Vytautas Povilas Šilas. Asmeninė nuotr.

Vytautas Šilas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, www.voruta.lt

Šiais, 2023-siais metais minime Šiaurinės Mažosios Lietuvos dalies – Klaipėdos krašto sukilimo  prieš okupacinį krašto valdymą ir po to sekusio šio krašto susijungimo su Lietuvos valstybe 100-metį. Lietuvos Respublikos Seimas,  pripažinęs išskirtinę 1923 metų Klaipėdos krašto įvykių svarbą mūsų valstybės raidai, šiuos metus paskelbė Klaipėdos krašto metais. Laukėme, kad  šio tarptautinio lygio istorinio įvykio 100-metis bus iškilmingai minimas visoje Lietuvoje. Deja, dabartinė Lietuvos politinė vadžia dar nesuvokė Klaipėdos krašto įvykių svarbos Lietuvos valstybei. Gal todėl jis plačiau paminėtas tik dabartinėje Klaipėdos apskrityje. Vilniuje nieko nesurengė nei Vyriausybė, nei Prezidento tarnyba, nebuvo iškilmingo posėdžio net Klaipėdos krašto metus paskelbusiame LR Seime.

Pastebėjau ir dar vieną negerą dalyką – etninių Mažosios Lietuvos gyventojų lietuvininkų (mažlietuvių) ignoravimą. Gal dėl to Klaipėdos krašto atėjimas į Lietuvos valstybės sudėtį po tris metus užtrukusio okupacinio Prancūzijos valdymo dažnokai netiksliai, net klaidinančiai, pavadinamas Klaipėdos krašto prijungimu. Taip sudaromas įspūdis, kad šis išlaisvinimas vyko, ko gero, prieš etninių krašto gyventojų valią. Todėl prisiminkime, kad jau 1918 m. lapkričio 30 d. Mažosios Lietuvos valsčių delegatų išrinkta Prūsų Lietuvos (t. y. Mažosios Lietuvos) Tautinė Taryba paskelbė testamentinę Deklaraciją (Tilžės Aktą), reikalaujančią priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos.

Netrukus, 1919 m. sausio 9 d. Mažosios Lietuvos lietuvių organizacijų atstovai nusiuntė į Sanjungininkų valdžias bei į poną Prezidentą Vilsoną raštą, kuriuo aiškinama ir prašoma, kad Ta šalis, kurioje Lietuvių didžiuma gyvena, yra šiaurėsp nuo Niamuno; šitas kraštas labjausiai privalo priglaudimo. […] Ir ana šalis pietunlink Niamuno yra sena lietuviška, iš dalies suvokiečiuotų lietuvių apgyventa žemė, kuri etnografiškai būtinai prie Lietuvos priguli.  Taigi, visiškai suprantamas ir logiškas yra tas pretekstas, kuriuo Vokietiją nugalėjusi Antantė (kurioje dominavo Prancūzija) Klaipėdos kraštą 1919 m. atskyrė nuo jį valdžiusios Vokietijos: Šis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimui Vokietijos suverenumui. Tiesa, tai nereiškė, kad rengtasi Klaipėdos krašta perduoti Lietuvos valstybei. Atvirkščiai – buvo sumanyta jame įkurti Laisvąją Memelio valstybę – Freištatą į kurį ateitų  imperinių ambicijų turinti Lenkija.

Į 1922 m. spalio 3-4 dienomis Paryžiuje vykusią Antantės Ambasadorių  konferencijos sesiją atvykusi Klaipėdos krašto 10-ties lietuvininkų delegacija, pareikalavo,  kad  būtų atsisakyta šiam kraštui numatomo Freištato ir kraštas būtų sujungtas su Lietuvos valstybe. Nepaisant tolesnių prolenkiškos Prancūzijos ir ją parėmusios Didžiosios Britanijos pastangų įgyvendinti Freištatą, Klaipėdos kraštas tapo neatskiriama Lietuvos valstybės dalimi. Lėmė lietuvininkų inicijuotas ir juos parėmusių savanorių iš Didžiosios Lietuvos įvykdytas sukilimas, vadinamas Klaipėdos krašto sukilimu, kuris 1923 m. sausio 15 d. nuvertė okupacinę valdžią. 1923 m. sausio 19 d. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto į Šilutę sukviestas  Klaipėdos krašto Seimas (per 120 rinktų delegatų) priėmė Deklaraciją: Vienbalsiai nutarėme prisijungti prie Lietuvos Respublikos. Apie prisijungimą, o ne apie prijungimą kalba ir 1923 m. vasario 15 d. Ambasadorių konferencijos komisijos Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininku paskirtas Tilžės Akto signataras Viktoras Gailius.  Tad neignoruokime tokios pačių lietuvininkų pozicijos. Gražu, kad jai pritaria ir pagerbimo ceremonijoje prie Klaipėdos krašto sukilėlių paminklo dalyvavęs Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, teisingai įvertinęs įvykius: susivienijimas, susijungimas.

Taigi, 1923 metais įvyko istorinės lietuvininkų žemės dalies – Klaipėdos krašto ir Lietuvos Respublikos (pagrindinės didlietuvių žemės dalies) susivienijimas, susijungimas. Būti kartu su visa lietuvių tauta – toks buvo pačių lietuvininkų pasirinkimas!