Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt
Artėja paskutinės 2023 metų dienos. Nesustodama laiko srovė, lydima adventinio šurmulio, skubėdama mus neša į Naujuosius. Daugelyje miestų jau advento pradžioje buvo įžiebtos eglutės su skambančiais žodžiais: Kalėdos Kalėdos, kviečiančios pasirodyti dovanų maišą velkantį Kalėdų Senelį… Sublizgėjo didžiųjų parduotuvių languose reklaminės vilionės, raginančios artėjančių Kalėdų proga savo artimiesiems pirkti dovanas, siūlomus blizgučius. Kviečiama: ateikite, pirkite – čia prasideda Kalėdos Kalėdos… Tačiau apie tikrąją Kalėdų prasmę tuose viešuose šurmuliuose beveik niekur neužsimenama. Neužsimenama, kad Kalėdos turi prasidėti žmogaus širdyje, o ne parduotuvėse sukrautų daiktų blizgučiuose, kad kalėdinis laikotarpis mūsų tautoje turi savo dvasingumą, savo papročius, vedančius į laukiamą Kūdikėlio Jėzaus gimimą, į jo skleidžiamą Šviesą.
Savo tautines šaknis, savo papročių gyvybę išlaikyti kvietė ir 2018 metais Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus. Kalėdinių papročių gyvybingumą liudija ne rėkiančios reklamos, o daugiausiai – šeimų židinys, šventyklose aidinti adventinė giesmė.
Šiais metais adventinis laikotarpis prasidėjo gruodžio 3 dieną ir baigsis gruodžio 24-ją. Tai keturių savaičių kilnių darbų, rimties ir susikaupimo laikotarpis. Jo metu Bažnyčia ragina nerengti triukšmingų pasilinksminimų, penktadieniais laikytis pasninko – nevalgyti mėsiškų valgių, daugiau laiko skirti maldai.
Didieji lauko darbai būdavo baigti. Kaimo sodžių gyventojai per adventą verpdavo , vydavo virves, taisydavo pakinktus ir atlikdavo kitus smulkius darbus. Susirinkę vakaroti šnekučiuodavosi, sekdavo vaikams pasakas, jaunimas žaisdavo įvairius žaidimus, pavyzdžiui, daugeliui žinomą – žiedo dalinimą, dainuodavo adventines dainas, giedodavo giesmes, šokdavo santūrius ratelius.
Advento laikotarpis pasižymėdavo ir įvairiais burtais bei spėjimais. Buvo vengiama kirsti mišką, kad medžiai neišaugtų kreivi, gumbuoti, kad tuo metu nukirstų medžių malkomis pakurtos krosnies ugnis neiššauktų gaisro… Nepildavo per adventą ir pagalvių, bijodami, kad varnos ką tik išsiritusių iš kiaušinių naminių paukščių neišnešiotų, nekirpdavo ir avių, kad kito kirpimo vilnos nebūtų kietos ir šiurkščios. Merginos spėdavo ir savo ateitį, tikint, kad jei per šv. Andriejų nuskinta ir pamerkta vyšnios šakelė pražydės per Kalėdas, tai iki kitų Kalėdų švenčių toji mergina ištekėsianti. Jei per adventą bus daug sniego, būsiąs geras vasarojus. Profesorius Libertas Klimka pažymi, kad anksčiau nuo gruodžio 13-osios – šv. Liucijos dienos iki Kalėdų būdavo stebimas oras, nes toji diena atitiksianti kitų metų mėnesį: kokia bus gruodžio 13 d., toks būsiantis ir sausis, kokia bus gruodžio 14 diena, toks bus ir vasaris ir t. t. Iki Kūčių būtinai reikėjo grąžinti visas skolas, susitaikinti su susipykusiais, susitvarkyti savo namus, apvalyti savo kūną ir sielą.
Bažnyčiose advento sekmadieniais laikomos ankstyvosios Mišios. Jos skiriamos Švč. Mergelės Marijos garbei, pabrėžiamas Išganytojo – Jėzaus Kristaus atėjimo laukimas. Mišios prasideda žodžiais Rorate caeli (Rasokite, dangūs), todėl jos vadinamos rarotais. Mariją simbolizuoja pastatyta didelė žvakė, perrišta baltu arba mėlynu kaspinu. Per šias Mišias bažnyčioje uždegamos visos žvakės. Todėl yra išlikęs posakis „Šviesu kaip per rarotas“.
Neseniai žaliuojančių eglės ar pušų šakų nupintame advento vainike, simbolizuojančiame amžinumo, ištikimybės bei vienybės ženklą, uždegėme antrąją žvakę. Šį sekmadienį uždegsime ir trečiąją. Paprastai tame vainike pastatomos keturios žvakės, reiškiančios keturias Advento savaites. Kiekviena uždegta žvakė reiškia artėjimą prie Kalėdų šventės – artėjimą prie Jėzaus gimimo, prie Šviesos pergalės prieš tamsą. Pagal krikščionišką tradiciją – trys žvakės yra violetinės, reiškiančios atgailą, maldą bei pasninką ir viena rožinė, uždegama trečiąjį advento sekmadienį, reiškianti šventų Kalėdų prasmės džiaugsmą, Dievo įsikūnijimą. Pirmoji žvakė vadinama Pranašų arba Vilties žvake. Antroji – Betliejaus arba Išganymo žvakė. Kai kur ji simbolizuoja ėdžias, kuriose gimė Kristus. Trečioji – Piemenų arba Džiaugsmo žvakė. Ketvirtoji – Angelų, Taikos ir Meilės žvakė. Per Kūčias vainike ar šiaip ant stalo vidurio uždegama ir penktoji – baltos spalvos žvakė, simbolizuojanti gimusio Jėzaus skleidžiamą Šviesą.
Advento vainikas į Lietuvą atkeliavo 19 amžiaus pabaigoje – 20-ojo amžiaus pradžioje iš Vokietijoje įsigalėjusios liuteronybės, pirmiausiai išplisdamas Klaipėdos krašte. Vėliau jis virto gražios krikščioniškos bendrystės pavyzdžiu ir katalikų bažnyčiose.
Daugeliui Į mūsų namus ir širdis pasklis kalėdinio džiaugsmo Šviesa, atidaranti ir gražių prisiminimų skrynią, Kūčių vakaro, jo paslaptingos šventos didybės – širdžių susijungimo bei tarpusavio meilės bei vienybės vakarienę. Ji susijusi ne tik su papuošta eglute, Kalėdų Senelio dovanomis, bet svarbiausia – su atėjusiu į pasaulį Gerumo ženklu – Kūdikėlio Jėzaus gimimu. Prisiminimų laipteliais dažnai nusileidžiame ir į savo vaikystės bei jaunystės žaliuojantį viltimi ir gražiais siekimais papuoštą sodą.
Augome šeimoje kartu su jaunesniu broliu Jonuku. Kūčių dieną puošdavome tėtės parneštą eglutę. Sovietinės okupacijos metais prieš Kalėdas eglę surasti būdavo nelengva. Ją miškininkai atveždavo daugiausiai nelegaliai, parduodavo mažiau matomuose kiemuose. Kalėdų Senelio vardas buvo pakeistas į rusišką „Senį Šaltį“. Įvairiais būdais stengtasi iš žmonių širdžių išplėšti pačių Kalėdų sąvoką. Tačiau okupantui nepavyko iš žmonių ištrinti šventų Kalėdų esmės, krikščioniškos tautinės dvasios.
Eglės žaislus daugiausiai darydavome patys karpydami ir lankstydami įvairiaspalvius popierių lakštus. Tokius padarytus žaislus, į blizgantį popierių įvyniotus saldainius ir nedidučius obuolius kabindavome ant žaliaskarės šakų. Šerkšną atstodavo padraikyti baltutės vatos gabalėliai. Prie eglės praretintų šakų prisegdavome ir žvakučių laikiklius su mažytėmis žvakėmis. Žvakutes, simbolizuojančias Jėzaus gimimo šviesą, uždegdavome prieš Kūčių vakaro vakarienę, kurios savo skleidžiama Šviesa šildydavo ir visą Kūčių vakaro mamutės gražiai parengtą balta linine staltiese uždengtą dvylikos valgių stalą, pastatytą ant jo Kryželį, mūsų sukalbėtos maldos žodžius, pasidalintą tarpusavio meilę įprasminantį kalėdaitį. Kas likdavo nuo vakarienės būdavo palikta ant stalo nakčiai, kad galėtų pasivaišinti naktį ateisiančios vėlės… Prisimindavome ir tas gražiąsias pasakas, kad Kūčių vidurnaktį, Kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu, gyvuliai tvartuose prakalba žmogaus balsu, kad šuliniuose vanduo akimirksniu virstąs skaniausiu vynu… Perskaitydavome ir iš mokyklinių draugų gautus gražių linkėjimų laiškus, ant kurių voko buvo parašyta: „Nekišk nagučių iki vakaro Kūčių…“
Po Kūčių vakarienės kartu su tėvais sniegu užklotomis gatvėmis eidavome į netoliese esančią vadinamą Šaričių (Šv. Gertrūdos) bažnytėlę dalyvauti vadinamose Bernelių Mišiose. Šioje bažnyčioje su broliu patarnaudavome ir šv. Mišioms. Mūsų patarnautojų būrį sudarė apie dvidešimt jaunesnių ir vyresnių ministrantų. Zakristijoje apsirengdavome iškilmingoms Mišioms skirtomis tamsiai raudonos spalvos „sutanomis“, baltomis, su raudonais apvadais papuoštomis gotišką stilių turėjusiomis „kamžomis“ ir puošniomis „palerinomis“. Gerajam zakristijonui „Antanėliui“ (Antanui Gvazdauskui) tris kartus suskambinus prie „presbiterijos“ sienos pritvirtintu varpu, visas būrys mūsų ministrantų ir kunigų eidavo prie altoriaus. Čia aukojusiam Mišias kunigui reikėjo atsakinėti lotynų kalba išmokta ministrantūra. Mes ir kiti šios bažnyčios lankytojai su meile reiškėme pagarbą čia buvusiems marijonų vienuolijos kunigams: bažnyčios rektoriui kunigui Rimui, garsiam pamokslininkui ir žinomam rekolekcijų vedėjui bei žydų gelbėtojui kunigui Pijui Andziuliui, kunigui Pranui Račiūnui, vėliau tapusiu garsiu disidentu, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėju, Sibiro lagerių kaliniu, vienu iš pogrindinės kunigų seminarijos steigėju ir etnografu. Mylėjome besiruošiantį gauti kunigo šventimus ir savo ministrantų vadovą Juozą Jurkūną. Jis vėliau, matyt susiklosčius tam tikrom jo gyvenimo aplinkybėm, išdavęs Bažnyčią, tapo sovietinės ateistinės ideologijos propaguotoju, jos ramsčiu. Tačiau norisi tikėti, kad jo širdies gelmėje vis tiek liko nors krislelis to, ko jis, ruošdamasis kunigystės šventimams, mus mokė.
Kai sovietinė valdžia uždarė šią marijonų patriotinės dvasios pripildytą bažnyčią, eidavome į Katedrą, kur taip pat maloniai nuteikdavo įrengta puošni Prakartėlė, tuometinio vyskupijos valdytojo kanauninko dr. Juozapo Stankevičiaus, pasipuošusiu vyskupiška kepure (mitra), aukojamos iškilmingos šv. Mišios, jo pamokslinis, su patriotine nuostata sveikinamasis žodis. Visi pakiliai balsu traukdavome giesmę „Sveikas, Jėzau gimusis“… Rytmetyje – žiūrėk po eglute laukto ir vėl nepamatyto Kalėdų Senelio dovanėlės, „dūšelių“ visai neparagauti palikti valgiai…
Mokiausi vadinamojoje komjaunimo vardo vidurinėje mokykloje, dabar vėl susigrąžinusioje garbingą „Aušros“ vardą. Mokykloje netoli pagrindinio įėjimo buvo įrengtas vadinamas „raudonasis kampelis“, kuriam vadovavo lyg vengiantis viešai pasirodyti šlubuojantis komsorgas Kavaliauskas. „Kampelis“ buvo pripildytas sovietinės propagandos skleista literatūra, Staliną šlovinančiais laikraščiais, paveikslais, raudonais plakatais. Komsorgas savo patikėtiniams – suviliotiems vyresnių klasių mokiniams duodavo užduotį net jėga atvesti pas jį „pasikalbėti“ mokinius, nenorinčius stoti į pionierių ar komjaunimo organizacijas. Tokį brutalumą patyriau ir aš. Taip pat jėga atsispyriau norėjusiems mane nuvesti tam „pokalbiui“. Tačiau Į namus teko grįžti su gerokai aplamdytu švarkeliu…
Ruošiantis vienam Kūčių vakarui, pasigirdo netikėtas beldimasis į duris, paskui – į langus. Kas tai? Tarpduryje stovėjo svirduliuojantis, jau gerokai apgirtęs mokyklos rusų kalbos mokytojas R., pasiųstas tikrinti, ar mokinių namuose nešvenčiamos Kūčios. Tik tas šnipinėjimas jo šeimininkams maža duodavo naudos: mokinių tėvai, kaip ir mokiniai, žinojo to mokytojo silpnybę alkoholiui – pirmuose jo apsilankymo namuose būdavo „mielai pavaišinamas“ tuo gėrimu, į kitus eidavo jau gerokai įkaušęs, o dar toliau – vos paeinantis… Tokį į namus retai kas įsileisdavo.
Dažnai būdavo per religines šventes, sekmadieniais ar per gegužines pamaldas siunčiami prie bažnyčių atitinkami mokytojai surašinėti į jas atėjusių vaikų pavardes. Prasidėdavo vieno ar kito tokio pažymėto mokinio „auklėjimas“ – sienlaikraštyje pasirodydavo pajuokiančios karikatūros, kaip manėme, ateistiškai nusiteikusio direktoriaus, pokalbiai su tėvais, grasinimai. Panašų „pokalbį“ su buvusiu mūsų mokyklos direktoriumi K. teko patirti ir mano tėvams. Tokiomis brutaliomis priemonėmis sovietinė sistema norėjo atimti ir tą laimingąjį, romantinėm spalvom nuspalvintą vaikystės Kūčių vakarą, jį sužaloti, ištrinti. Tačiau tai sukeldavo dar didesnį pasiryžimą artintis prie gimusio Jėzaus Šviesos, išlaikant savo tautines krikščioniškas vertybes, savo šaknis. Tačiau gera buvo patirti, kai Lietuvos atgimimo metu, to paties buvusio direktoriaus artimieji manęs paprašė paaiškinti, kaip savo atžalą reikia parengti Pirmajai Komunijai. Sakė, kad tas direktorius tik iš paviršiaus buvęs raudonas…
Įsimintinos ir vėlesnio laiko – antrųjų studijų metų Kūčios Vilniaus universitete. Jas organizavo tuomet penktakursis lituanistas Kazimieras Ambrasas, vėliau tapęs humanitarinių mokslų daktaru, studentų pamėgtu dėstytoju, pogrindinės Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos tekstų slaptu redaguotoju, slapto leidinio „Aušra“ bendradarbiu. Siaučiant okupaciniam vėjui, jis baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintu iškiliu kunigu – rašytoju ir vertėju, dvasios vadu, vėliau – Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos vedėju, gimtojo žodžio puoselėtoju ir skleidėju. Prisimenu jo žodžius, labai reikšmingus ir įspėjančius tuos, kurie dabar „susipasaulietinti“ kosmopolitinio liberalizmo, nori vienokiu ar kitokiu būdu susiaurinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę, nori dėl savo geresnės reklamos atsisakyti „sunkiai užsieniečiams ištariamos“ lietuviškos pavardės (tas ypač būdinga vadinamoms muzikinio pasaulio pramoginėms „žvaigždėms“). Kazimieras Ambrasas sakė: „Gimtoji kalba – tautos gyvybės pradžių pradžia, jos šaknys, atramų atrama. Jei nori numarinti tautą, – atimk iš jos kalbą. Kalba yra tautos gyvasties laidas, tautos minčių turtai…“ (Kun. Kazimiero Ambraso str. „Dėkui tau, didysis Sūduvos sūnau“ – laikr. „XXI amžius“ , 2011.)
Buvo 1956-ųjų metų Kūčios. Kūčių vakarienė buvo parengta viename užmiesčio privačiame name. Į ją pakvietėme ir kitų miesto aukštųjų mokyklų patikimus studentus. Ėmėmės ir tam tikro atsargumo. Už tokį organizuotą „religinį susirinkimą“ galėjo labai nukentėti ne tik šio susirinkimo organizatorius, bet ir jo dalyviai. Pasidalinome penketukais. Tik vienas iš jų žinojo kelią. Man teko būti to vieno „penketuko“ vedliu. Laimingai pasiekėme numatytą vietą. Susėdome prie balta staltiese užtiesto didžiulio stalo, danguje pasirodžius vakarinei žvaigždei, kuri rodžiusi kelią piemenėliams ir Išminčiams į Betliejaus tvartelį, kuriame gimė kūdikėlis Jėzus. Konservatorijos teatrinio fakulteto studentas Algis Bubnelis raiškiai paskaitė Švč. Mergelės Marijos litaniją, ištikimas mano studijų bičiulis Adolfas Gurskis, atmintinai mokėjęs daugybę eilėraščių, padeklamavo eilėraštį, skirtą Kalėdų Kristui. Visi, vadovaujami Kazimiero Ambraso, prie gražiai papuoštos eglutės, šviečiant baltai kalėdinei žvakei, garsiai pasimeldėme, lauždami kalėdaitį, prašėme Dievo palaimos ne tik sau, bet ir visai Lietuvai. Paskui vaišinomės mūsų darbščiųjų mergaičių Genutės, Elenos ir Marytės pagamintais dvylikos patiekalų Kūčių valgiais (tiek buvo Kristaus apaštalų), traukėme iš po staltiesės šieno smilgeles, stengėmės įsiklausyti į vakaro slaptingąją rimtį, stengėmės pajusti mūsų dvasinio susitelkimo Esmę. Norėjome nuspėti ir savo ateities kontūrus. Tikėjome didžia Viltimi. Nuo Kūčių stalo ragavome medaus – šviesos ir sveikatos simbolį, spanguolių – apsaugančių nuo priešų kėslų, duonos ir pyrago – stiprybės, gerumo bei ištikimybės simbolį.
Susibūrimą baigėme gimusio Jėzaus pasveikinimo giesme, paskui susikibę rankomis pagiedojome „Lietuva brangi“ ir „Marija, Marija“.
Šis mūsų vakaras tikrai buvo palaimintas Dievo ranka, nes vėliau, prasidėjus tardymams ir represijoms, sovietiniai saugumiečiai apie jį taip ir nesužinojo. Tai liko – neišduoto, palaimingo Kūčių vakaro paslaptis.
Mūsų Kūčios, kaip pažymi etnologai, yra išskirtinės visame pasaulyje. Tai yra viena lietuviškiausių švenčių. Jas švenčia kiekviena lietuviška šeima. Čia su krikščioniška esme gražiai susilieja mūsų tautos ikikrikščioniškos kultūros kai kurių išlikusių papročių nuobiros. Šį suderinamumą gražiai iliustruoja prieš kurį laiką žiniasklaidoje pateiktas įžymaus etnologo profesoriaus Liberto Klimkos ir žinomo iškilaus kunigo Ričardo Doveikos pokalbis „Kristaus gimimas ir senovės baltų tradicijos: ar tai suderinama?“ (Bernardinai.lt, 2022-12-22).
Ant Kūčių stalo deganti žvakė turėtų taip pat mums priminti, kad mes turime istorinę užduotį – išlaikyti ir tęsti savo tautos dvasinės kultūros gelmes, papročius, tikėjimą ir tradicijas, turėtume saugoti ir puoselėti savo gimtąją kalbą, istorinę atmintį, išlikti savimi Europos kosmopolitiniuose sūkuriuose. Kūčių stalą turėtų puošti ne kažkokie sušiai, bananai, o mūsų tradiciniai lietuviškų Kūčių valgiai, mūsų tėvų ir protėvių dvasia, jų prisiminimas. Profesorius L. Klimka pažymėjo, kad ant Kūčių stalo padėti bananai ar kiti egzotiški valgiai – tai didžiausias Kūčių vakaro paniekinimas.
Per šių metų Kūčias turėtume prisiminti ir Ukrainą, kuri nebodama mirtį nešančių rusiškų raketų ir bombų, narsiai kovoja šaltuose ir šlapiuose apkasuose su Maskvos Kremliaus atsiųsta okupacine kariuomene, gindama savo ir mūsų laisvę.
Prie Kūčių stalo prisiminsime ir iškeliavusius į Viešpaties namus savo artimuosius, nusipelniusius mūsų kraštui žmones, žuvusius partizanus. Prisiminsiu mirusius savo šeimos narius, buvusius artimuosius, iškeliavusius į Amžinybę savo lituanistinių studijų bendraminčius – buvusį ELTOS direktorių Adolfą Gurskį, poetą ir tapytoją Joną Jackevičių, kalbininką profesorių Albertą Ružę, redaktorių Valentiną Ardžiūną, mokyklų mokytojus Genutę Šeduikytę, Anatolijų Žibaitį, Antaną Dagilį, Algirdą Vaitkų, poetą Leonardą Gogelį, rašytoją Juozą Aputį, Lietuvos laisvės kovotojus, su kuriais man pačiam teko artimai bendrauti – Joną Čeponį, Vytautą Balsį, Antaną Lukšą, Juozą Mocių, Augustiną Švenčionį, Andrių Dručkų, Kazimierą Sutkų, iškiliuosius kunigus, Lietuvos patriotus – humanitarinių mokslų daktarą Kazimierą Ambrasą, įsimintiną muzikinį balsą turėjusį Kastytį Matulionį, Vincentą Jalinską, Algimantą Keiną, monsinjorą Alfonsą Svarinską, kardinolą Vincentą Sladkevičių, arkivyskupą Julijoną Steponavičių, buvusį bendradarbį Benediktą Kemzūrą, mano sukurtos antisovietinės pogrindinės organizacijos narius – folkloristą Kazimierą Kalibatą, Vandą Kalibataitę, Grosildą Kniukštaitę, Augustiną Laurynaitį ir kt.
Jaunatviškų dienų Kūčių vakaro aidas teskamba mūsų šiandieninių dienų buityje, įpareigojant mus išlaikyti savo tautos dvasinę kultūrą ir jos atspindžius. Tegul Kalėdos prasideda ne vilionėmis dvelkiančiose parduotuvėse, o Kristaus gimimu paženklintoje mūsų širdies Prakartėlėje. Tegul jos prasideda šeimose, paženklintose tikėjimo, tarpusavio meilės, susiklausymo, savitarpio supratimo bei vienybės ženklu.
Savo darbu, savo kūrybine energija stiprinkime mūsų Valstybę, išlaikydami jos krikščioniškas tautines vertybes, jos orumą tarptautinėje erdvėje.
Tegul Naujieji metai, susieję su Lietuvos vėliavos diena, mums būna laimingi ir dosnūs. Tegul mūsų gyvenimo kelią visada nušviečia kalėdinio džiaugsmo Šviesa.
