Alfredas Girdziušas – Sausio 13-osios metraštininkas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Vorutos“ pokalbis su žinomu fotomenininku Alfredu Girdziušu, tikru Sausio 13-osios foto  metraštininku, padovanojusiu Seimui  …. kadrų  iš Sausio -13-osios įvykiu
Kaip kilo mintis tapti fotomenininku, arba nuo ko viskas prasidėjo?
Vaikystėje norėjau būti geležinkelininku, nes išpat mažens labai norėjau daug keliauti, daug pamatyti bei apsilankytiįvairiose šalyse. Baigęs aštuntą klasę, išvykau į Vilnių pabandyti laimės stoti į Vilniaus geležinkeliečių technikumą, bet  pavėlavau į stojamuosius egzaminus. Tuomet įstojau į profesinę mokyklą, kurioje ruošiami mašinistų padėjėjai, bet… laikinai mane priėmė mokytis buitinio aptarnavimo specialybės – buitinių prietaisų remontininku. Tas „laikinumas“ prasitęsė, o po metų buvau išsiųstas atlikinėti praktikos Kėdainiuose. Ten ir pasilikau dirbti.  Gyvenau, dirbau, susidraugavau su medžiotojais, pradėjau patsai gainioti zuikius, tad draugai už mano uolumą gimtadienio proga padovanojo  fotoaparatą. Tai buvo 1967 metai. Nuo to laiko ir pradėjau fotografuoti.
Galbūt jūsų giminėje kas nors užsiminėjo šia veikla?
Taip, mano tetos  vyras. Jis buvo fotografas. Turėjo fotolaboratoriją dabartinėje Gedimino prospekto ir Totorių gatvės sankryžoje. Ši fotoateljė buvo įkurta dar Lenkijos okupacijos metais ir gyvavo sovietiniu laiku. Jis ten ir dirbo. Mirus vyrui, mano teta Marytė  pati pradėjo fotografuoti. Vėliau grįžo į tėviškę, Ignalinos rajoną, ir ten fotografuodavo kaimiečius. Turiu išsaugojęs jos kelias fotografuotas nuotraukas
Galbūt ji jus kažkiek mokino fotografijos meno?
Nors mano teta buvo pramokusi fotografuoti, tačiau šia tema su ja niekada nesišnekėjome. Po jos ir jos antro vyro mirties, likusį namuką prie upės, kuriame jie gyveno, žmonės pradėjo po truputi griauti, tad vieną kartą netoliese meškeriodamas užėjau į tą namuką ir radau fotojuostų („Mimoza“ firma) iš Pilsudskio laidotuvių ( nuotraukas fotografavo tetos vyras).
Ar daug turite savo archyvuose išsaugoję nuotraukų?
Nuo to laiko, kai man draugai padovanojo fotoaparatą, esu išsaugojęs visus kadrus, išskyrus tuos, kuriuos kas nors „pasiskolino“ ir negrąžino. Šiandieną savo archyvuose turiu apie pusę milijono kadrų. Žinoma, tuomet ne tiek daug fotografavau kaip dabar. Būdavo vieną fotojuostėlę savaitę (36 kadrų), kartais fotografuodavau reportažus, tada „atkaldavau“ 3-5 fotojuostas. Šiuo metu, žinoma, nufotografuoju daugiau – 500   1000 ir daugiau kadrų vienam reportažui.
Pradžioje fotografavau labai daug. Vėliau truputį „sudrausmino“ mane mano patėvis Martynas Katkauskas – nuostabus žmogus, išauginęs net septynis vaikus.  Patarė viską  fiksuoti, daryti užrašus, viską žymėti – ką, kur ir kada fotografuoju, nes po kurio laiko viskas užsimirš. Patėvis norėjo, kad nuotraukos, kurias darydavau, turėtų išliekamąją vertę. Tad viską archyvuodavau: iš pradžių sukarpydavau po tris kadrus, įvyniodavau į popierių. Stengiausi viską pažymėti, aprašyti, kad nesupainiočiau. Taip pavyko  viską išsaugoti iki šios dienos. Žinoma, tuomet man tie visi kadrai buvo kasdieniai, tačiau dabar jie jau turi istorinę vertę, nes daugelio žmonių, įvairių objektų, kuriuos fotografavau, jau nebėra. Džiaugiuosi, kad tuometės patėvio pamokos nenuėjo veltui.
1991metais per sausio mėnesio įvykius vienas rusų kareivis Serioža Junisov iš karinio Šiaurės miestelio mane perspėjo, jog manimi susidomėjo „osoby otdel“ – ypatingasis skyrius. Kadangi viską fotografavau, ir, ko gero, nei jedinstvenikams, nei kariškiams pasitikėjimo nesukėliau, nes per paskutinį paradą „krasnogo oktiabria“ 1990 metais, man rusų kariškis, kapitonas iš Kauno desantininkų divizijos, sudaužė fotoaparatą. Grasinosi mane užpulti ir nubausti. Vieną naktį jie įsibrovė į mano studiją viską sulaužė, išvartė, bet negatyvų kurių, matyt, ieškojo, taip ir nerado. Negatyvus ir svarbiausią informaciją tą naktį spėjau išnešti į gretimo namo rūsį.
Papasakokite kaip plėtojo Jūsų veikla.
1980 metais pradėjau dirbti spaudoje. Buvau priimtas kaip gamyklos inžinierius, bet dirbau fotokorespondentu.
1980 metais pradėjau daryti kamerinių tipų parodėles. Viena įdomesnių parodų buvo paroda apie upę Ūlą. Po šios parodos buvau pakviestas stoti į fotomenininkų sąjungą (tuometę fotomenininkų draugija). Kadangi dirbau fotoreporteriu, tai buvo lengviau įgyvendinti savo planus ir 1983 metais  „Vilniaus“ kino teatre padariau pirmąją viešą fotoparodą. Tai buvo „Apšvietimo etiudai, aktai“.  Beje, ši paroda, tiksliau – tokio pavadinimo parodos, apkeliavo labai daug Lietuvos miestų bei kai kurias užsienio šalis: Rusiją, Estiją, Lenkiją, JAV, Prancūziją bei Japoniją. Kito tik tos parodos turinys, priklausomai nuo to, kur buvo eksponuojami lakštai, bet pavadinimo nekeičiau. Daug padėjo mano žmona Aušra.
Pastaruoju metu po Lietuvą keliauja gana intymi fotoparoda – fotonovelė „Ūla“. Tai pasakojimas apie vienos mergaitės gyvenimą nuo pat gimimo iki jai sukako 7 metukai, t.y. iki jos pirmųjų savarankiškų žingsnių – mokslo. Toji mergaitė yra mano dukrytė Ūla. Tad man ir lengva buvo ją „eksploatuoti“ fotografuojant jos gyvenimo žingsnius ir sunku… atrenkant geriausius kadrus iš informacijos gausos. Bet galiu pasigirti, kad į šią parodą, apkeliavusią jau aštuonetą Lietuvos rajonų ir Vilniaus miesto parodų salių, žiūrovų prisirenka daugiau kaip į kito žanro fotoparodas. Tai lemia, manau, kad žmonės yra persisotinę dirbtinumu, gimstančiu net ir nuostabiausiuose fotomeno kūriniuose, ir žiūrovas nori grįžti prie pirmapradžio grožio ir gėrio suvokimo, intuityviai permasto savo nueitą gyvenimo kelią žvelgdamas į vaiko gyvenimo fotoetiudus, anaiptol, ne meniškai pateiktus, bet tiesmuku reportažu…
Papasakokite apie savo veiklą su moksleiviais.
Vilniaus licėjuje moksleiviams yra privaloma meno raiška, kurią jie pasirenka. Dėstau vyresniųjų klasių moksleiviams fotografijos meno pagrindus. Manau, ši disciplina yra laisvesnė, nes mokiniai ne tik klasėje klauso fotografijos teorijos, bet atlieka ir praktinius darbus fotografuodami pasirinktos temos kadrus. Mokiniai  nepririšti prie suolo. Jie dažniausiai ateina pasikonsultuot, pasisemt reikalingų žinių, atsiunčia internetu peržiūrai savo darbus. 
Praeitais metais vien mokinių darbų buvo suorganizuotos aštuonios fotoparodos. Bibliotekose, kultūros namuose, muziejuose ir net  trys parodos vienuolyne (buvusi Mažoji baroko salė Vilniuje). Jų darbais galėjo kiti pasidžiaugti. Taip pat buvo surengtos dvi parodos Peterburge, iš kurių moksleiviai grįžo su apdovanojimais ir padėkomis. Lygiagrečiai, žinoma, ir savas fotoparodas organizuoju.
Ar dažnai tenka fotografuoti pagal užsakymus?
Dėl privačių užsakymų negaliu pasigirti ir, beje, nesistengiu. Kartais tenka fotografuoti vestuvėse. Mano sfera – reportažas ir studijinis fotografavimas. Fotografuoju merginas, vaikinus besiveržiančius į modelių rinką. Neseniai fotografavau iš Italijos grįžusią merginą. Mačiau jos atvežtas fotonuotraukas, kurias darė tos šalies fotomenininkas(?). Nustebau, nes ten darytos nuotraukos buvo labai nekokybiškos, švelniai tariant – mėgėjiškos. Be to ten daug brangiau kainuoja toksai malonumas. 
Kiek laiko praleidžiate šioje fotostudijoje?
Šioje studijoje praleidžiu labai daug laiko, čia jaučiuosi kaip namuose. Kartais netgi čia nakvoju, kai turiu daug darbo. Šioje studijoje dirbu nuo 1989 metų.
Ką labiausiai mėgstate fotografuoti ir ką nepatinka fotografuoti?
Labiausiai nemėgstu fotografuoti sporto renginių. Ši sritis man fotografuoti neįdomi ne todėl, kad nesu didelis sporto sirgalius, nors jaunystėje labai daug sportavau, bet žurnalistinėje „tarnyboje“ teko daugiau fotografuoti lėtesnio žanro kadrus. Yra didelis skirtumas tarp fiksavimo ir dalyvavimo sportinėse batalijose. Be to fotografuojant sporto renginius reikia turėti nemažai kantrybės. Nors kažkada teko fotografuoti gimnastikos sportininkus, futbolininkus, krepšininkus. Aš tik mėgėjas šiame žanre.
Labiausiai domina portretai. Turiu senų išlikusių miesto nuotraukų. Dabar fotografuoju naujai atsinaujinusias miesto vietas. Sudedu senas šalia naujų. Labai įdomu palyginti, kaip atrodė viena ar kita miesto gatvė kadaise ir kaip atrodo dabar. Vilniaus fotonuotraukų turiu apie 50 kompaktinių diskų.
Specialiai neplanuoju, ką būtent fotografuosiu šiandien ar rytoj. Nuolatos su savimi nešiojuosi fotoaparatą ir kai kažką gražaus ir patinkančio pamatau iš karto nufotografuoju. Pavyzdžiui neseniai Sluškų (T. Kosciuškos gatve važiuojant) gatvėje stovėjo seni namukai, kuriuos buvau nufotografavęs.  Dabar toje vietoje pastatyti nauji daugiabučiai namai, o tos nuotraukos yra jau… istorija. Ir dar. Prieš kelis mėnesius Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, prifotografavau senų pastatų, tačiau nuėjęs į tą vietą kitą dieną jų jau neberadau. Buvau labai nustebęs, o dar labiau patenkintas, kad nepatingėjau išsitraukti tąkart fotoaparato.
Ir dar. Bet kuris kadras, nufotografuotas šiandien, nesvarbu kokio žanro, gali būti iš pažiūros nevertingas, bet po penkių metų bus jau įdomus, o po penkiasdešimties – neįkainojamas. Ir pabaigai – mes galime parašyti apie kažkokį „reportažą“ mirkdami karštoje vonioje, gavę pirminę informaciją mobiliu telefonu, bet nufotografuoti tesugebėsime tik… putas. Be to, po fotografija galima daug ką prirašyti – tai bus subjektyvu. Objektyvu – kas yra fotografijoje.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Viktorija Barkauskaitė

Voruta. –  2008, saus. 26, nr. 2 (644), 12.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra