Alfonsas KAIRYS, Vilnius

Daug metų skiria mūsų prisiminimus… daug metų… tada tai buvo keleri metai iki 2000-ųjų, tada – Vladivostoke (įkurtas 1860 m.), mieste Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, prie Japonijos jūros Amūro įlankos, 9302 km į rytus nuo Maskvos, … tada iš Prienų kilusi Laima ir visai dar ne Meščeriakova, o Drazdauskaitė, ieškojo tų, kurie savo valia ar priversti, įsikūrė tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusiame pusiasalyje ir prie jo jūros bangų prigludusiame mieste Vladivostoke.

Telefonų knygos, jose lietuviškas galūnes turinčios pavardės, vardai… šimtų dienų kruopštus alinantis niekieno neapmokamas darbas kartu dabar jau su vyru ne lietuviu, bet mylinčiu Lietuvą už jos žygį, žygį, žengiant Nepriklausomybėn, žygį, pažadinusį kitas šalis išsiveržti iš sovietinės Rusijos gniaužtų…

Ir štai…prie anksčiau nepažinto, nežinomo glaudėsi kiti… Gretos, nors ir labai nedaugeliu, bet augo, ir 1998 metais įregistruojama Vladivostoko lietuvių draugija „Gintaro krantas“. Vladivostoke susilieja du krantai: Baltijos ir Japonijos jūrų krantai…Dabar Laima Drazdauskaitė–Meščeriakova tuos laikus prisimindama, sako: „Visą laiką palaikiau ryšius su tėvyne, domėjausi jos kultūra, ekonomika, žmonių gyvenimu. Džiaugiausi su visa Lietuva, kai sužinojom, kad ji laisva, nepriklausoma. Ir galvojau, mąsčiau, kaip ir man prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo, kaip pakelti jos autoritetą tolimajame Primorės krašte. Bet kiek beieškojau lietuvių, man niekaip nesisekė ir tik jau viduryje devyniasdešimtųjų metų, kada Vladivostoke įsikūrė katalikų bažnyčia, sutikau keletą lietuvių: Vitą Ramm, Alą Kozko, Juliją Veselovą, Neli Voicechovskają, Adą Očertnają (vardai lietuviški, o pavardės, aišku, pagal vyrą jau rusiškos). Pradėjome galvoti, kaip sukurti lietuvių draugiją, kur rasti daugiau lietuvių? Bet Vita (o jos parama ieškant buvo beribė) išvažiavo į Maskvą,  ir tik 1998 metais aš oficialiai užregistravau  lietuvių kultūros bendriją „Gintaro krantas“. Pradžioje buvo tik penki nariai, bet mes visi buvome pasiilgę savo kultūros, savo papročių, seniai begirdėję lietuvių kalbą… Prasidėjo mūsų jau oficialiai įregistruotos bendrijos veikla. Savo patalpų neturėjome: rinkdavomės kurio nors iš lietuvių namuose, o pastaruoju metu (2001 m.- autorius) – bibliotekoje, nes ten dirbo draugijos narė. Suteikdama „stogą“ daug padėjo Rusų geografų draugija. Pradėjome puoselėti savo kultūrą, tradicijas, įsteigėme lietuvių kalbos kursus. Vladivostoke labai aktyviai veikė Nacionalinių kultūrų komitetas prie Primorės krašto vyriausybės, ir visų tautybių pirmininkai buvo šiam komitete. Labai draugiškai dalyvaudavome nacionaliniuose festivaliuose, konferencijose, parodose, pristatymuose, diskusijose per televiziją ir radiją. Užmezgėme ryšius su Lietuvos institucijomis. Tuo laiku mūsų kuratoriumi buvo gerbiamas  bendrijos draugas Alfonsas Kairys. Jis prisidėjo prie mūsų veiklos  visa širdimi, palaikydavo ir padėdavo, kuo tik galėjo. Jo dėka atsirado ryšiai su Rusijos lietuviais, išsibarsčiusiais Maskvoje, Kaliningrade, Sankt Peterburge, Murmanske, Omske, Tomske, Samaroje, Barnaule, Jakutijoje, Krasnojarske…Užmezgėme ryšius su Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, kitų šalių lietuviais… ir buvome ne vieniši… Buvęs Tautinių  mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parūpindavo lietuvių kalbos vadovėlių, grožinės literatūros, netgi tautinių kostiumų (jais ypač didžiavomės, nes per įvairius renginius jie reprezentavo mūsų gintarinę Tėvynę), jo dėka mūsų vaikai ilsėjosi stovykloje Lietuvoje… Gražiai ir iškilmingai atstovavome savajai Lietuvai, daug gražių akimirkų buvo tuo laiku“. O knygoje, išleistoje 2000 m. Tautinių  mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės lėšomis „Balsai iš toli“, Laima štai kaip prisimena pirmąsias naujagimio – draugijos – dienas: „Spalio 18 d. Dievo Motinos bažnyčioje (katalikų parapija mieste įsteigta 1891 m.) organizacija buvo pristatyta. Surengta nedidelė parodėlė – organizacijos nariai atnešė šeimose išsaugotas, primenančias Tėvynę, relikvijas: Lietuvos himną, nedidelę tautinę vėliavą. Kiekvienas papasakojo apie save, prisiminė Tėvynę, džiaugėsi, galėdami pašnekėti gimtąja kalba (kas mokėjo!). Šios iškilmingos šventės fragmentai buvo nufilmuoti – ir tai buvo mūsų dokumentinės kronikos pradžia. Vėliau atidarėme savo bibliotekėlę: surinkome grožinės literatūros lietuvių kalba, plokštelių su liaudies, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos įrašais. Surengėme ir lietuviškos virtuvės popietę – mūsų įkurtoje „Seklyčioje“ gaminome cepelinus ir mokėme juos gaminti jakutus, šnekėjome lietuviškai, prisiminėme tradicijas, skaitėme eiles, klausėmės liaudies muzikos (…), didžiausias mūsų organizacijos laimėjimas – atidaryta lietuviška mokykla, kurioje mokosi visi, norintys išmokti lietuvių kalbos… „Gintaro krantas“ vienija mus, esančius toli nuo Tėvynės, padeda pasijusti maža jos dalele – pasijusti lietuviais“.

2001 metais, Laimai išvažiuojant iš Vladivostoko, „Gintaro krante“ buvo jau daugiau nei 70 narių.

Likimas ją nubloškė arčiau SAVO, taip trokštos ir beveik kasnakt sapnuose regėtos TĖVYNĖS. Rytų Prūsija, Karaliaučius su jo paslaptimis ir mūsų protėvių dvasia – tolesnio jos gyvenimo tąsa. „Tačiau, tačiau…man ir dabar trūksta tos gražiausios Amūro įlankos, – sako Laima, – kuri, žiūrint pro mano namų langus, kiekvieną dieną būdavo vis kitokia, trūksta tų žmonių, su kuriais garsintas Lietuvos vardas, kurie mane vadindavo Lietuvos ambasadore Vladivostokui, nors aš buvau ir esu tik prieniškė“…

(Bus daugiau)

Nuotraukose:

1. Vladivostoko lietuviai renginyje „Taikos diena“

2. Vladivostoko Rusijos geografijos fonde, buvo mokoma lietuvių kalbos, čia skambėjo lietuviška daina

3. „Gintaro kranto“ nariai

Voruta. – 2013, kov. 2, nr. 5 (769), p. 12.