Alanta tarp Astikų ir Radvilų. Vengrų pėdsakai Alantos krašte XVI a. pabaigoje

Autorius: Data: 2017-01-02, 15:15 Spausdinti

Alanta tarp Astikų ir Radvilų. Vengrų pėdsakai Alantos krašte XVI a. pabaigoje

Senoji Alantos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia (1534–1906). Nuotr. iš asmeninio Gintauto Šeikio archyvo

Gintautas ŠEIKIS, Molėtų r., Alanta

Mes, kurie gyvename ir kuriems Dievas
patikėjo rūpintis kitais, turėtume gyventi
ne tik dėl savęs ir savo amžininkų, bet ir
dėl ateinančių kartų.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Stepono Batoro priesaika,
išsakyta laiške Transilvanijos triumviratui 1584 m.

Alantos ir jos krašto istorija beveik 400 metų neatsiejamai susieta su didikų Astikų ir jų artimos giminės Radvilų valdymu. Tačiau Alantos istorijoje XVI a. pabaigoje buvo labai trumpas laikotarpis (1580–1598), kada Alantos dvaras priklausė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui ir vengrų didikams bei karo vadams Bekešams.

1576 m. birželio 29 d. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo iš istorinės Vengrijos dalies – Transilvanijos – kilęs kunigaikštis Steponas Batoras (vengr. Bathory Istvan), kuris Lenkiją ir Lietuvą valdė iki mirties, t. y. iki 1586 m., Steponui Batorui tapus Abiejų Tautų Respublikos valdovu, Alantą valdė Astikų giminės atstovas Mstislavlio vaivada Jurgis Astikas, s. Grigo. Astikams priklausė dideli žemės plotai apie Anykščius, Kavarską ir Alantą. 1579 m. Jurgiui Astikui mirus ir jam neturint palikuonių, jo valdos perėjo jo broliui Grigui Astikui. Pastarasis, palyginti su kitais jo giminės atstovais, labai skyrėsi karjeros pasiekimais ir įtaka Lietuvos diduomenėje. Dėl nepatenkintų ambicijų, išlaidumo ir didžiulės skolos jis tapo to meto didžiausiu tėvynės išdaviku, sutikusiu bendradarbiauti su valstybės priešais, taip užtraukdamas didžiulę gėdą garbingai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Astikų giminei.
Livonijos karo metu (1557–1582) Maskvai pavyko pritraukti bendradarbiauti Grigą Astiką, kuris už paramą iš Maskvos tikėjosi gauti Kovelį, Bielską ir dvaro etmono pareigas. 1580 m. pavasarį Grigas Astikas, ruošdamasis Lietuvos kariuomenės žygiui į Velikije Luki, prisidengęs prekyba su Mask­vos pirkliais, bendradarbiavo su Ivano IV pasiuntiniu Grigorijumi Naščokinu. Be to, paaiškėjo, kad, turėdamas skolų, savo dvare Kavarske ėmėsi padirbinėti pinigus. Atlikus kratą Kavarsko dvare, rasta nemažai tuščių blankų su padirbtais senatorių antspaudais ir parašais, kuriuos Grigas Astikas siekė panaudoti teismo procesuose dėl valdų.
Valdovo sušauktame LDK senatorių pasitarime buvo nutarta suimti išdaviką ir ištirti jo bylą. Grigas Astikas buvo sučiuptas Kaune ir atvežtas į Vilnių. Jis buvo apkaltintas net trijų Antrojo Lietuvos Statuto straipsnių pažeidimais: valdovo majestoto1 įžeidimu ir išdavyste, pinigų padirbinėjimu ir dokumentų klastojimu. 1580 m. birželio 15 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė Grigo Astiko mirties nuosprendį. Po trijų dienų Vilniuje, turgaus aikštėje (dabar – Rotušės aikštė), prieš pat Astikų rūmų langus budelis nukirsdino didiką. Didžiąją dalį jo turtų, iš jų ir Alantos dvarą, buvo nutarta konfiskuoti. Jonas Astikas, vienintelis Grigo Astiko sūnus ir būsimasis Vilniaus žemės teisėjas, buvo pripažintas nekaltu dėl tėvo nusikaltimų. Alantos dvaras su priklausančiais kaimais perėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro dispozicijon. 1580 m. sudarytas ir pirmas istoriniuose šaltiniuose žinomas Alantos dvaro inventorius.
Steponas Batoras, tapęs Abiejų Tautų Respublikos valdovu, stengėsi nepamiršti Tėvynės ir tautiečių, rėmė karo mūšių dalyvius. Kai kurių autorių teigimu, jo valdymo metais į Lenkiją ir Lietuvą atvyko per 10 000 vengrų. Dauguma atvykėlių buvo kariškiai. Jie sudarė vieną dešimtadalį visos jungtinės lenkų ir lietuvių kariuomenės.
Pirmieji vengrų kariai jungtinėje kariuomenėje pasirodė 1578 m. Tuomet suskaičiuota 4 000 pėstininkų karių. Vengrų dvaro raitelių tuomet buvo 300, o pėstininkų – 700. Samdytiems vengrų raiteliams vadovavo buvęs Stepono Batoro politinis priešininkas, vėliau tapęs artimu jo bendražygiu, Kasparas Bekešas (vengr. Bekes Gaspar).
1579 m. lapkričio 7 d. Kasparui Bekešui mirus, iš Vengrijos Transilvanijos atvyko jo brolis Gabrielius (vengr. Bekes Gabor), kuris 1580 m. kampanijoje vadovavo 1 356 raiteliams. Gabrielius Bekešas buvo vadinamas „visų vengrų karių vadu“. Bekešai buvo kilminga ir žinoma Transilvanijos vengrų giminė, kurios herbe puikavosi žvaigždė, pusmėnulis ir erelio koja. Abu broliai išpažino arijonizmą, kuris iš visos Europos tik jų gimtojoje Transilvanijoje nebuvo uždraustas.
Paskutinėje 1581 m. kampanijoje prie Pskovo dalyvavo gausi (beveik 1 000 raitelių) vengrų husarija. Šioje kampanijoje ypač pasižymėjo Gabrielius Bekešas. Būtent jam už nuopelnus valdovas nutarė padovanoti iš tėvynės išdaviko Grigo Astiko konfiskuotą Alantos dvarą. 1581 m. vasario 13 d. Varšuvoje Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria Gabrieliui Bekešui Skornatui padovanojo Ukmergės paviete esantį Alantos dvarą su jam priklausančiais Kristupiškių ir Kirdeikiškių dvareliais, Germaniškio (Armoniškio) ir Gelminiškio dvarus ir kaimus: Jėgžlius, Žibėčius, Spulius, Ruškonis, Pevernytę, Antaliežius, Trumponius, Laičius, Klabinius, Kalvius, Avilčius, Girsteitiškio žemes prie Salotės ežero, Gojų, Kibildžius, Vargulius, Dragužius su juose gyvenančiais valstiečiais, o Alantos gyvenvietei suteikė turgaus ir prekymečių privilegiją, leisdamas ne tik prekybą, bet ir mokyklą, draugijas. Privilegijoje valdovas iškėlė ypatingus Gabrieliaus nuopelnus Lietuvai. Pažymėta, kad jis negailėjo nei savo sveikatos, nei gyvybės tarnaudamas valdovui ir valstybei, ypatingu didvyriškumu išsiskyrė kovose su Maskvos kunigaikštyste, šturmuojant Polocką.

Stepono Batoro raštas, kuriuo vengrų kariuomenės vadui Gabrieliui Skornatui Bekešui dovanojamas Alantos dvaras. Dokumentas saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje, F. 101-38

1581 m. dokumentas parašytas senąja slavų kalba, jį taip pat pasirašė Minsko kaštelionas, žemės iždininkas ir raštininkas Jan Hlebovič iš Dubrovno. Karaliaus parašas – lotynų kalba. Privilegija patvirtinta LDK didžiuoju prikabinamu raudono vaško antspaudu. Atskiru laišku Steponas Batoras nurodė Grigo Astiko sūnui Jonui užleisti dvarą, kuris jam nebepriklausė. Nors Steponas Batoras Bekešams Alantos valdą padovanojo 1581 m. vasario 13 d., greičiausiai kai kurias žemes jie jau buvo įsigiję anksčiau, iškart po Grigo Astiko egzekucijos.
Šia karaliaus dovana Gabrielius Bekešas neilgai tegalėjo džiaugtis, nes 1581 m. rugsėjo 8 d. krito Pskovo šturme, kai jam į kaktą pataikė priešo kulka, – kaip tik tuo metu, kai ant pilies bokšto jis iškėlė pergalės vėliavą.
Alanta nebuvo vienintelė valda, dovanota Stepono Batoro proteguotai Bekešų giminei. Kaimyniniame nuo Alantos Anykščių valsčiuje vengrų kapitonui Lepšenui valdovas iki gyvos galvos dovanojo tris kaimus. Nuo 1579 m. Birštoną valdyti gavo tas pats Gabrielius Bekešas Skornatas. Po keliolikos metų ši valda perėjo į jo žmonos Kotrynos rankas.
Stepono Batoro valdymo metus galima vadinti vengrų aukso amžiumi LDK. Vengrus mena proginė literatūra, kurioje aukštinamas Livonijos karo vadų vengrų didvyriškumas. Kasparo ir Gabrieliaus indėlis šiame kare prisimenamas J. Radvano „Radviliadoje“. Vengrų mada turėjo įtakos vyrų kostiumo raidai. Į lietuvių kalbą pateko vengrų kalbos žodžiai, kurie beveik visi – karinės lektūros dalis (bekešas2, kantaras3, karvašas4, rokošas5, šatras6 ir kt.). Išliko susijusių vietovių pavadinimų ir pavardžių7. Yra išlikę pasakojimų apie po Alantos, Dapkūniškio, Balninkų apylinkių kaimus vaikščiojusius vengrus – gydytojus ir prekybininkus.
Kasparas Bekešas dėl savo charizmatiškumo tapo Abiejų Tautų Respublikos legendine asmenybe. Esą jis turėjęs žirgą, kuris per naktį oru galėjęs atlėkti iš Gardino į Vilnių. Kasparo Bekešo nešiota vengriško stiliaus kepurė ir apsiaustas buvo madingi ilgą laiką ir vadinti bekeša ar bekešu.

Bekešų giminės herbas

Kasparas Bekešas buvo radikalių religinių įsitikinimų protestantas arijonas, kritikavęs krikščionišką Trejybės sampratą, todėl krikščioniškosios bažnyčios jį laikė eretiku. Dėl šios priežasties buvo atsisakyta jį laidoti bet kuriose pašventintose kapinėse, tad jis buvo palaidotas ant vienos iš Vilniaus kalvų prie Vilnelės, netoli Gedimino ir Trijų Kryžių kalnų. Kalva iki šiol vadinama Bekešo kalnu. Karalius Steponas Batoras įsakė ant kalvos pastatyti aštuonkampį kolonos pavidalo antkapį. Antkapyje buvo iškalti žodžiai: „Viską iš savęs turiu: nenoriu pripažinti Dievo / Netrokštu Jo dangaus, pragaro nebijau.“ Kai kurie lietuvių ir vengrų istorikai teigia, kad Kasparas Bekešas neneigė Dievo, o šie žodžiai tėra tik paskvilis ir humoras, kurį Kasparas Bekešas dažnai vartojo savo pasisakymuose. Istorikė Ingė Lukšaitė Bekešo antkapio epitafiją interpretuoja ne tiesioginiu Dievo, o sielos nemirtingumo paneigimu, būdingu arijonams. Tai, kad Kasparas Bekešas neigė Dievą, paneigė ir Popiežiaus nuncijus Giovani Caligari. Greičiausiai to paties arijonų tikėjimo buvo ir Kasparo brolis Gabrielius. Gabrielius Bekešas, pasipiktinęs, kad brolis nebuvo laidojamas protestantų kapinėse, žadėjo pereiti į katalikų tikėjimą.
Gabrielius Bekešas buvo palaidotas šalia savo brolio kariuomenės vado ir diplomato Kasparo ir prie dar anksčiau ten palaidoto vengrų kariuomenės raitelių vado, kovojusio LDK kariuomenės gretose 1579 m. kovose prieš Maskvą Mihaly Vado (vengr. Vadas Mihaj).
Antkapis ir Bekešų palaidojimai buvo iki XIX a., kada, vandeniui paplovus dalį kalno, jie nuslinko į Vilnelės upę.
Gabrieliui Bekešui mirus, nuo 1582 m. Alantos valdą gavo jo sūnėnai – brolio Kasparo sūnūs iš pirmosios žmonos Anos Sarcandy pusės – Vladislovas (vengr. Bekes Laslo) (mirė 1599 arba 1600 m.) ir iš antrosios žmonos – Gabrielius (vengr. Bekes Gabor). Sunku pasakyti, kodėl Alantos valda neatiteko Kasparo Bekešo brolio Gabrieliaus žmonai Kotrynai, kuri po vyro Gabrieliaus mirties valdė Birštoną ir jo apylinkes, ar jo vaikams. 1581 m. Stepono Batoro privilegijoje rašoma, kad „ponas Gabrielius Bekešas pats turi vaikų, palikuonių ir visiems pavieniams paveldėtojams, giminaičiams ir tiek vyriškos, tiek ir moteriškos artimiems tas paminėtas valdas leidžiama turėti ir jas visiems būsimiems ir amžiniems laikams sau naudoti“.
Nepilnamečiais Kasparo Bekešo sūnumis ypač rūpinosi Steponas Batoras, kuris po jų tėvo mirties paskyrė jiems globėjus, lavino juos Vilniaus kolegijoje. Mirus Steponui Batorui, skirtingai negu kiti vengrai, buvę karaliaus dvare, Kasparo Bekešo sūnūs Gabrielius ir Vladislovas „liko arti karaliaus dvaro“. Gabrielius mokėsi kartu su Andrašu Batoru, būsimuoju kardinolu, Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Popiežiaus nuncijus Giovani Caligari 1581 m. apie Gabrielių rašė, kad jis turi puikų protą ir jau dabar kalba keturiomis kalbomis: vengriškai, vokiškai, lenkiškai ir lotyniškai. 1589 m. Gabrielius pradėjo studijuoti Krokuvos universitete. Vyresnysis Vladislovas iš tėvo paveldėjo karinius gabumus ir ne kartą sėkmingai dalyvavo įvairiuose mūšiuose. 1588 m. sausį jis šalia Lenkijos kanclerio Jano Zamoiskio kovojo Bačynės (Pietschen) mūšyje, kuriame buvo atmuštas sosto siekiančio Maksimiliano Habsburgo puolimas. 1593 m. Lenkijos ir Lietuvos Seimas, atsižvelgdamas į Kasparo ir Gabrieliaus Bekešų karinius nuopelnus, iš dėkingumo Kasparo sūnums Gabrieliui ir Vladislovui suteikė Lenkijos ir Lietuvos indigenatą8, nes jie buvo gimę dar prieš savo tėvo indigenatą, ir už nuopelnus iš Zigmanto Vazos gavo valdyti Prienų ir Breslaujos (dab. Baltarusija) seniūnijas, Vshovo seniūniją Lenkijoje bei Hanzeleno seniūniją.
Įsigijus Bekešams Alantos valdą, pasirodė, kad dalis Alantos valdų buvo ankstesnių savininkų Jurgio Astiko ir jo brolio Grigo įkeista už skolas, todėl jas teko išpirkti arba bylinėtis per teismą su buvusiais savininkais, kurie nepaisant teismo sprendimų nenorėjo perduoti valdų Bekešams. 1584 m. Bekešai iš Jono Nemcevičiaus už 500 kapų išpirko Krištopiškių dvarą. 1587 m. Ponų taryba pasiuntė į Alantą iždininką Lauryną, kad pastarasis apskaičiuotų padarytus nuostolius Jonui Astikui sūnui Grigo užėmus valdas ir drauge įpareigojo rotmistrą Skarbą „užimti Alantą ir perduoti Bekešams“.
Mirus Kasparui ir Gabrieliui Bekešams, o vėliau, 1586 m. gruodžio 12 d., ir Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui, sustiprėjo Astikų palikuonių pretenzijos į jų turėtas valdas. Dėl Alantos valdos ypač aktyviai veikė Ona Astikaitė-Sanguškienė-Koširska ir jos vyras Leonas Sanguška-Koširskis, kurie jau 1589 m.
po teisminių ginčų atsikovojo trečdalį Astikams priklausiusių Alantos valdų. 1592–1597 m. teismus dėl Alantos dvaro prieš Kasparo Bekešo sūnus Vladislovą ir Gabrielių Bekešus tęsė Leono Sanguškos-Koširskio sūnus Grigalijus9, kuris pretendavo į dvaro dalį, priklausiusią Jurgiui Astikui. 1592 m. vasario 20 d. Bekešai pateikė ieškinį Vyriausiajam Tribunolui dėl neteisingo pastatų atidalijimo Alantoje. 1593 m. liepos 7 d. išnagrinėta Ukmergės pavieto žemės teismo Vyriausiajam Tribunolui atsiųsta byla – Grigalijaus Sanguškos-Koširskio ieškinys Vladislovui ir Gabrieliui Bekešams dėl Alantos žemės valdų išieškojimo. Vyriausiasis Tribunolas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir ankstesnį savo sprendimą dėl Alantos dvaro, nustatė, kad byla yra teisminga Ukmergės pavieto žemės teismui ir grąžino ją spręsti iš esmės.
1596 m. rugsėjo 5 d. Ukmergės pavieto žemės teismas pripažino kunigaikščio Grigalijaus Sanguškos-Koširskio nuosavybe pusę Alantos dvaro.
Ukmergės pavieto žemės teismas po beveik trejų metų nagrinėjimo patvirtino Vyriausiojo Tribunolo sprendimą ir nurodė Kasparo Bekešo sūnums Vladislovui ir Gabrieliui Bekešams parduoti Sanguškoms-Koširskiams jų valdomas Alantos žemes. Bekešai situaciją mėgino gelbėti – užstatė dalį Alantos dvaro valdų už skolas. 1594 m. Bekešai už 1 000 kapų Zienovičiams užstatė jiems priklausančius Germaniškių (Armoniškio) ir Girsteitiškio dvarelius. 1596 m. už 345 kapas Jurgiui Chšenavičiui užstatė dalį Alantos valdos, 1597 m. Masalskiams už 800 kapų – Alantos dvarui priklausančią Elmininkų valdą. 1598 m. Vladislovas Bekešas, skolindamas iš Aleksandro Kšyckio 7 275 auksinių, įkeitė dalį Alantos valdos. 1598 m. Vladislovas Bekešas pakluso Vyriausiojo Tribunolo sprendimui ir pardavė Bekešams priklausiusią Alantos dvaro dalį Kristupui Radvilai. Beveik visa Alantos dvaro valda vėl perėjo Astikų palikuonių Radvilų jurisdikcijai10, nors kai kurios nedidelės Alantos valdos (Nosėnai, Garšvėnai) po ilgų teisminių ginčų atiteko Giedraičiams, kurių didelės valdos pietų ir vakarų kryptimis ribojosi su Bekešams priklaususia Alantos valda.

Bekešo kalnas Vilniuje. XIX a. piešinys

Taip baigėsi neilgai trukęs vengrų didikų Alantos valdymo laikotarpis. 1599 m. rugpjūčio 4 d. buvo pasirašytas testamentas, kuriuo Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas išvardijo savo žmonos ir vaikų globėjų valdas. Alantos valdą užrašė nepilnamečio sūnaus Kristupo globėjui Jurgiui Radvilai valdyti, kol sūnus sulauks 20 metų. 1605 m. birželio 16 d. Vitebsko vaivada Stanislovas Kiška perdavė Alantos valsčiaus Vastapų dvarą dukrai Onai Kristupienei-Radvilienei. 1613 m. Grigalijus Sanguška-Koširskis savo ir žmonos Alantos dvaro dalį pardavė Kristupui Radvilai. Tokiu būdu buvo suformuota Alantos dvaro valda, kuri priklausė Radvilų giminei 200 metų, iki XIX a. pradžios.

Šaltiniai ir literatūra

1. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro raštas, kuriuo vengrų kariuomenės vadui Gabrieliui Skornatui Bekešui dovanojamas Alantos dvaras. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, Pergamentų kolekcija. F. 101-38.
2. Ukmergės pilies aktų 1598 m. knyga. Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius. F-3/13880.
3. Archiwum Glowne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Radziwillow, Dzial. XXVII.
4. Alantos dvaro dokumentai. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius. F12-3830
5. Radvanas J., Radviliada, parengė ir vertė S. Narbutas, Vilnius, 1997.
6. Ragauskienė Raimonda, „Vengrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Aleksandro Jogailaičio ir Stepono Batoro laikais (1492–1586 m.)“, in: Istorija, Vilnius, 2008.
7. Geza Szabo Szentmartoni, Kasparo Bekešo kelias į Lietuvą. Lietuvos ir Vengrijos istoriniai-kultūriniai ryšiai XVI a., Vilnius, 2012.
8. Laužikas Rimvydas, „Radvilų dvaras Alantoje XVI–XIX amžiais“, in: Sietuvos, 2014, Nr. 8, p. 9–18.
9. Bojtar Endre, „Kasparas Bekešas ir jo antkapis: mįslės ir nuomonių skirtumai“, in: Lituanistica, t. 1, Vilnius, 1990.
10. Balinskis Mykolas, Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 2007.
_________________________________________________________________
1 Majestotas  – didenybė (monarcho titulas).
2 Bekešas – viršutinis drabužis, paprastai gelumbinio palto ar puspalčio tipo, su kailiu į vidų. Kailiu apsiūti rankogaliai, apykaklė, užsegamasis kraštas, apačia ir kišenės.
3 Kantaras (kantar) – apynasris, brizgilas arkliui (žirgui).
4 Karvašas (karwasz) – atlenktas rankogalis.
5 Rokošas (rokosz) – tam tikra bajorų sueiga, konferencija; vardas, kilęs nuo lauko ties Pestu Vengrijoje, vadinamo Rakos.
6 Šatras – virbas, žabas.
7 Lietuvoje Bekešų ir Bekešių pavardės šiandien labiausiai paplitusios Stakliškių, Prienų, Birštono, Balbieriškio apylinkėse, jų esama ir Rytų Aukštaitijoje: Alantos, Ukmergės ir Vievio apylinkėse. Šiuo metu Lietuvoje yra dešimt Bekešų ir šešiasdešimt keturi Bekešiai. Giedraičių apylinkėse yra Bekešų (Bekešių) kaimas.
8  Indigenatas – pripažinimas svetimšaliui pilietybės tos šalies, kurioje jis gyvena; LDK bajorystės pripažinimas kitos šalies bajorui.
9  Grigalijus Sanguška (gimė apie 1566–1601 m.) – Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, Kamen-Kaširsko kunigaikštis, Lubačuvo ir Braclavo kaštelionas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonis, kunigaikščio Levo Sanguškos ir Onos Astikaitės vienintelis sūnus.
10 1598 m. Ukmergės pilies aktų metų knygos inventoriuje buvo išvardyti keturi Alantos dvaro valsčiai ir dvidešimt aštuoni kaimai. Alantos valsčius: Antaliežiai, Eivilčiai (dab. Avilčiai), Kavoliai (Kalviai), Kazleliai (dab. Kazlai), Alantos klebono kaimas, Krištapiškiai, Trumpos (dab. Trumponys), Žibėčiai, Spuliai, Pavirinčiai ir vienas neaiškus vardas. Armoniškių valsčius: Armoniškiai, Kibildžiai, Paąžuoliai, arba Klabiniai (dab. du kaimai), Pilionys (Ukmergės r.), Varguliai, Dragužiai (Dargužiai, Drugadžiai), Daviniai. Elmininkų valsčius: Bebarzdžiai, Daniukiškiai prie Šventosios upės (galbūt dab. Danišiūnai), Elmininkai, Gerkonys, Kavoliai (Kalveliai), Kurtiniai; Rukšėnai. Girsteitiškio valsčius: Antagilužiai (dab. Gilužiai), Daveniai, Girsteikiškis, Gojus, Nosėnai. Tame pačiame akte minimi Alantos, Armoniškių, Elmininkų ir Girsteitiškio dvarai ir Armoniškių miestelis.

Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 5, 6.

Istorija Katalikų Bažnyčia Pilys , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra