1863 m. sukilimo tremtinių palikuonys Suvalkijoje

Autorius: Data: 2013-04-10, 14:23 Spausdinti

1863 m. sukilimo tremtinių palikuonys Suvalkijoje

Antanas ŽILINSKAS, Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

Per Lietuvą vingiuojantis 1863 m. sukilimui atminti muziejų kelias, 2012 m. balandžio mėn. atkeliavo į Vilkaviškį. Krašto muziejus, rinkdamas istorinę medžiagą apie sukilimo pėdsakus Marijampolės apskrityje, Klausučių seniūnijoje surado keletą šeimų – 1863-ųjų sukilimo tremtinių palikuonių.

Žaliojoje gyvenantis Vladas Černys iš savo tėvo ir senelio pasakojimų atkūrė giminės medį ir išlaikė atmintyje prisiminimus apie savo prosenelį, sukilimo dalyvį Baltramiejų Černį. Tai buvęs stiprus vyras, rankomis pasagas tiesinęs. Prasidėjus sukilimui jis įstojo į A. Mackevičiaus būrį. Artėjo 1863 m. Kalėdos. Sukilėliai grįžo į kaimą švęsti Kūčių vakarienės. Tai įvyko Utenos apskrityje, Vyžuonų kaime. Kai sukilėliai susėdo prie šventinio šeimų stalo, į kaimą įsiveržė kazokai.

B. Černys  karšto būdo ir stiprus vyras – išsitraukė durų stūmą ir ja kirto kazokui. Suirzę užpuolikai partrenkė sukilėlį ant sniego, mušė bei spardė. Leisgyvis su išmušta akimi Baltramiejus liko gulėti ant sniego. Netrukus visi kaimo gyventojai buvo susodinti į roges ir etapais išvežti į tolimąją Rusiją. Bevežant kankinys sukilėlis atsigavo, jo žmona vienerių metų sūnelį, Vlado Černio senelį, apklojo „undaroku“ ir nuo šalčio gelbėjo glausdama prie savo šilto kūno.

Panašiai šiuos įvykius savo atsiminimuose aprašo dabar JAV gyvenantis kitas tremtinių palikuonis garsusis verslininkas Juozas Kazickas.

Jo teta Grasilija Sereičikaitė-Meiluvienė atsiminimuose apie tremtį Rusijoje rašė: „Gimiau netoli Kazachstano esančiose Rusijos stepėse, kurios driekiasi tarp Uralo kalnų, Kaspijos jūros ir Volgos upės. Ten tremtyje atsidūrė mano tėveliai dar būdami visai maži: mama Natalija Bugaitė – septynerių, tėvas Jonas Sereičikas – devynerių metų. Įsiminiau mamos pasakojimą, kaip buvo ištremta mūsų šeima ir giminės: „1863 m. Šv. Kūčių vakarą, susėdome prie stalo vakarienės. Staiga su trenksmu atsilapojo trobos durys ir į kambarį įsiveržęs žandaras įsako visiems skubiai rengtis į kelionę. Kokią? Kodėl? Niekas neaiškina, tik šaukia, kad greičiau kailinius ant pečių užsimetę eitume iš trobos laukan. Močiutė dar mėgino paimti patalus mums apkloti. „Ne. Negalima!“ – ėmė šaukti žandaras.

Gili žiema, gausu sniego, baisiai šalta. Pamatėme daugiau rogių su vaikais ir iš paskos kiūtinančiomis šeimomis – ne tik iš mūsų, bet ir iš kitų kaimų. Tai buvo rusų kerštas ir bausmė už 1863 m. sukilimą Lietuvoje, tuomet kazokų žiauriai baigiamą malšinti.“

Juozas Kazickas rašo: „mano mama iki mirties neužmiršo baisių tremties vaizdų. Kai pagaliau lietuvių gurguolė pasiekė stepes prie Kazachstano, mano būsimoji mama jau buvo našlaitė.“ Penki vaikai liko be tėvų, juos pakeliui į tremtį priglaudė svetima Rusijos žemė.

Iš savo senelio pasakojimų Vladas Černys prisimena, kad tremtiniai (tarp jų ir J. Kazicko giminė) buvo apgyvendinta stepėse. Čia lietuviai statėsi iš molio ir šiaudų plūktas žemines ir taip atsirado garsusis Čiornaja Padina kaimas. Vienas senyvas vyras, visų vadintas ,,seneliu Gūdu“, padirbo medinį kryžių. Aplink jį suklaupę žmonės melsdavosi ir kiekvienoje maldoje vis prašydavo: ,,Dieve, grąžink mus į tėvynę Lietuvą.“

Kantrūs ir darbštūs lietuviai netrukus pradėjo arti derlingas Pavolgio stepes, auginti kviečius, arklius, kupranugarius, prekiavo su kazachais ir Pavolgio vokiečiais.

Netukus tremtiniai pasistatė gražias trobas ir taupiai ūkininkaudami išsiskyrė savo darbštumu bei turtingumu iš vietinių rusų.

Kai Rusijoje nugriaudėjo 1917 m. revoliucija Čiornaja Padinos kaimą pradėjo lankyti nelaimės. Netrukus visą Pavolgį ištiko baisus badas. Tremtinių palikuonys sudarė delegaciją, kuri vyko į atsikūrusią Lietuvą ieškoti pagalbos. Netrukus buvo atsiųsta maisto. Dalis tremtinių, nors nebuvo matę išsvajotos tėvų gimtinės, ryžosi grįžti į Lietuvą. Su tėvais išvyko ir mano minėtų šeimų nariai. Dalis iš jų, apsigyveno Vilkaviškio apskrityje, žaliosios valsčiuje (dabar Klausučių seniūnija). J. Kazickas atsiminimuose rašė: „pagaliau sustojome Obelių stotyje. Tėvai sako: „Štai Lietuva!“. Kazickų šeima atvyko į Vilkaviškio apskritį, Žaliosios vlsč., Valiuškų kaimą. Vl. Černio duomenimis, į Žaliosios valsčių atvyko 20 šeimų. Joms buvo išdalintos Rumokų dvaro žemės, nes tremtinių palikuonys gavo Lietuvos savanorių statusą.

Žaliosios gyventojas Vladas Černys prisimena tėvo pasakojimą apie jo tėvo Antano Černio ir mažojo Juozuko Kazicko draugystę keliaujant į Lietuvą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Kazickų šeima vėl atsidūrė Žaliojoje. J. Kazicko žmona Aleksandra karo metu rašytame dienoraštyje rašo: „Mes visi svarstome, ką daryti: bėgti į Rytprūsius ar dar likti Žaliojoje ir žiūrėti kas čia bus.“ Vl. Černio tėvas Antanas, jo tremties likimo broliai Čiegiai, Vilučiai, Gudai ir kiti liko Lietuvoje. Dabar Klausučių seniūnijoje jau gyvena penktos kartos 1863 m. sukilimo tremtinių palikuonys.

Vikaviškio krašto muziejaus pakviesti jie susitiko Paežerių dvare surengtoje vakaronėje 2012 m. balandžio 12 d. ir iš savo tėvų paveldėtais pasakojimais pasidalino su moksleiviais bei visais, kam rūpi Lietuva ir jos garbinga istorija.

Parengta pagal Vl. Černio, gimusio 1944 m. ir gyvenančio Vilkaviškio raj. Žaliojoje, pasakojimus bei Juozo ir Aleksandros Kazickų knygą „Vilties kelias“ (leidykla „Tytoalba“, 2002)

Nuotraukoje: 1863 m. lietuvių tremtinių bendruomenė Čiornaja Padinos gyvenvietėje 1922 m. (iš J. Ir A. Kazickų knygos „Vilties kelias“)

Voruta. – 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 1, 5.

Istorija , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra