Pagrindinis puslapis Autoriai Zigmas Tamakauskas: 1972 m. kovo 19 d. Simno klebonijoje gimė pirmasis „LKB Kronikos“ numeris

Zigmas Tamakauskas: 1972 m. kovo 19 d. Simno klebonijoje gimė pirmasis „LKB Kronikos“ numeris

Zigmas Tamakauskas: 1972 m. kovo 19 d. Simno klebonijoje  gimė pirmasis „LKB Kronikos“ numeris

Zigmas Tamakauskas, LŠS narys, Lietuvos  laisvės kovų dalyvis, www.voruta.lt

           Lietuvos Respublikos Seimas praėjusių metų gegužės mėn. 13 dienos posėdyje pritarė iniciatyvai  2022 –uosius skelbti proginiais  metais, skirtais pagerbti  žymias asmenybes, pažymėti išskirtinių  įvykių  sukaktis.  Į šių įvykių ratą  įsikomponavo  tarp kitų – ir 1972 metais pradėtos leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios  Kronikos“   50-ties metų sukaktis, oficialiai pripažįstant  jos svarbą lietuvių tautai bei  Lietuvos  Nepriklausomybės atgavimo keliui,  pralaužus   sovietų geležinę uždangą nušviečiant  pasauliui   buvusią  tikrąją  padėtį okupuotoje Lietuvoje.      

        Tad vienu kitu epizodu trumpai pažvelkime  į buvusią tuometinę aplinką,  kiek plačiau – į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ nueitą kelią.

        Per visą Sovietų Sąjungos gyvavimą vyko tikinčiųjų persekiojimas, nesvarbu kuriai  konfesijai jie bepriklausytų. Ypač nuožmiai buvo persekiojami dvasininkai. Spaudoje buvo pateikti politinių represijų aukų reabilitavimo komisijos prie Rusijos prezidento  pirmininko Aleksandro Jakovlevo vienoje spaudos konferencijoje išsakyti statistiniai duomenys. Pagal juos sovietų valdžios metais buvo sunaikinta 200 tūkstančių dvasininkų. Dvasininkai ir vienuoliai buvo kankinami: šaudomi, smaugiami, apliejami vandeniu ir sušaldomi.

        Krauju buvo pasruvusi ir Lietuva.   Tuo tarpu sovietinės propagandos lūpomis buvo šlovinamas Stalinas, „tautų išvaduotoja“ raudonoji armija, atnešusi ir Lietuvai  „laimingą gyvenimą“…

          Per pirmąją sovietų okupaciją nužudyta 15 lietuvių katalikų kunigų, suimti savo kraštui labiausiai nusipelnę žmonės.  Antrą kartą okupavus Lietuvą, žuvo per 20 tūkst. kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų, vykdyti masiniai kunigų ir tikinčiųjų areštai, deportacijos. Lietuvių išeivijos tyrinėtojo A. Damušio duomenimis, sovietai iš Lietuvos į Sibirą ir į kitas vietas ištrėmė 480 tūkstančių  gyventojų (VLE, 12 t., 112 psl.).  1946 metais sovietų buvo suimtas ir sušaudytas nepalaužiamos dvasios didelis Lietuvos patriotas Telšių vyskupas  Vincentas Borisevičius, suimti ir įkalinti vyskupai  P. Ramanauskas, T. Matulionis, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras – Vilniaus arkivyskupas M. Reinys, 1944- 53 metų laikotarpyje buvo nuteisti 364 kunigai.

        Mirus Stalinui, okupacinis režimas Lietuvoje kiek sušvelnėjo, tačiau persekiojimai anaiptol nesiliovė. Nežiūrint spaudimų ir susidorojimų, vis atsirasdavo drąsuolių būrių, kovojančių už tautos išlikimą ir tikėjimo laisvę.  Kūrėsi pogrindinės organizacijos, nelegalūs vienuolynai, pradėta intensyviau leisti pogrindinė katalikiškos – tautinės krypties spauda, susikūrė ir pogrindinė kunigų seminarija. [Visuotinė lietuvių enciklopedija,  12 t., 234-235 psl.].

          Profesorius Juozas Brazaitis „LKB Kronikos“ pirmojo tomo įžangoje rašo: „Kova prieš religiją, Bažnyčią ėjo kartu su kova prieš tautinę sąmonę.  Religinė ir tautinė sąmonė visuomet buvo glaudžiai  sutapusios Lietuvoje, o ypač išorinio pavojaus metu“.

         „LKB Kronika“ pateikdama gyvus faktus, rodė pasauliui tikrąją religinę  padėtį okupuotoje Lietuvoje, persekiojimą bei nepalūžusią mūsų tautos savimonę, atkaklumą, gyvą tikėjimą bei viltį. Taigi šis leidinys virto registruotų sovietinės valdžios nusikaltimų metraščiu, vieša tribūna, gąsdinęs partokratiją net iki  1989-ųjų, mūsų tautinio atgimimo nesulaikomo bangos pliūpsnio.

          Didelį aktyvumą planuojant leisti pogrindžio sąlygomis leidinį, kuris informatyviai atspindėtų Bažnyčios persekiojimą, parodė Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų  kunigų būrelis. Šį sumanymą  1972 metais  įgyvendino ypač savo veiklumu pasižymėjęs tuometinis minėtos vyskupijos kunigas Sigitas Tamkevičius. Šiam kunigui, dalijantis mintimis su buvusiu tremtyje   vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, gimė  sumanyto leidinio pavadinimas. Vyskupas, laimindamas šį kilnų sumanymą, pasiūlė leidinį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, tapdamas ir šio leidinio krikštatėviu.

            Toliau, kaip teigia savo prisiminimų virtinėje, kardinolas Sigitas Tamkevičius, – „gavęs vyskupo palaiminimą, su paruoštu leidiniu nuvykau pas Joną Danylą SJ, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo (tuo metu jis ėjo Lietuvos Jėzuitų provincijolo pareigas) leidimą“.  Sumanymui pritarė. Įdomu pažymėti, kad kunigas  J. Danyla „Kronikos“ 62 nr. savo atvirame laiške  ateistui  Broniui Jauniškiui, remdamasis  tikrais faktais, demaskavo jo šmeižikišką   melą apie vienuolynų gyvenimą [Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – 8 t., 130-137 psl.].

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ

         Įdomus skaitytojams   ir „Kronikos “ 19 nr. paskelbtas  žinomo poeto Tomo Venclovos pareiškimas Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, kuriame jis prašosi išleidžiamas  į užsienį. Šiame pareiškime jis pažymi  komunistinės ideologijos klaidingumą, vykdomas represijas, nurodo savo norimo išvykimo priežastis [Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – 3 t., 180-182 psl.]

        Kronikos numeriuose apstu žinių apie tikinčiųjų mokinių, mokytojų ir kitų darbuotojų persekiojimą, prieš juos taikytas represijas, paskleistus  melus, sovietinės valdžios  stengimąsi griauti Bažnyčią  ne tik iš išorės, bet ir iš  jos vidaus.

         Pogrindinės „Kronikos“  vyriausiuoju  redaktoriumi ir pagrindiniu koordinatoriumi vienuolika metų buvo kunigas Sigitas Tamkevičius. Pirmąjį numerį  taisė ir perrašė  pasaulietis Petras Plumpa, Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė ir pats redaktorius.    1972 metų kovo mėn. Simno klebonijoje  gimė pirmasis  „LKB Kronikos“ numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kunigo Juozo Zdebskio Vardo dienos  garbei buvo įrašyta kovo 19-osios data.  Petras Plumpa savo įrengtoje slaptavietėje  padaugino pirmuosius „Kronikos“ egzempliorius.

                   Ilgą laiką „Kronikai “  skirtos medžiagos surinkimo  centru buvo  Donelaičio g. 36  – Kaune slapta veikusių Eucharistinio Jėzaus seserų namas. Šio centro širdis buvo pašvęstojo gyvenimo sesuo – didelį autoritetą turėjusi  dantų gydytoja Julija Kuodytė.  Prisidengiant savo paklausia specialybe, ji laisvai galėjo bendrauti su savo „pacientais“, atnešdavusiais „LKB Kronikai“, „Aušrai“ ir kitiems pogrindžio leidiniams daug svarbios medžiagos, demaskuojančios sovietinės valdžios veidmainystę, tikinčiųjų persekiojimą. Čia lankydavosi „su skaudančiais dantimis“ Lietuvos laisvės kovų dalyvis, dabartinis laikraščio „XXI amžius“ vyr. redaktorius Edvardas Šiugžda, buvęs LR Seimo narys, dabar jau esantis Viešpaties namų buveinėje  Kazimieras Kryževičius ir kiti.

          Redaguojant  pirmuosius „Kronikos“ tekstus, daug padėjo mano lituanistinių studijų vyresniojo kurso bičiulis  Kazimieras Ambrasas, kuris baigęs studijas, du dešimtmečius dėstė Vilniaus universitete, tapo humanitarinių mokslų daktaru,  tyrinėjo vertimo teoriją  ir praktiką, parašė svarbias lituanistikos mokslo knygas, iš italų ir anglų kalbų išvertė grožinės literatūros kūrinių. Daug rizikuodamas jis redagavo ne tik „Kroniką“, bet ir kunigo Prano Račiūno sumanytą  laikraštį „Aušrą“. Šis drąsus mokslo vyras 1981 metais įstojo į slapta veikusią Jėzaus draugiją, baigė pogrindyje įsikūrusią kunigų seminariją,  tapo iškiliu kunigu, kurio plunksnai priklauso ir daugelis  jo   katalikiška  tematika parašytų knygų.  Atgavus Nepriklausomybę, kurį laiką dėstė Kauno kunigų seminarijoje, paskui trejetą metų buvo Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėju, kunigavo Kanadoje, JAV, Filipinuose.  Dabar sėkmingai darbuojasi Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektorate. Už  didelius nuopelnus  dirbant   Lietuvos dvasinio atgimimo bare, šiam tyliam ir kukliam  mokslininkui, rašytojui ir kunigui Kazimierui Ambrasui tikrai turėtų būti paskirta Laisvės premija.

            Leidžiant „Kroniką“,  didelę darbo naštą   turėjo  prisiėmusi Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė,  lietuvių kalbos ir literatūros specialistė    Elena  Šuliauskaitė.   Atrenkant  medžiagą  ir  tvarkant bei redaguojant  rankraščius jai  padėdavo  taip pat pašvęstojo gyvenimo sesuo lituanistė  Bernadeta  Mališkaitė.

           1983 metais areštavus kunigą Sigitą Tamkevičių. „Kronikos“ leidimo vairą perėmė  pogrindžio kunigų seminarijos  auklėtinis,  fizikos-matematikos mokslų  daktaras Jonas Boruta, dabartiniais laikais buvęs Telšių vyskupu.

         Malonu pažymėti, kad   Telšių vyskupas  emeritas   Jonas Boruta ir šauniosios  pašvęstojo  gyvenimo seserys Elena Šuliauskaitė  bei Bernadeta Mališkaitė  tapo 2021 metų Laisvės premijos laureatais.

       „LKB Kronikos“ nuolatiniais rėmėjais bei jos redaktorių konsultantais buvo iškilieji Lietuvos vyskupai, už nepataikavimą  sovietinei valdžiai ištremti iš savo vyskupijų – Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius. „Kronikos“ leidimui aktyviai talkino  be jau mūsų minėtų – veiklieji kunigai Alfonsas  Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Zdebskis, Bronius Antanaitis, Jonas Lauriūnas, Kastytis Matulionis, Pranas Račiūnas, Virgilijus Jaugelis,  gyvąja legenda  jau tapusi vienuolė  sesuo Nijolė Sadūnaitė, kitos pašvęstojo gyvenimo seserys Genovaitė  Navickaitė, Julija Kuodytė, Birutė Briliūtė, Regina Teresiūtė,   Gema Stanelytė   ir kt.

 Kronikos spausdinimo mašinėlė

       „LKB Kronikos“ leidimas reikalavo didelio, pasiaukojančio darbo,  pasitikėjimo vienas kitu, ryžto ir drąsos. Į šio leidinio  leidimo ir platinimo talką  stodavo ir pasauliečiai idealistai, kuriems labai rūpėjo Bažnyčios ir Tėvynės likimas.  Iš tokių jau mūsų minėtas   Petras Plumpa, Vladas Lapienis, Anastazas Janulis, Povilas Buzas, Vytautas Vaičiūnas ( vėliau įšventintas kunigu) bei kiti. Daugelis jų už savo patriotinę veiklą buvo įkalinti  sovietiniuose lageriuose, persekiojami, mėtomi iš darbų, kiti – „neaiškiomis aplinkybėmis“ tragiškai žūdavo pačioje okupuotoje Lietuvoje. Čekistai, norėdami sutrukdyti pogrindinę veiklą, taip pat dažnai braudavosi į šeimas, regzdami jose įvairias intrigas, tarpusavio nesantaiką ir pan. Platinant „Kroniką“ man teko bendrauti  su didelių gabumų  turėjusiu Jonu Gudeliu, baigusiu tuometinį Politechnikos  institutą.  Iš jo aš gaudavau toliau platinti  pavienius „Kronikos“ numerius.  Gydytojai  L. „proteguojant“ , jis atsidūrė jos dirbamoje ligoninėje, kurioje ši ponia  turėjo KGB remiančias  vadovaujančias pareigas. Toje ligoninėje  Jonas buvo užmuštas. Velionio artimiesiems   „patarta“  tylėti…

         Įtartinų asmenų namuose buvo daromos kratos, KGB stengėsi surasti ir likviduoti  slaptas  religinės  spaustuves. Su „Kronika“  susijusiems žmonėms buvo sudaromos  vadinamų  „priešvalstybinių  nusikaltimų“   bylos.  Nuteistas aštuoneriems metams griežtu režimu kalėti aktyvus „Kronikos“ leidimo talkininkas Petras Plumpa. Nuteisti    kalėjimo bausmėmis  P. Petronis,  V. Jaugelis, sesuo Nijolė Sadūnaitė.

         Antrųjų „Kronikos“ leidimo metų gale  Maskvoje  buvo suimtas aktyvus šio leidinio platinimo talkininkas, Andiejaus Sacharovo įkurto Pilietinėms  teisėms  ginti komiteto narys ir rusų kalba pogrindyje  leidžiamos „Einamųjų įvykių kronikos“ redaktorius – biologijos  daktaras  Sergejus  Kovaliovas.  Jis po Vilniuje vykusio teisminio farso buvo nuteistas 7 metų griežtojo režimo lagerio ir trejų metų tremties bausme.

         Nežiūrint  aukų, „LKB Kronikos“ leidyba ir platinimas nenutrūko.   „Kronika“ būdavo spausdinama  per kalkę  paprasta rašomąja mašinėle, o vėliau padauginama  dažniausiai elektrografiniu būdu. Jos tiražas, manoma, siekdavo per 200 egzempliorių. Ne vienas,   perrašinėdamas ją rašomąja mašinėle, didino jos skaičių.

         „Kronikos“ numeriai pasiekdavo Vakarus per į mūsų kraštą  atvykusius turistus arba per Maskvoje gyvenusius  disidentus. Ši  leidinio „kelionė“ buvo labai rizikinga, kartais ji baigdavosi  per surengtą kratą  sovietinėje muitinėje. Tačiau pasiaukojusių  žmonių sumanumo dėka  visi  „Kronikos“ numeriai pasiekdavo laisvojo pasaulio erdvę. Iš pradžių atspausdintais lapeliais, o paskui –  fotografijos juostele, paslėpta įvairiuose suvenyruose, dantų pastos tūbelėse ir pan.

          Išeivijoje gyvenęs  veiklus lietuvių visuomenės veikėjas ir „Kronikos“ skleidėjas  kunigas Kazimieras  Kuzminskas,  perskaitęs Vakarus pasiekusį  „Kronikos“  pirmąjį numerį, rašė: „Kai skaičiau „LKB Kronikos“ pirmąjį numerį, kuris mane tiesiog pribloškė, pasidarė aišku, kad  pavergtoje  Lietuvoje prasidėjo naujas kovos su komunizmu laikotarpis slaptai pogrindyje leidžiamu rašytu žodžiu, iškeliant okupantų nusikaltimus į viešumą, kad jie būtų žinomi Lietuvai ir pasauliui. Apsvarstęs supratau, kad mes, išeiviai,  neturime būti abejingi „LKB Kronikos“ likimui ir, mylėdami tėvynę Lietuvą, privalome tęsti jų darbą laisvėje, leisdami „LKB Kroniką“ lietuvių kalba ir versdami  ją į anglų, ispanų ir prancūzų kalbas bei plačiai skleisdami laisvuose  kraštuose, kad šie sužinotų, koks yra komunizmas“.  Tai buvo ne tik pasakyti gražūs žodžiai. Vakaruose  padauginti  „Kronikos“  egzemplioriai būdavo perduodami  įvairioms radijo stotims, spaudos tarnyboms, lietuvių radijo valandėlėms.  Išversta į anglų, prancūzų, ispanų, italų, vokiečių, portugalų kalbas, „Kronika“ pasklisdavo per žinių agentūras po pasaulį. Iš Vakarų radijo stočių ji pasiekdavo ir Lietuvą.  Jos  skaitomus tekstus dažnai tekdavo pasiklausyti  per Vatikano  ar „Amerikos balso“ radiją iš man specialiai pažįstamo  radijo techniko sumontuotos mažiau trukdžių turėjusios bangos radijo aparate „Spidola -231“.

           Užsienio lietuvių pastangomis „Kronikos“ numeriai pradėti leisti atskiromis knygomis po keletą numerių  viename tome. Pirmasis, gražiai įrištas „LKB Kronikos“  tomas išleistas 1974  metais penkių tūkstančių egzempliorių  tiražu. Užsienyje leidžiant ir platinant  „LKB Kroniką“ daug pasidarbavo monsinjoras Vincas Mincevičius, kunigai  Kazimieras  Pugevičius, Kazimieras Kuzminskas, Petras Gavėnas, prelatas Jonas Petrošius bei gražus būrys pasauliečių. Pasauliui buvo pateikiama  gyva informacija, rodanti sovietų pavergtos Lietuvos beteisiškumo randus, valdžios veidmainiavimą, o tuo pačiu ir  mūsų  tautos  dvasinį atsparumą, tikėjimą, neprarastą viltį. Ji buvo, anot profesoriaus Juozo Brazaičio, „tautinės ir religinės gyvybės bei jos kovos išraiška, kovos priemonė už tautinį bei religinį išlikimą“.

          JAV lietuvių pastangomis „Kronikos“ numeriai sudarė dešimties tomų rinkinį.  Galiu pasidžiaugti, kad daugumą jų man padovanojo bebaimis kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę kilniaširdis monsinjoras Alfonsas  Svarinskas.

S. Kovaliovas prisidėjo prie leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ platinimo užsienyje, yra 2011 m. Laisvės premijos laureatas. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47684/3, t. 1, l. 180.

         Dešimtojo tomo paskutinis – 81-asis numeris skirtas šviesios atminties Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui „už ištikimybę Bažnyčiai 28 metus nešusiam tremtinio dalią“. Malonu prisiminti, kad su šviesios atminties arkivyskupu  J. Steponavičiumi teko bendrauti ir man, renkant parašus dėl Vilniaus Katedros ir jos varpinės grąžinimo tikintiesiems.  Arkivyskupas buvo ne tik garbingas  Bažnyčios hierarchas, bet taip pat ir didelis Lietuvos patriotas. Jo dėka mes visi galime džiaugtis  Vilniaus Katedros lietuviška dvasia. Čia jam reikėjo parodyti  didelę valią ir ryžtą.  Lankantis Katedroje, visada stabteliu  maldai prie Lietuvos kankinių ir tremtinių koplyčios, kurios dešinėje sienoje yra įmūrytas arkivyskupo karstas su jo besiilsiančiu kūnu.

          Vienuoliktasis tomas išėjo 1997 metais jau laisvoje Lietuvoje ir skirtas „LKB Kronikos“ 25-mečiui pažymėti. Jame buvusio redaktoriaus, dabar – garbingojo kardinolo Sigito Tamkevičiaus pratarmė bei knygos autoriaus Vido Spenglos  (Algimanto Žilinsko) įžanginis žodis. Šį tomą redagavo   kunigas Robertas Grigas ir pašvęstojo gyvenimo seserys   Birutė Briliūtė  bei Loreta Paulavičiūtė.

          2001 metais Lietuvių katalikų mokslo akademija išleido to paties autoriaus V. Spenglos vienuoliktojo  tomo papildytą bei naujai suredaguotą leidimą, pavadintą „Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis“.

        Neseniai, pažymint „LKB Kronikos“ 50-metį,  visuomenei buvo pristatyta iliustruota knyga – pasakojimas vaikams   „Kronika. Slaptos knygos istorija“ (įdomi ir suaugusiems).  Ją išleido Labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios kronika“ kartu su Caritas leidykla „Artuma“. Teksto autorė – ses. Danguolė Gervytė, dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė.

        Žinomas Ateitininkijos  vadovas, profesorius ir kunigas  Arvydas Žygas   savo straipsnyje „LKB Kronikos“ pamokos rašė: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki  galo suvokta.  Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai  įskaitomų senoviškos rašomosios  mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10  gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai  „Lietuvos Katalikų  Bažnyčios Kronika“  įprasmina Amžinąjį  Žodį, kurio šaltinis yra  Amžinoji Tiesa“.  Šios „Amžinosios Tiesos“ blyksniai visada tegul būna mūsų atmintyje, mūsų širdyse, žadindami  vis didesnį norą kilti į Šviesą, į doros Lietuvos kūrimo darbą.

Šaltiniai:

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – 3, 8, 10, 11 tomai,

Bažnyčia,  „Kronika“ ir KGB voratinklis (sudarė Vidas Spengla),

Visuotinė lietuvių enciklopedija,  12 t.,

Lietuvos Katalikų Bažnyčios  Kronika – jubiliejinės konferencijos medžiaga,

Dr. Antano Balašaičio straipsnis „Ilga kelionė kūrėjų pėdsakais“.