Raimundo Kaminsko nuotr.

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis  patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt

2026 m. birželio 14 d. Kaune  Gedulo ir vilties dienos minėjimas  prasidėjo  Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje  šv. Mišiomis, kurias aukojo ir  pamokslą sakė  Kauno Įgulos kapelionato kapelionas mjr. kun. Tomas Karklys.

Po šv. Mišių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo nariai   organizavo šventinę eiseną  iki  Laisvės paminklo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir ten padėjo gėlių.

Nuo 11.59 iki 12.00 val. renginio dalyviai tylos minute pagerbė sovietinio trėmimo aukas.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje LŠS, Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės,  Kauno tvirtovės 203-osios kuopos, Vyčio kryžiaus ordino vėliavos būrio šauliai    organizavo  Vyčio Kryžiaus vėliavos pakėlimo iškilmingą ceremoniją.

 Vėliau  prie  Nežinomo kareivio kapo ir Amžinosios ugnies renginio dalyviai padėjo gėles ir dalyvavo  pilietinėje akcijoje „Atminties neištremsi”. Visi norintieji galėjo savo lūpomis   įgarsinti nuo sovietų represijų nukentėjusių Lietuvos gyventojų vardus, pavardes ir  jų likimus: grįžo, negrįžo, likimas nežinomas.

Gedulo ir vilties dienos minėjimo Kaune renginyje dalyvavo LR Seimo nariai: Gintarė Skaistė ir Arvydas Anušauskas, Kauno m. savivaldybės nariai nariai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai,  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro  ir LPKTS Kauno filialo atstovai, miesto gyventojai bei kiti svečiai.

Istorijos šaltiniai liudija, kad prieš 85-erius metus – 1941 m. birželio 14 d. – SSRS pradėjo masinius  Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą.

Per pirmuosius vežimus iš šalies buvo išvežta apie 17 485 žmonių. Dauguma – į tremtį, kiti – į GULAG’o stovyklas.

Tarp tremtinių buvo 5060 vaikų iki 16 metų amžiaus. Represijos buvo nukreiptos ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, mokytojų, žurnalistų, policininkų, gydytojų, šaulių, to meto politikų ir kitų visuomenės veikėjų.

Tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, bado, sunkaus fizinio darbo, vietos gyventojų, tremtinių gyvenviečių komendantų ir brigadininkų nuolatinių patyčių, alinančios ir gniuždančios kasdienybės. Daug vaikų, senelių ir silpnesnės sveikatos žmonių mirė jau pačią pirmąją tremties žiemą.

Pastebėtina, kad Lietuvos gyventojų trėmimai buvo viena iš anksto suplanuotų lietuvių tautos naikinimo priemonių. Trėmimus rengė ir būsimųjų tremtinių bylas sudarė sovietinio saugumo apskričių bei rajonų skyriai, tremtinių sąrašus tvirtino marionetinės Lietuvos komunistų partijos apskričių komitetų pirmieji sekretoriai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai kartu su komjaunimo aktyvistais.