Apie tai, kad prieš nepriklausomą Lietuvą bus mestos TSRS karinės pajėgos, dar sausio 7 d. TSRS Pabaltijo karinės apygardos vadas genero­las leitenantas F. Kuzminas telefonu pranešė Aukščiausiosios Tarybos pir­mininkui V. Landsbergiui, esą TSRS Gynybos ministro D. Jazovo įsaky­mu Lietuvoje pradėtas priverstinis jaunuolių ėmimas į TSRS kariuomenę, ir tam bus panaudota speciali desantininkų divizija. Kitą dieną, sausio 8-ąją, LKP (TSKP pagrindu) CK kartu su KGB ir  ir parengtais civiliais de­santininkais, taip pat su lenkų, rusų draugovininkais organizavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą, paskelbė „darbo liaudies“ protestą prieš „fašistinę vyriausybę“ ir prieš kainų pakėlimą.

    Lietuvos vyriausybė, supratusi, kad kainų pakėlimo klausimas – provo­kacija, jas atšaukė, o premjerė K. Prunskienė atsistatydino. Tačiau antivalsty­binės jėgos nenurimo. Jos ir toliau telkėsi nepriklausomai Lietuvai pasmaug­ti. Tiesa, pagal kai kuriuos šaltinius, prieš Kremliaus planus panaudoti TSRS kariuomenę pasisakė TSRS oro pajėgų kariuomenės vadas genero­las P. Gračiovas (jis 1982-1983 m. buvo 7-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas Kaune; po to vadovavo oro desanto divizijai Afganistane, kur net 8 kartus buvo sužeistas, už tai pelnė Tarybų Sąjungos didvyrio vardą). Nepaisant to, sausio 8 d. vakare Šiaulių aerodrome nusileido 30 TSRS desan­tininkų lėktuvų, o kitą – Vilniaus aerodrome – karinis transporto lėktuvas IL-76 su desantininkais iš Pskovo, taip pat lėktuvai su KGB specialios pa­skirties „Alfa“ grupės smogikais. Vilniuje, Šiaurės kariniame miestelyje buvo įrengtas tiesioginio kosminio ryšio su Maskvos Kremliumi punktas, matyt didelio masto karinių operacijų valdymui iš „centro“.

    Vis akiplėšiškiau prieš nepriklausomą Lietuvą savo mitinguose rėkavo rusų, lenkų stalinistai – komunistai ir šovinistai. Tikslas – sudaryti „tinkamą situaciją“ pradėti okupacinės kariuomenės puolimui – tariamai „gelbėti darbo liaudį“.

    Sausio 9 d. tautines mažumas, pirmiausias rusus, „apsiraminti“ ir pa­remti nepriklausomą Lietuvą per radiją ir televiziją kvietė Vilniaus stačia­tikių arkivyskupas Chrizostomas. Bet jo žodžių sąmokslininkai neklausė. Sausio 11 d. LKP (TSKP pagrindu) CK, KGB ir įvairių atėjūnų bei jų palikuonių atstovai savo organizuotame „Lietuvos demokratinių jėgų“  kongrese Vilniuje priėmė ultimatumą, raginantį Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą bei Vyriausybę atsistatydinti iki tos pačios dienos 15 valandos. O jei taip nebūsią padaryta, valdžią paimsiąs į savo rankas „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“. Jis ir sugrąžinsiąs Lietuvą į TSRS „tautų šeimą“. Tuo metu okupacinės kariuomenės ir KGB daliniai užėmė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento patalpas Vilniuje,  užė­mė „Spaudos“ rūmus, kuriuos šturmuojant, buvo sužeista jų gynėjų.

Baltijos valstybių vadovai: Arnoldas Riuitelis, Anatolijus Gorbunovas ir Vytautas Landsbergis bendro posėdžio metu Vilniuje. 1990 m. gruodžio 1 d.

    Okupacinės kariuomenės daliniai užiminėjo valstybinius pastatus ir Kaune, Šiauliuose, Alytuje bei kituose miestuose. Dėl miestuose vykusio didelio okupacinės kariuomenės dalinių, šarvuočių, tankų, sunkvežimių judėjimo Vilniaus garnizono vadas generolas V. Uschopčikas informavo Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad, girdi, vykstą  tik  kariniai manevrai bei be­sislapstančių nuo tarnybos tarybinėje kariuomenėje jaunuolių gaudymas.

    Vadinamojo „Lietuvos demokratinių jėgų kongreso“ atstovams nesu­laukus iš Lietuvos Vyriausybės atsako į minėtą rytmetinį ultimatumą, 15 val. LKP (TSKP pagrindu) CK rūmuose surengtoje spaudos konferencijoje tos išdavikų  partijos  Ideologinio skyriaus vadovas J. Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje visą valdžią į savo rankas ima  lenkų, rusų „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“.

     Lietuvos miestuose toliau tebesiautėjo TSRS kariuomenės ir KGB daliniai: jie užėmė Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę, sustabdė traukinių eismą, o nak­tį iš sausio 11-osios į 12-ąją užgrobė Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę Valakampiuose. Tąsyk Vilniuje apie 30 Lietuvos policininkų perėjo į nepriklausomybės smaugikų pusę. Tą naktį, kai dauguma jų grįžo iš budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), štabo viršininkas Boleslovas Makutinovičius ir būrių vadai V. Razvodovas ir A. Skliaras įkalbėjo daugelį jų pereiti TSRS VRM pavaldu­mo žinion. Suokalbininkai, paėmę iš sandėlių  80 automatų, 130 pistoletų, šautuvų, revolverių, guminių lazdų, neperšaunamų liemenių, antrankių, skydų, dujokaukių, rūbų, avalynės, radijo ir telefoninio ryšio priemonių ir viską susi­krovę į VRM ir Šiaurės miestelio okupacinės kariuomenės atsiųstus automobi­lius, nuvažiavo į Lietuvos policijos akademijos pastatus  Valakampių gatvėje. Į juos patekę apgaulės būdu, užsibarikadavo ir pasirengė gynybai, pasiskelbdami kovosią  už Lietuvą TSRS sudėtyje.Tokios didelės grupės omonininkų išdavystė, o svarbiausia, ginklų pagro­bimas buvo skaudus smūgis kovojančiai dėl savo nepriklausomybės Lietuvai.

    Ankstyvą sausio 12-osios rytą iš TSRS Gynybos ministerijos atskrido ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas, turėjęs tariamai vadovau­ti vykstantiems okupacinės kariuomenės manevrams. Iš Kaliningrado į Vilnių buvo permesta daug tankų ir šarvuočių su kariuomenės daliniais. Bet tūkstančiai žmonių ir toliau rinkosi prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie TV bokšto. Visur buvo šokama ir dainuojama, laikomos šv. mišios. Tai šokiravo okupantus ir jų talkininkus, žiūrėjusius pro tankų ir šarvuočių taikiklius į lietuvių mi­nias, nebijančias net mirties vardan savo Nepriklausomos Tėvynės.

Ant Tėvynės aukuro …

    Sausio 12 d. 22 val. okupacinės kariuomenės atsargos pulkininkas V. Šurupovas, sukvietęs rusų, lenkų aktyvistus – draugovininkus, LKP (TSKP pagrindu) narius, pasakė, kad naktį vyksią svarbūs įvykiai, todėl jie privalą būti pasirengę padėti „atstatyti Tarybų valdžią“.    Tą dieną po keletą kartų per sąmokslininkų radiją „Tarybų Lietuva“ buvo perskaityti tokie jų dokumentai:     M. Burokevičiaus atsišaukimas „Į Lietuvos liaudį“. Jame sakyta: „Lietuvos komunistų partijos CK biuras su pritarimu sutiko TSRS prezi­dento M. Gorbačiovo kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą […]. Situacija Lietuvoje pateko į aklavietę. Išeiti iš susidariusios padėties galima tik imantis neatidėliotinų ir ryžtingų priemonių […]. Žmonės reikalauja įvesti respublikoje prezidentinį valdymą. Lietuvos komunistų partijos CK biuras pritaria visiems demokratiniams darbo žmonių reikalavimams […]. Vienintelė reali priemonė atkurti teisėtumą respublikoje – prezidentinis valdymas. Lietuvos KP CK biuras kviečia visos respublikos darbo žmones palaikyti prezidentinį valdymą“;   Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Jame pareikšta: „Lietuvos darbo žmonių atstovų ir Demokratinių jėgų kongreso 1991 m. sausio 11 d. įkurtas „Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas“ laiko pareiga paimti valdžią į savo ran­kas ir visomis priemonėmis siekti teisėtumo ir tvarkos atkūrimo“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į Lietuvos gyventojus. Jame tvirtinta: „Respublikos vyriausybė prarado įvykių raidos kontrolę ir tik melo bei demagogijos pagalba siekia išlaikyti savo įtaką. Ji nesugebėjo teisingai įvertinti TSRS prezidento M. Gorbačiovo 1991 metų sausio 10 dienos kreipimosi […]. Tokiomis sąlygomis Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas […], siekdamas išvengti ekonominio žlugimo ir brol­žudiško karo, į kurį stumia mus Respublikos Aukščiausioji Taryba, laiko savo pareiga paimti visą valdžią į savo rankas […]“. Ir kt.

   Užgrobti radijo ir televizijos pastatus Vilniuje kariauna  Šiaurės miestely  pasirengė sausio 12-osios vidurnaktį. Tuomet ten būta daug atsakingų TSRS gynybos, TSRS vidaus reikalų ministerijų, KGB darbuotojų. Tarp jų – TSRS gynybos ministro pavaduotojas V. Ačalovas, Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas, majoras V. Ovčarovas, TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas N. Demidovas, su ministru B. Pugo palaikęs tele­foninį ryšį, KGB 3-iosios valdybos viršininko pavaduotojas J. Kalganovas, LTSR valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Čaplinas ir daug kitų. Sąmokslininkai palaikė nuolatinį ryšį su TSRS gynybos mi­nistru gen. D. Jazovu, su TSRS KGB vadovu gen. V. Kriučkovu. Pastarųjų žodiniais įsakymais remiantis, pirma turėjo būti užimti radijas ir televi­zija, po to – Aukščiausiosios Tarybos ir kiti pastatai.

     Beje, nieko bendra su tiesa neturėjo  vėliau paskleisti gandai, kad dėl TSRS kariškių, KGB ir parti­nių veikėjų nusikaltimų Vilniuje nieko nežinojęs TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Pasak liudininkų parodymų, pas V. Boldiną, M. Gorbačiovo padėjėją ir TSKP CK bendrojo skyriaus vedėją, 1991 m. sau­sio 8 d. vyko pasitarimas, kuriame dalyvavo M. Burokevičius, O. Šeninas (lenkų „autonomininkų“ tiesioginis vadas), R. Nišanovas, O. Baklanovas, B. Pugo, P. Jazovas, V. Kriučkovas ir kiti, ap­svarstę, kaip Lietuvą sugrąžinti į „TSRS šeimą“. Tame susitikime buvo ap­tarti ir TSRS prezidentinio valdymo įvedimo, „nacionalistinės“ Lietuvos vyriausybės nuvertimo ir kiti klausimai.

      Sąmokslininkai žvalgybinį reidą, kaip užimti radijo, televizijos, Aukščiausiosios Tarybos pastatus, padarė sausio 12 d., apie 22 val. Tada iš Šiaurės karinio miestelio į sostinės centrą pajudėjo dvi kolonos tankų, šarvuočių ir sunkvežimių su desantininkais. Viena kolona važiavo link TV bokšto, kita – prie radijo ir televizijos pastatų Konarskio gatvėje. Tačiau smaugėjai, pamatę, kad prie abiejų objektų, kaip ir prie Aukščiausiosios Tarybos yra susirinkusios minios žmonių, o visos prieigos užstatytos sun­kvežimiais, autobusais, lengvaisiais automobiliais, grįžo į Šiaurės mies­telį pasirengti tikrajam šturmui. Apie tai TSRS gynybos ministerijos 107-osios motošaulių divizijos vadas V. Uschopčikas, kaip liudininkas, papasakojo Lietuvos prokurorams: V. Ovčarovas (TSRS gynybos ministe­rijos Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas – A. L.) įsakė desanti­ninkus operacijoje paremti 7 tankais su tuščiais šaudmenimis ir ekipažais, kurie buvo paskirti iš divizijos 106-ojo tankų pulko. Tiesiogiai tankistams vadovavo desantininkų vadas. Tankų ekipažai privalėjo išvalyti praėjimus kariškiams prie numatytų objektų, kurie buvo užstatyti smėlio barstytu­vais. Tankistai užduotį įvykdė puikiai. TSRS kariškiai ir tankai šaudė tuščiais šoviniais į viršų. Bet, anot  V. Uschopčiko, „desantininkai buvę ginkluoti ir turėję po apkabą kovinių šovinių, kuriuos ir panaudoję ka­rinės operacijos metu“ (Baud. bylos T. 114. P. 1465). Tačiau į šią generolo    V.Uschopčiko     užuominą mažai kas atkreipė dėmesį, dėl to visą laiką veng­ta aiškiai pasakyti, kas šaudė į beginklius žmones prie TV bokšto, radijo ir televizijos komiteto pastatų.

Okupantai puola TV  Vilniuje (1991 01 13)

   Apie okupacinės kariuomenės išankstinį  pasirengimą žudyti Vilniuje  radijo, televizijos pastatų gynėjus,  Lietuvos prokuratūra buvo gavusi ir tokį  okupantų desantinės divizijos k/d nr. 74268 kuopos vado leitenanto S. Machovo raštišką liudijimą: „[…] 1991 m. sausio 12 d. kapi­tonas S. Panikarovas davė mums užduotį užimti Lietuvos radijo ir televizi­jos pastatus, prasiveržti į 9-ąjį aukštą, užblokuoti įėjimus ir pašalinti iš ten dirbančius žmones. Apie 20 val. kariams išdavė ginklus ir šaudmenis – po vieną apkabą kovinių ir po dvi apkabas tuščių šovinių. Kuopoje dar buvo 4 šautuvai su  su koviniais šoviniais. Pats apsiginklavau automatu. 21 val. Sibiriakovas (bataliono vadas) įsakė užimti nurodytus objektus, instruk­tavęs, kaip veikti. Kareiviai buvo suskirstyti trejetais. Jiems buvo priskirta kovinė technika: tanketės Nr. 271, 273, 276, 277, šarvuotis BTRP-670, 2 tankai, automobiliai. Kovinės mašinos buvo pilnos šaudmenų komplektų.

     Operacija prasidėjo sausio 13 d. apie 1 val. Tiesiogiai buvau pavaldus kapi­tonui Panikarovui. Išvažiavome kolonoje. Priekyje judėjo tankai. Kartu va­žiavo ir specialiosios paskirties kariai bei TSRS VRM vidaus kariuomenės kuopa. Prie objekto pamatėme daugybę civilių žmonių. Jų tarpe ginkluotų asmenų nebuvo. Kovinėmis mašinomis kariškiai privažiavo prie pat laiptų. Po komandos kariai iššoko iš mašinų, išsirikiavo „pleištu“ ir pradėjo veržtis pro žmonių minią į patalpas. Žmonės priešinosi ir neleido, bet prasiveržę prieangyje jau radome tris „specnazo“ karius. vienas iš jų įsakė nustum­ti nuo pastato žmones, kurie vėl priešinosi. Kariškiai mušė juos automatų buožėmis ir šaudė serijomis iš automatų. Tankai taip pat šaudė. Į kariškius niekas nešaudė. Po to jie apžiūrėjo užimtas patalpas ir išvedėme iš  ten dar buvu­sius žmones. Tą patį darė ir „specnazas“. (T. 123. B. 1. P. 1-70).

    Po Sauio 13 – osios žudynių visas pasaulis reiškė užuojautą lietuvių Tautai, laiduojant  nešė gėles daugybė organizacijų,  plaukė  šimtai užuojautos ir okupantų smurtą smerkiančių laiškų, telegramų, tame tarpe  ir iš tūkstančių dorųjų Rusijos piliečių,  jų organizacijų. Tik tylėjo  „autonomininkai“ ir jie, kartu su „Jedinstveninkais“, okupantų kariuomenės vadais, toliau  kūrė planus, kaip „sugrąžinti“ Lietuvą ir kitas nepriklausomomis pasiskelbusias respublikas TSRS sudėtin, kaip  paskelbti  ir Rytų Lietuvą lenkų autonominiu kraštu, nors ir LTSR sudėtyje.

   „Autonomininkams“ padėti  pasmaugti nepriklausomą Lietuvą turėjo ir 1991m. vasario 15 d. TSRS valstybinio banko   N. Vilnioje  įkurtas lenkų komercinis bankas – Asociacija,  tarimai Rytų Lietuvos  įmonėms aptarnauti. Jam TSRS valstybinis bankas suteikė visasąjunginio banko statusą, atidarydamas sąskaitą paskyrė 280 mln. rublių kreditą 1991 metams.Ir bankas pirmiausia ėmė remti lenkus, siekusius atskirti Šalčininkų, Vilniaus ir kai ku­riuos kitus rajonus nuo nepriklausomos Lietuvos –  lenkų autonominio  krašto kūrėjus. Banko apsaugą  perėmė TSRS okupacinė kariuomenė. Dar daugiau ta Asociacija buvo parengusi planus, kaip jai nepriklausančias „nelojalias“ įmo­nes bei įstaigas, remiančias Nepriklausomybę, atjungti nuo elektros ir dujų tiekimo sistemų, nutraukti  toms  įmonėms medžiagų ir komplektuojančiųjų dalių tiekimą ir t.t. Bankas finansavo ir grupės lenkų „autonomininkų“ kelionę į Moldaviją, kad  iš tenykščių  okupantų  ir jų pakalikų pasimokytų, kaip suskaldyti valstybę ir sukurti naujus jos darinius iš atskirų rajonų. LKP (TSKP pagrindu) CK narys  S. Giedraitis parengė projektus, kaip į  TSRS gynėjų  ir to banko sudarytąją Laisvųjų verslininkų asociaciją įtraukti visus  kolūkius, tarybinius ūkius, žemės ūkio  ir kitas įmones ir išplėšti jas  iš pavaldumo nepriklausomos Lietuvos valstybei.

 Žlugusios stalinistų viltys Rusijoje

     Nors ir kaip besidraskė buvę sovietiniai okupantai ir jų pakalikai, nors ir kiek beužimdavo naujų pastatų, lietuvių Tauta nepasidavė, nebepripažino jų valdžios (išskyrus  lenkų šovinistų – autonomininkų gyvena­mus rajonus). Lietuvių Tauta, po daugiau kaip pusamžio vėl pajutusi Laisvės dvelks­mą ir savos Nepriklausomos valstybės kūrimo džiaugsmą, buvo pasiryžusi vardan jos viską  paaukoti.Bet  visaip stiprino savo „gretas“ ir Nepriklausomybės priešai, ypač Rytų Lietuvos autonomininkai. Tačiau jiems didelį nerimą  sukėlė 1991 m. liepos 12 d. rinkimai Rusijoje, kurių metu Borisas Jelcinas buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu. Jis drąsiai stojo prieš TSKP vienvaldiškumą.Bet ir Rusijos stalinistai nesirengė pasiduoti Jie, vadovaujami KGB pirmininko V.Kriučkovo, gynybos minis­tro  D.  Jazovas ir  kitų  aukščiausioje TSRS valdžioje  buvusių  politinių  veikėjų, 1991 m. rugpjūčio antroje pusėje, TSRS prezidentui M.Gorbačiovui išvykus poilsiui į Krymą,  surengė ginkluotą pučą, kad sugrąžinus  TSRS stalinistinį valdymą, pradžioje visoje TSRS teitorijoje paskelbus „ypatingąją padėtį“, visur iš kariškių, kagėbistų ir „išstikimųjų TSKP narių“ sudarant „vietos  ypatingosios padėties (VYPK) komitetus.

    Planavo suimti ir Rusijos Federacijos prezidentą B. Jelciną, sugrįžtantį iš Kazachstano, bet jam pasisekė išvengti arešto ir ėmėsi vadovauti pasipriešinimui pučistams.  1991 m. naktį iš rugpjūčio 18-osios į 19-ąją įvyko  pirma­sis viešas (transliuojamas ir per TV, radiją)  tos Valstybės ypatingosios paskirties komiteto (VYPK) posėdis, dalyvaujant : TSRS viceprezidentuis Genadijui Janajevui (pirmininkas), TSRS gynybos ministrui  Dmitrijui Jazovui, Vidaus reikalų ministrui  Borisui Pugo, KGB pirmininkui Vladimirui  Kriučkovui, TSRS Ministras Pirmininkui  Valentinui  Pavlovui, TSRS pre­zidento patarėjui  Olegui  Baklanovui, TSRS valstybinių įmonių asociaci­jos pirmininkui  Aleksandrui  Tiziakovui, TSRS valstiečių sąjungos pirmi­ninkui  Vasilijui Starodubcevui,  TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui  Anatolijui Lukjanovui, TSKP CK sekretoriui ( minėtam Vilniaus krašto lenkų – autonomininkų vadui) Olegui Šeninui,  TSKP Maskvos komiteto pirmajam  sekretoriui Michailui  Prokofjevui, Gynybos ministro pavaduotojams  genero­lams   Valentinui  Varenikovui ir Vladislovui  Ačalovui, M. Gorbačiovo patarė­jui  Sergejui Achromejevui, TSKP CK skyriaus vedėjui  Valerijui Boldinui , M. Gorbačiovo apsaugos viršininkui, KGB generolui  A. Medvedevui ir kitiems. Pučistų posėdis demonstruotas per TV,  grojant  ir rodant  scenos iš baleto „Gulbių ežeras“.  Visai TSRS  ir užsieniui buvo paskelbtas VYPK nutarimas:“ […] kadangi Michailas Gorbačiovas negali eiti TSRS prezidento pareigų, remiantis TSRS Konstitucijos 127 straipsnio 7 punktu, TSR Sąjungos prezidento įgaliojimai atitenka viceprezidentui Genadijui Janajevui“. Ir toliau nurodyta, kad „atsižvelgiant į plačiųjų gyventojų sluoks­nių reikalavimus imtis kuo ryžtingiausių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią visuomenės žengimui į nacionalinę katastrofą, užtikrinti teisėtumą ir tvarką, nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. 4 val. Maskvos laiku  TSRS įvedama 6 mėnesiams ypatingoji padėtis […]“.

Liublino unijos aktas

    Tuo metu jau Maskvos centran, prie Rusijos  vyriausybinių pasatų  važiavo  per 1000 tankų, tankečių,  slinko  desantininkų  automobilių kolonos, smurtu buvo užimamos  TV ir radijo stotys, laikraščių redakcijos . Tačiau pučistai užmiršo paimti savo kontrolėn telefono ir kitų ryšių val­dymo punktus, nesugebėjo suimti RTFR prezidento B. Jelcino ir jo bendražygių, kaip viceprezidento A.Ruckojaus, Ministro Pirmininko I. Silajevo, Rusijos AT pirmininko R.Chasbulatovo ir jie ėmė kviesti doruosius rusus ginti demokatijos, rinktis prie RTFR vyriausybės pastatų. Ir tūkstančiai rusų, išgirdę tą kvietimą skubėjo ginti demokratijos, stojo rankomis susikabinę prieš pučistų ginkluotąsias armadas, lipo ant tankų savo kūnais pridengdami stebėjimo ir šaudymo angas. Visa Maskva aidėjo nuo minių skandavimų:  „Laisvė!, Demokratija!“  O pats prezidentas B. Jel­cinas, nors aplinkui girdėjosi šūviai  ir švilpė kulkos,  užlipęs ant pirmojo sustojusio tanko, kvietė visą demokratinę Rusiją nepabūgti pučistų ir ginti savo laisves ir teises.“Sąmokslininkų dienos suskaičiuo­tos. Rusija bus laisva! – drąsino nuo tanko  rusų Tautą jos  prezidentas Borisas Jelcinas.“Laisvė! Laisvė! – skandavo tūkstančiai dorųjų rusų, pasirengę verčiau žūti, bet neleisti sugrįžti šalies valdžion  stalinistniams banditams.

     Toks masins rusų pasipriešinimas, kai dešimtys vaikinų ir merginų tiesiog gulė po tankais, kad tik jie nepravažiuotų, palaužė ir pučistų pasiryžimą. Vienas pirmųjų, suabejojusių VYPK ir jo įsakymais, buvo   TSRS oro desanto pajėgų vadas generolas Pavelas Gračiovas. Jis, beje, visą laiką  prieštaravo dėl kariuomenės panaudojimo prieš demonstrantus ir Lietuvoje, Vilniuje. Jis  ir Maskvos gatvėse  pamatęs tūkstančius protestuotojų, jų barikadas ir dešimtis jau žuvusiųjų po tankais ir nuo desantininkų kulkų bei kastuvėlių, grįžęs  į štabą, pasakė:

  – Aš rusas ir neleisiu, kad kariuomenė lietų savo tautos kraują…

    Po jo, TSRS oro pajėgų vadas generolas Jevgenijus Šapošnikovas, nuėjęs pas TSRS Gynybos ministrą D. Jazovą, kur buvo ir kitų aukštųjų karininkų, pareiškė:

 -Atšaukite  kariuomenės smurtą….

 – Kaip atšaukti ? – sunerimo D. Jazovas.

 –  Atšaukti  iš Maskvos visą kariuomenę, – griežtai pasakė J. Šapošnikovas.

   –  O kas tada bus su Valstybiniu ypatingosios padėties ko­mitetu? – klausė ministras.

     – Paskelbti jį apsišaukėlių komitetu, nekonstituciniu ir išvaikyti, – atsa­kė gen. J. Šapošnikovas.

      Ministrui nuo susijaudinimo išrasojo kakta, ir jis, nusiėmęs kaklaraiš­tį, kurį laiką tylėjo. Po to atsigręžė į savo pavaduotoją, vieną pagrindinių ir  Sausio 13-osios ginkluoto pučo Vilniuje ir visoje Lietuvoje organizatorių ir vadą, generolą Vladislovą Ačalovą:

  • Eik į kabinetą ir siųsk įsakymą kariuomenei: „Stop…“

     Ministro D. Jazovo „Stop“ sustabdė jau vėl  pajudėjusius šturmuoti Baltuosius rūmus tankus, specialiosios paskirties KGB ir kitas kariuome­nės dalis.

     Gynybos ministro įsakymas KGB vadui V. Kriučkovui, TSKP CK se­kretoriui O. Šeninui, TSRS Prezidento patarėjui O. Baklanovui bei kitiems pučo organizatoriams buvo netikėtas. Rugpjūčio 22 d. apie 2 val. nakties Gynybos ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas ir V. Varenikovas buvo iškviesti pas KGB pirmininką V. Kriučkovą.

      – Kas jūs per kariai, jeigu nieko nesugebate… – ėmė priekaištauti kagėbistasNr.1

     O.Baklanovas klausė, kodėl buvo nutrauktas puolimas, ko išsigąsta? Papriekaištauta, kad generolai blogai padarė, kad  neatjungė  Baltųjų rūmų nuo elektros, vandens tiekimo linijų. Bet V. Kriučkovas jį nutraukė, išrėždamas:

   – Nėra  ko čia  aiškintis, Baltieji rūmai  ir prezidentas B.Jelcinas su savo gauja bus  greitai  paimti Dzeržinskio ypatingosios motošaulių divizijos karių, jau  einančių užimti  Baltųjų rūmų…

     Bet generolai  V.Ačalovas ir V. Varenikovas  ramiai KGB vadui paaiškino, kad ir dzeržinskiečių   divizija atsisakė dalyvauti puolime ir  jau grįžta į dislokacijos vietą. Bet  O. Baklanovas, V.Kriučkovas  nepasidavė ir toliau įrodinėjo, jog būtina bet kokiomis priemonėmis  nors areštuoti Borisą Jelciną ir Rusijos vy­riausybę, nes „priešingu atveju jie mus visus iškars…“

    Tačiau kariuomenės daliniai jau traukėsi iš Maskvos gatvių, kaip ir iš Leningrado ir kitų. Prezidento B.Jelcino bendražygiai užėmė  vėl savo darbo vietas „Baltuosiuose rūmuose“ ir kitose įstaigose. RTFSR prezidentas B.Jelcinas savo dekretais uždraudė VYPK, o taip pat KGB, TSKP veiklą visoje TSRS, įsakė suimti pučo organizatorius ir aktyviausius veikėjus, iškelti jiems baudžiamąsias bylas. Kai kurie aktyviausi pučistai patys save nubaudė: taip  rugpjūčio 22 d. vakare nusišovė TSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo; M. Gorbačiovo patarėjas marša­las Sergejus Achromejevas užsimušė, iššokdamas pro langą; nusižudė TSKP CK reikalų vykdytojas Nikolajus Kručina (spėta, kad ir dėl TSKP turtų iššvaistymo) ir t.t. KGB pirmininkas V. Kriučkovas ir Gynybos mi­nistras D. Jazovas parašė atsiprašymo laiškus  M. Gorbačiovui ir B.Jelcinui, kad atleistų jiems  už padarytą klaidą – pučo organizavimą. .Rusijos teismai keletą šimtų  – pučistų nuteisė  7 – 10 metų kalėjimo, nors daugelis po metų kiti ir buvo paleisti. Rusų demokratų pergalė prieš stalinistus – pučistus išgelbėjo ir Lietuvos nepriklausomybę.

 Išsilaisvinimas nuo svetimo raugo

   Su didžiausiu džiaugsmu žinią apie ginkluotą pučą Rusijoje sutiko Lietuvoje „autonomininkai“, stalinistinės LKP nariai, įvairios lenkų, rusų antilietuviškosios organizacijos, ypač LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir „Jedinstvo“,   sudarydamos ir VYPK padalinius, siuntė sveikinimus į Maskvą „centrinei VYPK“. Tad kai, kaip rašyta, rugpjūčio 19-osios ankstyvą rytą Maskvoje KGB ir kariuomenės vadai dar svarstė svarbiausių maskvietiškų objektų užėmimo taktiką ir strategiją, Lietuvoje okupacinė kariuomenė jau užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnuose – radijo transliacijos stotį, taip pat Vilniaus tarpmiestinę te­lefono stotį, norėdama atskirti Lietuvą nuo pasaulio. Tačiau, atjungus te­lefonus, be ryšio liko ir okupacinės kariuomenės štabai. Teko vėl įjungti. Nepasisekė pučistams kontroliuoti ir nepriklausomos Lietuvos valdžios ir tarptautinių telefonų. Nors ir kaip stengėsi, jie nežinojo, kad Vilniaus tarpmiestinės telefono stoties pastato kieme, rūsyje, yra įrengtas ir rezervi­nis ryšio punktas, į kurį galima patekti tik pro gerai užmaskuotą ir mažai kam žinomą angą. Iš to požeminio punkto Lietuvos Vyriausybė  pučo dienomis ir palaikė ryšius su pasauliu.

     Po pirmosios VYPK žinios iš Maskvos, Kauno, Klaipėdos ir kai kurių kitų okupacinių karinių įgulų vadai pasiskelbė komendantais. Buvo už­drausta įplaukti užsienio laivams į Klaipėdos uostą, Kaune šarvuočiai už­blokavo tiltus, o į okupantų pusę perėjęs specialiosios paskirties milicijos dalinys (OMON) užėmė Vilniaus taksi parką.Ypač  skubėjo pasinaudoti situacija Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkai, kad greičiau atsiplėšus gabalą Lietuvos. Ypač aktyviai dėl „VYPK reikalo“ kovojo  LR AT de­putatas Leonas Jankelevičius, Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Česlovas Visockis ir daugybė kitų.

      Kaip ir metų pradžioje, lemtingąją Sausio 13-tąją, taip ir pučo dienomis  tūks­tančiai lietuvių rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), Vyriausybės pastatų. Vilniuje budėjo savanoriai, ginkluoti daugiausia armatūros stry­pais, padegamojo skysčio buteliais. Okupantai, atvažiavę su tankais, šar­vuočiais, ne kartą sustodavo, nesiryždami pulti šokančiųjų, dainuojančiųjų ar besimeldžiančiųjų, kunigui laikant mišias, žmonių.

      Apie okupantų ir jų talkininkų nusikalstamą veiklą pučo dienomis by­loja Lietuvos prokuratūroje atlikti tyrimai, iškeltos baudžiamosios bylos. Dokumentuose nurodoma, kad Maskvoje įsikūrus VYP komitetui, LKP (TSKP pagrindu) CK, LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir dau­gelis kitų antilietuviškų organizacijų, „autonomininkai“  kreipėsi į okupacinės kariuomenės vadovybę, prašydamos suteikti pagalbą kovojant prieš tariamus „lietuvių nacionalistus“. Prokurorams tai po pučo paliudijo ir Pabaltijo karinės apy­gardos vadas generolas F. Kuzminas. Jis pats sakėsi vadovavęsis ne VYPK, o TSRS gynybos ministro įsakymais. Remiantis jais, kariuomenėje buvo paskelbta padidinta karinė parengtis, sustiprinta visų valstybinių objektų apsauga, iš atostogų atšaukti visi kariai. Ir dar 1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą okupacinės kariuomenės daliniai  užgrobė Kauno ra­dijo ir televizijos redakcijos patalpas (Daukanto g. 28), te­levizijos retransliacijos centrą Kauno rajone, Juragiuose,  Sitkūnų radijo stotį,  radijo ir televizijos pastatų kompleksą Kaune, J. Tumo-Vaižganto g. 13 ir kt. Užgrobėjai aiškino, kad baigtas žaidimas su „Nepriklausomybe“ – Lietuva vėl būsianti „neatskiriama TSRS dalimi“. O stalinistinės LKP vadai – M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Švedas ir kiti parengė net planą, kaip jie atkurs Tarybų valdžią Lietuvoje. ­ Okupacinės kariuomenės komendantai miestų, rajonų ir apylinkių vadovams įsakė  per porą dienų visą valdžią jų, komendantų, paskirtiems įgaliotiniams.  Nuolat  skelbta, kad visi Lietuvos gyventojai privalo paklusti tik VYPK ir jo padalinių įsakymams.

    Lietuvos AT paskelbė, kad VYPK įsakymų vykdymas bus traktuotina kaip antivalstybinė veikla. Bet pučistams rugpjūčio 22 d.  Maskvoje ir kitose vietose pralaimėjus ir pasmerkus VYPK,  KGB, TSKP, skubiai paliko užimtus pastatus ir okupacinė kariuomenė Lietuvoje, krovėsi daiktus ir bėgo Baltarusijon ar kitur ir   KGB, stalinistinės LKP  vadai, aršiausi „autonomininkai“. Rugpjūčio 23 d. vakare, minint 52-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų metines, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nuverstas ir Lenino paminklas ir išvežtas  į šiukšlyną; kas 2 kilometrai nuo Vilniaus iki Talino buvo uždegti  laužai – pergalės ir Laisvės simboliai.Ir kad jie susliepsnojo  buvo  didelis ir rusų Tautos nuopelnas. Rusai demokratai visokeriopai rėmė ir Lietuvos Laisvės kovą.  Vos ir  Sausio 13-osios naktį gavę žinią apie sovietinių desantininkų vykdomas žudynes Vilniuje, prie TV bokšto, iš Leningrado atvyko “Demokratinės Rusijos“ atstovai Sergejus Bereznickis (laikraščio „Nevskij kurjer“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas), Aleksandras Vinikovas, Aleksandras Celiakovas, RTFSR liaudies deputatas, Leningrado miesto tarybos prezidiumo narys Nesterovas ir kiti. O jau dieną atvyko ir iš Maskvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos delegacija: Borisas Oleinikas, Levonas Ter Petrosianas, Nikolajus Dementjevas, SSRS AT Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininkas Vladimiras Fotijevas ir kiti.

     Drąsiai mus gynė ir pirmasis demokratinės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Jis, atvykęs į Taliną drauge su Lietuvos AT pirmininku V. Landsbergiu, Latvijos – A. Gorbunovu ir Estijos – A. Riuiteliu, agre­sijos dieną – 1991 m. sausio 13-ąją – paskelbė pareiškimą, smerkiantį TSRS pradėtą agresiją. Pareiškime šių keturių respublikų vadovai rašė: „Pastarieji Tarybų Sąjungos vadovybės veiksmai Baltijos valstybių atžvil­giu sukėlė realią grėsmę jų suverenitetui, prievartos eskalaciją, atėmė žmo­nių gyvybes […]“. Vadovai ir toliau deklaravo, kad šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą, jų teisėtai išrinktas valdžias: „Latvija, Lietuva, Rusijos Federacija ir Estija patvirtina pasiryžimą plėsti santykius tarp savo valstybių, grindžiamus tarptautinės teisės principais ir tarpusavio susitari­mais. Šalys kviečia visas – ir įeinančias į TSRS, ir kitas pasaulio valstybes ryžtingai pasmerkti ginkluotos prievartos aktą prieš Baltijos valstybių ir jų taikių gyventojų savarankiškumą, nes tai – grėsmė demokratijai ir stabilu­mui TSRS, taip pat tarptautinėje bendrijoje […].“

     RTRSR pirmoji iš didžiųjų valstybių pripažino ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybingumą de jure. Apie demokratinę Rusiją ir jos prezidentą B. Jelciną Lietuvos AT Pirmininkas V. Landsbergis rašė:  „[…]. Šiame sudėtingame pasaulyje nau­josios Rusijos ir jos prezidento asmenyje mes sutikome tai, kas teikia vilties, esu tikras, ne vien tik Lietuvos piliečiams […]. Tebūnie Rusija geras pavyz­dys valstybėms ne tik Lietuvos atžvilgiu (kuo mes, žinoma, irgi suintere­suoti), bet ir iš principo; tebūnie ji geras pavyzdys, kaip galima eiti į ateitį, į pasaulį, kuriame bus daugiau teisingumo, vilties ir gerumo vienas kitam […].    Jūsų asmenyje, Pone Prezidente, mes matome šį teisingumo siekį, lai­kome Jus tikru žmogumi, gera linkinčiu ir ištikimu dorai, visų pirma poli­tikoje, o to apskritai ne taip dažnai pasitaiko.

    Ačiū Jums ir Rusijos Federacijos delegacijai už tai, ką bendromis pa­stangomis pasiekėme.“

„Vyresniojo brolio“ malonė

     Po pučo pralaimėjimo ir po to, kai Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybingumą,  nuo rugpjūčio 23 d. ėmė plaukti pranešimai iš įvairių šalių irgi  apie jų pripažinimą.  Pagaliau rugpjūčio 30 d. ir Vatikanas paskelbė pripažįstąs ir  sutinkąs   pasirašyti  bendrą de­klaraciją dėl Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių atkūrimo. O po mėnesio, matyti, įsitikinę , kad  nepriklausoma Lietuva nežlugs ir gal  sudvejoję  lenkų Lietuvoje galimybėmis įkurti  Vilniaus krašto savo  autonominį kraštą ,  pagaliau ir iš Varšuvos atkeliavo lenkų valdžios atstovo  Jano Kšištofo Bieleckio (Jan Krzysztof Bielecki) pasirašytas laiškas, adresuotas Premjerui. Jame jis rašė:„[…]. Turiu garbės pranešti, kad šiandien Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame reiškia pasirengimą už­megzti normalius tarpvalstybinius santykius su Lietuvos Respublika […].“ Tačiau, kaip įprasta, ir naujieji Lenkijos vadovai dar negalėjo susitaikyti, kad J. Pilsudskio nukariautoji Rytų Lietuva nebepriklausys jiems, tad ir šių santykių užmezgimas, jų nuomone, turėtų vykti tik dėl Lietuvos lenkų gerovės. Laiške rašoma: „[…]. Lenkijos Respublika tiki, kad lenkai, gyvenantys tarp Jūsų, pajus šias permainas kaip savo padėties pagerėjimą. žinoma, kad tai nelengva, bet būtina ir įmanoma, nes jie Lietuvos žemėse yra abiejų Tautų vaikai […].“

Prezidentas A.Smetona Klaipėdoje apie 1935 m.

    Po keleto dienų buvo gautas jau ir oficialus Lenkijos užsienio reikalų minis­tro Kšištofo Skubiševskio (Krzysztof Skubiszewski) raštas dėl diplomatinių santykių užmezgimo.Tačiau ir po pučistų pralaimėjimo nemažai Rytų Lietuvos lenkų ne­rimo, dar  persekiojo lietuvius bei kitų tautybių nepriklausomos Lietuvos šalininkus. Už tai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 4 d. priėmė nutarimą dėl Vilniaus, Šalčininkų, Ignalinos rajo­no Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo ir tų tarybų pirmininkų – Č. Visockio ir jo pavaduotojo A. Monkevičiaus, A. Brodavskio ir jo pava­duotojo V. Kirkevičiaus, A. Kulakovo ir jo pavaduotojo S. Prachorenkos atleidimo iš darbo. O rugsėjo 12 d. LR AT priėmė nutarimą dėl tiesioginio valdymo įve­dimo Šalčininkų rajone ir Sniečkaus gyvenvietėje. Tai labai nepatiko Lenkijos valdžiai. Iš dalies tas nepasitenkinimas buvo jaučiamas ir Lenkijos prezidento Lecho Valensos laiške (1991 09 15) LR AT Pirmininkui V. Landsbergiui. Laiške Lenkijos prezidentas pasidžiaugęs, kad atnaujinami diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių,  toliau rašė:

     „[…]. Pastarųjų dienų įvykiai Lenkijoje sutikti su dideliu nerimu, mat smarkiai pablogėjo lenkų tautybės asmenų, gy­venančių Lietuvos Respublikoje, padėtis […]. Žinios, ateinančios iš Lietuvos, liudija, kad ten iš esmės apribotos lenkų bendrijų teisės. Daugiausia lenkų apgyvendintų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų paleidimas, komisarinio valdymo įvedimas ir, pagaliau, savivaldos rinkimų termino atidėjimas – visi šie nutarimai pažeidžia lenkų tautinės mažumos teises […]. Neleistina taikyti kolektyvinės atsakomybės principų visai lenkų bendrijai. Lietuvos parlamento Lenkų frakcijos nariai taip pat abejoja dėl proce­dūros, taikytos, paleidžiant rajonų tarybas, teisinių pagrindų.

     Man ne mažiau kelia nerimą tiesioginio valdymo įvedimo tose teritori­jose faktas. Dėl tokios padėties neįmanoma realiai ginti lenkų mažumos in­teresų Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose […]. Lenkų bendriją taip pat apėmęs didelis nerimas, kad, prieš sudarant naujas savivaldybes abiejuose rajonuo­se, bus padaryti negrąžinami ir jiems nenaudingi pakeitimai […]. Lenkų bendrijoje kilo būgštavimų, jog Lietuvos valdžia, įvesdama naują teritorinį susiskirstymą, norės siekti, kad šiose teritorijose pakistų tautinė struktūra […]. Lenkų mažumos poreikių ir aspiracijų tenkinimas, laikantis įprastinių bendrų tarptautinių standartų, yra bendras Lietuvos lenkų, Lietuvos vals­tybės, taip pat Lenkijos interesas […].“

     Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijų atstovai jau ėmė tartis dėl bendradarbiavimo deklaracijos.Po ilgų susirašinėjimų, atstovų pasitarimų 1992 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Kšištofas Skubiševskis pasirašė deklaraciją „Dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos“. Joje šalys deklaravo, kad gerbs viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą, lygiateisiškumą, nesikiš viena į ki­tos vidaus reikalus, ir kad šalys neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų ir nekels jų ateityje. „Esamą ir teritorijoje nužymėtą sieną šalys pripažįsta ne­judinama dabar ir ateityje, sutinkamai su Helsinkio konferencijos (Helsinkio sutartis nebegaliojo  nuo 1989 m. rudens, nugriovus Berlyno sieną ir apsijungus į vieną Rytų ir Vakarų Vokietijas, žlugus 1991 m. pabaigoje TSRS ir kt. – Helsinio sutartis garanatavo tik 1975 m. buvusių sienų tarp valstybių nekintamumą – A.L.)  principais […]. Šalys reiškia įsitikinimą, kad asmenys, priklausantys abiems mažumoms, yra ir liks lojalūs valstybių, kuriose gyvena, piliečiai […].“

    Tas lenkų vado laiškas, dėl  savo agresyvumo, šovinizmo ir panieka mažesnei tautai ir jos valstybei – nepriklausomai Lietuvai,  sukėlė ir dalies dorųjų  lenkų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, pa­sipiktinimą. Keturiasdešimt vienas lenkas iš Vilniaus krašto  (J. Vaitulevičius, J. Gluchovskis, T. Gurskis, L. Daraševič, J. Tripinskis, S. Babičius ir kiti) 1992 m. sausio 27 d. nusiuntė lenkų prezidentui L. Valensai laišką, kuriame rašė:

    „Didžiai gerbiamas pone Prezidente! Neseniai kai kurių Lietuvos lai­kraščių puslapiuose su dideliu susidomėjimu ir nuostaba perskaitėm Jūsų laišką Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui. Deja, turime pažymėti, kad jis nepasitarnavo abipusiam supratimui ir nuoširdžiam dialogui tarp Lenkijos ir Lietuvos užmegzti. Jūsų, ponas Prezidente, laiške išdėstytas lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte politinės situacijos įvertinimas neatitinka tikrovės. Tokį Lenkijos valdžios požiūrį galima įvertinti kaip smūgį  lietuvių tautai ir jos va­dovybei. Dabartinė Lietuvos valdžia pagarbiai žvelgia ne tik į Lietuvoje gyve­nančius lenkus, bet ir į visų kitų tautybių žmones. Lenkai, rusai, baltarusiai, žydai ir kiti naudojasi visomis Konstitucijoje numatytomis piliečių teisė­mis, kaip ir lietuviai. Juo labiau lenkų niekas neskriaudžia ir nepersekioja. Tad labai apgailestaujame, jog Jūs, pone Prezidente, negavote objektyvios informacijos, o pasinaudojote prokomunistinių, Lietuvos valstybingumo atkūrimui priešiškų būrelių duomenimis.

     Deputatai lenkai, atstovaujantys Vilniaus kraštą, nuo pat savo nepavyku­sios politinės akcijos pradžios visą laiką palaikė konservatyviąsias Kremliaus jėgas, buvo priešiški lietuvių tautos nepriklausomybės siekiams. Savo priešiš­ka veikla ypač pasižymėjo TSRS deputatai J. Cechanovičius ir A. Brodavskis. Organizuojant bolševikams  perversmą (1991 m.) rugpjūtį, dalyvavo beveik visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Lenkų frakcijos deputatai.

        Po pučo pralaimėjimo ne tik jie, bet ir dauguma prosovietiškų komunistų perėjo į Lietuvos lenkų sąjungą ir ken­kia mūsų valstybei, priešinasi žemės ūkio politikai. Štai kodėl parlamentas nusprendė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, Sniečkaus miesto prokomu­nistines savivaldybes, Prienų ir Vievio apylinkių tarybas. Šis nutarimas jokiu būdu nebuvo nukreiptas prieš šių vietovių gyventojus. Juo siekta sutrukdyti priešišką veiklą, kenkiančią valstybės ir vietinių gyventojų interesams. Ir mes, lenkai, ryžtingai pritariame šiai Respublikos vadovybės akcijai, nes nekenčia­mos tarybinės santvarkos jau esame prisisotinę, mus stebina Lenkijoje kai kurių politinių grupuočių sukelta antilietuviška kampanija. Lenkijos valdžios reikalavimas atšaukti šiuos nutarimus yra neįvykdomas. Nauji rajonų savi­valdybių rinkimai gali įvykti tik susinormalizavus situacijai šiuose rajonuose, įvykus desovietizacijai ir dekėgėbizacijai. Ir tai mūsų Respublikos gyvenime yra svarbiausia. Nors Tarybų Sąjunga jau nebeegzistuoja, KGB ir Komunistų partijos agitacinė veikla vyksta pogrindyje. Visų priešiškų jėgų sunaikinimas yra ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų, lenkų, reikalas.

    Gerbiamas Pone Prezidente, kreipiamės į Jus, prašydami suprasti čia išdėstytas mūsų politines realijas ir vadovautis ne vadinamųjų Vilniaus krašto lenkų veikėjų melaginga informacija, bet visų gyventojų daugumos nuomone. Tuo pačiu kviečiame imtis iniciatyvos Lenkijos ir Lietuvos san­tykiams sureguliuoti.“

     Lenkų  šovinistų valdomų Vilniaus krašto  savivaldybių nusikalstama veikla prieš nepriklau­somą Lietuvą matyti iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dokumentų. Štai LR Generalinis prokuroras A. Paulauskas 1991 m. gruo­džio 10 d. rašo LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui:

     “Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ir Sniečkaus gyvenvietės ta­rybos vykdė veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Savivaldos organams šiurkščiai pažeidinėjant Lie­tuvos įstatymus, piliečių konstitucines teises Generalinė proku­ratūra daug kartų reikalavo nutraukti neteisėtą veiklą, tačiau savivaldybės nereagavo. Todėl šių metų rugsėjo mėn. 12 d. jos Lietuvos AT Sutarimu paleistos (…). Jos siekė  įgyvendinti  KPSS CK ir LKP/KPSS CK organizacijų, o taip pat KGB struktūrų parengtus planus, pažeidžiant  Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos  teritorijos  neliečiamuma, jėga nuversti Lietuvos Res­publikos Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu paremtą valstybinę val­džią.

       Tam, be tiesioginio SSSR karinių pajėgų panaudojimo, pasireiškusio Lietuvos piliečių ir pareigūnų žudymu ir žalojimu, su­kurtos organizacinės ir ekonominės struktūros, kurios, per Lietuvoje neregistruotą Naujosios Vilnios komercinį banką, turėjo sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, destabilizuoti visuomenę. LKP / KPSS spaudos buvo vykdomos Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, socialinių grupių kiršinamas (…), paruošė lenkų  antivalstybinio pogrindžio Lietuvoje orga­nizacines prielaidas. Vilniaus, Šalčininkų rajonų aukštesniojo ir žemesniojo lygio savivaldybėse, Sniečkaus miesto taryboje LKP/KPSS nariai sudaro iki 90 % tarybose esančių depu­tatų ir viršaičių sudėties. LKP/KPSS aktyvistai sudaro daugumą  ir  Lietuvos lenkų sąjungoje (…)“.

     Lietuvos prokurorai  ištyrę lenkų „autonomininkų“ veiklą įvertino ją kaip  Lietuvos valstybės išdavikų, veikusių vadovaujant ir užsienio tarnybomis (KGB. TSKP ir kt.), kad pasmaugus ir  Kovo 11 – osios Lietuvos valstybinę Nepriklausomybę. Tik rusų demokratams  įveikus  stalinistų ginkluotą pučą išgelbėjo  ir Lietuvą nuo  TSKP, KGB  ir lenkų – autonomininkų sąmokslo   suokalbio  įvykdymo.O Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentams susitarus vietoje TSRS  buvo sudaryta  Nepriklausomų  valstybių sąjunga, panaikinant TSRS ir jos prezidentas  M.Gorbačiovas,   likęs  be valstybės,  atsistatydino 1991 m. gruodžio 24 dieną.

         Rusija pa­siskelbė esanti TSRS teisių ir pareigų perėmėja ir naujos demokratinės Rusijos Federacinės Respublikos kūrėja. Nuo 1992 m. vasario 27 d. prasidėjo ir Lietuvoje buvusių dislokuotos TSRS kariuomenės išvedimas.  1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis Rusijos karinis ešelonas paliko Lietuvos te­ritoriją. Po metų, 1994 m. rugpjūčio 31 d. buvusi TSRS kariuomenė paliko Latviją bei Estiją. Tą dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai pasirašė bendrą pareiškimą, kad šios trys Baltijos valstybės vėl tapo tikrai nepriklausomomis.Prezidento Boriso Jelcino valdoma demokratinė Rusija pasirodė kaip tikrai garbinga ir mažąsias valstybes gerbianti šalis.

   1992 m. gegu­žės 11 d. Lietuva ir Europos Bendrija pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. va­sario 1 dieną. Pasirašė ir deklaraciją dėl politinio dialogo tarp Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos. 1993 m. birželio 21-22 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Bendrijos vadovų susitikime buvo aptarti ir Rytų bei Vidurio Europos valstybių narystės Europos Sąjungoje klausimai ir 1994 m. liepos 18 d. tarp Lietuvos ir ES pasirašyta laisvosios pre­kybos sutartis, kaip startas tapti nepriklauosmai Lietuvai ir ES.

Tiesą ir teisingumą  paliekant istorijai    

    Lenkijos vadai  pamatę, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos vals­tybės, sėkmingai eina savu nepriklausomybės keliu ir, kad maža vilties, jog greitai pasisektų Rytų Lietuvą paversti tik  lenkų kraštu, ėmė palankiau atsiliepti ir apie būtinumą pasirašyti su Lietuva bendradarbiavimo sutartį (nors Lietuvos nepriklausomas  valstybingumas  buvo jau pripažintas beveik visos Europos ir pasaulio valstybių.Tiesa, Vasario 16 – osios Lietuvos valstybingumas  taip ir nebuvo Lenkijos pripažintas de jure). 1994 m. kovo 2 d. neseniai Lietuvos Prezidentu išrinktas  Algirdas Brazauskas Lenkijos Prezidentui L. Valensai rašė:

        „[…] Geri ir draugiš­ki Lietuvos ir Lenkijos santykiai turi visas galimybes artimiausiu laiku būti įforminti tarpvalstybine sutartimi […]. Bet tik nuo mūsų priklausys, ar suge­bėsime atsivėrusias galimybes išnaudoti savo naudai […]. Esu įsitikinęs, kad ateina laikas mažinti mus skiriančius barjerus ir pradėti įgyvendinti laisvą žmonių, prekių, pinigų ir paslaugų judėjimą per mūsų bendrą sieną […].“

     Derybos su Lenkija Lietuvai buvo pačios sunkiausios iš visų, vyku­sių po to, kai buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės (Kovo 11-osios) atkūrimo Aktas. Pirmiausia, per daugelį metų į lenkų galvas kal­tas melas, jog Vilnius ir jo kraštas nuo amžių esąs „lenkų“. Lenkai dievino J. Pilsudskį, kuris Lietuvoje buvo laikomas tik vagimi ir  plėšiku, agresoriumi. Tapęs Lenkijos viršininku,diktatoriumi jis smurtu ir melu  okupavo ir aneksavo nuo amžių lie­tuvių žemes. Lenkai nelaikė, kad mūsų krašte jie tik atėjūnai, nors jų padermės židinėliai  Rytų Lietuvoje ėmę atsirasti  tik  nuo  XVIII a. Tokia tiesa dažnam lenkui tiek Lietuvoje, tiek pačioje Lenkijoje  buvo nepageidautina, ypač įsivaizdavusiems save kataliky­bės ir kultūros mesijais Lietuvoje, Rytų Europoje. Dar daugiau nerimo lenkams kėlė min­tis, kad nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva nepareikalautų pasmerkti J. Pilsudskio ir Armijos Krajovos banditų nusikaltimų, nepaprašytų atly­ginti už lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei padarytas skriaudas, kad ne­imtų kelti Sūduvos (Jotvingijos) ir kitų lietuvių protėvių žemių,  kolonizuotų lenkais,  klausimų. Kad užčiauptų lietuviams burnas, jie visaip kėlė tariamos „lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte“ persekiojimo Lietuvoje klausimus. Tam, kad pateisintų savo pretenzijas į Lietuvą, lenkų „vanagai“ ypač mėgo žongliruoti su tariamai dviejų tautų ir valstybių – lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istorija, žvelgiant į ją tik pro sau naudingą –  lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo prizmę.

     Po ilgų derybų, susirašinėjimų daugiausia Prezidento  A. Brazausko pastangomis  ir Lenkijos prezidentas L. Valensa pagaliau 1994 m. balandžio 26d. sutiko   pasirašyti   „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį “.  „Broliai lenkai“ buvo tarp paskutiniųjų Europoje pripažinę ir Kovo 11- osios   Lietuvos valstybingumą. Ta Sutartis buvo pasirašyta tik su sąlyga, kad susitariančios šalys lieka prie „savųjų“ istorijos vertinimų. Tai akcentuota  sutarties preambulėje: „[…] atsimin­dami sudėtingą abiejų tautų istoriją, ilgaamžį lietuvių ir lenkų artumą ir atsižvelgdami į galimybes abiem tautoms vertinti bendrą abiejų valstybių istoriją skirtingai […], reiškiame apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo. Po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, taigi reikia smerkti smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose […], iškilmingai abi­pusiai patvirtinti viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavi­mosi proceso praeityje […].“

    Kitaip sakant, istorijai turėjo likti visi buvę nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos, paliekant teisę savaip juos aiškinti ir vertinti. Tai buvo viena dikutiniškiausia  sutartis iš Lietuvos pusės, nes atsisakymas  praeities faktų vertinimo, reiškė įteisinimą ir Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkiškai, tiksliau „paprastai“ šnekančių 1988 – 1992 m. rengtą sąmokslą, vadovaujant TSKP,  KGB bei Lenkijos šovinistams,  kad atplėšus Vilniaus kraštą  nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir pateisinti J.Pilsudskio  ir senesnių laikų lenkų agresijas ir aneksijas, lietuvių žemių šiauriau Vyslos kolonizavimą, nuožmią lenkinimo politiką net per bažnyčias ir t.t. Toje sutartyje buvo pažymėta, kad  pripažįstama ir esamų  sienų tarp abiejų valstybių kaip nekeičiamumas, nors jos buvo nužymėtos tik Lietuvos okupantų – Lenkijos ir TSRS, nepaisant Suvereno – lietuvių Tautos valios.ir istorinės tiesos.Bet lenkų valdantieji visais laikais istorinius įvykius ir procesus vertindavo „pagal reikalą“ – kaip jiems naudingiau. Neatsitiktinai žinomas ir Lenkijos veikėjas Ježy Gedroicas (Jerzy Giedroys) rašo, kad „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai pasaulyje melaginga, nutylint jai  nepalankias temas ir įvykius  istorija“.

     Buvo sutarta santykius tarp valstybių plėtoti tik geros kaimynystės dvasia, nesikišant viena į kitos vidaus reikalus, besąlygiškai gerbiant viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Abi šalys patvirtino, kad neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, taip pat nereikš tokių pretenzijų ateityje (sutarties 12 str.). 16 straipsnio 2 paragrafe buvo nurodyta, kad „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tau­tinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, ku­rioje gyvena, ir vadovautis  tik jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“

    1996 m. kovo 5 d. Lenkijos prezidento A. Kvasnievskio vizito Lietuvoje metu buvo pasirašyta sutartis dėl sienų bei tolesnio bendradarbiavimo, kurioje pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra geri. Šių dviejų valstybių suartėjimas lygintas su Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimu po Antrojo pasaulinio karo, bet užmiršus, kad Vokietija atsiprašė už jos padarytas skriaudas II pasaulinio karo metais ir kompensavo Prancūzijai  didelę dalį patirtų skriaudų.  Bet Lenkija ne tik nepripažįsta savo nusikaltimų Lietuvai ir lietuvių Tautai, bet reikalauja net  garbinti pačius tuos nusikaltėlius,  neišsiveža jų  – Lietuvos smaugėjų paminklų,  bet   ir stato naujus, leidžia buvusio okupanto organizacijų ir jų įkūrėjų ir dalyvių  palikuoniams marširuoti su pilsudskininkų, „krajovcų“, dalyvaujant jų „dvasios broliams“ ir iš užsienio – Lenkijos su buvusių banditų uniformomis ir vėliavomis, Vilniaus ir jo krašto gyvenviečių gatvėmis, aiškinant tai  „istorinės atminties“ išsaugojimo būtinumu.Išeitų, kad lenkams reikia išsaugoti „istorinę atmintį“ apie jų tėvų ir protėvių „žygius“, smaugiant lietuvių Tautą ir jos kuriamą nepriklausomą valstybę, o lietuviams, kaip priešinosi tiems agresoriams ir atėjūnams – ne !

      Nuo 1997 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos prasidėjo „ naujas strateginės par­tnerystės“ etapas, kurio tikslas – abiem šalims tapti Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Tais metais buvo įsteigtos trys bendros Lietuvos ir Lenkijos institucijos: Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komite­tas; abiejų valstybių seimų asamblėjos; abiejų valstybių vyriausybių bend­radarbiavimo tarybos.Planuota, kad Lietuva taps pagrindine grandimi susiejant Centrinės Europos valstybes su Baltijos ir Skandinavijos valstybėmis.

    1998 m. buvo pradėta akcija dėl bendradarbiavimo sutarčių tarp Lietuvos ir Lenkijos miestų pasirašymo. Tų metų balandžio 1 d. tokia sutartis buvo pasirašyta tarp Vilniaus ir Varšuvos bei dar tarp 30 Lietuvos ir Lenkijos miestų. Vos ne kasmet Lietuvos Respublikos vadovai vykda­vo į susitikimus su Lenkijos vadovais. Vyko bendradarbiavimas ir karinė­je srityje. Bendradarbiavimo protokolai tarp Lietuvos ir Lenkijos karinių vadovybių pasirašyti 2000 m. liepos 15 d., pagal juos Lietuva galėjo siųsti kasmet po 4 specialistus nemokamai studijuoti Lenkijos karinėse instituci­jose. Buvo susitarta dėl bendro karinio dalinio LITPOLBAT tarptautiniam saugumui ir taikai palaikyti sudarymo. Junginys dalyvavo NATO vadovau­jamose operacijose Kosove ir kitur.

Su viltimis į naują sąjungą

     2002 m. lapkričio 21 d. NATO generalinis sekretorius Čarlis Džordžas Robertsonas (Charles George Robertson) Prahoje vykusia­me Aljanso valstybių vadovų posėdyje paskelbė, kad Lietuva, taip pat Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija, yra kviečia­mos įstoti į NATO. Taigi išsipildė sena Lietuvos svajonė priklausyti Vakarų karinei sąjungai, dengtis jos skydu.Po poros dienų Lietuvą nudžiugino naujas įvykis – lapkričio 23 d. į Vilnių atvyko JAV Prezidentas Dž. V. Bušas (G. W. Buch). Kitą dieną susitikime su vilniečiais Rotušės aikštėje jis kalbėjo: „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įstojote į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo narius. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu…“.

       Kitas, ne mažiau malonus įvykis daugeliui Lietuvos žmonių buvo tas, kad 2003 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas R. Paksas pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Lietuvai tapus ES nare, Prezidentas R. Paksas 2003 m. birželio 11 d. verslininkų forume Lenkijoje, Augustave, kalbėjo: „… Santykiai su Lenkija mūsų užsienio politikoje užė­mė ir užims ypatingą vietą […]. Narystė Europos Sąjungoje taps iššūkiu ir valdžios atstovams, ir verslininkams, ir paprastiems žmonėms. Mes einame į pasaulį, kurį dar tik bandom pažinti. Lietuva ir Lenkija jau įrodė, kad yra patikimos strateginės partnerės. Mūsų bendras darbas, siekiant narystės NATO ir ES, sprendžiant dvišalių santykių klausimus ir įveikiant praeities stereotipus, atnešė rezultatų.

    Kadangi visada žiūrėjome į ateitį, mus vienija bendri interesai ir bendros vertybės […]. Kol mūsų verslininkams ES rin­kos bus sunkiai prieinamos fiziškai, kol mūsų su Vakarų Europa nejungs modernūs keliai ir geležinkeliai, kol mes neįsiliesime į vieningą Europos Sąjungos energetinę erdvę, tol ES mes turėsime tik politinį statusą, tol mūsų verslininkų konkurencinės sąlygos, lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių verslininkais, bus kur kas blogesnės […]. Todėl esu giliai įsitikinęs, kad tokie projektai, kaip automagistralė Via Baltica, geležinkelių Rail Baltica, energetinis tiltas, Baltijos energetinis žiedas – visa tai turi tapti Europos Sąjungos regioninės politikos dalimi. Šie projektai turi ne tik tiesioginę infrastruktūrinę, bet ir kur kas platesnę politinę, ekonominę ir socialinę reikšmę […]. Mano manymu, Baltijos jūros regionas ateityje gali tapti spar­čiausiai besiplėtojančiu regionu Europoje […].“

         Lietuvos draugystės siekį su Lenkija labai  propagavo Prezidentas V. Adamkus, ypač po savo antrojo išrinkimo ( prezidentą R. Paksą paša­linus iš pareigų 2004 m. gegužės mėnesį). Jis mėgdavo rodytis pro TV bučiuojantis su Lenkijos vadais, nuolat skelbti  apie greitą su Lenkijos parama „strateginio pobūdžio“ problemų Lietuvai sprendimą. Tačiau praktiškai nė viena iš jų nebuvo išspręsta. Bet jeigu Lenkijos prezidentai A. Kvasnievskis, L. Kačinskis bent viešai demons­truodavo pagarbą nepriklausomai Lietuvai, to ypač pasigęsta iš prezidento Bronislovo Komarovskio (valdžiusio  nuo 2010 08 06, žuvus L. Kačinskiui). Jis – istorikas, baigęs Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą, buvęs Lenkijos gynybos ministras, Lenkijos Seimo pirmininkas. Pagal pažiūras buvo  lenkų šovinistas, J.Pilsudskio šlovintojas ir  įsivaizduojantis, kad tik Lenkijai turi priklausyti visos tos žemės, kuriose gyvenama  lenkiškai kalbančių  žmo­nių, pirmiausia – Rytų Lietuvoje, kurią po Pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusios Lenkijos viršininko J. Pilsudskio ordos. O svarbiausia visų Lenkijos vadų nepasitenkinimo priežastis – tariamas lenkų bendruomenės Rytų Lietuvoje nepasitenkinimas nepriklausoma Lietuvos valstybe.Apie lenkų vadų pretenzijų nepagrįstumą buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Povilas Gilys 2011 m. birželio 2 d. „Delfi“, internetiniame puslapyje rašė:

     „Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru, nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių – diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo. Ano meto lenkų kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai, kaip ir aš, politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, eu­ropinės politikos dalyviai.Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu – lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasauli­nę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktų pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.

      Taip buvo prieš keliolika metų. Dabar padėtis visiškai kitokia. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radislavas Sikorskis, kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos santykius, arogantiškai išbraukė iš savo leksikono terminą „stra­teginis partneris“, tuo demonstruodamas didžiavalstybiškas ambicijas. Šiandien Lenkijoje ir pasaulyje (lenkų propagandinė, norėjau pasakyti, in­formacinė, mašina žymiai galingesnė nei Lietuvos) skleidžiama žinia, kad Lietuva smarkiai nusižengia demokratijos ir žmogaus teisių standartams, diskriminuodama vietinius lenkus, norėdama prievarta asimiliuoti taria­mai AUTOCHTONINĘ lenkų mažumą ir t.t. Neva drastiškai blogėjanti lenkų padėtis Lietuvoje nėra svarbiausia pa­saulinėje žiniasklaidoje cirkuliuojanti žinia, tačiau ji pasiekė tuos, kurie bent kiek politiškai ar ekonomiškai yra susiję su regionu, domisi šiuo regi­onu ar jame veikia.O tuo metu lenkų kaltinimai skamba vis garsiau ir, deja, pikčiau. Tuo tarpu mūsų, atsiprašant, informacinių, žiniasklaidos ar dar kartą atsipra­šant, valdžios moterų ir vyrų balsų praktiškai nesigirdi. jie, spėju, ne vietoj ir ne laiku vadovaujasi šiaip jau teisinga patarle „Tyla – gera byla“. Tiesa, pastarosiomis dienomis padėtis šiek tik pagerėjo – pasigirdo bent keletas, kad ir nelabai rišlių, reakcijų iš Lietuvos pusės. Tačiau pagrindiniai šalies politikai ir visuomenės veikėjai praktiškai tyli.

     Ne, tyla ne visuomet yra gera byla. Tyla šiuo atveju reiškia apsileidimą, manymą, jog tos problemos kažkaip savaime išsispręs, galimybės atsisaky­mą situacijai išsiaiškinti, o išsiaiškinus – spręsti problemas. Nesolidu, kai valstybę turintys valdyti žmonės išsislapstę ar kažką nerišliai mekena apie tai, ką turėtų aiškiai pasakyti […]“.

Pilsudskininkų vaikų ir anūkų išdavystė 

     Lietuvos Prezidentas V. Adamkus ypač mėgdavo kalbėti apie kasdie­ną stiprėjančią draugystę tarp Lietuvos ir Lenkijos, apie lenkų geranoriškumą, nors tai nieko bendro neturėjo su realiu gyvenimu. Ypač su lenkais Rytų Lietuvoje, kurių nemaža dalis, nors ir netekusi savo tiesioginių rėmėjų – LKP(TSKP pagrindu), jedinstvininkų, TSKP CK iš Kremliaus – neatsisakė savo senų siekių.Tyliai remiami „broliškosios“ Lenkijos vadų, jie toliau varė  antilietuvišką veiklą, kurios tikslas – paversti Rytų Lietuvą lenkišku kraštu,įsitvirtinti lietuvių žemėse.

     Jeigu iki komunistų ir jų šalininkų minėto pučo  pralaimėjimo Rusijoje (1991 m. rugpjūčio 19-22 d.),  „vadovaujančiąja jėga“ lenkų šovinistams Lietuvoje  buvo lenkiškosios savivaldybės, LKP (TSKP pagrindu) bei TSKP CK, jedinstvininkų organizacijos, tai, jų veiklą uždraudus, kurį laiką jiems vadovavo Lietuvos lenkų sąjunga.  Bet  išryškėjus, kad ir toje sąjungoje   sprendžiamą balsą turėjo probolševikai, kagėbistai ir pilsudskininkai, kad dėjosi su Nepriklausomybės išdavikais ir patys vykdė jų nurodymus, kad išlaikius  autoritetą tarp davatkiškųjų lenkų ir laimėjus rinkimuose, LLS V suvažiavime (1994 08 14) buvo sudaryta iniciatyvinė grupė įsteigti politinę tik lenkų partiją. Jai vadovauti išrinktas buvusio Lenkų autonominio krašto Rytų Lietuvoje įkūrimo Koordinacinės tarybos, LKP(TSKP pagrindu) ir Jedinstvos komiteto narys Valdemaras Tomaševskis. Norint sudaryti įspūdį apie lenkų veiklumą, naujoji jų partija užsimojo būti tik valdančiąja ir pasivadino Lietuvos lenkų rinkimine akcija (LLRA). Po keleto metų, 1999-aisiais, partijos iniciatorius V. Tomaševskis buvo išrinktas ir LLRA pirmininku.

     Svarbiausiu tikslu LLRA, atrodo, laikė:  įgyvendinti tai, kas nepasisekė  Lenkų sąjungai ir lenkų šovinistams – bolševikams 1988 – 1992 m. – paskelbti kadaise J.Pilsudskio ordų okupuotą Rytų Lietuvą tik lenkų autonominiu kraštu, o vėliau, susidarius sąlygoms, prijungti jį prie Lenkijos. Ir iš LLRA įstatų, programos  matyti, kad tai vienos tautinės grupės, teritoriniu principu ir vieno ar kelių  ir nežinia kieno parenkamų veikėjų partija, kurios „skyriaus  prezidiumas sudaro kandidatų atrankos komisiją, kuri siūlo perspektyvius kandidatus į Seimą, savivaldybių ta­rybas bei vietos valdžios valdymo struktūras. Kandidatų atrankos komisija atlieka ir stebėjimo pasiūlymus.“ LLRA valdymas – griežtai centralizuotas: vyriausioji taryba, jos pirmi­ninkas, kuris  net parenka kandidatus į visus renkamus postus.Savo esme LLRA gana menkai tesiskyrė nuo TSKP – jos viršūnėlės paskirti  va­dukai irgi parinkdavo kandidatus ir  į įvairius valdžios postus.

       Toliau tęsti lenkų šovinistų siekius įpareigojo ir LLRA programos „Savivaldos“ skyriaus nurodymas: „LLRA suvokia savivaldą kaip tokią valstybės gyvenimo tvarką, kai aiškiai atribojamos valstybės centrinės ir vietinės valdžios kompetencijos. Vietinės valdžios organams suteikiama teisė spręsti visus vietinės reikšmės klausimus: savarankiškai tvar­kyti vietos ūkį, finansus, jiems pavaldžias švietimo bei kultūros įstaigas ir kt. LLRA mano, kad vienas svarbiausių šiandienos savivaldos tikslų – sukurti ūkinį mechanizmą, kuris veiktų savarankiškai, tenkindamas pirmiausia vietos gyventojų poreikius […]. Turi būti visiškai atsisakyta centro diktato ir atliktas aiškus pasiskirstymas kompetencija (funkcijo­mis)… “.

    Ir  LKP (TSKP pagrindu), TSKP CK, jedinstvininkai ir kiti panašūs asme­nys, kaip rašyta irgi  norėdami  panaudoti lenkus Lietuvos sugrąžinimui į TSRS, irgi siūlė  suteikti  „vietos lenkams“ kuo daugiau „demokratinių teisių“, apribo­jant Lietuvos valstybės kišimąsi į  tariamai tik jų, lenkų,  „vidaus reikalus“.   Bet užtat, lyg Lietuvos lenkai būtų ne Lietuvos piliečiais, pripažįstant, kad  Lenkija turi būti jiems vadove ir kelorode.  LLRA programiniuose dokumentuose nėra net tokių sąvokų, kaip „nepriklausoma Lietuva“, neminimas Lietuvos valstybės suverenas – lietuvių Tauta, ir pan. Iš tų dokumentų atrodo, kad LLRA ( Akcija Wyborcza Polakowa Litwy)  yra tik Lenkijos ir lenkų šovinistų  interesų išreiškėja ir gynėja Lietuvoje. Beje, ir tos lenkų partijos gimdytoja  – LLS,  dėl tariamo lenkų persekiojimo Lietuvoje, lenkų autonominio krašto ar net respublikos įkūrimo pagalbos ieškojo  ne tik pas buvusius Tarybų Sąjungos komunistus, jedinstvininkus,bet ir,  kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare – Briuselyje, ES parlamente ir kt. Susirūpinimą kelia ir tai,  kad Rytų Lietuvoje ir  daugelis lenkų bei sulenkėjusių katalikų kunigų tebesilai­ko lenkų šovinistų nuostatų, remia LLRA, nepaisydami, kad jos šaknys bolševikinės – kagėbistinės.

    Tiesa, LLRA gana sumaniai  žaidė ir žaidžia su kraš­to davatkomis. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuo­se reklamavo save ne tik kaip lenkų, bet ir kaip Katalikų bažnyčios gynėja, reikalaudama, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai būtų patikėti Kristaus ka­raliaus globai. Apie tai jau anksčiau skelbė 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai. O Vilniaus rajono savivaldybėje visą valdžią savo rankose turintys lenkai priėmė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“. Girdi, „Kristus visada buvęs tik  lenkų širdžių karaliumi.“ Beje, nors ir LLRA „tėvai“ buvo nuožmūs stalinistai ir TSRS išsaugojimo gynėjai su lenkų tariamų patriotų kaukėmis, bet stengėsi sudaryti įvaizdį, kad esantys ir patys didžiausi katalikybės gynėjais, davatkų davatkomis. Tam dar ir sudvejino savo partijos pavadinimą, pridėdami Krikščioniškų šeimų sąjungos pavadinimą – LLRA – KŠS. Ir tos davatkas bevaidinančių partijos, pavyzdžiui, 2016 m. Seimo rinkimų progama pradedama Šv.Augustino citavimu: „Jei Dievas žmogaus širdyje, jo gyvenime yra pirmoje vietoje – visa kita savo vietoje …“.  Ir toliau: „ Mūsų partijos veiklos pagrindas yra krikščioniškos vertybės, kadangi visi žmonės yra Dievo vaikai ir prieš jį visi mes esame lygūs […]. Grįsdami savo veiklą Šventuoju Raštu […] dėl to nusprendėme ir papildyti mūsų partijos pavadinimą , kad jis kuo pilniau atspindėtų mūsų veiklos kryptį…“

     Bet  dievobaimingiesiems prosovietikams – tomaševininkams   nepasisekė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų paskelbti ir Kristaus karalyste. Būtų tuo galėję pasipuikuoti prieš savo bendraminčius Varšuvoje. Ten Seime 2006 m. irgi norėta   visą Lenkiją paskelbti Kristaus kara­lija, bet didelė dalis seimūnų paprieštaravo: juk tokie aktai buvo būdingi tik viduramžiams, inkvizicijų siautėjimo laikams. Tiesa, nemaža dalis len­kų kunigėlių Vilniaus krašte ir toliau savo pamoksluose teigia, jog Aušros Vartų Dievo motina esanti tik „Lenkijos karalienė“ ir t.t. Po minėtų rinkimų į LR Seimą, kai LLRA kandidatai laimėjo planuotas vietas, lenkai kai ku­riose bažnyčiose laikė net padėkos pamaldas Aukščiausiajam. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas savo lenkiškame pamoksle šį laimėji­mą aiškino, kaip Dievo palaimą: esą „[…] su ja LLRA pradeda savo sunkų darbą […].“

     Lenkiškumą, sugrįžimą į Lenkijos glėbį savotiškai ir skatino 2013 m. gegužės pradžioje, minint Kauno arkikatedros 600-metį, iškilmingose pamaldose dalyvavęs Popiežiaus atstovas, Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas (Stanislav Dziwisz). Pamaldas jis laikė ir pamokslą sakė lenkiškai, teigdamas, kad Lietuva ir Lenkija turinti atsilaikyti „prieš Rytų įtaką“ ir, kad lietuviai ir lenkai gero sugyvenimo turėtų mokytis iš vyskupų tų šalių, tarp kurių santykiai itin geri.

     Arkivyskupas žinojo, ką sakąs. Pirmiausia Rytų Lietuvoje lenkams ir su­lenkėjusiems kunigams ir šiandieną niekas netrukdo varyti juodos lenkini­mo politikos, būti lenkiškumo apaštalais, neretai paverčiančiais klebonijas ir bažnyčias lenkinimo štabais. Susidaro įspūdis, lyg lenkiškoji katalikų dva­sininkija nebuvo girdėjusi ir lenko  Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos 1993 m. rugsėjo 3 d. vykusio vizito į Lietuvą metu. Susitikimuose su len­kų dvasininkija ir tikinčiaisiais jis sakė, kad jie yra ne lenkai Lietuvoje, o Lietuvos lenkai ir kad privalo rūpintis nepriklausoma Lietuva, būti jos patriotais. Gaila, kad nei lenkų kunigija, nei politikai neatgailavo dėl savo nusikaltimų lietuvių tautai ir jos iškovotai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

     Dėl nesiliaujančios lenkų „autonomininkų“ antilietuviškos veiklos Vil­niaus, Šalčininkų ir kituose rajonuose, „Vilnijos“ draugijos ir Lietuvos Są­jūdžio 2012 m. gruodžio 14 d. konferencijoje buvo priimtas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę D.Grybauskaitę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pir­mininką. Jame sakoma:

   „Lietuvių raštijos kūrėjas M. Daukša dar 1599 m. kvietė saugoti savo kalbą, kurią dabar gina ir LR Konstitucijos 14 str. Ilga­amžės valstybės vertybės ir pagrindas jai išlikti ir yra įstatymų laikymasis, valstybinė kalba, šalies vientisumas, švietimas, valstybinė kalba, tradicinės nesiliaujančios kultūros išlaikymas, istorijos žinios. Dėl to 2012-08-22 d. kreipėmės į valdančiųjų partijų vadovus, prašydami atnaujinti LR partijų sutartį dėl Rytų Lietuvos problemų sprendimo. Jokio atsakymo į tai iki šiol  negavome.

   Vyriausybės programos projekte buvo numatyta pažeisti LR  Konstituciją,įstatymus, Konstitucinio ir kitų teismų sprendimus, valstybių sutartis dėl vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose, dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo, per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą diskriminuoti abiturientus.2012-12-12 d. kreipėmės į Jus to nedaryti, bet kol kas daroma priešingai, pažeidžiant valstybės interesus.

    Koalicinė sutartis su Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje (LRA) pagal Konstitucijos 7, 35 str. nedelsiant turi būti nutraukta, kadangi jos frakcijos nariai pažeidė LR Seimo nario priesaiką –  būti ištikimi Lietuvos Respublikai; gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, sau-
goti jos žemių vientisumą; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

     Neatsisakyta Lenko kortos su ištikimybės priesaika užsienio valstybei. LR saugumo departamento nuomone, jokių svarbių Lietuvos Respublikos postų Lenkų kortos savininkai neturėtų užimti dėl to, kad negalės adekva­čiai vykdyti Lietuvos įstatymų. Seimo narys M. Mackevičius su Lenko kor­ta patekęs net į LR Seimo Saugumo komitetą, bandė prieiti prie įslaptintų dokumentų.Vėl pakliuvę į Seimą per nepakankamai demokratiškus rinkimus (ne­įvertinus Rinkimų įstatymo pažeidimų ir koalicijai surinkus ne 7, o tik 5 proc. balsų), LRA nariai pažeidžia Konstitucijos 8 straipsnį. Mat garbina 1920-1939 m. Lietuvos okupaciją, vyriausiojo okupacinės kariuomenės vado J. Pilsudskio atminimą, stato jam nelegalius memorialus jo okupuo­toje teritorijoje – Zalave, Vilniuje. Ignoruojamos Lietuvos Respublikos Vy­riausybės 1993-06-14 d. potvarkiu Nr. 526 sudarytos Komisijos Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti išvados, verčiami Lietuvai būti nelojalūs pavaldiniai, mokiniai. Latvijoje ir kitur nelojalūs valstybei gyventojai ne­gauna pilietybės ir jokių strateginių pareigų negali užimti. LRA nariai neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis sie­kia įstatymais ją įteisinti dabartinėje Seimo kadencijoje. Taip pažeidžiamas LR Konstitucijos 10 str. LRA nariai reikalauja privilegijų prieš kitas tautines bendrijas ir tautos atstovus šmeižtais, dezinformacija, tautinės diskriminacijos kurstymu. Taip pažeidžiamas Konstitucijos 25, 29 straipsniai. LRA nariai palaiko ir melagingą LLRA nariai aktyviai kabina dvikalbius gatvių, vietovių užrašus, pažeis­dami Konstitucijos 14 str., Valstybinės kalbos įstatymo 14, 15 str., teismų sprendimus, t.y. užsiima antikonstitucine veikla.

      Ant savo namo dvikalbį ga­tvės užrašą Maišiagaloje užsidėjo ir LRA frakcijos seniūnė R. Tamašiūnienė Lenkų sąjungos suvažiavime skelbta, jog svarbiausias tikslas esąs – sti­printi polonizaciją, gaivinti okupacijų padarinius ir Lietuvą integruoti į Lenkiją. „Mūrai griūva, kaip savo laiku sugriuvo žymiai stipresni. Taip turi būti ir mes tuo tikime. Su ta viltimi saugome jėgas“, – skelbė Seimo narys M. Mackevičius.

      Lietuvos valstybę kuria Tauta ir tik jai priklauso suverenitetas. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis prieš visus, prievarta bekėsinančius į Lietuvos valstybes nepriklausomybę, į jos teritorijos vientisumą, konsti­tucinę santvarką. Valdžios galias riboja Konstitucija. Negalioja joks įstaty­mas, joks kitas aktas, priešingas Konstitucijai. LR Konstitucijos 2-7 str. šia linkme   įpareigoja dirbti Lietuvos vadovus, Seimo narius, ministrus, vice­ministrus, visus piliečius.

    Valdančioji koalicija ministrais ir viceministrais žadėjo skirti labai kompetentingus žmones. Bet ką apie energetiką išmano Šalčininkų rajono lenkiškų mokyklų tėvų komiteto pirmininkė R. Cytacka? Atitinkamoms jėgoms ji nusipelnė tuo, kad gerai rengė priešvalstybinius mitingus, rašė skundus, Jašiūnuose ant savo namo gatvės pavadinimą rašė tik Balinskiego.

      Energetikos ministerijos viceministrė demonstratyviai su ministru kal­basi tik „po polsku“ ir ignoruoja kitus darbuotojus. Ji nekreipia dėmesio į tai, kad jos pareigas einančiam tarnautojui reikia labai gerai išmanyti spe­cialybės ir darbo specifiką, mokėti vieną iš trijų dabartinių ES kalbų, laiky­tis savo valstybės Konstitucijos bei įstatymų, Valdininkų etikos kodekso. Šį kodeksą R. Cytacka grubiai pažeidžia, demonstratyviai nesilaikydama Švietimo, Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų bei nepagrįstai kurstydama gyventojus prieš savo valstybę.

      Kuo visos Lietuvos kultūrai gali padėti Lenkų sąjungos sekretorius Trusevičius, pagal LRA programą reikalaujantis privilegijų tik lenkams ir kurstantis tautinę nesantaiką? Jo „prioritetinis tikslas“ yra pagal LRA programą Seime prastumti antikonstitucinį Tautinių mažumų įstatymo projektą („Kurier Wilenski“, 2012-12-15-17, p. 3).

     Kodėl mokesčių mokėtojai turi išlaikyti į valstybinius postus pateku­sius Lenkų sąjungos sekretorius ir kitus jos darbuotojus, vykdančius lietu­vių etninės kultūros genocidą? Kam mokėti algas tiems, kurių kuruojamų sričių išmanymas ribojasi okupacijų padarinių gaivinimu, o gebėjimas ats­tovauti valstybei tarptautinėje erdvėje – melagingų skundų prieš Lietuvą rašymu? Būtent tą daro lenkų veikėjas V. Tomaševskis. Kaip į tokį Lietuvos „atstovą“ žiūri viso pasaulio lietuviai ir kokia mūsų valstybei iš to nauda?

      Švietimo ir mokslo viceministre buvo siūlyta jų veikėja,  nusi­pelniusi tuo, kad, dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, visada duodavo leidimus priešvalstybiniams mitingams, o signatarams leido rinktis tik Seimo automobilių aikštelėje. Savosios partijos mitinguose ji labai aktyviai dalyvaudavo, atsivesdama ir savo 16 metų sūnų.

V.Tomaševskio vadovaujamos partijos nariai ir dabar visaip proteguoja lenkiškas ir persekioja lietuviškas švietimo įstaigas, 2 proc. mokestį reika­lauja pervesti Lenkų sąjungai, „perka“ savo mokykloms vaikus, kai kurių švietimo įstaigų vadovus neteisėtai atleido iš darbo tik dėl to, kad, vykdy­dami įstatymus ir savo pareigas, jie priėmė tėvų pareiškimus į grupes vals­tybine kalba. Socialdemokratų partijos pirmininkas žadėjo neatiduoti atsa­kingų postų Švietimo ir mokslo ministerijoje LRA nariams. Bet, ministrui išvykus ar susirgus, jį pavaduoja viceministras

     Į Žemės ūkio ministerijos viceministres siūloma 1995-2008 m. Vilniaus rajono mere buvusi Seimo narė L. Janušauskienė-Počikovska. Ji turėtų paaiš­kinti, kaip, gimusi Baltarusijoje, prie Žeimenos upės galėjo „paveldėti“ bran­gią žemę ir dar apie 10 sklypų (su vyru – per 20) nusipirkti. Kaip ji vykdytų Tomaševskio partijos politiką: ar pagal savų teisininkų Vilniaus rajono savi­valdybėje ir Lenkų kultūros centre nemokamai parengtus pareiškimus visada „grąžintų“ žemę partijos aktyvistams bei rėmėjams; ar pelningai atlygintų už nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste; ar V. Tomaševskiui ir jo giminėms „grą­žintų“ žemę Lazdynuose bei kitur? O gal kurtų žemės rejestrus, nurodydama, kam Lenkijos okupacijos laikotarpiu koks konkretus sklypas priklausė. Kaip būtų garantuota Lietuvos Respublikos piliečių lygybė, vienodas teisinis ap­tarnavimas žemės klausimais (LRA nemokamai konsultuoja tik lenkus)? Ar tikrai būtų laikomasi įstatymų ir žemės apiforminimas stabdomas Lenkijos kariams, iš okupacinio režimo gavusiems žemės dovanų už Lietuvos okupa­vimą? Ar būtų kritiškai vertinamos Lenkijos išduodamos pažymos?

     Seimo nariai, ministrai, viceministrai, kiti valdininkai privalo mums būti pavyzdžiu, kaip reikia gerbti ir vykdyti valstybės Konstituciją, įstaty­mus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Prašome pagal LR Konstituciją ir įstatymus pakoreguoti vyriausybės programą bei viceministrų kandidatū­ras, kad piliečiams dėl to nereikėtų kreiptis į ES institucijas“.

 Įsileisti  kiaulę į bažnyčią   

   Lenkų šovinistai, Tarybų Sąjungos griūties metais siekę vėl užgrobti  rytines Lietuvos žemes,  užimti lietuvių sostinę Vilnių ir jo kraštą (1988 – 1992m.) Lietuvos valstybės teismų išvengė. Tačiau nenurimo, nerimsta ir toliau. Nusikaltėliams nepažįstamos tokios vertybės, kaip garbė, gailintis dėl savo ar savo gaujos nusikaltimų. Kadangi Lietuva, kaip Lenkija, yra tos pačios Europos Sąjungos narės, nebeišeina, kaip J. Pilsudskio laikais, oku­puoti ir aneksuoti Rytų Lietuvos. Dabar, dangstantis tariama žmogaus ir tautos teisių gynėjos vėliant lenkinimo politiką ir kurstant  lenkų ar sulenkėjusiųjų asmenų priešiškumas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Ypač iškeliami vietovardžių ir pavardžių rašybos lenkų kalba ir panašūs klausimai. Viskas daroma tam, kad galima būtų pagrįsti savo teises į etnines lietuvių žemes.

     Kadangi, kaip ne kartą minėta, nepriklausomos Lietuvos valstybėje nėra nė lopinėlio lenkų etninių žemių, mūsų valstybės suverenas yra tik lietuvių tauta, o valstybinė kalba – jos Suvereno – lietuvių kalba, ji turi . būti vartojama ir visų mūsų valstybės piliečių. Deja, lenkų šovinistai, tarsi būtų ne atsikėlėliai į lietuvių žemes, o jų, lenkų, žemės būtų buvusios įjung­tos į Lietuvos valstybę, reikalavo ir reikalauja, kad greta lietuvių kalbos vi­sur būtų vartojama  jų, lenkų. Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkų vadukų reikalavimus svarstė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, kuris dar 1999 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą, tvirtinantį, kad valstybinės – lietu­vių kalbos statusas reiškia, jog ji yra privaloma visame viešajame Lie­tuvos gyvenime. Kadangi visi informaciniai užrašai (vietovardžiai, gatvių, įstaigų ir kt. pavadinimai) priklauso viešajai valstybinės kalbos vartojimo sričiai, tai jie ir turi būti tik valstybine kalba.

      Kiek vėliau, tų pačių metų lapkričio 6 d. LR Konstitucinis teismas pri­ėmė nutarimą ir dėl nelietuviškų pavardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose. Nurodyta, LR piliečių dokumentuose pavardės bei vardai turi būti rašomi tik valstybine kalba. Tik vėliau (po įstojimo į ES) papildomame nutarime buvo pasakyta, jog paso ir kitų dokumentų ne pagrindiniuose puslapiuose gali būti ir originalo kalba įrašyti vardas ir pavardė, jei to pilietis pageidauja. Prieš tokius LR Konstitucinio teismo nutarimus buvo sukilę lenkų šovinistai, apskundę Lietuvą Europos Teisin­gumo Teismui dėl tariamo „tautinių mažumų teisių ignoravimo Lietuvoje“. 2011 m. gegužės 12 d. ES Teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad Lietu­vos valstybėje asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės dokumentuo­se neprieštarauja ES ir kitų tarptautinių institucijų nustatytoms teisinėms normoms, ir kad asmenvardžių rašymas piliečių dokumentuose – pačios valstybės vidaus reikalas. Tas pats pasakytina ir apie vietovardžių rašybą.

     Vietovardžių pavadinimai negali būti keičiami pagal atskiras tautinių bendrijų ar jų mažumų užgaidas, tame tarpe ir lenkų . Tuo labiau, kad Europos Tarybos Tau­tinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje (ypač jos 20 str.), pabrėž­ta, jog tautinės mažumos privalo gerbti ir laikytis valstybės teisinių aktų, saugoti ir ginti jos palikimą. Tačiau vadinamoji lenkų tautinė mažuma stengėsi ir stengiasi sulenkinti savo apgyventas lietuviškas žemes. Ypač daug blogo padaryta, sulenkinant lietuviškus vietovardžius bei pavardes. Lenkų kunigai ir vienuoliai žmonėms piršo mintį, kad geras katalikas – tai, pirmiausia, geras lenkas. Lenkų ir sulenkėję kunigai Rytų Lietuvoje beveik nepasikeitė nuo J. Pilsudskio okupacijos metų – daug jų ir toliau per bažny­čias varo lenkinimo politiką.

     Ypač daug dėmesio lenkų šovinistai skyrė ir skiria švietimui, laiky­damiesi principo: ką jaunas įgysi, tą senas surasi. Garbinama visa, kas lenkiška, ugdomas priešiškumas lietuviškumui. Propaguojama nuostata, kad tikroji jų tėvynė – Lenkija, kad Rytų Lietuva – ne etninė lietuvių žemė, neatskiriama Lietuvos dalis, o jų, lenkų, tik   Antrojo pasaulinio karo pradžioje TSRS neteisėtai perduota Lietuvai. Deja, ir po Kovo 11-osios Lietuva (kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą) ilgai nepertvarkė gausaus tame krašte lenkiškų mokyklų tinklo, kad jis taptų ne Lenkijos, o nepriklausomos Lietuvos patriotų ugdymo centru. O juk tokių mokyklų (lenkiškų) Lietuvoje yra santykinai daugiausia iš visų kitų valstybių, ku­riuose lenkų ar sulenkėjusių asmenų gyvenama.  Ir jose, kaip nei vienoje kitoje pasaulio šalyje, visi dalykai dėstomi lenkų kalba. Ir Lietuva kasmet joms išlaikyti skiria milijonus eurų.

      Galingoji JAV neskiria nė dolerio, pavyzdžiui,  lietuviškoms mokykloms. Nėra nė vienos iš jų valstybės išlaikomos, nors JAV lietuvių apie 5 kartus daugiau, negu lenkais besivadinančiųjų Lie­tuvoje. Tuo tarpu tarptautinės teisės požiūriu tiek lietuviai JAV, tiek len­kai Lietuvoje yra tokia pati „tautinė mažuma“, kuriai galioja tie patys tarptautiniai teisės aktai. Nepaisant to, lenkų šovinistai iš Rytų Lietuvos rašė ir rašo laiškus į įvairias tarptautines organizacijas apie tariamą savo­sios „mažumos“ kultūrinį ir politinį engimą nepriklausomoje Lietuvoje. Jie priekaištauja, kad lenkų kalba nėra lygiateisė lietuvių kalbai, kad pasuo­se ir kituose dokumentuose pavardės rašomos ne lenkiškomis raidėmis, kad „trukdoma“ vietovardžius rašyti   lenkų kalba.

       Skundžiasi, kad lenkiškoms mokykloms mėginama taikyti tuos pačius teisinius aktus kaip ir lietuviškoms, kad lenkų gyvenamuose rajonuose vilkinamas že­mės grąžinimas. Nors pastarojoje srityje, kaip nemažai kas teigia, klaidų buvo padaryta – žemė buvo grąžinama ir po J. Pilsudskio okupacijos atsikė­lusiems lenkams kolonizatoriams. Tai pasakytina ir apie kai kurių reikšmingų lietuvių Tautos istorijai pastatų „grąžinimą“. Taip užpernai lenkų Gdansko provincijos pranciškonų vienuoliams iš Lenkijos  Lietuvos Vyriausybė perdavė net Mindaugo laikus menančių, dar prieš Atgimimą restauruotus Lietuvos lėšomis rūmus Vilniaus senamiestyje, įvardijamus Pranciškonų,  kuriuose po Spaudos draudimo panaikinimo būsimo Prezidento A.Smetonos  pastangomis buvo įkurta  pirmoji lietuviška mokyklėlė, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų lietuviškos bibliotekos, daugelio lietuviškų draugijų centrai.

      Tik Vilnių okupavus J.Pilsudskio ordoms, lietuviai iš tų rūmų  išvyti ir tik 1938 m. okupantai lenkai  juose  įkurdino  savo  pagalbininkus pranciškonus iš Gdansko.. Sovietmetyje tuose rūmuose  buvo archyvai,  mokslo ir technikos draugijos, kuriuos ten buvo likusios ir atkūrus Nepriklausomybę. Daug kas vylėsi, kad  nepriklausomos Lietuvos valdžia atsižvelgs į lietuvių inteligentų siūlymus ir leis įrengti  juose mūsų Tautos kovų dėl Nepriklausomybės, prieš okupantus lenkus  ir lietuviškojo švietimo ir mokslo muziejus.  Bet, nors ir nepagrįstos Lenkijos pretenzijos į tuos rūmus, mūsų valdžiai, matyti, jos  atrodė svarbesnės, negu Suvereno – lietuvių Tautos; tokiu „grąžinimu“ Lietuvos Vyriausybė lyg pateisino būtą Lenkijos okupaciją ir aneksij, parodydama baudžiaunišką nuolankumą engėjų šlėktų  palikoniams.

      Antra vertus, Rytų Lietuvos savivaldy­bėse į postus atsisėdus daugiausia buvusiems „autonomininkams“, žemių grąžinimas ir kiti darbai buvo specialiai vilkinami, kaltinant tik nepriklau­somos Lietuvos vykdomą „antilenkišką politiką“, nors ji grąžinama net AK nariams, „pilsudskinikams“ ir „autonominikams“, kovojusiems prieš nepriklausomą Lietuvą. Beje, tie nepriklausomos Lietuvos priešai Vilniaus krašto lenkų mokyklose įvardinami kaip didvyriai. Tokiais dar daugelio lenkų ir sulenkėjusiųjų įvardinami ir minėti Armijos Krajovos banditai, Antrojo pasaulinio karo metais žudę ir persekioję tame krašte lietuvius, kad būtų galima šį kraštą, kaip lenkiš­ką, prijungti prie Lenkijos. Bet kalta ir Lietuvos valdžia, kuri vietoje  nuteisus juos  jų šlovintojus,  toliau Vilniaus krašte toleruoja,  tuo padedama  kurstyti lenkų šovinizmą ir priešišku­mą lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai  Lietuvos valstybei. Nuolaidžiaujama net Varšuvos chuliganams, su Lenkijos vėliavomis žygiavusiems Lietuvos sostinės Vilniaus gatvėmis. Lenkijos vėliavos ir kita valstybinė atributika turi būti draudžiama – kaip ir kitų valstybių, buvusių okupantų – TSRS, nacių Vokietijos – atributika. Jei pati tauta nesaugoja savo garbės, negina savo žemių ir laisvės bei nepriklausomybės – ji nebeperspektyvi, savo noru eina  išnykimo keliu.

    Apie tariamą lenkų diskriminaciją, sunkią jų padėtį Lietuvoje nuolat skelbė ir skelbia lenkų radijas, televizija, laikraščiai, internetiniai puslapiai.  2011 m.lenkų  buvo  organizuotas  ir  pasaulio lenkų parašų rinkimą, skirtą gelbėti „broliams“ Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat ginti lenkiškas mokyklas nuo valstybinės lietuvių kalbos. Beje, į lenkų organizuojamus mitingus neretai atvyksta ir gaujos smogikų, saugumiečių iš Varšuvos ir kitų miestų, tarsi Rytų Lietu­va būtų Lenkijos valstybės dalis. Dalyvauja ir Lenkijos ambasados darbuotojai.  Įdomu, kaip sureaguotų Lietuvos valdžia ir ES, jei į kokį rusų protesto mitingą atvyktų Rusijos ambasados darbuotojai?

    Nė vienoje kitoje pasaulio valstybėje, kurioje taip pat gyvena „lenkų tautinės bendruomenės“, pačios Lenkijos valdžia nesielgia taip akiplė­šiškai, kaip su Lietuva. Kodėl Lenkijos valdžia nereikalauja iš JAV, An­glijos, Vokietijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir kitų valstybių papildyti savo abėcėlių lenkiškomis raidėmis, rašyti vietovardžius lenkiškai, leisti mokytis vien tik lenkų kalba, eiti į paradus tik su Lenkijos vėliavomis ir pan.? Ma­tyti, daugeliui šiandienos lenkų tebėra gyvas jų protėvių siekis paversti lietuvį lenku, o Lietuvos valstybę – Lenkijos provincija.

       Žinoma, dėl to kalti mes patys, mūsų renkamoji valdžia. Tai ir  iš praeities užsilikęs nuolanku­mas atėjūnams.  Neįsivaizduojama, kad vokiečiai, prancūzai, anglai ar amerikiečiai toleruotų tokias organiza­cijas, kaip Lietuvos lenkų rinkiminė akcija, Lietuvos lenkų sąjunga ir pa­našias, kad būtų renkami į aukščiausius valstybės postus veikėjai, kurie iš tikro kovoja prieš ją (tokie, kaip buvę  Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybų nariai – „autonominikai“, kaip LLRA pirmininkas Voldemaras Tomaševskis ir kiti. Beje, pastarajam „lenkų autonomijos arkliukas“ buvo ypač naudingas kopiant karjeros laiptais, su juo jis buvo įjojęs ir į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, valdy­bą, gavo LLRA pirmininko postą (1999 m.), tapęs Vilniaus savivaldybės vicemeru, LR Seimo nariu, o nuo 2009 m. – net Europos Sąjungos Parlamen­to nariu. Tie postai jam sudarė ir sudaro visas galimybes tariamai ginti lenkų interesus nuo lietuvių, spręsti lenkų kultūros ir gerovės klausi­mus, sukuriant aureolę, kad jei ne jie, ne LLRA, Lietuvos lenkų sąjunga ir kiti, lenkai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jau seniai būtų pražuvę, sugrąžinti į pagonybę. Ypač ES parlamentaro postas sudarė sąlygas ir vi­saip spausti, menkinti Lietuvą, sudaryti apie ją neigiamą nuomonę, sukurti nepasitikėjimo ja atmosferą. Turbūt nedaug yra valstybių, kurios patikėtų atstovauti ir ginti savo reikalus tarptautinėse institucijose asmenims, aiškiai pasisakantiems prieš tą valstybę ir jos Suvereną.Dar labiau tas Valdemaras Tomaševskis ir jo komanda pasiskelbė, kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus šių, 2019 m. rinkimuose. Tai unikalus atvejis pasaulyje: – žmogus,savo veikla pasižymėjęs tik kaip valstybės Suvereno – lietuvių Tautos  Nepriklausomo valstybingumo siekio priešas, pasiskelbia to pačio Suvereno kandidatu į Prezidentus, nors pagal Konstituciją tik lietuvių Tauta yra Lietuvos valstybės suverenas, tad ir į :Respublikos vadovo  postą turėtų būti renkami tik Tautai nusipelnę ir jos pasitikėjimą turintys žmonės. Bet mūsų Konstitucija  78 str.   prieštarauja  lietuvių Tautos – Suvereno valios sampratai, nepažymint, kad tik  Lietuvos valstybės kūrėjos – lietuvių Tautos atstovas galėtų būti renkamas ,  o ne, kaip nurodoma toje Konstitucijoje,  „Lietuvos pilietis pagal kilmę,ne mažiau kaip trejus metus gyvenęs Lietuvoje …“. T.y. kriterijumi tampa piliečio  pragyventas laikas valstybėje, o ne jo nuopelnai Suverenui – lietuvių Tautai  ir jos valstybei.

Tiesos žodžio baimė

      Žinomas lenkų veikėjas ir nepriklausomos Lietuvos  garbingas gynėjas Ryšardas Maceikianecas nesuabsoliuti­no LLRA ir jos pasekėjų vaidmens. Jis dar  2011 m. lapkričio 12 d. „Vorutos“ 2-ajame numeryje  rašė:

    „[…]. Tai, kaip elgiasi dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių prieš­rinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys (ankstesnio antilietuviškumo), kurį toleravo tuometinė mūsų krašto valdžia […]. Visai neseniai Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje kritiškai įvertinusią Želigovskio įvykdytą Vilniaus užgrobimą, palygino su sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes jis, girdi, išdavė „saviškius“. Prieš tai ta pati žurnalistė šlovino iš Švenčionių rajono, Prienų ra­jono LLRA veikėją, buvusį „Lenino priesakų“ kolūkio pirmininką Antonijų Jundo, kaip nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris, nors ir būdamas Lietuvos pilietis, pareiškęs, kad po Trispalve vėliava niekada nestosiąs, tik po baltai raudona (Lenkijos – A. L.). Tiesa, tai jam nesutrukdė pasinaudoti užimama padėtimi, šalies įstatymais, supirkti iš buvusių pavergtų pavaldinių sklypus ir tapti kelių tūkstančių hektarų žemės savininku […]. Visa antilietuviška – tai triukšmingos Rinkimų Akcijos (LLRA – A. L.) kampanijos vaisiai […].Šios organizacijos ir jos dabartinio lyderio veikla, oficialiai vykdoma, prisidengus partijos pavadinimu, labiau primena organizuotą nusikalstamą grupuotę, o ne partiją (žmonių ir redak­cijų užpuolimai, kitokią nuomonę turinčių žmonių persekiojimai, trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklausomoms nuo Rinkimų akcijos organizacijoms, informacinis teroras). Be abejonės, tai jau naujas reiškinys, neturintis nieko bendra su sukompromituota autonomijos idėja. Tai greičiau demokratinė­mis pasivadinusių struktūrų panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant okupuoti teritoriją, atimti iš Europos centre gyvenančių žmonių pagrindines teises ir laisves […].

      Lenkų tautinė mažuma nepagrįstai tapatinama su Rin­kimų akcija ir jos lyderiu. Minėtosios triukšmingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik pirmoji ir antroji karta gyvena Lietuvoje, užėmusi vietą tų, kurie dėl vadinamosios masinės repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami nuo sovietų „rojaus“, – į kitas šalis. Kartu su šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių atstovai bei individai iš socialinio dugno […]. Tipiniu minėtos grupės atstovu –  ilgametis Lietuvos lenkų sąjungos „prezidentas“, Mas­kvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio lei­dinio „Czerwony Sztandar“ partinės organizacijos sekretorius, žmogus, nu­skriaustas savo kilmės ir todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti lenkų bendruomenei Lietuvoje […]. Galiausiai tai žmogus, labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų garsenybių, kurios kartu su draugija į save panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkiškumo puoselėjimą“.

     Nuo tada, kai 2000 m. Rinkimų akcija nusikalstamai ir jėga perėmė Lie­tuvos lenkų sąjungos vardą ir turtą […], taip iki šiol atkakliai, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja vi­sai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės yra tik atvykėlių baltarusių, pas­taruoju metu intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų ir vietinio pro­letariato derinys. Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos lenkai skambiose minėtos triukšmingos gaujos veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai ir minimaliai. Tą įtikinamai liudija rinkimų rezultatai, rodantys, kad atskirose savivaldybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai mažiau nei pusė ten gyve­nančių Lietuvos lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei pusė, 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos naudai nesikeičia. Neatsitiktinai Akcijos veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi pagalbos į rusų ir baltarusių prosovietiškai nusi­teikusį elektoratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine ir politine Lenkijos parama tampa akumuliacijos centru asmenims, puoselėjantiems Lietuvoje  antivalsty­bines nuotaikas ir prosovietinius polinkius. Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika dienų jis viešai televizi­joje pareiškė, kad prie sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo į Euro­parlamentą dirbti savo patarėju priėmė buvusį KGB majorą, jau pensininką.

     Nepaisant to, kad dirbant ambasadoriumi Janui Vidackiui, buvo imtasi praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, tai dar nebuvo blogiausi laikai. Varšuvos „Wspolnotos“ bei kitų įstaigų čiuptuvai nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti į Lietuvos lenkų aplinką. Kūrėsi vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, teikdami vilties, kad lenkų bendruomenė natūraliu būdu suformuluos savo vertybes ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Lietuvos realybėje.

    Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 metų, kai Varšuvos „Wspolnota“, siekdama nuslėpti daugiamilijoninius finansinius iššvaistymus sta­tant Vilniaus lenkų namus, tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akcijinių“ grupę, kad atakuotų tuos, kurie tuos namus statė ir siekė sutvarkyti lėšų apskaitą. Atsidėkojant akcijos lyderis imamas kelti į padebesius, o kai 2001 metais Lenkijos prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietuvos santykių vystymą“ (matyt manydamas, kad apdovanojimas turi būti aukštesnio laipsnio), Aleksandras Kvasnievskis vei­kiai pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir įteikia. V. Tomaševskis  jį maloningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas gali pagimdy­ti tik nusikaltimą, ir su šia žyme pradėta veikla kitaip vystytis negali.

      Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza Gazeta“ redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplinkos vystymosi procesas, o kuriant Lietu­vos ir Lenkijos santykius, ėmė dalyvauti nusikalstamas elementas.

      Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų bai­mes ir abejones, teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtampų ir antivals­tybinių elgesių situacija buvo iš anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietu­vos piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti kita valstybė.

     Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fiasko, yra tas, jog dabartinę lenkų antikultūrą, įskaitant ir politinę, prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos lenkų likimams.

     Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir minėtomis sąlygomis ne savo tautos klaidų ar fobijų ieškojimas, o teigimai, ką lietuviai turi daryti, o ko ne, niekur neveda. Todėl ragintume […] visus, kurie Lietuvai linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą teise bei palankumu kaimy­ninėms valstybėms ir tautoms.

      Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lietuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos, liudijančios apie tariamą priklausymą lenkų tautai, yra gryniausia provokacija (paskaitykite Michako Romer‘io min­tis „Dwie teorie o Polakach litewskich“. Zeszyty Historyczne, Nr. 106. Rok 1993, Paryz), o dosnus Lenkijos senato biudžeto lėšų dalinimas prieštarau­ja Lenkijos Konstitucijai. Tuo labiau, kad šiais galingais finansiniais srautais siekiama Lietuvos lenkų dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vienpu­siškos negatyvios informacijos, skleidžiamos lenkų gyventojams Lietuvo­je per postkomunistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus, turi visus informacinio teroro bruožus.Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis rėžiančių temų, dėl kurių Len­kijos politikams ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti  […].

     Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyvenvietėje stebėjau, kaip vėlų vaka­rą visai dar maži vaikai su ponia direktore priešakyje grįžta iš eilinės išvy­kos į Vilnių, kur „protestavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos, man nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt metų praleistų istorinių galimybių ir šansų kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijamas nepalankumas savo Tė­vynei ir bendrapiliečiams. Ir kad štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar galėtų būti valdžioje ir tyčiotis iš bejėgių žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė.

      Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi retoriniam klausimui – kam išvis yra polonistikos centras ir mokyklos, jei neišugdo Žmogaus ir Piliečio, o tik vadinamąjį lenką, kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, remiamai oficialiosios Lenkijos.

   Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausimas, į kurį laikas duos atsakymus“

 „Vištgaidžiai“ ereliais skridę

     LLRA rankose esant vos ne visoms Vilniaus  krašto įstaigoms, žmonės, kaip so­vietmečiu, bijojo ir bijo pakelti balsą prieš tariamai visagalę tą partiją, tyli arba pritaria jos vadukams, norėdami išlikti darbe, plėtoti savo veiklą ar panašiai. Ta „tvarka“, kurią krašte įvedė LLRA, Lenkų sąjunga ir kitos šovinis­tų organizacijos, labai patinka ir Varšuvai. Lenkijos užsienio reikalų ministras Rodislovas Sikorskis 2013 m. Lenkijos Seime pareiškė, kad LLRA dėka lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra geriausiai organizuota pasaulyje. Tokią nuomo­nę ne kartą išreiškė ir Lenkijos prezidentas Bronislovas Komarovskis. Panašiai atsiliepė ir kiti didieji Lenkijos vadai.

       Pretekstą  tiek jiems, tiek Rytų Lietuvos sulenkėjusiems ir tikriems lenkams,dėl vienų ar kitų priežasčių apsigyvenusiems lietuvių žemėse, sudarė ir sudaro ir Lietuvos valdžia, neretai dėl istorijos nežinojimo, skatinanti net valstybę pražudžiusių net įvykių ir procesų minėjimą, jai pasiūlo galingesnis, mūsų atveju Lenkija. Nepriklausoma Lietuva, lyg būtų  tik nežinia kieno tai valios vykdytoja, nepasmerkia ir praeities kaimynų lenkų nusikaltimų, kaip ir buvusios sąjungos su jais pražūtingumo ar nusikaltimų lietuvių Tautai ir jos nepriklausomam valstybingumui, siekiant polonizuoti ir paversti tik Lenkijos teritorine dalimi. Tai ypač susiję su buvusiu Lenkijos viršininku ir diktatoriumi J.Pilsudskiu, kuris vadovaudamosi viduramžiškais savo  luomo  interesais, prisidengdamas tariamai LDK atkūrimu, sutrypdamas lietuvių Tautos valią atkurti savo nepriklausomą valstybę, visomis galiomis puolė ją, okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą, skleisdamas melą, kad gelbėjęs nuo bolševikų.

     Dar daugiau tame krašte organizavo tariamą plebiscitą, bet dalyvaujant tik lenkams okupantams ir kolonizatoriams, kad Lenkijos Seimas tariamai to krašto žmonių valia įjungia tą Lietuvos dalį į Lenkijos sudėtį, kaip neatskiriamą  lenkų žemę. Tiesa, tam Lietuvoje gimusiam niekšeliui, po tos aneksijos, lyg ir buvo sąžinė pabudusi ir jis Vilniaus lenkų mitinge (1922 04 20), skirtame tai aneksiai atšvęsti, iš tibūnos papuoštos tik Lenkijos vėliavomis ir „vištvanagiais“, priminė lenkams, kad jie yra Rytų Lietuvos ir Vilniaus  tik okupantai ir kolonizatoriai, toliau aiškindamas jiems:“[…]. Pirmiausia kalbėsiu apie praeitį. Kadangi laikausi pricipo, kad tas, kas negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos  dabar ir neturi teisės ateičiai […].

     Negaliu nepasakyti, kad ir  Vilnius buvo iškeltas į sostinių rangą  ne lenkų, bet didžiųjų lietuvių, jų pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos […].Trys ketvirtadaliai mūsų didžiausio genijaus , kurio vardą kartoja kiekvienas vos prabilęs lenkų vaikas, sakau, trys ketvitadaliai tų atliktų darbų kurių prisiskiriam (Lenkija – A.L.),  yra susiję su buvusios Lietuvos istorija, jos kovomis, kančiomis ir nelaimėmis.  O didžiojo poeto genijų šiandien ir tolimuose Lenkijos vakarų pakraščiuose žino ir maži vaikai, kaip ir Gražinų, Aldonų, Valenrodų ir kitus vardus […].Negaliu pamiršti, kad šiose apylinkėse kova buvo stipresnė, kruvinesnė, atkaklesnė. Ji tęsėsi ir tada, ka ta kova karalystėje, Varšuvoje buvo pasibaigusi. Žemaičių sukilimas vis dar tęsėsi, nors daugelis, šimtai žmonių ir lenkiškai kalbėti nemokėjo […]. Tačiau gerbdamas praeitį, gerbdamas drauge pralietą kraują, šiandien mūsų didžiojo triumfo, lenkų triumfo dieną […], negaliu neištiesti rankos tiems ten, Kaune […], ragindamas santarvei ir meilei. Aš negaliu jų  nelaikyti broliais …“.

   Daug kas praeity tą J.Pilsudskio kalbą prilygino  krokodilui, kuris prieš prarydamas auką apsiverkia – iš jo akių ima tekėti ašaros, kurių išsiskyrimą paskatina skrandis. Tą lenkų okupantų viršininko kalbą, kaip ir visą imperialistinę Lenkiją įvertino žinomas teisininkas, mokslininkas Mykolas Riomeris savo laiške iš Kauno  jis  J. Pilsudskiui rašė:

    „Skaitau, Pone, Ta­vo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis pasakys […]. Savo kalba, Pone, Tu konstatavai, kad priklausai ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istori­jai, todėl ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai priklauso Tavo veiksmai. Todėl istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą […]. Tavo žodžiai negali būti suprasti kitaip, kad Vilnius buvo lietuvių ir Lietuvos iki mūsų, kol mes (suprask, lenkai) čia atvykome, ir bus čia Lietuva, kad ir ką įstengtume čia daryti (arba kai iš čia išeisime). Kitais žodžiais, Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė yra ir lieka tuo, ką sukūrė didžiulė kartų ir tautos valia; visos kitos kombinacijos grius, visi spekuliatyvūs mėginimai sufabrikuoti ki­tokią Vilniaus prigimtį per prijungimo aktą, „Seimo“ nutarimą ir t. t. sugrius kaip nevykęs šiuolaikinis namas, šiuolaikinių lenkų statytas dėl pelno Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje. Nebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo poziciją, sugrįš prie ryšių su Lietuva, kaip teisėta josios sostinė, jos sukurta […].

      Tačiau fak­tas, kad tai pasakyta Lenkijai minint Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos ir dar iškilmėse, kuriose paneigiama toji gili tiesa apie Lietuvą ir Vilnių, iškilmėse, kurios vainikuoja lenkų tautinių spalvų atsiradimą virš Vilniaus, be to, pasakyta Lenkijos valstybės vado! O štai ir Tavo kalbos pabaiga, kurioje Tu sveikini […], neturi jokio loginio ir psichinio ryšio su pirmąja dalimi. Kaip galima lai­dotuvių aktą, kas yra giliausioji Vilniaus esmė, vadinti vardadie­niu? […]. Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės ak­tas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalj, Tu jau pasivadinai lietuviu. Antrąją kalbos dalj galėjo pasakyti tik lenkas […] ir jos negalėjo sakyti lietuvis, kuris pasakė kalbos pirmąją dalį […]. Ir štai iš lietuvio, patenkindamas Lenkijos valstybės vadovo pozici­ją, savo kalbos pabaigoje Tu tapai lenku. Ir tuomet, neigdamas tai, ką Tu išreiškei anksčiau, Tu dar tiesi ranką lietuviams, vadin­damas juos broliais.

     Pirmosios kalbos dalyje atrodė, jog esi jų brolis, tačiau pats pabaigoje Tu tą brolybę nutraukei. Kaipgi Tu nori, kad ranka bū­tų priimta – juk Tu ne ką kita tuo minėjimu šventei, o Vilniaus atėmimą iš Lietuvos. Ar tai tinkamas aktas brolybei skelbti! […] Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietu­vos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas. Tavo Rytų politika turėjo žlugti ir Tavo didžiosios federacijos idėjos vykdymas – ne aro skrydis, o nykštuko trypčiojimai […]. Tu atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydj, o trypčioji žeme kaip nykštu­kas […]. Viso darbo rezultatas – paprasčiausio Lenkijos naciona­lizmo kūrinys. Tai ne Dmovskių kūrinys, o …. arkivyskupų Teodorowiczių ir j juos panašių darbas, o Tu ar nori, ar nenori, esi jų tarnas. Todėl netinka Tau tie žodžiai, kuriuos sakei pirmojoje ta­vo Vilniaus kalbos dalyje, lietuvio žodžiai apie didžiąją Vilniaus dramą. Aš, Pone, kovojau Tau vadovaujant dėl Lenkijos nepriklau­somybės. Kovojau tikėdamas, kad toji nepriklausomybė yra kelias  į mano tėvynės Lietuvos nepriklausomybę ir jos garantija […]. Tavo veiksmai Vilniuje realizuoja Teodorowiczių spekuliacijas ir tik prisidengia aro plunksnomis […]. Sakau Tau tai, nes pats pasi­vadinai lietuviu, lietuvišku žodžiu kalbėjai, taigi būsi teisiamas Lie­tuvos […]. Kelias, kurį pasirinkai, veda tik prie paprasčiausio lenkų nacionalizmo viešpatavimo, mėginimų užmušti Lietuvą.“

 Nusikaltimas be bausmės

      Kaip teisingai rašė M. Riomeris, J. Pilsudskį ir visą jo kliką turėjo teisti kaip karo nusikaltėlius, kaip lietuvybės naikinimo or­ganizatorius ir vykdytojus Lietuvos teismas, tarptautinis teismas, kaip kad buvo teisiami kiti budeliai – Hitleris ir jo pagalbinin­kai, Stalinas ir bolševikų partija. Turėtų būti uždrausti ir lenkų šovinistų – okupantų ženklai, vėliavos Lietuvoje.

       Nežinoma pasaulyje valstybė, kuri saugotų savo okupantų budelių palaikus, o Lietuva tebesaugo J. Pilsudskio širdį vienoje iš švenčiausių lietuvių tautai vietų – Vilniuje, Rasų kapinėse. Ir ta vieta yra tapusi lenkų šovinistų, tebesvajojančių sulenkinti Lie­tuvą, lankomiausia vieta, nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurs­tymo židiniu. Tokias mintis lyg patvirtina ir vos ne kas dieną prie to betono luito su įbetonuota jame Lenkijos diktatoriaus širdimi besilankantys lenkai, jų turistų ir maldininkų grupės, iškėlusios dažnai ir Lenkijos vėliavas bei herbus, giedančios Lenkijos him­ną, pamaldžiai lyg apie kokį šventąjį kalbančios apie J.Pilsudskį, jo žmoną, apie tai, lyg Vilnius buvęs tik lenkų miestas.

     Po tokių savotiškų pamaldų prie to lietuvių Tautos ir jos Nepriklau­somybės budelio apeinami Rasų kapinėse palaidotų  kitų lenkų veikė­jų kapai. Tačiau šio rašinio autoriui, kaip ir daugeliui kitų, nėra tekę matyti, kad lenkų grupės bent stabteltų prie dr. J. Basanavi­čiaus ar kitų  lietuvių Tautos ar nepriklausomos Lietuvos kūrėjo paminklų; neteko girdėti, kad jiems gidai paaiškintų, kaip lenkų imperialistai buvo okupavę Vilnių ir beveik visą Rytų Lietuvą ar pan. Priešingai, dažniausiai atvykėliams ar vietos „vištgaidžiams“ (tiems, kurie, būdami lietuviai, vadino ir vadina save lenkais) aiš­kinama, kad tas kraštas nuo amžių tik lenkams tepriklausęs ir pan. Tokį įspūdį dar mėgina sustiprinti prie kapiniu įsitaisę tik lenkiškos literatūros pardavėjai,lenkų  davatkos su lenkiškais šventukais.

Baudžiauninkų padėka už nuplakimą

    Neišmanėliškumu dvelkia ir LRS nuo 2007 m. vykstantys 1791 m. gegužės 3 d. vadinamos lenkų konstitucijos bei Liublino unijos ir Horodlės susitarimų  minėjimai.  Tokių, ypač gegužės 3d. minėjimų  iniciatoriumi buvo    Prezidentas V.Adamkus, o taip pat seimūnai  E.Zingeris, A.Kubilius, G. Kirkilas,  Kovo 11-  osios Akto  signatarų,  istorikų – „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalieriai     ir kai kurie   kiti. Beje, apie Horodlės, Liublino unijų, o taip pat tą gegužės 3 d. tariamos  konstitucijos bendrą   lenkų ir lietuvių šventimą siūlė 1990 m.gruodžio 5 d. LKP CK (ant TSKP platformos) vadas M.Burokevičius, tos stalinistų partijos ideologas J.Jermalavičius susitikime Šalčininkuose su lenkų „autonominikų“ vadais A.Brodavski, E. Tomaševič, A.Komar , S. Peško ir kitais, o taip dalyvaujant ir „atstovui“ iš Varšuvos bei TSKP CK komisarui iš Maskvos lenkams,  aptariant lenkų prosovietinės autonominės respublikos (krašto) įkūrimo atskirtoje nuo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, jeigu ji negrįžtų į „broliškų tarybinių respublikų šeimą“; stalinistų partijos Lietuvoje vadai tuo savo siūlymu vylėsi suvilioti Lenkiją dar labiau remti „autonomininkus“, nes   ateityje gal  ir visa Lietuva bus vėl Lenkijos provincija.

        Žinoma, tai  dar neįrodo, kad minėti ir daugelis kitų  lenkų švenčių minėtojai mūsų Seime buvo ar tebėra stalinistų – bolševikų  idėjų perėmėjai,  bet   šlovindami minėtus įvykius,  tik lenkų imperialistams brangią  ir tą „konstituciją“,  mūsų valdžiažmogiai ir  be tautinių nuostatų mokslagriaužiai, nors ji, ta konstitucija –  tik lenkų ponų ir hierarhų pergalės įteisinimas prieš LDK, nors  joje jau nebebuvo  nei „lietuvių Tautos“, nei „Lietuvos“ net  sąvokų, o tik „lenkai“ ir „Lenkija“, o  ir karaliauti pagal tą konstituciją  turėjo  tik vokiečių monarchų dinastija, parodo tik nebranginimą lietuvių Tautos ir jos atkurtosios nepriklausomos valstybės . Jei ta vadinamoji gegužės 3 d.  konstitucija tada  būtų įgyvendinta, apie lietuvių Tautą ir jos valstybę šiandieną  tik iš senų istorijos darbų besužinotume. Kitaip sakant , ta konstitucija turėjo padaryti tik Lenkiją „vieninga“, kurioje  egzistuotų tik viena –  „lenkų tauta“,  „Lenkijos valstybės“ šeimininkė. Lietuviai ir Lietuva turėjo ištirpti lenkuose, kaip kad buvo polonizuoti ir lietuvių etniniai kraštai šiauriau Vyslos.

      Neatsitiktainai tą gegužės 3d.  konstituciją, kaip ir Horodlės, Liublino  unijų pasirašymo datas ėmė  skelbti nuo 1919 m.   lenkų  šventėmis  Lenkijos viršininkas, diktatorius J.Pilsudskis, kuriam  reikėjo „istorinių dokumentų“, kad pateisinus savo karą prieš lietuvių Tautą  pasiskelbusią Lietuvą nepriklausoma. Tais dokumentais J.Pilsudskis „vadovavosi“ ir aneksuodamas Vilnių ir jo kraštą, nors ir   jo organizuotuose rinkimuose į tariamo krašto Seimą (1922 m. sausio 8 d.) atsiakė dalyvauti (boikatavo) „vietiniai“ – lietuviai, žydai, gudai. Bet  okupantai,  balsuotojų atsigabenę   iš Lenkijos, net  Varšuvos, paskelbė , kad „krašto gyventojai“ nori tik įsijungti į Lenkijos sudėtį.  Apie  tokių   rinkimų neteisėtumą paskelbė tada  ir Tautų Sąjungos Karinės kontro­lės komisijos nariai, stebėję tuos lenkų okupantų  orga­nizuotus rinkimus.  Tie stebėtojai –  Komisijos nariai  savo pranešime Tautų Są­jungai nurodė, kad „…Vilniaus krašto gyventojai lietuviai savo didžiumoje susilaikė nuo balsavimo, Vilniaus miesto žydai taip pat beveik visi susilaikė nuo balsavimo […]. Gudai irgi boikotavo rinkimus, nors buvo tarp jų […], pasidavusių lenkų kunigų agitacijai, balsavusių […]. Nepaisant mišrios Vil­niaus krašto gyventojų sudėties, Vilniaus seiman išrinkti tik lenkų atstovai […]. Be to, reikalinga pažymėti:

1.Komisijos, kurioms buvo pavestas rinkimų vedimas ir rinkimų ope­racijų vykdymas, susidėjo beveik išimtinai iš lenkų;

  1. Rinkikai ėjo prie urnų be asmens liudijimų ir be jokių dokumentų, pažyminčių asmens tapatybę. Užteko ištarti vien pavardę, kad gautum ga­limybę įmesti balsavimo lapelį.

Tokiu būdu rinkimų kontrolė buvo tik suinteresuotos pusės (lenkų) rankose.Priėmus domėn, kad lietuviai, žydai ir gudai ir oficialiai atsisakė dalyvauti rinkimuose, kad rinkimai vyko esant lenkų karinei okupacijai, kad lenkai tu­rėjo savo rankose visas valdžios spaudimo priemones,  todėl jokiu būdu negalima žiūrėti į lenkų okupacinės valdžios organizuotus  Vilniaus seimo rinkimus, kaip į teritorijos gyventojų valios pareiškimą“.

Po pažyma pasirašė Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos pirmi­ninkas Chardigny,  sekretorius dr. Lassitch ir kiti.

Tačiau lenkų imperialistams  nerūpėjo rinkimų teisėtu­mas, tikroji krašto  žmonių valia. Jiems rūpėjo tik greičiau užgrobti jei ne visą Lietuvą, tai nors jos dalį, Vilnių ir jo kraštą. Pagal nurodymus iš Varšuvos, tariamojo Vilniaus seimo nariai – okupantai-kolonizatoriai lenkai, tarp ku­rių buvo didelė  dalis  kaip minėta atsiųstų  iš okupanto šalies –  Lenkijos rajonų, tie pačių okupantų lenkų išsirinktieji,  1922 m. vasario 20 d. priėmė tokį nutarimą: „Visagalio Dievo vardan mes, Vilniaus seimas, lais­va ir visuotine Vilniaus krašto gyventojų valia pašaukti, turintys visas teises spręsti šio krašto likimą, prisimindami ilgamečius ryšius, kurie 1791 m. ge­gužės konstitucijos nutarimais, Horodlės ir Liublino aktų savanoriškomis sutartimis mūsų žemes su Lenkija sujungė į vieną, ir prisimindami mūsų tėvų kovose dėl Laisvės po nelaimingų Tėvynės padalijimų pasiaukojančiai pralietą kraują, didžiai pagerbdami lenkų kareivio narsą ir pasiaukojimą, šio Krašto sūnų Jozefą Pilsudskį, gen[erolo] Želigowskio žygdarbį, pagal tautų apsisprendimo teisę šio Krašto gyventojų, jame gyvenančių, ir ateities kartų vardu, siekdami užtikrinti jų laisvę ir visapusišką dvasinę ir materiali­nę raidą, 1922 m. vasario 20 d. posėdyje nutariame ir nustatome:

  • Visus juridinius-valstybinius ryšius, primestus mums prievarta Rusi­jos valstybės, laikome negrįžtamai nutrauktais ir neegzistuojančiais, tai pat atimame iš Rusijos teisę kištis į Vilniaus krašto reikalus;
  • Lietuvos Respublikos keliamas juridines-valstybines pretenzijas į Vilniaus kraštą, kurios išreikštos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų sutartyje, taip pat visas kitas atmetame ir visiems laikams atšaukiame iškilmingai konstatuojame, kad nepripažinsime jokio prieš mūsų va­lią svetimų institucijų priimto sprendimo ir dėl mūsų Krašto likimo, ir dėl jo vidaus santvarkos;
  • Vilniaus kraštas yra be jokių sąlygų ir išlygų neatskiriama Lenkijos Respublikos dalis;
  • Lenkijos Respublika turi visišką ir išimtinę valstybinės viršenybės Vilniaus kraštui teisę;
  • atitinkama Lenkijos Respublikos valdžia turi vienintelę ir išimtinę teisę spręsti dėl Vilniaus krašto įstatymų ir santvarkos pagal 1921 m. kovo 17 d. Respublikos Konstituciją;
  • raginame Lenkijos Respublikos Įstatymų Leidžiamąjį Seimą ir Vy­riausybę tučtuojau vykdyti teises ir pareigas, išplaukiančias iš Vilniaus krašto priklausomybės Lenkijos Respublikai fakto.

Lenkijos Vyriausybė  sveikina ir džiaugiasi  Vilniaus Seimo delegatų pareiškimą ir  bendru aktu patvirtina:

Pirmas straipsnis: Vilniaus kraštas, savo gyventojų valia būdamas laisvas nuo visų kitų valstybinių ryšių, yra sujungiamas su Lenkijos Respublika.

Antras straipsnis: Valstybinė viršenybė Vilniaus kraštui nuo šiol pri­klauso Lenkijos Respublikai.

Trečias straipsnis: Lenkijos Vyriausybė pareiškia, kad Lenkijos Respu­blikos Seimas nustatys Vilniaus krašto statutą.

Ketvirtas straipsnis: Šis Aktas turi būti patvirtintas Lenkijos Respubli­kos įstatymų Leidžiamojo Seimo, po to įsigalios, kadangi Vilniaus Seimo delegatai pateikė įgaliojimus, pripažintus esant pakankamais ir tinkamos formos […]“

Kitaip sakant, okupantai paskelbė, kad jų užgrobtas Lietuvos kraštas be jokių iš­lygų (jau nekalbant apie Suvalkų, Balstogės, Augustavo ir kitų lietuvių kraštus) yra tik jų, tik imperialistinės valstybės – Lenkijos „neatskiriama“ dalis. Tą 1922 m. kovo 24 d. patvirtino Lenkijos Respublikos įstatymų leidžiama­sis Seimas Varšuvoje, paskelbdamas nutarimus „Dėl valdžios Vilniaus kraš­te paėmimo“ ir „Dėl Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“. Pagal Lenkijos seimo nutarimus okupuotoji ir aneksuotoji Lietuvos dalis buvo pavadinta Lenkijos Vilniaus apygarda, o kiek vėliau pietinės jos sritys buvo įtrauktos į Naugarduko ir Balstogės vaivadijas.

Tuos Lenkijos valdžios demagogiškus pateisinimus, dėl okupacijos ir aneksijos Vilniaus ir jo krašto pasmerkė ne tik lietuvių Tauta, bet ir visa doroji pasaulio visuomenė. 1928 m. ge­gužės 1 d.  ir Tarptautinis teisės institutas Paryžiuje, išnagrinėjęs Lenki­jos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir ją teisinančius  Tautų Sąjungos ir Ambasadorių konferencijos nutarimus, paskelbė, kad šie jų sprendimai nusikalstami ir jų autoriai ir vykdytojai baustini, todėl nedelsiant turi būti  atkurtas teisingumas ir okupantai lenkai nedelsiant turi  išsinešdinti iš  lietuvių Tautos etninių žemių, iš okupuotos ir aneksuotos Lietuvos dalies. Pagal tą nutarimą  ir  Tautų Sąjunga,  Ambasa­dorių konferencija neturėjo jokios teisės svarstyti Rytų Lietuvos priklauso­mybės klausimo. Tam kraštui TS neturėjo mandato. Vilnius – tai nepriklausomos Lietuvos sostinė ir Rytų  Lietuva – tik   Lietuvos valstybės teritorija, kurioje yra tik vienintelis Suverenas – lietuvių Tauta.  Ir joks okupantas, kolonizatorius neįgyja teisių į užimtą kraštą, nepaisant okupacijos ar aneksijos trukmės.

Tačiau militaristinė Lenkija nepaisė teisės ir teisingumo. Ji ir toliau okupuotame krašte nuožmiai engė lietuvius, juos naikino,nepripažindama nepriklausomos Lietuvos valstybingumo,  o 1938 m. kovo 17 d. ultimatumu ir grasinimu privertė Lietuvą užmegzti su  agresore Lenkija   diplomatinius santykius. Tačiau ir tuo ultimatumu Lenkija neįgijo jokių teisių į jos užgrotas lietuvių žemes. Tačiau tą okupanto įvykdytą smurtą, šiandieną, kaip minėta lyg siekia pateisinti Kovo 11 – osios rinktoji valdžia, organizuodama iškilmingus tos pilsudskininkų agresijos ir smurto aktų tariamo pateisinimo  – Horodlės akto, Liublino unijos, gegužės 3 lenkų konstitucijos priėmimo datų,  minėjimus,nors tie įvykiai ir teatspindi tik LDK valstybingumo netektis: atsisakymą Suvereno teisių renkant savo valdovus, susitaikymą su daugiau kaip  pusės LDK teritorijos (visos dabartinės Ukrainos ir dalies Livonijos) lenkų okupacija ir aneksija ir pagaliau su galutiniu LDK inkorporavimu į „vieningos“  Lenkijos sudėtį ir tuo pačiu lietuvių tautos pavertimu tik baudžiauninkų tauta, „medžiaga“ lenkams ir jų Lenkijai stiprinti.

Tokių datų minėjimas, tai anuliavimas ir tiek Vasario 16 – osios,  tiek Kovo 11 – osios  aktų  ir pripažinimas, kad Lietuva tebėra Lenkijos provincija. Savo esme tie minėjimai – tai  pagal baudžiamąją kodeksą „antivalstybinai nusikaltimai“ ir tokių ninėjimų organizatoriai ir dalyvaiai turi būti baudžiami kaip ir TSKP ir TSRS ar fašizmo garbintojai ir gynėjai, kaip LR Konstitucijos sutrypėjai, kaip ir yra nusikaltimas išskirti iš Lietuvos piliečių ir Rytų Lietuvos  besivadinančius lenkais, tarsi jie būtų kažkokie „atskilę“ nuo Lenkijos ar lenkų tautos padarai, kurių ir problemas sprendžia tik atsižvelgiant į svetimos valstybės – Lenkijos užmačias, lyg Lietuva būtų jau nebepriklausoma, ne lietuvių Tautos – Suvereno valstybė.Toleruojama ir tokių, kaip V. Tomaševskio veikla, renkant jį net į ES parlamentą, nors apie  jį  kaip dar 1914 m. balandžio 10 d.“Delfi“ straipsnyje „Valdemaras Tomaševskis – kas jis?“, rašė:“

V.Tomaševskio vadovaujama partija ir jis pats vis patenka į Valstybės saugumo departamento akiratį. Pavyzdžiui, VSD: Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ teigiama, kad siekdama įgyvendinti savo interesus Rusija toliau išnaudoja Vilniaus krašto problemas, o kai kurių Vilniaus krašto lenkų lyderių veikla atitinka tik Rusijos interesus […]. VSD direktorius Gediminas Grina Seime viešai pareiškė, kad V.Tomaševskis yra patekęs į priešiškų interesų lauką […]“.

        Mūsų išsirinktieji pirmiausia Seime ir Prezidentūroje elgiasi lyg Lenkų šovinistų – šlėktų baudžiauninkai ar nemokšos nežinantys istorijos, bijodami jau dabar net vartoti tokius terminus, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva, kad kas neįžiūrėtų jog jie ne „vieningos“ ES kūrėjai, kaip sovietmety buvo kuriama irgi „vieninga“ TSRS su „vieninga tarybine liaudimi“.

      Bet  visos sąjungos, federacijos, kaip ir imperijos yra laikinos, sudaromos,  sukuriamos ir žlunga, tik tautos  išlieka. Tad gynimas ir stiprinimas  lietuvių Tautos – Lietuvos valstybės Suvereno,  tik plėtojimas tautinio  švietimo, mokslo ir kultūros, išsaugojimas  savo valiutos ir teisės  į savo žemę ir savo kaip Suvereno teisių  ir  turėtų būti  kiekvieno jos  išsirenkamo atstovo, kaip ir  piliečio šventa  pareiga, kaip ir pareiga  kovoti prieš  vis dar gyvą didžiųjų valstybių imperializmą (jos ir  didelės, kad surijo mažesnes tautas), nors šiandieną tai mėginama vadinti „integracija“, neretai ir patiems   „mažiesiams“ viską aukojantiems vardan jų  palankumo ir nuolaidų, net  palaipsniui perimant jų, galingesniųjų kalbą, kultūrą, taip  palaipsniui prarandant  ir savo  tautinį   indentitetą, o tuo pačiu ir savos nepriklausomos valstybės išsaugojimo svarbos suvokimą,  tampant  didesniems   ir suktesniems    „kuriamąja medžiaga“.

        Tautos, praradusios  savo  tautinę savimonę,   kad ir pažangiausioje besiskelbiančioje sąjungoje, niekas nebeprikels,  kaip ir mirusiojo  žmogaus. O kad taip neįvyktų ir su mūsų Tauta ir jos nepriklausoma valstybe,  savo atstovais į valdžios postus  turime rinktis  tik tvirtos tautinės savimonės žmones,  įrodžiusius, kad jie  tikrai nori ir sugeba dirbti ir aukotis  lietuvių  Tautos ir jos nepriklausomos valstybės, jų amžinumo  labui. Vargas Tautai, jei ji nesugeba   pasirinkti, įvertinti  savo patikėtinių savo valiai vykdyti. Tokia Tauta  slenka pražūtin, prarasdama ir teisę būti savos žemės šeimininke, lieka tik istorijos stebėtoja, bet ne jos ir pasauliui pažangos kūrėja.

Istorija Liekis Algimantas , , , , , , , , , ,



One Comment


  1. Gintautas, Prieš 1 week ago Atsakyti

    Gerbiamas Algimantai! Šis Jūsų straipsnis turi tapti parankine knyga visoms mokykloms ir bibliotekoms. Kada gi pagaliau lietuviai išmoks vertinti savo istoriją ir iš padarytų klaidų mokytis. Ačiū, kad esate.


Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra