Prie paminklinio kryžiaus d. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas, Albina Veverskytė, d.mjr. Gediminas Reutas ir partizanų atminties skleidėjas Vytas Sinkevičius. Eglės Goštautienės nuotr.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno  būrio šaulys, www.voruta.lt

Minint dar 1989 metais tuometinės Aukščiausiosios  Tarybos Prezidiumo įsaku paskelbtą birželio 14-ją kaip Gedulo bei Vilties dieną, šiais metais ji prasmingai paminėta jau 36-jį kartą. Vėl prisimintas, kaip negyjanti mūsų tautos žaizda, prieš 84-erius metus – 1941 m. birželio 14 dieną  Sovietų Sąjungos  pradėtas mūsų tautos branduolio atviras  naikinimas, prisiminta  masinė gyventojų tremtis į Sibirą. Tais metais išvežta apie 17485 žmonių.

Rusiškojo imperializmo kruviną leteną mūsų tauta pajuto ir pokario metais, antrą kartą įsiveržus į mūsų žemę tai pačiai vadinamai Sovietų Sąjungai. Toliau tęsėsi kolonizacija,  mūsų tautos naikinimas, Lietuvos gyventojų tremtis.  Kaip rodo duomenys, sovietai iš viso į Sibirą ištrėmė apie 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Kilo ir pasipriešinimas sovietiniam okupantui, prasidėjęs 1941 m. Birželio sukilimu, davusiu impulsą ir vėlesniam, 10 metų trukusiam partizaniniam karui prieš Sovietų Sąjungą, okupavusią Lietuvą.

Prisimenant  šias datas, įvyko Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro ir LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės (vadas – d. kpt. Vytautas Žymančius) parengtas 7 kilometrų pėsčiųjų  žygis į Tauro apygardos Papiškių-Novos restauruotą partizanų žeminę. Žygis prasidėjo   prasmingu minėjimu buvusio partizano ir atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko, Laisvės premijos laureato Vytauto Balsio-Uosio gimtojoje sodyboje – Kluoniškių kaime, prie žuvusių partizanų kapo, papuošto gražiu antkapiniu paminklu. Jame suminėtos čia žuvusių partizanų Viktoro Balsio, Viktoro Šlionskio, Jurgio Čeičio, Vinco Vaidelio, Aleksandro Jansono ir Patašiaus pavardės.

Šias pavardes vainikuoja užrašas: Savo krauju aplaistėme gimtąją žemę. Lietuva, per amžius būk laisva. Susirinkusiems pagiedojus Lietuvos himną, renginio vedėja, vadovaujanti  Ežerėlio kultūros centro kultūriniams renginiams Virginija Pūrienė, papasakojo apie Lietuvos partizanų   žygdarbius kovojant su sovietiniu okupantu, Tauro apygardos partizanų veiklą, okupantų  ir jų parankinių „stribų“ klastą ir žiaurumus, priminė  čia – 1945 m. rugpjūčio mėnesį  vykusias nuožmias kautynes su NKVD-istais, suminėjo  jose  žuvusių partizanų – Lietuvos laisvės kovotojų pavardes. Sakė, kad tik sunkiai sužeistam partizanui Vytautui Balsiui pavyko išsigelbėti. Jis toliau – iki 1948 metų  partizanavo Kazlų Rūdos miškuose, kur buvo suimtas ir ištremtas į Norlisko lagerį. Į Lietuvą grįžo tik po 18 metų.

Ežerėlio kultūros centro meno vadovė Patricija Baužaitė, pritariant gitaros garsams, padainavo keletą partizaniškų dainų.

Lietuvos kariuomenės kūrėjas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas d. majoras Gediminas Reutas savo įtaigioje poetiškoje kalboje apžvelgė Lietuvos partizanų pasiaukojamą veiklą, jų drąsą ir ryžtą, mūsų geriausių sūnų ir dukrų, senelių ir vaikų tremtį, sovietinių budelių įvykdytas žudynes Rainiuose, Budavonės miške, Skaruliuose, Pravieniškėse, Červenėje  ir kitose   vietose.

Malonu pažymėti, kad šiame renginyje dalyvavo iš Vilniaus atvykusi partizano Vytauto Balsio dukra Rūta, „Lietuvos laisvės armijos“ įkūrėjo, brigados generolo Kazio Veverskio giminaitė Albina Veverskytė ir visų patriotinių renginių  dalyvė Ežerėlyje gyvenanti jauna Vinciūnų šeima.

Kovojusią Lietuvą ir čia žuvusius partizanus rimties minute ir  šautuvų šūviais pagerbė šiose iškilmėse dalyvavęs Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės būrys, vadovaujamas 212 kuopos veiklaus vado Voldemaro  Gembecko.

Atvykę  prie    partizanų žeminės, 2001 metais atstatytos Ežerėlio gyventojų Vyto Sinkevičiaus ir Vytauto Griganavičiaus iniciatyva, dar kartą prisiminėme partizanines kovas, 1941 m. Birželio sukilimą, vaišinomės skania kareiviška koše. Ne vienas iš žygio dalyvių, norėdamas  dar geriau pažinti buvusią partizanų būtį,   įrengtomis  kopėčiomis nusileido į pačios žeminės vidų. Savo akimis pamatė, kokiomis sąlygomis gyveno mūsų laisvės kovotojai, kurių pasiaukojamą ryžtą neužgožė nei šaltis, nei drėgmė, nei bemiegės naktys, nei priešo paleistų kulkų zvimbesys, nei nuolat tykojanti  mirtis…

Gera, kad šiame žygyje dalyvavo įvairaus amžiaus žygeiviai, norėdami savo širdimi ir rankomis prisiliesti prie savo Tėvynės gyvosios istorijos puslapių. Tėvynė, kaip rašė  poetas   F. Šileris, – tai šventas žodis, kuris surenka visus prie vienos vėliavos, į kurią žiūrima didvyrio drąsumu ir kankinio pasiaukojimu. Tad prisiminę mūsų atgimimo dainiaus Maironio žodžius, paimkim arklą, knygą, lyrą ir eikim Lietuvos keliu.