Vytautas Landsbergis.“Liublino ketvertas“. Ar išties esame keturiese?

Vytautas Landsbergis.“Liublino ketvertas“. Ar išties esame keturiese?

Vytautas Landsbergis, Vilnius, 1997 m. kovo mėn. | Fotografas Gintaras Mačiulis, Lietuvos Respublikos Seimo archyvas

Vytautas Landsbergis, www.voruta.lt

Europos rytuose, riboje su Rusija, vyksta pasaulinė drama.

                      Jos veikėjai: žudikai prievartautojai ir savo namų, savo vaikų gynėjai.

                      Naujojo Hitlerio totalus karas – „total Krieg“ – brėžia anksčiau neregėtą pasaulinį protų frontą.

                      Antai Ukraina, kai kurių demoralizuotų politikų peikiama kaip „kariaujanti šalis“ (todėl nekviestina į ES ir NATO), iš paskutiniųjų gina Vakarus, pirmiausiai Europą, ir yra jau hibridizuojama kaip našta tiems patiems „Vakarams“.

                      Tą naktį, kai turės būti išduota, ji neteks ir empatijos, ir konkrečios, net ribotos, negarbingųjų paramos.

                      Nebeliks žiūrovų, visi bus tapę dalyviais, nors ir neigtų savo įsitraukimą.

                      O kol kas turim DABAR.

                      Proto dykumoje apie katastrofą šaukia tik prezidentas V.Zelenskis. Kai ką suvokė Romos popiežius.

***

                      O čia ir mes.

                      Liublino Ketvertas – kas tai?

                      Ar tai politinė kultūrinė tikrovė, verta būti ir išlikti? Keturi kartu?

                      Ar tai tik šviesi viltis, iliuzija, projektas, ateities galimybė?

                      Jeigu gimstąs Ketvertas turėtų ateitį.

                      Šiuo metu toks avansas patiria egzistencinį išmėginimą.

                      Jo paties užduotis būtų savivoka ir savigyna. Būti ir išlikti. Ne po vieną.

***

Ar išties esame keturiese? Kol Baltarusija (Gudija) kaip tauta dar netarė apsisprendimo. Veikiau visuotinio, maidaninio, kuris būtų realiai ir atvirai pareikšta milijono žmonių savivoka, ne tik narsių ir orių Moterų baltais rūbais sąjūdžio ir Kastusio Kalinauskio sukilėlių.

                      – Galim ir norim gyventi kitaip, negu maskoliai! Rūpinkis, Moskovija, savo negaliomis.

                      Pirmiausia tariame „NE“, visos šalies vyrai ir moterys, gudų vertimui Rusijos karo patrankų mėsa. Ši grėsmė tebėra aktuali kas dieną.

                      Tą „ne“ reikštų ir vieninga valia pirmiausiai atmetant suklastotą (feikinį) vaizdinį, neva Gudija-Baltarusija yra dalis neoimperialistų lipdomos dvinarės valstybės – „RosBelo“. Nėra tokios valstybės! – o kas tą Minsko išdavystę paneigė tautos vardu? Pavieniai ar milijonas?

                      Nejau gudų tauta taip ir stovės ant slenksčio į putinoidų mėsmalę? Kartu su vargšais buriatais ir jakutais? Vienintelė apsauga baltarusiams – jų tautos suverenumas.

                      Jei Baltarusija – užsilikusi posovietinė pavergtoji tauta, kuri nori gyventi, tai ji jau lyg stoja ir žengia išsivadavimo keliu. Tarkite tai, broliai! Ir nebūtinai pretenduodami perimti Lietuvos istoriją, juolab dar patys neatsikabinę nuo Maskolijos. Šiai patiktų mūsų supriešinimas, pavyzdžiui, dėl Lietuvos istorinio subjektingumo Abiejų Tautų Respublikoj ir net anksčiau.

                      Naivuolių debatais nedžiuginkim priešo. Kartu išlėksime į Astravo vamzdį.

                      O jeigu patys rusai yra pavergtoji tauta (ar tikrai ji laiminga savo fašizmo vergijoje?), tada nereikia jos pavergėjų, nelyginant naujosios Ordos, vadinti Rusija. Ir chano arba emyro – Rusijos prezidentu. „Za rodinu, za Putina“ – tokių dainų juk negirdime.

***

                      Viena mūsų ketverto yra Ukraina.

                      Apie ją nuolat kalbama ir dažniausia – nekorektiškai.

                      Karas vyksta ne Ukrainoje, bet Europoje. Šnekalai apie kažkieno anoniminį „karą Ukrainoje“ yra pirmoji chano-emyro pergalė.

                      Ne ko verti ir šnekalai, kad Ukraina turinti pati nugalėti „Ordą“.

                      Pergalė – tikra Europos demokratijos pergalė – bus Ukrainos ištvermė ir išlikimas tol, kol supuvusi tironų Rusija galutinai grius. Trečiąja istorine savo griūtimi. Po carinės ir stalininės.

                      Kelyje į šį demokratijų tikslą silpnoji vieta yra Europos žiūrovai, neva „susirūpinę“ stebėtojai net nemažus pinigus mokantys už kruviną „reality show“, kuriame genocidiškai kerštingai naikinami Ukrainos tauta ir šalis.

***

                      Kada Europos demokratijos prabils apie jų, tad „mūsų pergalę“ prieš rusofašizmą? Klauskime.

                      Apie žmoniškumo (gal Žmoniškumo Koalicijos) pergalę prieš bestializuotų nežmogių agresiją?

                      Ukraina gali suteikti „mums“, Europai, vertybinės vienybės, jei apkabinsim ją kaip savo integralią seserį, kurios neleidžiame prievartauti ir žudyti. Apie tai dar nesame pasakę. O kai kurie net leidžia.

                      „Nepadedi aukai – padedi užpuolikui“, teisingai pasakė Ukrainos prezidentas ir susilaukė pykčio. O turtingi stebėtojai toliau finansuoja užpuoliką. Kompanijų vardai žinomi.

***

                      Apie didžiąją šiuolaikinio pasaulio nuodėmę, abejingumą, jau kadaise kalbėjo Romos popiežius Pranciškus, primindamas biblinį Dievo dialogą su Kainu. „Aš nieko nežinau apie mano brolio likimą, nesaugau jo“, pasakė brolžudys Kainas, ir todėl jis Kainas.

                      Dabar Pranciškus pavadino Ukrainą kankine. Ši tautos kankinystės nuostata arba doktrina bylotų ir apie kankinimą (akivaizdus faktas), ir apie kankintoją. Tai sadistas, kuris ir tarptautinėje aplinkoje tikisi palankių žiūrovų ir iš anksto kapituliuojančių mazochistų.

– Ateik, o budeli! Daryk man tą patį!  Tik vėliau.

                      Tokių putinferštejerių nepristigs.

***

                      Regione, kuris kur kas didesnis už keturias šalis, dar ilgai ir daug ką lems Rusijos karas prieš Ukrainą. Ir blūdai apie tariamą vargšų „rusų priešą“. Nelemtieji Vakarai!

                      Adomas Mickevičius, pranašas iš Vilniaus, maž prieš 200 metų kalbėjo apie bedugnes ruso akis: „o kas iš jų išskris – ar dangaus angelas, ar pragaro pabaisa?“

                      Leninizmas-putinizmas jau davė atsakymą. Antroji opcija.

                      Kitas poetas, jau prieš 100 metų beprotėjančios Rusijos dainius, dar guodėsi:

                                           „Sau tikiu slapčia – širdy dar jausiu

                                           pažadą dangaus…

                                            Bet vis tiek ir aš ką nors papjausiu,

                                           kai ruduo atšliauš“.

                      Tai  giluminis rusizmas.

                      Jų „ideologiją“ šiuo trumpu žodžiu apibūdino išsilaisvinančio Kaukazo lyderis, 1996 m. rusų nužudytas Džocharas Dudajevas.

                      Dabar jau galėtume sakyti „karinis rusizmas“, pakeitęs Lenino „karinį komunizmą“. Šio programa jau nuo tada buvo sugriauti visą „priešišką“ kapitalizmo aplinką, neteisingąjį (dabar sako: ne rusų) pasaulį. Nihil novo sub sole.

***

                      Paskutinis rusofašizmo ginklas, ką tik paskelbtas – tai šimtai tūkstančių, jei ne milijonas, dvikojų skėrių mobilizuojant nuteiktų ką nors vis tiek papjauti nekenčiamoje Europoje (pradedant nuo Kaukazo ir Ukrainos), pasiryžusių tam naikinimui iš savo giluminės rusizmo nevilties. „Ir nuobodu, ir liūdna, ir nėra kam į snukį tvoti“.

                      Todėl ir eina ši Rusija, pati pavergtoji savo fašizmo, ne ką nors kuriančio gyvenimo keliu, bet į griaunamąjį genocidinį karą prieš visus aplink; o pirmiausia – kaip sakė fiureris – „iki paskutinio ukrainiečio“. Ukraina – šių dienų kankinė; tai ką tik ištarė Romos popiežius, dar sykį primenu.

                      Ar 3-4 tautų užtvanka pajėgi atremti rusiškos nevilties ir neapykantos tvaną? Jos imanentinį „Drang nach Westen“? Lenkija ir Lietuva atremdavo, savaime gelbėdamos Europą, nemažiau 300 metų.

                      Kaip bebūtų, tą užtvanką, fundamentalesnę už Kachovką, privalom statyti. Tam sutelktas šis Keturių forumas.

                      Trys mūsų Ketverto – jau Europos Sąjungoje. Dvi visateisės, o trečia, Ukraina – asocijuota narė.                       Ketvirtoji, Baltarusija – narė dvasioje, kultūroje, viltyje. Jeigu iš tikrųjų laukia. Išvaduokit ją, narsios moterys baltais rūbais! Išsivaduok, pavergtoji.

                      Statom užtvanką, nes tokia mūsų europietiškoji buvimo prasmė.

                      Gal dar paveiksime ištęžusią bailokų silpnuolių Europos „galiūnų“ erdvę, kad joje atsirastų suvokto egzistencinio ryžto būtent visos Europos pasipriešinimui – rezistencijai ir išlikimui.

                      Dieve, padėk plaukikei Europai.

Vytauto Landsbergio pranešimas, skaitytas forume „Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir demokratinės Baltarusijos jėgas atstovaujančių intelektualų forumas “Liublino ketvertas: ryšiai, galimybės, iššūkiai”“, 2023 spalio 5-7 d. Vilniaus Rotušėje.

Naujienos iš interneto